2022-12-08 Nr. AB-30173-3-64-3-01215-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1148-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01215-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jis atlieka bausmę Šiaulių TI ir nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2021 m. birželio 10 d. Šiaulių TI administracija, gavusi antstolės patvarkymą, nepagrįstai išskaičiavo dalį lėšų, kurias jam buvo pervedę tretieji asmenys. Šiaulių TI buhalterija nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnio 9 punkto nuostatų. Pareiškėjas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą grindė remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 ir 97 straipsniais.

2.2. Dėl neteisėtai nuskaitytų pinigų buvo apribota jo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, jis negalėjo nusipirkti taksofono kortelės, rašymo priemonių ir pašto ženklų, apsirūpinti būtiniausiomis higienos priemonėmis, kitais pirkiniais, negalėjo paskambinti ir pabendrauti, susirašinėti su jam brangiais asmenimis.

2.3. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sutriko jo sveikata, pablogėjo emocinė būklė, prarado socialinius ryšius, tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 1 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pagal antstolės 2019 m. kovo 13 d. patvarkymą Nr. S19-9152, vadovaujantis CPK 611, 688 straipsniais, 668 straipsnio 1 dalimi, 733–743 straipsniais, buvo areštuota iš pareiškėjo 89,56 Eur vykdymo išlaidų iš skolininkui priklausančių išlaidų. Skolininkui į laisvės atėmimo įstaigoje esančią sąskaitą gaunant iš kitų asmenų pervedamas lėšas, iš šių lėšų sumos kiekvieną mėnesį išskaityti 50 proc. nuo skolininko pajamų dalies, viršijančios vieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesio atlyginimą (MMA) ir 20 proc. nuo pajamų dalies, neviršijančios vieno MMA.

Jeigu išieškoma pagal kelis vykdomuosius dokumentus – ne daugiau kaip 30 proc. nuo dalies, neviršijančios MMA. Patvarkyme nurodyta išieškoti sumas, išskaityti ir pervesti reguliariai iki visos sumos išieškojimo arba antstolio nurodymo iki visiško jo įvykdymo. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir antstolės patvarkymą, piniginės lėšos gali būti išskaitomos ir iš trečiųjų asmenų pervestų lėšų laikantis išskaitymo iš skolininko sumos, neviršijančios MMA ir 20 proc. pajamų dalies nuo vieno MMA. Iš Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio matyti, kad pagal antstolės patvarkymą atlikti išskaitymai: 2020 m. balandžio 16 d. pervesta 2 Eur; 2021 m. balandžio 21 d. pervesta 6 Eur; 2020 m. gegužės 29 d. pervesta 3 Eur; 2020 m. birželio 3 d. pervesta 2 Eur; 2020 m. rugsėjo 4 d. pervesta 3,30 Eur; 2020 m. gruodžio 14 d. pervesta 11,49 Eur; 2021 m. sausio 18 d. pervesta 1 Eur; 2021 m. sausio 19 d. pervesta 3 Eur; 2021 m. sausio 19 d. pervesta 4,80 Eur; 2021 m. kovo 26 d. pervesta 3 Eur; 2021 m. kovo 29 d. pervesta 10 Eur; 2021 m. kovo 30 d. pervesta 3 Eur.

Pareiškėjas likusią gaunamų piniginių lėšų dalį galėjo disponuoti savo nuožiūra, iš atliktų išskaitymų matyti, kad piniginių lėšų dalis neviršijo 20 proc. gaunamų lėšų. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 10 d. pateiktą pareiškimą Nr. 109-1655 dėl pinigų išskaitymo iš asmeninės sąskaitos teisėtumo, pareiškėjui motyvuotai buvo atsakyta 2020 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 17-1082, paaiškinant piniginių lėšų išskaitymo tvarką. Pareiškėjas patvarkymu buvo informuotas dėl piniginių lėšų išskaitymo ir jų dydžio, todėl gaunant lėšas iš trečiųjų asmenų galėdavo asmeniškai pasiskaičiuoti, kokia dalis bus išskaitoma iš gaunamų lėšų.

Nuolatinis informavimas dėl piniginių lėšų išskaitymo būtų neproporcingas reikalavimas.

3.2. Iš pridedamų prašymų apsipirkti parduotuvėje matyti, kad pareiškėjas pirko tiek pašto ženklus, rašymo priemones, higienos priemones, taksofono korteles, maisto produktus ir kitas prekes. Atsižvelgiant į pareiškėjo turimas lėšas ir pateiktus prašymus, matyti, kad pareiškėjas patenkino būtiniausius poreikius įsigyti prekių ir būtiniausių reikmenų.

3.3. Atsižvelgiant į pridedamus prašymus skambinti, matyti, kad pareiškėjas priklausomai nuo to kurioje grupėje (paprastojoje, lengvojoje ar drausminėje) buvo pateikdavo prašymus skambinti artimiesiems ir draugams. Iš pareiškėjo pateiktų prašymų matyti, kad asmuo artimiesiems ir draugams skambindavosi, palaikė socialinius ryšius. Be to, iš Veiklos organizavimo skyriaus 2021 m. rugpjūčio 3 d. pažymos Nr. 20-1748 matyti, kad pareiškėjas artimiesiems ir kitiems asmenims teikė 95 laiškus per skundžiamą laikotarpį.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo L. N. skundą atmetė.

5. Vadovaudamasis CPK 736 straipsnio 2 dalimi bei 739 straipsnio 9 punktu, teismas pažymėjo, jog teisės aktai draudžia nukreipti piniginių lėšų išieškojimą į nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas, jeigu jos neviršija pusės BVK 92 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos sumos, o vykdant išieškojimą iš piniginių lėšų, viršijančių minėtą dydį, leidžiama išskaityti 50 proc. sumos.

6. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI buvo gautas antstolės J. Ž. 2019 m. kovo 13 d. „Patvarkymas vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje“ Nr. S19-9152 (toliau – ir Patvarkymas). Šiaulių TI pagal pateiktą antstolės Patvarkymą 2020 m. balandžio 16 d. išskaitė 2 Eur, 2020 m. balandžio 17 d. išskaitė 4 Eur, 2020 m. balandžio 21 d. išskaitė 6 Eur, 2020 m. gegužės 29 d. išskaitė 3 Eur, 2020 m. birželio 3 d. išskaitė 2 Eur, 2020 m. rugsėjo 4 d. išskaitė 3,30 Eur, 2020 m. gruodžio 14 d. išskaitė 11,49 Eur, 2021 m. sausio 18 d. išskaitė 1 Eur, 2021 m. sausio 19 d. išskaitė 3 Eur, 2021 m. sausio 19 d. išskaitė 4,80 Eur, 2021 m. kovo 26 d. išskaitė 3 Eur, 2021 m. kovo 31 d. išskaitė 10 Eur, 2021 m. kovo 31 d. išskaitė 3 Eur, atsižvelgęs Nuteistojo pinigų apskaitos žiniaraštį už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2021 m. birželio 10 d. Įvertinęs atliktus nuskaitymus bei teisinį reglamentavimą (CPK 736 str. 2 d., 739 str. 9 p., BVK 92 str. 1 d.), teismas sprendė, jog išskaitymai atlikti nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų.

7. Šiaulių TI, atsakydamas dar 2020 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 17-486 į pareiškėjo 2020 m. balandžio 23 d. prašymą, nurodė, kad antstoliui išskaitymai iš skolininkų vykdomi pagal jų atsiųstus patvarkymus. Taip pat Šiaulių TI 2020 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 17-1082, atsakymas į pareiškėjo pareiškimą, nurodė, kad Šiaulių TI gautas patvarkymas (registracijos Nr. 11/01-7127) iš antstolės J. Ž. (2019 m. kovo 15 d. Nr. S19-8152), kuriame nurodyta skolos išieškojimą vykdyti vadovaujantis CPK 611, 688, 733–743 straipsniais, iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokų sumos, likusių po 739 straipsnio 9 punkto, t. y. šiuo patvarkymu išieškojimas nėra nukreipiamas į laisvės atėmimo vietos įstaigoje atidarytoje nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas, neviršijančias pusės BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatytų dydžių, kiekvieną mėnesį išskaityti 50 proc. nuo skolininko gaunamų lėšų dalies, viršijančios MMA, ir 20 proc. nuo skolininko gaunamų lėšų, neviršijančių vieno MMA. Vykdant Patvarkymą, pareiškėjui palikta 58,50 Eur asmeniniam naudojimui, o nuo likusios sumos išskaičiuota 20 proc. Taip pat rašte akcentuota, kad antstolio patvarkyme nurodytų reikalavimų vykdymą kontroliuoja patvarkymą išdavęs antstolis. CPK 613 straipsnyje nustatyta, kad bet kokius vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu, o šis patvarkymas CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Dar kartą Šiaulių TI 2021 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 17-703 informavo pareiškėją, kad Šiaulių TI pareiškėjo vardu gautas ir vykdomas antstolės J. Ž. patvarkymas vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Patvarkymo kopija buvo skirta ir pareiškėjui, informuojant, kad iš jo sąskaitos bus atliekami atskaitymai. Taigi, pareiškėjas jau nuo 2020 m. balandžio mėn. buvo informuotas pagal kieno ir kokį patvarkymą bus atliekami atskaitymai. Byloje nėra duomenų, kad paminėti Šiaulių TI raštais įstatymų nustatyta tvarka būtų apskųsti ir panaikinti. Patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl aptartų atsakovės atstovo atsakymų.

8. Vertindamas skundo argumentus dėl neteisėtai nuskaitytų pinigų buvo apribota pareiškėjo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, teismas nurodė, kad pareiškėjas teikė prašymus apsipirkti parduotuvėje, teikė prašymus leisti pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, išduoti higienos reikmenis, t. y. pareiškėjas pirko tiek pašto ženklus, rašymo priemones, higienos priemones, taksofono korteles, maisto produktus ir kitas prekes, buvo aprūpintas higienos prekėmis ir reikmenimis, išskyrus 2020 m. birželio 17 d. – nebeužteko pinigų papildymo kortelei, 2020 m. rugpjūčio 26 d., 2020 m. spalio 7 d., tačiau šiais mėnesiais antstolės atskaitymai nebuvo vykdomi. Be to, yra kitos atžymos, kad norimos prekės nėra, arba jos turi būti užsakomos iš anksto. Taigi, pareiškėjas pirko parduotuvėje įvairias prekes, produktus, tame tarpe ir pašto ženklus, rašymo priemones taksofono korteles, maisto, higienos prekes ir kt.

9. Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjas teikė prašymus leisti paskambinti ir jo prašymai buvo tenkinti. Be to, yra įrašai, kad nuteistasis paliko socialinius ryšius. Iš byloje esančios Šiaulių TI Veiklos organizavimo skyriaus 2021 m. rugpjūčio 3 d. pažymos Nr. 20-1748 matyti, kad pareiškėjas per bylai aktualų laikotarpį teikė 95 laiškus, todėl pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo skambinti ar nutrūkusių socialinių ryšių teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų yra nepagrįsti, išskaitymai atlikti pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, o, susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas L. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Šiaulių TI, gavusi antstolio reikalavimą dėl pareiškėjo sąskaitoje esančių piniginių lėšų arešto ir areštuotų lėšų pervedimo į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą, neteisėtai pervesdavo lėšas, kurios buvo gautos iš trečių asmenų, nesilaikant CPK 739 straipsnio 9 punkto nuostatų. Dėl ko pareiškėjas negalėjo visiškai pasinaudoti asmeninėmis lėšomis ir buvo suvaržyta jo teisė nusipirkti būtiniausias prekes pataisos įstaigos parduotuvėje. Pareiškėjas priklausė paprastajai grupei, todėl pagal BVK 92 straipsnio 2 dalies 1 punktą jam nustatytinas 58,50 Eur apsipirkimo limitas.

12.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ne visada galėjo nusipirkti tai, ko jam labiausiai reikėjo, nes iš jo sąskaitos buvo nuskaitomi pinigai.

12.3. Teismas turėjo nustatyti, kuriai grupei priklausė pareiškėjas ir kokia suma iš jo sąskaitos galėjo būti išskaitoma.

12.4. Dėl to, kad negalėjo nusipirkti būtiniausių prekių (taksofono kortelės, rašymo priemonių ir pašto ženklų, higienos priemonių, maisto produktų), negalėjo laiku nueiti pasiskambinti ir pabendrauti, jis prarado socialinius ryšius ir patyrė dvasinius išgyvenimus, sutriko sveikata, pablogėjo emocinė būklė.

13. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai kartoja argumentus, teiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovo atsakomybė negalima. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai vertino aplinkybes dėl atliktų išskaitymų, kurie atlikti pagal galiojančias teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios iš Šiaulių TI veiksmų, vykdant išieškojimą iš pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų pagal antstolės patvarkymą, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo (Šiaulių TI) neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame jis teigia, kad Šiaulių TI, nuskaitydama lėšas iš jo sąskaitos, nesilaikė CPK 739 straipsnio 9 punkto ir BVK 92 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų, o pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kuriai grupei priklausė pareiškėjas ir kokia suma iš jo sąskaitos galėjo būti išskaitoma.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.). Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į aptartas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.). Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, prieina prie išvados, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

21. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, jog išskaitymai iš jo sąskaitos buvo vykdomi nesilaikant CPK 739 straipsnio 9 punkto ir BVK 92 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

22. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu (nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2021 m. birželio 10 d.) galiojusį teisinį reglamentavimą išskaitymai iš laisvės atėmimo vietos įstaigoje atidarytoje nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų galėjo būti vykdomi, be kita ko, laikantis šių nuostatų:

22.1. „negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip: <...> 9) laisvės atėmimo vietos įstaigoje atidarytoje nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos, neviršijančios pusės Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje nustatytų dydžių“ (CPK 739 str. 9 p.);

22.2. iki 2019 m. liepos 6 d. galiojusios redakcijos BVK 92 straipsnio „Nuteistųjų teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje“ 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) buvo nustatyta, kad „didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra: 1) trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems; 2) keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems; 3) dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems“;

22.3. nuo 2019 m. liepos 6 d. iš esmės analogiškas teisinis reglamentavimas, nustatytajam BVK 92 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 20 d.), įtvirtintas BVK 97 straipsnio „Nuteistųjų teisė nusipirkti asmeninių daiktų“ 3 dalyje (nagrinėjamai bylai reikšminga 2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2022 m. sausio 1 d.), pagal kurią „didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį nusipirkti asmeninių daiktų, yra: 1) trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems; 2) keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems; 3) dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems“.

23. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2021 m. birželio 10 d.) suma, nuo kurios negalėjo būti daromas išieškojimas iš pareiškėjo laisvės atėmimo vietos įstaigoje atidarytos asmeninės sąskaitos, tiesiogiai priklausė (i) nuo to, kokiai grupei tuo konkrečiu laikotarpiu buvo priskirtas pareiškėjas, ir (ii) nuo to, ar tuo metu, kai buvo vykdomas nuskaitymas, pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo suma, viršijanti atitinkamai BVK 92 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) ir BVK 97 straipsnio 3 dalyje (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) reglamentuotą sumą.

24. Pareiškėjas teigė, kad jis priklausė paprastosios grupės nuteistiesiems, tačiau byloje duomenų, patvirtinančių jo teiginius, nėra. Taip pat iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio neaišku, kuriai grupei buvo priskirtas pareiškėjas. Be to, teismo sprendime nurodoma, kada ir kokio dydžio iškaitymai pagal antstolės Patvarkymą buvo vykdomi iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos, bet nėra duomenų, ar darant minėtus išskaitymus nebuvo pažeistos atitinkamai BVK 92 straipsnio 2 dalies (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) ir BVK 97 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) nuostatos, t. y. ar tuo metu, kai buvo vykdomas išskaitymas, pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo suma, viršijanti pagal paminėtas BVK nuostatas apskaičiuotą dydį, kuris priklauso nuo tuo metu nustatyto bazinio socialinės išmokos dydžio.

25. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles nenustatė ir neįvertino, kokiai nuteistųjų grupei priklausė pareiškėjas ir, ar vykdant išskaitymus iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos buvo laikomasi BVK 92 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) ir BVK 97 straipsnio 3 dalyje (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad, manydamas, jog pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir prie jų pateikta medžiaga yra nepakankama, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą veikti aktyviai, inter alia (be kita ko), pasiūlyti proceso šalims pateikti papildomų įrodymų, savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismas privalo surinkti pakankamai įrodymų, kad įvertinęs jų visetą galėtų įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

27. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė