2019-01-30 Nr. AB-2677-3-61-3-01618-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3075-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01618-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija: 10.5; 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. (E. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. E. L. (E. L.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. 1V-264 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Migracijos departamentas), taikydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino ir interpretavo Įstatymo 7 straipsnio 3 punktą ir 2 straipsnio 3 dalį;

1.2. pareiškėjo motina, kaip žydų pabėgėlė, buvo evakuota į Uzbekistaną iš Sovietų Sąjungos 1941–1942 metais bei išrašo iš Holokaustą išgyvenusių asmenų ir aukų duomenų bazės pagal Holokausto memorialinį muziejų, kuriame nurodyti duomenys apie M. L., duomenimis, jo šeima turėjo ypatingą statusą – II pasaulinio karo žydų pabėgėlio statusą. Šie duomenys neabejotinai ir neginčijamai įrodo, jog motina ir jis, nepilnametis vaikas, buvo evakuoti iš nacių užimtos Lietuvos Respublikos teritorijos į žydų karo pabėgėlių stovyklą Uzbekistane. Pasibaigus karui repatrijuotas iš Uzbekistano pabėgėlių stovyklos per Žary (Lenkija) Žydų karo pabėgėlių paskirstymo stovyklą. Sulaukę Britų madaro suteiktų kvotų, išvyko į istorinę tėvynę – Palestinos teritoriją (Izraelio valstybės tuo metu dar nebuvo);

1.3. pareiškėjas, 1941 m., būdamas 8 metų amžiaus, ne išvyko nuolat gyventi iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, o buvo evakuotas iš Vokietijos nacių okupuotos teritorijos. Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes yra grindžiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2018 m. kovo 30 d. teikimu Nr. 13P-70 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas), kuriame išvados parengtos netinkamai aiškinant ir taikant Įstatymą;

1.4. pareiškėjas su tėvais 1941 m. buvo evakuotas iš Vilniaus į Uzbekistaną, iš kur pasibaigus karui, per Lenkiją, Žary išvyko į Palestiną. Nors Įsakyme ir Teikime teigiama, kad lietuvių kalbos žodžių „evakuacija“ ir „išvykti“ reikšmės yra tapačios, tai neatitinka nei kalbinės, nei semantinės, nei istorinės tikrovės. Šie žodžiai nėra sinonimai, jų reikšmė neturi tarpusavyje nieko bendro semantine prasme, o juolab, jie nėra tapatūs savo tiesiogine reikšme;

1.5. atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai Teikime aiškina, kad pareiškėjo šeima Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme laikoma „išvykusia“ į buvusią TSRS teritoriją. Atsakovas pats pripažino savo nekompetenciją 2017 m. gegužės 15 d. elektroniniame laiške, nurodydamas „Taip pat pažymiu, jog kol kas nėra aiškios pozicijos, vertinant evakuaciją, šis klausimas dar yra svarstomas.“ Toks aiškinimas ne tik neatitinka protingo elgesio standartų, pažeidžia teisingumo pricipus, bet ir absoliučiai iškraipo įstatymo leidėjo valią ir yra politiškai nekorektiškas;

1.6. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje kalbama apie asmenų išvykimą iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Pareiškėjo tėvai ir jis, būdamas nepilnametis, iš Lietuvos neišvyko savo noru – jie buvo Sovietų evakuoti, išvežti į Uzbekistaną. Tą patvirtina byloje esanti ištrauka iš Evakuotų Lietuvos TSR į Uzbekistaną piliečių sąrašo. Vroclavo valstybinio archyvo pažyma ir dokumentai iš Vroclavo miesto valstybinio repatriacijos departamento archyvo patvirtina, jog pareiškėjo tėvas S. L. (S. L.) ir nepilnametis pareiškėjas 1946 m. birželio 24 d. atvyko transportu Nr. 4752 iš Rusijos Namagan (Uzbekistan) ir buvo nukreipti į Žary, Lenkija;

1.7. byloje esantis dėl pilietybės atkūrimo Izraelio valstybės vidaus reikalų ministerijos Išrašas iš Gyventojų surašymo registro patvirtina, jog pareiškėjas kaip repatriantas atvyko į Izraelį ir buvo registruotas kaip nuolatinis gyventojas 1947 m. liepos 17 d. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, 1941 m. jis buvo evakuotas kaip karo belaisvis iš Lietuvos teritorijos į Numagan, Uzbekistane ir repatrijuotas pasibaigus antrajam pasauliniam karui, iš Numagan, Uzbekistane nukreipiant į Žary, Lenkija, 1947 metais išvyko nuolat gyventi į Palestiną;

1.8. pareiškėjas ir jo tėvai, iki 1940 m. birželio 15 d. buvę Lietuvos Respublikos piliečiai, prasidėjus Sovietų valdžios karo veiksmams, buvo išvežti (evakuoti) į Uzbekistaną kaip karo pabėgėliai (belaisviai), kurie pasibaigus karui, per Žary, Lenkija, 1947 liepos 17 d. repatrijavo į istorinę tėvynę Palestiną, nes, visuotinai žinoma, jog Izraelio valstybė tuo metu dar neegzistavo. Tik 1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje skelbiama apie arabų ir žydų valstybių Palestinoje sukūrimą, kas ir sudarė prielaidas šios valstybės atsiradimui;

1.9. Teikime nurodytas teiginys, kad pareiškėjas, prasidėjus antrajam pasauliniam karui, „išvyko“ nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, yra nekorektiškas;

1.10. nėra teisinio pagrindo pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, nes jis atitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

2. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą su skundu grindė šiais argumentais:

2.1. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena;

2.2. pareiškėjas nurodė, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš Lietuvos į Uzbekistaną 1940 m. (buvo evakuotas), 1945 m. iš Uzbekistano išvyko į Lenkiją, o 1947 m. – į Izraelį;

2.3. net ir sutikus su pareiškėjo daroma prielaida, kad sąvoka „išvykti“ sąvokų „evakuotis“ arba „būti evakuotam“ neapima, pareiškėjui Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatyta išimtis dėl reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės negalėtų būti taikoma, kadangi pagal minėtą punktą šis reikalavimas gali būti netaikomas asmenims, kurie yra „iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos“;

2.4. pareiškėjo išvykimo į Lenkiją ir Izraelį atvejais netenkinama Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte esanti sąlyga, t. y. šis išvykimas turėjo būti iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o pareiškėjo atveju tai buvo arba iš Uzbekistano (pirmu atveju), arba iš Lenkijos. Pareiškėjas laikytinas asmeniu, kuris „po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas, pritardamas atsakovo atsiliepimo į skundą argumentams, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą su skundu grindė šiais argumentais:

3.1. pagal kompetenciją išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. gegužės 10 d. skundą ir priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą;

3.2. pareiškėjas iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo tėvai S. L. ir M. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, 1940 m. kovo 8 d. dar gyveno Vilniuje. (duomenys neskelbtini) Vilniuje gimė sūnus (pareiškėjas), pilietybė – Lietuvos. Duomenų, kad S. L. ir M. L. 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra;

3.3. pareiškėjas 1948 m. gegužės 15 d. yra įgijęs Izraelio pilietybę. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Izraelio pilietis, jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus;

3.4. pareiškėjas kartu su šeima išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR) 1941 m., nors ir dėl evakuacijos, o tai reiškia, kad po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją;

3.5. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžiant asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką, nėra nurodoma priežastis, dėl kurios asmuo išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę. Pareiškėjas prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra nurodęs, jog jis išvyko iš Lietuvos į Uzbekistaną 1940 m. (evakuacija), 1945 m. iš Uzbekistano išvyko į Lenkiją, o 1947 m. – į Izraelį. Pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi į Palestiną jis išvyko iš Lenkijos, ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Tokie asmenys neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Ministerijos 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 1V-553, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir įpareigojo Ministeriją užbaigti administracinę procedūrą, pradėtą pagal pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę arba prašymo netenkinti.

Migracijos departamentas, vykdydamas teismo sprendimą, surašė Teikimą, kuriame pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir prie jo pridėtus dokumentus. Teikime Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad E. L. yra Izraelio pilietis, padarė išvadą, kad jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus. Nustatė, kad pareiškėjas kartu su šeima išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR) 1941 m., nors ir dėl evakuacijos, bet po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Uzbekijos TSR).

Pareiškėjas kartu su šeima, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, negrįžo į Lietuvą gyventi, o 1946 m. per Lenkiją, Žary, išvyko į Palestiną 1947 m., todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi į Palestiną 1947 m. jis išvyko iš Lenkijos, į kurią 1946 m. išvyko ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o iš Uzbekistano TSR. Kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, kuri neapima asmenų, išvykusių po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, ir asmenų, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitą valstybę ne iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o iš bet kurios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, padarė išvadą, kad tokie asmenys neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, ir todėl, Migracijos departamento nuomone, E. L. neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti netaikomas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu nenustatė aplinkybių, nurodytų Įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 punktuose, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama.

Migracijos departamento direktorė siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę. Vidaus reikalų ministras Įsakymu, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Teikimą, pareiškėjo prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, nusprendė netenkinti prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

6. Teismas nurodė, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas turi Izraelio valstybės pilietybę ir, kaip Teikime konstatuota, pareiškėjo motina M. L. buvo evakuota į Uzbekijos TSR 1941–1942 metais kaip žydų pabėgėlė kartu su sūnumi (pareiškėju). Taigi, iš Lietuvos valstybės pareiškėjas išvyko po 1940 m. birželio 15 d.

7. Teismas, akcentuodamas ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Įstatymo 7 straipsnį, 9 straipsnio 1–2 dalis, sprendė, kad ginčui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas gali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nurodė, kad ši sąvoka išaiškinta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytame reglamentavime, pagal kurį ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kartu su motina buvo evakuotas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją – Uzbekijos TSR 1941–1942 metais. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo evakuotas, nepaneigia esminės aplinkybės, jog jis būtent po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Todėl negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo atveju pareiškėjo išvykimo būdas neturi esminės reikšmės nagrinėjant prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

9. Teismas sutiko su Migracijos departamento Teikime, kuris yra sudedamoji skundžiamo Įsakymo dalis, pateiktu vertinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovo nustatytų aplinkybių, tik nesutiko su Įstatymo 7 straipsnio 3 punkto bei Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu. Atkreipė dėmesį, kad Teikime yra detaliai įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytos aplinkybės, t. y. buvo įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės dėl išvykimo per Lenkiją (1946 m.) į Palestiną (1947 m.) ir motyvai dėl išvykimo. Pritardamas Migracijos departamento vertinimui, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Dviguba pilietybė yra itin retas reiškinys ir būtent atsakovo diskrecija vertinti, ar pareiškėjas turėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

11. Teismas darė išvadą, kad Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai taikyti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, kai Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti netaikomas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Įsakymo sudedamoji dalis yra Teikimas. Ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas, apeliacinį skundą grįsdamas pirmosios instancijos teismui skunde nurodytais argumentais, akcentuoja, kad teismas, taikydamas Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino ir interpretavo Įstatymo 7 straipsnio 3 punktą ir 2 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas užkerta kelią jam ir visiems kitiems jo situacijoje esantiems, t. y. dėl istorinių aplinkybių išvengusiems holokausto ir dėl to išlikusiems gyviems, žydų kilmės asmenims, atkurti istorinį teisingumą ir įgyvendinti Įstatymo suteiktas teises.

14. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka.

15. Atsakovas nurodo, kad jei sąvoka „evakuotas“ nėra lygi sąvokai „išvykęs“, tai pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 punkto, kuriame numatyta daugybinės pilietybės draudimo išimtis. Jei sąvoka „evakuotas“ yra lygi „išvykęs“, tai pareiškėjas 1941 m. išvyko į buvusios Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos teritoriją. Gyvenimo laikotarpis nuo 1941 m. iki 1946 m. laikytinas nuolatiniu gyvenimu ir atitinka „nuolat gyventi“ sąvoką.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas, nesutikimą su apeliaciniu skundu grįsdamas pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas E. L. ginčija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. 1V-264 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo jam atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtu Įsakymu, kuris priimtas atsižvelgus ir į Migracijos departamento 2018 m. kovo 30 d. teikimą Nr. 13P-70 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, atsakovas atsisakė pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu.

18. Ginčas byloje kilęs dėl to, ar pareiškėjas turi teisę, būdamas Izraelio valstybės piliečiu, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d.nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

20. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, be to, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

21. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

22. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

23. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Išimtis iš bendros taisyklės, t. y. galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, apibrėžta Įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose ir būtent šis teisinis reglamentavimas aktualus šios bylos kontekste.

24. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka „teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

25. Anksčiau pacituotas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys.

26. Pareiškėjas nurodė, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš Lietuvos į Uzbekistaną 1940 m. (buvo evakuotas), 1945 m. iš Uzbekistano išvyko į Lenkiją, o 1947 m. – į Izraelį.

27. Pareiškėjas į Izraelį išvyko iš Uzbekistano ir / arba iš Lenkijos, o ne Lietuvos. Todėl pareiškėjui netaikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatyta išimtis dėl reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės – šis reikalavimas netaikomas asmenims, kurie yra „iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos“.

28. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. L. (E. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys