2019-03-13 Nr. AB-6473-3-61-3-05764-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05764-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pajūrio mėsinė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. SKP-336 „Dėl sutarties nutraukimo ir UAB „Pajūrio mėsinė“ išmokėtos paramos susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl Paramos sutarties nutraukimo) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, ŽŪM) 2015 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 3JA-588-413 neteisėtu ir jį panaikinti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2011 m gruodžio 22 d. pasirašė paramos sutartį dėl projekto „Įmonės veiklos modernizavimas“ Nr. 1PP-KL-11-2-006930-PR001 (toliau – ir Projektas) įgyvendinimo (toliau – ir Paramos sutartis) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ (toliau – ir Priemonė) pirmąją veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“. Projektas turėjo būti įvykdytas iki 2013 m. gruodžio 15 d., tačiau buvo susitarta pratęsti projekto įgyvendinimo etapų terminus: III etapo – iki 2014 m. birželio 30 d., IV etapo – iki 2014 m. rugsėjo 1 d.

3. Bendrovė paaiškino, kad atsiradus nuo jo valios nepriklausančioms aplinkybėms (Rusijos Federacijos paskelbtas embargas mėsos produkcijai iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES), Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitęs afrikinis kiaulių maras, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos priimtas sprendimas, pagal kurį pareiškėjas neteko galimybės individualiai vykdyti nuotekų valymą) tapo neproporcingai sudėtinga įgyvendinti projektą pilna apimtimi. Todėl pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą su prašymu pakeisti Paramos sutartį ir leisti III Projekto įgyvendinimo etapo mokėjimo prašymą pateikti iki 2014 m. rugsėjo 30 d., IV etapo – iki 2014 m. rugsėjo 31 d. Taip pat 2014 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti Paramos sutartį ir likusią įgyvendinti projekto dalį išskaidyti į 4 etapus, pratęsti Projekto įgyvendinimo terminą bei sumažinti Projekto investicijų apimtį iki 3 750 368 Lt. Agentūra tokiems prašymams nepritarė. 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas skundžiamas Agentūros Sprendimas dėl Paramos sutarties nutraukimo, kuriuo nuspręsta susigrąžinti visą 50 279,20 Eur išmokėtą paramos lėšų sumą bei nutraukti Paramos sutartį. Nesutikdamas su šiuo Agentūros sprendimu, pareiškėjas 2015 m spalio 9 d. pateikė skundą ŽŪM, tačiau 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 3JA-588-413 Ministerija pareiškėjo skundą atmetė.

4. Pareiškėjo manymu, ŽŪM netinkamai taikė force majeure (nenugalimos jėgos) reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, vadovavosi privatinius teisinius santykius reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 1974/2006) 47 straipsnio 1 dalyje pateikiamas sąrašas force majeure ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant valstybės narės gali nereikalauti iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą. Minėtos teisės normos redakcijos pagrindinėmis darbinėmis ES kalbomis (anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis) suponuoja, jog pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Dėl šios priežasties pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat gali būti priskiriamos prie force majeure.

5. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, pareiškėjas pažymėjo, kad žemės ūkio santykių kontekste force majeure turi būti suprantama kaip neįprastos aplinkybės, kurios yra nekontroliuojamos importuotojo ar eksportuotojo, ir kurios, nepaisant visų atsargumo priemonių, sukelia tokias pasekmes, kurių negalima išvengti. Kadangi mėsos produkcijos eksporto nukreipimas į kitas rinkas (šalis) užtrunka ilgą laiką, o naujų eksporto rinkų paieška iš pareiškėjo pareikalautų itin didelių ir neprotingų pastangų ir išlaidų, kurios negarantuotų siekiamo rezultato, ši aplinkybė atitinka force majeure sampratą. Nurodė, kad ES lygmeniu Rusijos Federacijos mėsos produkcijos embargas ne kartą yra pripažintas kaip itin didelius neigiamus padarinius mėsos perdirbėjams ir ES narių ekonomikai sukėlusi aplinkybė, kuriai sušvelninti skiriama ES parama. Tuo tarpu, Agentūra bei ŽŪM neskirdama paramos ir paskyrusi sankciją visiškai neatsižvelgė į ES formuojamą politiką.

6. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl nuotekų valymo įrenginių statybos darbų pašalinimo iš Projekto, tačiau atsakovas pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė. Pareiškėjas su tokiu atsakovo sprendimu nesutiko, nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą Nr. T11-591, o 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. T11-781, pagal kuriuos nustatyta, jog Klaipėdos rajono teritorijoje viešąsias nuotekų tvarkymo paslaugas teiks akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Klaipėdos vanduo“. Be to, 2014 m. birželio 12 d. buvo priimti Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimai ir gautas Aplinkos apsaugos agentūros atsakymas Nr. (3.1.)-A4-7761, kurie iš esmės panaikino pareiškėjo galimybę įgyvendinti Projekte numatytus nuotekų valymo įrenginių statybos darbus. Todėl atlikus minėtus valymo įrenginių statybos darbus pareiškėjui paskirtos piniginės lėšos būtų panaudotos netikslingai ir neefektyviai.

7. Pareiškėjas nesutiko su Agentūros išvada, kad nepasiekti Projekto ir Priemonės tikslai. Bendrovės teigimu, Projekto ir Priemonės esminis tikslas yra gamybos modernizavimas ir produkcijos kokybės gerinimas, pareiškėjas šiuos tikslus jau yra pasiekęs. Agentūra be jokių pretenzijų išmokėjo pareiškėjui 50 279,20 Eur sumą pagal pirmąjį ir antrąjį mokėjimo prašymus. Taigi, pareiškėjas kryptingai siekė ir sėkmingai įgyvendino Projekto bei Priemonės tikslus, tačiau, tikslai visa apimtimi nebuvo pasiekti dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

8. Pareiškėjas nurodė, kad ESTT niekada nėra analizavęs Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, reglamentuojančių force majeure ir išskirtinių aplinkybių atvejus. Taip pat specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo ES teisės taikymo. Dėl to, pareiškėjo manymu, yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalis gali būti suprantama ir aiškinama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.212 straipsniu, ir ar Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas force majeure ir išimtinių aplinkybių atvejų sąrašas yra suprantamas ir aiškinamas kaip baigtinis. Taip pat būtina įvertinti, ar Rusijos Federacijos embargas mėsos ir kitai produkcijai iš ES šalių Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies prasme gali būti priskirtas force majeure ar išimtinėms aplinkybėms. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašo teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

9. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko. Taip pareiškėjas pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3D-242 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) ir Paramos sutarties nuostatas. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas neįgyvendino Paramos paraiškoje numatytų Projekto uždavinių ir tikslų. Patikros vietoje metu nustatyta, kad ne visos investicijos buvo įsigytos kaip numatyta Paramos sutartyje, t. y. buvo nustota įgyvendinti Projektą, nebuvo pasiekti numatyti visuomenei naudingi veiklos rezultatai.

11. Agentūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis negalėjo įgyvendinti Projekto dėl nenugalimos jėgos, kadangi Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas galimų nenugalimos jėgos aplinkybėms priskiriamų atvejų sąrašas. Be to, vadovaujantis CK 6.212 straipsnio 1 dalimi, nenugalimos jėgos aplinkybe nelaikoma reikiamų prekių trūkumas rinkoje, pakankamų finansinių išteklių neturėjimas. Agentūra nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose netaikomos civilinės teisės normos. Toks teisės aiškinimas laikytinas nelogišku, kadangi administracinės sutartys pasižymi tiek imperatyviomis, tiek dispozityviomis normomis. Todėl vertinant, ar nagrinėjamu atveju galima konstatuoti esant nenugalimos jėgos aplinkybes, būtina kompleksiškai vertinti ES teisės bei civilinės teisės normas. Pažymėjo, kad finansinių nuostolių turėjimas dėl verslo rizikos (jeigu pareiškėjo verslas buvo paremtas išimtinai produkcijos eksportu į Rusijos Federaciją) pagal Reglamentą Nr. 1974/2006 nėra priskirtinas prie force majeure aplinkybių. Dėl to, Agentūros nuomone, nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

12. Agentūra nurodė, kad vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 28 punktu projektai turėjo būti įgyvendinti ir galutiniai mokėjimo prašymai dėl išlaidų kompensavimo Agentūrai privalėjo būti pateikti iki 2015 m. rugsėjo 30 d., kadangi 2015 m. gruodžio 31 d. buvo uždaromas Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ir jokie piniginiai mokėjimai nebegalėjo būti vykdomi. Pareiškėjas privalėjo Projektą įgyvendinti ir galutinį mokėjimo prašymą pateikti iki 2014 m. rugsėjo 1 d., tačiau to nepadarė. Agentūros Sprendimas dėl Paramos sutarties nutraukimo yra pagrįstas, argumentuotas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiam sprendimui, todėl naikinti jo nėra pagrindo.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Ministerija paaiškino, kad atlikusi pažeidimo tyrimą Agentūra nustatė, jog pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino. Pagal Paramos sutartį Bendrovė iki 2014 m. birželio 30 d. turėjo pateikti trečiąjį, o iki 2014 m. rugsėjo 1 d. – ketvirtąjį mokėjimo prašymą. Paramos sutarties 5.1 punkte numatyta, kad parama pareiškėjui suteikiama tik tada, jei pareiškėjas įvykdys Projektą iki 2014 m. rugsėjo 1 d.

15. Ministerija nurodė, kad nesant CK 6.212 straipsnyje nustatytų nenugalimos jėgos kriterijų visumos, susidariusios faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga. Embargas pats savaime nedaro Paramos sutarties vykdymo negalimo, nes nėra tiesiogiai susijęs su Paramos sutarties įgyvendinimu. Pareiškėjas nusprendė neatlikti Paramos sutartyje visų numatytų įsigijimų, kurie yra būtini Projekto tikslams, uždaviniams pasiekti. Pagal pirminę Paramos sutartį pareiškėjas buvo įsipareigojęs projektą įgyvendinti iki 2013 m. spalio 15 d., kai embargo dar nebuvo. Vėliau pareiškėjo iniciatyva buvo atidėtas Projekto įgyvendinimo terminas. Kiaulių maras taip pat nesustabdė mėsą perdirbančių įmonių veiklos. Agentūra negali prisiimti verslo rizikos už paramos gavėjus ir rizikos dėl to, kad pareiškėjas tikėjosi, jog Kretingalės nuotekų tinklas yra mažesnis. Pagal Paramos sutartį buvo numatyta 2 540 000,87 Eur paramos suma, o pareiškėjas yra atlikęs tik nedidelę dalį Projekte numatytų investicijų, todėl teiginys, kad yra pasiekti Projekto tikslai, yra visiškai nepagrįstas.

16. Ministerijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, susijusių su force majeure aplinkybėmis, išaiškinimo, nes jos yra pakankamai aiškios.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

18. Teismas nurodė, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pažeidė tiek Paramos sutartį, tiek Įgyvendinimo taisykles bei Administravimo taisykles. Teismo vertinimu, rinkos pokyčiai negali pateisinti pareiškėjo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, nes aplinkybės, kad ateityje gali atsirasti tam tikrų (taip pat ir reikšmingų) rinkos pokyčių, pareiškėjo turėjo būti įvertintos prieš prisiimant įsipareigojimus ir tai vertinama kaip verslo rizika. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, taigi pareiškėjas galėjo įvertinti aplinkybę, kad rinka yra dinamiška, todėl prieš sudarant Paramos sutartį galėjo numatyti tikėtinus rinkos pokyčius. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Rusijos Federacijos embargo ir afrikinio kiaulių maro neužkerta kelio pareiškėjo tolimesnei veiklai, pareiškėjas turėjo galimybę ieškoti kitų rinkų savo veiklai vykdyti, tačiau byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų bandęs tai daryti.

19. Teismas nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, susijusių su force majeure aplinkybėmis, išaiškinimo, nes jos, teismo vertinimu, yra pakankamai aiškios.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prarastos galimybės vykdyti nuotekų valymą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šią aplinkybę grindžia 2011 m spalio 27 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-591 ir 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T11-781, pagal kuriuos nustatyta, jog Klaipėdos rajono teritorijoje viešąsias nuotekų tvarkymo paslaugas teiks AB „Klaipėdos vanduo“. Paramos sutartis su pareiškėju sudaryta 2011 m. gruodžio 22 d., taigi jau po nurodytų sprendimų priėmimo. Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti laikoma nenumatyta, kadangi pareiškėjas Paramos sutarties sudarymo metu apie ją galėjo žinoti.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Pajūrio mėsinė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti NMA Sprendimą dėl Paramos sutarties nutraukimo ir Ministerijos 2015 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 3JA-588-413 neteisėtais ir juos panaikinti, įpareigoti NMA pripažinti Projektą įgyvendintu atliktų 50 279,20 Eur investicijų apimtyje. Apeliantas prašo priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas taip pat prašo prijungti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus – informaciją apie JAV žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir tyrimo instituto 2016 kovo 16 d. mėsos produkciją į JAV eksportuoti sertifikuotas gamybos įmones.

22. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo dėl Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų, reglamentuojančių force majeure ir išskirtinių aplinkybių atvejus, šį prašymą iš esmės grįsdamas argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė teisės normas, skundžiamas teismo sprendimas netinkamai pagrįstas, į bylą pateikti įrodymai netinkamai ištirti, neatsižvelgta į bylai svarbias aplinkybes ir nepasisakyta dėl pareiškėjo nurodytų argumentų.

23.2. Teismo sprendimo motyvai, kad Rusijos Federacijos embargas laikytinas įprastine pareiškėjo verslo rizika, yra nepagrįsti. Pareiškėjo manymu, valstybinių institucijų politinę valią išreiškiančius sprendimus ydinga vadinti tiesiog rinkos pokyčiais. Teismas rėmėsi hipotetine prielaida, jog, pareiškėjas galėjo įvertinti aplinkybę, kad rinka yra dinamiška, tačiau, iš tiesų visiškas mėsos produktų embargas buvo neabejotinas politinės valios rezultatas. UAB „Pajūrio mėsinė“ nesitikėjo ir negalėjo iš anksto numatyti, išvengti ar užkirsti kelio embargui. Toks valstybės organų sprendimas visiškai nepriklausė nuo UAB „Pajūrio mėsinė“ valios, sudarant Paramos sutartį nebuvo jokių protingų aplinkybių, galėjusių duoti pagrindą manyti, jog toks draudimas bus įvestas.

23.3. Pareiškėjo galimybes persiorientuoti į kitas rinkas teismas aiškino paviršutiniškai, formaliai ir remdamasis vien tik hipotetinio pobūdžio samprotavimais bei prielaidomis, neatsižvelgdamas į nagrinėjamos situacijos ir maisto produktų rinkos specifiką. Norint pradėti mėsos gaminių eksportą į užsienio šalis, reikia įveikti netarifinius barjerus, dviejų valstybių veterinarinėms tarnyboms būtina suderinti tarpusavio standartus, atliekami tarptautiniai veterinariniai auditai ir abiejų šalių vyriausybinių institucijų susitikimai. Reikalavimai, kuriuos skerdykloms kėlė Rusijos rinka, nėra tapatūs kitose alternatyviose rinkose, todėl dalis Paramos sutartyje numatytų investicijų automatiškai neteko aktualumo, perorientuojant eksporto kryptis į JAV, Izraelio ir musulmoniškas rinkas, dėl kurių bendrovėms reikėjo ne tik adaptuoti skerdyklų technologiją, tačiau ir Lietuvos Respublikos Seimas turėjo pakeisti teisės aktus, susijusius su ritualinio skerdimo įteisinimu. Prisiimti papildomą finansinę naštą, skolinantis lėšas iš kredito įstaigų, įsisavinant ES lėšas dar didesne apimtimi, tam, kad bet kokia kaina ir visa apimtimi būtų įgyvendintas Projektas, nepaisant to, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, būtų neatsakinga, rizikinga, o įsisavinta ES parama būtų panaudota netikslingai.

23.4. Rusijos Federacijos embargo išskirtinumą bei didelį neigiamą poveikį žemės ūkio sektoriui ne kartą patvirtino ir Lietuvos Respublikos bei ES valdžios atstovai, kurių išaiškinimai buvo pateikti į bylą, tačiau teismas šių rašytinių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nei NMA, nei Ministerija visiškai neatsižvelgė į ES formuojamą politiką, jog dėl Rusijos Federacijos embargo ūkininkams turi būti padedama sumažinti neigiamas pasekmes.

23.5. Teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų duomenų, kad dėl embargo liko neišnaudotas eksporto potencialas t. y. UAB „Pajūrio mėsinė“ kartu su savo strategine partnere neteko apie 12 000 000 Eur pajamų, gautinų pagal sutartis su Rusijos pirkėjais, o mėsos rinkoje susidarius perprodukcijai dėl paklausos ir pasiūlos santykio, įvyko ženklus turimų atsargų vertės kritimas, atnešęs daug nuostolių, Bendrovė realiai susiduria su finansiniais sunkumais.

23.6. Pareiškėjas pagal savo finansines galimybes ieškojo alternatyvių rinkų savo produkcijos realizavimui, o jos kryptingas pastangas patvirtina rezultatai: 2015 m. spalio 30 d. Bendrovės skerdykla buvo audituota bei JAV žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir tyrimų instituto patvirtinta kaip atitinkanti mėsos produktų eksportui į JAV rinką keliamus reikalavimus ir įtraukta į mėsos perdirbimo įmonių, galinčių eksportuoti į JAV rinką sąrašą. Pareiškėjas produkciją eksportuoja į Olandijos, Švedijos ir Italijos rinkas, kas pagrindžia, jog Bendrovė ieškojo ir naujų rinkų, tačiau jos negalėjo kompensuoti praradimų, patirtų dėl maisto produktų embargo nulemtos Rusijos rinkos netekties.

23.7. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl netinkamai atlikto Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies vertimo į lietuvių kalbą, nors pareiškėjas akcentavo, jog vadovaujantis Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies tekstu anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis akivaizdu, kad šioje normoje pateikiamų force majeure ar išimtinių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė abstrakčią Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatų analizę, rėmėsi prielaidomis, o ne ESTT praktika ir konkrečiomis teisės normomis. Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalies norma neįtvirtina to, jog valstybėms narėms priimant sprendimus dėl force majeure ar išimtinių aplinkybių, turi būti vadovaujamasi nacionaline teise, t. y. jog sprendimai turi būti priimti pagal nacionalinę teisę. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, patvirtinančių, jog valstybės narės priimdamos sprendimus turi vadovautis ne nacionaline teise, o ES žemės ūkio teise bei ESTT praktika.

23.8. Teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo pateiktų 2016 m. vasario 18 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. parlamentinių klausimų, pateiktų Europos Komisijai bei 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. liepos 15 d. eurokomisaro R. Hogan atsakymų Europos Komisijos vardu. Nesigilindamas į pareiškėjo išdėstytus motyvus, teismas apsiribojo paviršutiniška fraze, jog Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatos yra pakankamai aiškios. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju dėl Rusijos Federacijos paskelbto embargo mėsai egzistuoja tiek objektyvusis, tiek subjektyvusis force majeure elementai, nurodyti Europos Komisijos komunikato C (88) 1696 dėl force majeure Europos žemės ūkio teisėje (toliau – ir Komunikatas) 2 punkte: pareiškėjui pateikiant paraišką Rusijos Federacijos embargas mėsai ir jos produkcijai, ypač tokios trukmės ir masto, negalėjo būti protingai numanomas, Bendrovė neturėjo galimybių jokiais būdais jo kontroliuoti ir išvengti, kadangi embargo paskelbimas yra visų pirma susijęs su valstybių veiksmais; pareiškėjas negalėjo išvengti Rusijos embargo jam sukeliamų neigiamų padarinių.

23.9. NMA pareiškėjui išmokėjo 50 279,20 Eur bei jokių pretenzijų dėl pirmojo ir antrojo Projekto įgyvendinimo etapų neturėjo. Kadangi Projekto ir Priemonės esminis tikslas yra gamybos modernizavimas ir produkcijos kokybės gerinimas, tai galima teigti, jog pareiškėjas šiuos tikslus iš dalies pasiekė. Nepaisant to, kad buvo pasiekti ne visi Projekto tikslai, negalima teigti, jog Projekto ir Priemonės tikslai apskritai nebuvo pasiekti. Pareiškėjo atliktos investicijos leido pasiekti visus Priemonės specialiuosius tikslus ir atitinkamos apimties projektas (pareiškėjo atliktų investicijų ribose) galėtų būti įgyvendinamas kaip atskiras bei savarankiškas projektas. Pareiškėjas neatsisakė įgyvendinti Projekto, o ne kartą kreipėsi į NMA siekdamas, jog Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti ir Bendrovė turėtų realią galimybę įgyvendinti Projektą, kaip tai numatyta Paramos sutartyje.

23.10. Pareiškėjas Projekto paraišką pateikė 2011 m. liepos 29 d. t. y. keletu mėnesių anksčiau nei Klaipėdos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimus, kuriais pareiškėjo veiklos zonoje nustatė viešojo nuotekų tvarkymo teritoriją bei centralizuotą nuotekų tvarkymo funkciją pavedė viešajam nuotekų tvarkytojui, be to, pasirašant Paramos sutartį, Klaipėdos rajono savivaldybės taryba tik priėmė sprendimą, tačiau jis nebuvo viešai paskelbtas įstatymų numatyta tvarka, todėl neturėjo teisinės galios. Paramos sutartis buvo pasirašyta tą pačią dieną kaip ir priimtas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T11-781 „Dėl Klaipėdos rajono vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano patvirtinimo“. Teismas neatsižvelgė į tuo metu galiojusią savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų teisės aktų įsigaliojimo tvarką. Teismo sprendimo motyvas, jog pareiškėjas, pasirašydamas Paramos sutartį, privalėjo sekti dar neįsigaliojusių norminių teisės aktų pokyčius ir įvertinti juridinės galios neturinčių teisės aktų galimą poveikį Projekto perspektyvoms, yra nepagrįstas. Toks aiškinimas prieštarauja teisinės valstybės principui. Teismas neatkreipė dėmesio, jog nauji teisės aktai įsigaliojo tik 2012 m. sausio 1 d., t. y. tik po to, kai jau buvo pasirašyta Paramos sutartis. Minėtais sprendimais Klaipėdos rajono savivaldybė suteikė vienam viešųjų paslaugų tiekėjui išimtinę teisę vykdyti nuotekų tvarkymą specialiuoju planu patvirtintoje viešojoje geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo teritorijoje. Kadangi Klaipėdos rajono savivaldybės patvirtintame vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiajame plane Bendrovės teisė individualiai tvarkyti nuotekas nebuvo numatyta, atlikti Projekte numatytus nuotekų valymo įrenginių statybos darbus neliko prasmės.

24. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pažymint, kad mėsos produktų gaminiai nėra specializuotas gaminys, kuris gali būti skirtas tik Rusijos Federacijos rinkai, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad į jokias kitas rinkas negalėjo teikti gaminių, didinti produkcijos gamybos ir tinkamai įgyvendinti Paramos sutartį. Bendrovė, jau turėdama neigiamą patirtį dėl laikino embargo įvedimo, galėjo šią aplinkybę tinkamai įvertinti ir orientuoti mėsos produktų tiekimą į kitas rinkas, kurios nebuvo tokios rizikingos.

26. Agentūra atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai apie Lietuvoje veikiančių įmonių teisę produkciją eksportuoti į Jungtines Amerikos Valstijas turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes juose nurodoma data yra 2016 m. kovo 16 d. Be to, Bendrovė nenurodo, kokias aplinkybes ji įrodinėja šiais dokumentais ir kuo šie dokumentai yra išimtinai svarbūs, todėl NMA prašo šių dokumentų nevertinti.

27. Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka NMA prašo teismo spręsti savo nuožiūra.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamasis argumentais, kurie buvo išdėstyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. SKP-336, kuriuo nuspręsta nutraukti su pareiškėju sudarytą Paramos sutartį dėl projekto „Įmonės veiklos modernizavimas“ įgyvendinimo“ bei susigrąžinti visą 50 279,20 Eur išmokėtą paramos lėšų sumą, bei Žemės ūkio ministerijos 2015 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 3JA-588-413, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl NMA Sprendimo dėl paramos nutraukimo panaikinimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

30. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir taip sudaryti galimybes ginčą išspręsti taikos sutartimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2019 m. kovo 13 d. 10.00 val. NMA 2019 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė informaciją, kad nemato galimybės taikos sutarties sudarymui. Atsižvelgiant į tai, kad iki atidėto bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme posėdžio teismui nebuvo pateikta tvirtinti taikos sutartis, todėl teismas nagrinėja bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės.

31. Pirmiausia pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo priimti nagrinėti šie pareiškėjo skundo reikalavimai: 1) pripažinti NMA 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. SKP-336 „Dėl sutarties nutraukimo ir UAB „Pajūrio mėsinė“ išmokėtos paramos susigrąžinimo“ neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti ŽŪM 2015 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 3JA-588-413 neteisėtu ir jį panaikinti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat kelia jo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodytą reikalavimą įpareigoti NMA pripažinti Projektą įgyvendintu atliktų 50 279,20 Eur investicijų apimtyje.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas, kuris nebuvo nurodytas pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

33. Be to, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą dokumentą – Jungtinių Amerikos valstijų žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir tyrimų instituto 2016 m. kovo 16 d. mėsos produkciją į Jungtines Amerikos valstijas eksportuoti sertifikuotų gamybos įmonių sąrašą. Pabrėžtina, kad apeliacinis procesas nėra tapatus bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokios aplinkybės jam sukliudė aptariamą dokumentą teismui pateikti pirmosios instancijos teismui, nenurodė kokią reikšmę šie duomenys turi vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti su apeliaciniu skundu pateiktą papildomą dokumentą (2016 m. kovo 16 d. mėsos produkciją į Jungtines Amerikos valstijas eksportuoti sertifikuotų gamybos įmonių sąrašą).

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

35. Skundžiamas NMA 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. SKP-336 priimtas vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 75.1, 75.11. 76.2 punktais ir Paramos sutarties 20.1 punktu, nustačius, kad pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino ir neįvykdė Projekto taip, kaip numatyta Projekto paraiškoje.

36. Įgyvendinimo taisyklių 75 punkte numatyta, kad paramos neskyrimo sankcija taikoma, kai paramos gavėjas nepateikia mokėjimo prašymų sutartyje nustatyta tvarka (75.1 p.), pažeidžia kitas paramos sutarties sąlygas (75.11 p.). Pagal Įgyvendinimo taisyklių 76.2 punktą, paramos susigrąžinimo sankcija taikoma, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų. Paramos sutarties 20.1 punkte įtvirtinta Agentūros teisė inicijuoti Paramos sutarties nutraukimą ir (arba) paramos ar jos dalies neskyrimą, paramos sumažinimą, paaiškėjus aplinkybėms, išvardytoms Paramos sutarties 26.1 – 26.21 punktuose.

37. Paramos sutarties 26 punkte nustatyta, kad Paramos sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos gavėjas: nepateikia mokėjimo prašymų (-o) ar Projekto įgyvendinimo ataskaitų (-os) Paramos sutartyje nustatyta tvarka (26.1 p.); nustojo vykdyti Projektą, nukrypo nuo patvirtinto Projekto biudžeto, negali pasiekti Projekto paraiškoje nustatytų Projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros (26.5 p.); pažeidžia kitas Paramos sutarties, paramos skyrimo bei naudojimo sąlygas (26.21 p.).

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pažeidė tiek Paramos sutartį, tiek Įgyvendinimo bei Administravimo taisykles. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Paramos sutartyje nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino ir neįvykdė Projekto taip, kaip numatyta Projekto paraiškoje. Tačiau apeliantas teigia, jog nepaisant to, kad buvo pasiekti ne visi Projekto tikslai, negalima teigti, jog Projekto ir Priemonės tikslai apskritai nebuvo pasiekti, ir pabrėžia, kad pareiškėjas neatsisakė įgyvendinti Projekto ir ne kartą kreipėsi į NMA siekdamas, jog Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti ir Bendrovė turėtų realią galimybę įgyvendinti Projektą, kaip tai numatyta Paramos sutartyje.

39. Vertinant minėtus apelianto argumentus pažymėtina, kad pasirašydamas Paramos sutartį pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų (Paramos sutarties 1.1 p.). Projekto paraiškoje įvardytas Projekto tikslas – UAB „Pajūrio mėsinė“ veiklos gamybos bazės modernizavimas, diegiant modernias ir inovatyvias technologijas, didesnės pridėtinės vertės produktų gamybos plėtojimas, įmonės veiklos efektyvumo gerinimas.

Be kita ko, Projekto paraiškoje konkrečiai išvardytos planuojamos įgyvendinti investicijos, Projekto investicijų vertė (Projekto paraiškos V skyrius „Informacija apie projektą“), detaliai išvardytos planuojamos išlaidos (Projekto paraiškos VI skyrius „Tinkamų išlaidų sąrašas“), Paramos sutartyje numatyti konkretūs Projekto gyvendinimo terminai. Pagal Paramos sutarties 17.13 punktą paramos gavėjas privalo įvykdyti Projekto paraiškoje (verslo plane) numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais.

Paramos sutarties 17.1 punkte numatyta, kad paramos gavėjas privalo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Projekto paraiškoje, verslo plane. Taigi, nors pareiškėjas pradėjo įgyvendinti Projektą, tačiau neįgyvendino jo taip, kaip numatyta Projekto paraiškoje (pareiškėjas nerealizavo visų Paramos paraiškoje nurodytų investicijų, nustatytais terminais nepateikė Agentūrai trečiojo ir ketvirtojo mokėjimo prašymų, nesilaikė nustatyto Projekto įgyvendinimo grafiko, neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino), todėl konstatuotina, kad minėti pareiškėjo argumentai nepaneigia Agentūros skundžiamame sprendime nustatytų pažeidimų.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis ne kartą kreipėsi į Agentūrą siekdamas, jog Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti, nepaneigia Sutartimi jo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo fakto. Jokie teisės aktai nenustato Agentūros pareigos visais atvejais tenkinti pareiškėjų prašymus dėl paramos sutarčių pakeitimo. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad Paramos sutartis, koreguojant Projekto įgyvendinimo etapų apimtis ir terminus, buvo keičiama kelis kartus (II t., b. l. 300–308): 2012 m. lapkričio 15 d. susitarimu Nr. 1, 2013 m. sausio 15 d. susitarimu Nr. 2, 2013 m. balandžio 10 d. susitarimu Nr. 3, 2013 m. rugpjūčio 20 d. susitarimu Nr. 4, 2014 m. sausio 14 d. susitarimu Nr. 5.

40. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad, jo įsitikinimu, Projektas neįvykdytas dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių: Rusijos Federacijos paskelbto embargo mėsos produkcijai iš ES, Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitusio afrikinio kiaulių maro, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos priimto sprendimo, pagal kurį pareiškėjas neteko galimybės individualiai vykdyti nuotekų valymą.

41. Paramos sutarties 48 punktu šalys susitarė, kad šalys atleidžiamos nuo atsakomybės už Paramos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, jeigu įrodo, kad tai įvyko dėl atsiradusių nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, šalių santykius, susijusius su nenugalimos jėgos atsiradimu, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai.

42. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės pripažintinos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės už Agentūros nustatytus pažeidimus.

43. Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali pripažinti toliau nurodytas force majeure ar išimtinių aplinkybių kategorijas, kurioms esant jos nereikalaus iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą: a) paramos gavėjo mirtis; b) ilgalaikis paramos gavėjo profesinis nedarbingumas; c) didelės valdos dalies konfiskavimas, jei to nebuvo įmanoma numatyti įsipareigojimo prisiėmimo dieną; d) didelė stichinė nelaimė, rimtai pakenkusi valdos žemei; e) nenumatytas gyvuliams skirtų pastatų sugriuvimas valdoje; f) epizootinė liga, paveikusi visą ar dalį ūkininko gyvulių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų. Afrikinio kiaulių maro išplitimo aplinkybės pareiškėjas nesieja su jo turėtų gyvulių praradimu ar kitokiu poveikiu jiems. Sutiktina su apelianto argumentu, kad minėtos teisės normos redakcijos pagrindinėmis darbinėmis ES kalbomis (anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis) leidžia daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 1974/2006 47 straipsnio 1 dalyje pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Tačiau pabrėžtina, kad tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nenugalima jėga (force majeure), o būtina konkrečiu atveju vertinti, ar jos atitinka nenugalimos jėgos aplinkybėms būdingus požymius.

44. Iš Reglamento Nr. 1974/2006 47 straipsnio matyti, kad force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės yra siejamos su itin išskirtinėmis, ekstraordinariomis situacijomis, apie kurias turi būti pranešama iš karto, kai tik įmanoma tai padaryti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1379-442/2018).

45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje šiuo klausimu yra pasisakyta, kad force majeure sąvoka turi būti aiškinama kaip su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusios, neįprastos ir iš anksto negalimos numatyti aplinkybės, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi (žr. ESTT 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée ir Rhône, C‑314/06, EU:C:2007:817, 23 p.; 2010 m. kovo 18 d. sprendimo SGS Belgium ir kt., C‑218/09, EU:C:2010:152, 44 p. ir 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Eurofit, C‑99/12, EU:C:2013:487, 31 p.). Be to, ESTT jurisprudencijoje pripažįstama, jog kadangi sąvokos force majeure turinys įvairiose ES teisės taikymo srityse skiriasi, jos reikšmė turi būti nustatyta pagal teisines aplinkybes, kuriomis ji turi sukelti pasekmių (2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée ir Rhône, C 314/06, EU:C:2007:817, 25 p. ir 2012 m. birželio 14 d. sprendimo CIVAD, C 533/10, EU:C:2012:347, 26 p.).

46. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, pavyzdžiui, kalbant apie žemės ūkio teisės aktus arba ESTT statuto normas, susijusias su ieškinio pateikimo terminais, force majeure sąvoka nereiškia tik absoliutaus negalėjimo, bet turi būti suvokiama atsižvelgiant į su subjektu nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi (žr. 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée et Rhône, C‑314/06, EU:C:2007:817, 23 p., bei jame minėtą teismo praktiką). Iš to matyti, kaip ESTT nurodė, kad force majeure sąvoka apima objektyvų elementą, susijusį su neįprastomis ir su subjektu nesusijusiomis aplinkybėmis, ir subjektyvų elementą, susijusį su suinteresuotojo asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių, imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių (žr. 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée et Rhône, C‑314/06, EU:C:2007:817, 24 p., bei jame minėtą teismo praktiką).

47. Pareiškėjo nurodyti 2016 m. vasario 18 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. parlamentiniai klausimai, pateikti Europos Komisijai bei 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. liepos 15 d. eurokomisaro R. Hogan atsakymai Europos Komisijos vardu, taip pat Europos Komisijos komunikatas C (88) 1696 dėl force majeure Europos žemės ūkio teisėje nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, todėl atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtus dokumentus. Be to, minėtuose dokumentuose išdėstyti principai iš esmės sutampa su cituota ESTT praktika, kuria remiamasi šios nutarties 45–46 pastraipose.

48. Pareiškėjas kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes įvardija Rusijos Federacijos paskelbtą embargą mėsos produkcijai iš ES ir Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitusį afrikinį kiaulių marą. Vertinant minėtas aplinkybes pažymėtina, kad afrikinio kiaulių maro išplitimo aplinkybės pareiškėjas nesieja su jo turėtų gyvulių praradimu, o šią aplinkybę kartu su Rusijos Federacijos paskelbtu embargu mėsos produkcijai sieja su neišnaudotu eksporto potencialu, netektomis pajamomis, mėsos rinkoje susidariusio produkcijos pertekliaus sąlygotu turimų atsargų vertės kritimu, kas sąlygojo pareiškėjo patirtus finansinius sunkumus.

49. Kaip minėta, pagal ESTT praktiką force majeure reikšmė turi būti vertinama pagal teisines aplinkybes, kuriomis ji turi sukelti pasekmių (2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Société Pipeline Méditerranée ir Rhône, C 314/06, EU:C:2007:817, 25 p. ir 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo CIVAD, C 533/10, EU:C:2012:347, 26 p.).

50. Taip pat akcentuotina, kad, kaip minėta, Paramos sutarties 48 punkte numatyta, šalių santykius, susijusius su nenugalimos jėgos atsiradimu, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į nacionaliniu lygiu įtvirtintą force majeure reglamentavimą, todėl atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas nenugalimos jėgos sampratą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės aktais.

51. Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840, 1 punkte nustatyta, kad force majeure sąvoka apibūdinamos nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Vadovaujantis minėtų taisyklių 2 punktu, šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu ji sugeba įrodyti, kad: 1) nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jos kliūties; 2) negalima tikėtis, jog sutarties sudarymo metu ji galėjo numatyti tą kliūtį ir jos poveikį gebėjimui vykdyti įsipareigojimus; 3) ji negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar bent jos poveikio.

52. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, akcentuoja, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra pelno siekiantis ūkio subjektas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką dėl juridiniam asmeniui keliamą didesnių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų ir jokių išimčių nėra nustatyta (žr., pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimizuotų jų poveikį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2004; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; kt.).

53. Taigi pareiškėjas turėjo ir galėjo įvertinti aplinkybę, kad rinka yra dinamiška, taip pat turėjo įvertinti su užsienio rinka, į kurią eksportavo didžiąją produkcijos dalį, susijusias rizikas ir imtis priemonių joms suvaldyti (pvz., iš anksto ieškoti įvairių rinkų, po embargo pakeisti eksporto kryptis ir pan.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dedamų pastangų ir išlaidų kiekis naujoms rinkoms rasti yra įprastos verslo rizikos prisiėmimas, todėl aptariamos aplinkybės nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti pareiškėjo padarytą Paramos sutarties pažeidimą kaip nulemtą force majeure aplinkybių. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl Rusijos Federacijos embargo ir afrikinio kiaulių maro neužkerta kelio pareiškėjo tolimesnei veiklai.

54. Vertindama apelianto nurodytas aplinkybes, susijusias su persiorientavimo į kitas rinkas sudėtingumu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad verslo subjekto pastangos, susijusios su verslo rizikos valdymu, galimos ir rūpestingam bei apdairiam asmeniui būtinos ne tik po to, kai įvyksta neįprastos aplinkybės, bet prieš tai, t. y. rizikų valdymas apima ir ūkio subjekto veiksmus, kuriais siekiama išvengti sunkumų ateityje arba sumažinti jų įtaką. Todėl rinkos pokyčiai negali būti laikomi priežastimi pateisinti pareiškėjo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, nes aplinkybės, kad ateityje gali atsirasti tam tikrų (taip pat ir reikšmingų) rinkos pokyčių, pareiškėjo turėjo ir galėjo būti įvertintos prieš prisiimant įsipareigojimus bei Paramos sutarties sudarymo metu. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatenka į Reglamento 47 straipsnio 1 dalyje pateiktą aplinkybių sąrašą ir neatitinka ESTT praktikoje nurodytų force majeure kriterijų – jos, atsižvelgiant į pareiškėjo specifiką (verslo subjektas, siekiantis pelno), nelaikytinos aplinkybėmis, kurių iš anksto nebuvo galima numatyti ir kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų protingų atsargumo priemonių.

55. Pareiškėjas taip pat kaip vieną iš nenugalimos jėgos aplinkybių, turėjusių įtakos pareiškėjo galimybėms įgyvendinti projekto veiklas, susijusias su nuotekų valymu, įvardija Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. T11-591 ir 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. T11-781, pagal kuriuos nustatyta, jog Klaipėdos rajono teritorijoje viešąsias nuotekų tvarkymo paslaugas teiks AB „Klaipėdos vanduo“.

56. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Projekto paraišką pateikė 2011 m. liepos 22 d., Paramos sutartis tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo pasirašyta 2011 m. gruodžio 22 d. Taigi, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T11-591 priimtas dar prieš pareiškėjui pasirašant Paramos sutartį, o 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. T11-781 – tą pačią dieną, kai pasirašyta Paramos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog apdairus, rūpestingas ir atidus juridinis asmuo, siekiantis gauti reikšmingo dydžio paramą veiklai modernizuoti, turi ir gali sekti teisinio reguliavimo pokyčius, susijusius su jo vykdoma veikla. Apelianto argumentai, dėl aptariamų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimų įsigaliojimo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis apie šiuos sprendimus nežinojo ir negalėjo žinoti Paramos sutarties pasirašymo metu, negalėjo įvertinti su jais susijusių rizikų įgyvendinant Projektą ir / ar imtis veiksmų neigiamoms pasekmėms išvengti. Atsižvelgiant į tai, aptariama aplinkybė negali būti laikoma nei neįprasta ir nenumatyta (objektyvus force majeure sąvokos elementas), nei tokia, kurios pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų protingų atsargumo priemonių (objektyvus force majeure sąvokos elementas), todėl nėra pagrindo jos pripažinti nenugalima jėga (force majeure).

57. Apelianto argumentai, kad nei NMA, nei Ministerija neatsižvelgė į ES formuojamą politiką, jog dėl Rusijos Federacijos embargo ūkininkams turi būti padedama sumažinti neigiamas pasekmes, nepaneigia teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo nesivadovauti taikytinomis teisės aktų nuostatomis ir aktualia ESTT praktika dėl force majeure aplinkybių aiškinimo.

58. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Pastebėtina, kad vien aplinkybė, jog ginčo šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-48/2011; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1412-602/2016). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos taikytinų teisės aktų nuostatų taikymo šioje nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės stabdyti šią administracinę bylą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nėra.

59. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo argumentų nepateikė. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjo atstovams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti pareiškėjo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

60. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, tai nėra jokio pagrindo tenkinti jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo klausimus reguliuojančias teisės normas, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė