2018-05-16 Nr. AB-9877-3-61-3-01882-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-917-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01882-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 52 434 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 4 d. (b. l. 1–4). Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą (b. l. 5).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko gyvenamojo ploto, pareiškėjas negalėjo laisvai judėti tarp kameros baldų, nes tarp jų buvo vos 40–60 cm pločio tarpai. Be to, kamerose trūko spintelių daiktams susidėti, buvo tamsu, drėgna ir šalta. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K jokia veikla ne kamerose nėra organizuojama, o pasivaikščioti asmenys vedami ne daugiau kaip 1 val. per parą. Be to, I korpuse iš kalinamų asmenų yra atvirai tyčiojamasi, nes pasivaikščioti siūloma 6 val. ryto. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa buvo matoma kitų kameroje buvusių asmenų. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K jis buvo baudžiamas kankinant, buvo pažeidžiamas pareiškėjo orumas ir tai buvo daroma sąmoninga tyčia.

3. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad atsakovu byloje yra valstybė, todėl žalą patyręs asmuo tikisi bent jau neteisėtų veikų pripažinimo ir atsiprašymo (b. l. 101–103). Valstybės pozicija neigti akivaizdžius konstitucinių teisių pažeidimo faktus ir stengtis išvengti žalos atlyginimo yra antikonstitucinė, pažeidžianti asmens teisėtus lūkesčius.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–24). Lukiškių TI-K taip pat teismo prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 3 d. Lukiškių TI-K paaiškino, kad maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius jų įstaigoje yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetas yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, pasak Lukiškių TI-K, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių, lentynų ar kitų baldų. Pareiškėjo skundo reikalavimus Lukiškių TI-K vertino, kaip nesąžiningą pareiškėjo norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 111–117).

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie pažeidžiamas jo teises, todėl vertino tik laikotarpį nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 4 d.

9. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu iš viso 68 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

10. Teismas, vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais, atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos temperatūros, dėl drėgmės ir tamsos kamerose. Teismas, vadovaudamasis Lukiškių TI-K pateikta informacija, kad kamerose yra įrengtos lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms susidėti, atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamo spintelių skaičiaus kamerose.

III. 11. Pareiškėjas K. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 52 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 119–121).

12. Pareiškėjas nurodo, kad priteista 500 Eur suma dar labiau žemina jo orumą, tuo patvirtinant, kad žmogus gali būti baudžiamas kankinant. Pareiškėjas pastebi, kad į sporto kiemelius ir stalo teniso kambarį patenka tik privilegijuoti kaliniai. Pareiškėjas nurodo, kad per 3 metus į sporto kiemelius bei stalo teniso kambarį buvo nuvestas keletą kartų. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į baldų bei sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą. Teismas, pasak pareiškėjo, atstovavo ne žmogaus, o valstybės interesams.

13. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) senaties termino nenumato. Be to, visi pažeidimai nuo 2010 m. gruodžio 10 d. vyko iki pat 2016 m. vasario 4 d., t. y. pasižymėjo tęstiniu pobūdžiu, todėl senatis negali būti skaičiuojama nuo tam tikro laiko tarpo, palankaus Lukiškių TI-K administracijai. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senatis iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams yra netaikoma.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 125–129).

15. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, nenustačius neteisėtos veiklos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Pasak Lukiškių TI-K, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, stresą ar kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su tuo, kad pirmosios instancijos teismas taikė senaties terminą.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju senaties taikymas neatitinka Konvencijoje įtvirtino reguliavimo.

20. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo šio momento. Pareiškėjas skunde įvardijamus pažeidimus vertino žiauriu, nežmonišku, kankinančiu, orumą žeminančiu elgesiu. Tai patvirtina išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti) tuo metu, kai jie, pareiškėjo nuomone, įvyko. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 5 d. (b. l. 9), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 4 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

22. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

23. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl senaties termino pagrįstai neatnaujino.

24. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. sausio 6 d. Lukiškių TI-K nebuvo (b. l. 18), pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje vertino laikotarpį nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 4 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

25. Pareiškėjas neturinę žalą, be kita ko, kildino iš gyvenamojo ploto kamerose trūkumo. Pareiškėjo nuomone, teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į baldų bei sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą.

26. Minimalaus gyvenamojo ploto kamerose normą (3,6 kv. m) nustato Įsakymo 1.3.1 punktas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi šiuo teisės aktu ir jį taikė bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinto reikalavimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikytasi iš viso 68 paras. Bylos duomenys šią teismo išvadą patvirtina (b. l. 18–19).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) vertino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog dalį ploto kamerose užima sanitariniai įrenginiai, teisėjų kolegijos pripažįstami pagrįstais. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgus į sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjo atžvilgiu per mažas jam tenkantis gyvenamasis plotas galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis dienomis, kuriomis teismas pripažino esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą. Minimali ploto norma, atsižvelgus taip pat ir į sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, nebuvo pažeista pareiškėjui kamerose būnant vienam arba su dar vienu asmeniu.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad per 3 metus į sporto kiemelius bei stalo teniso kambarį buvo nuvestas tik keletą kartų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės negali keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr. LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (dėl nepakankamai dažnai sudarytų sąlygų sportuoti) galėjo būti nurodytos skunde ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pasak pareiškėjo, 500 Eur dydžio žalos priteisimas dar labiau žemina jo orumą.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius, suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

33. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido jo teises pažeidžiančiomis sąlygomis, yra vienas svarbiausių veiksnių vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

34. Nors byloje nėra duomenų, kad dėl neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto (Įsakymo 3.1.1 punkto pažeidimo) būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar būtų rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyto pažeidimo trukmė (daugiau nei 2 mėn.) bei pažeidimo mastas (pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas nesiekė 3 kv. m) sąlygojo pareiškėjo nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias. Ši teismo išvada lemia, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui papildomai priteistinas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

35. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeičia, padidindama pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 750 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui K. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį palikti pakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan