2021-07-14 Nr. AB-14337-3-62-3-02188-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-536-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02188-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos įstaiga), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad bausmę atliko Pravieniškių PN-AK drausmės grupėje 4 patalpoje nuo 2016 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d., 7 kameroje nuo 2018 m. liepos 25 d. iki 2018 m. lapkričio 25 d., 6 kameroje nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. liepos 20 d. Kamerose teko kalėti dar su 8 nuteistaisiais, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Plotą mažino kameroje buvęs sanitarinis mazgas. Kameroje nebuvo radijo taško bei stalo valgymui. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasines kančias.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas taip pat prašė teismo taikyti senaties terminą. Nurodė, jog dėl dalies analogiškų reikalavimų (2 būrio 7 gyvenamosios patalpos, ginčo laikotarpis nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 20 d,) yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7729-422/2019, todėl dėl minėtų aplinkybių turėtų būti šioje byloje nenagrinėjamas skundas. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas patalpose. Įstaiga užtikrina tinkamą patalpų aprūpinimą inventoriumi. Stalas patalpoje yra. Pirmojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose radijo taškai įrengti, nuteistųjų sugadinti taškai iš karto tvarkomi arba keičiami naujais. Skundų dėl radijo taškų gedimo ar stalo trūkumo negauta.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies, priteisė A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas 2019 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 61-4359 pažymėjo, jog drausmės grupėje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. balandžio 16 d., nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. Pareiškėjas jokių prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų nepateikė, todėl teismas vadovavosi atsakovo pažymoje nurodytais duomenimis dėl pareiškėjo buvimo laikotarpio drausmės grupėje.

7. Dėl atsakovo prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies normomis. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pataisos įstaigoje pradžios (2015 m. rugpjūčio 28 d.), nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2019 m. spalio 3 d.

8. Teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuota, jog, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Šioms aplinkybėmis, atsakovo atstovo prašymas tenkintas, skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. spalio 2 d. taikyta trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo buvo reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos drausmės grupėje nuo 2016 m. spalio 3 d.

9. Atsakovas teigė, jog dėl dalies analogiškų reikalavimų (2 būrio 7 gyvenamosios patalpos, ginčo laikotarpis nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gegužės 20 d.) yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7729-422/2019, todėl dėl minėtų aplinkybių turėtų būti šioje byloje nenagrinėjamas skundas. Tačiau iš administracinės bylos Nr. I1-235-422/2020 priimto 2020 m. vasario 27 d. sprendimo buvo matyti, jog jis priimtas dėl kitų pareiškėjo aplinkybių ir joje nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo buvimu drausmės grupėje bei kitomis nurodytomis šiame skunde aplinkybėmis (radijo taško ir stalo nebuvimu).

10. Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.246–6.249 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės, redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu), 111.1. ir 111.2. punktais. Pažymėjo, jog Taisyklių 111 punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma drausmės grupės patalpose, tačiau teismo vertinimu, pagal savo pobūdį drausmės grupės patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus.

11. Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2 būrio (drausmės grupėje) patalpose buvo nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2017 m. sausio 16 d. 4 brigadoje (plotas – 30,80 kv. m, 9 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius – 8, vienam asmeniui teko 3,42 kv. m (faktiškai 3,85 kv. m) ploto), nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. 7 brigadoje (plotas – 30,65 kv. m, 9 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius – 7, vienam asmeniui teko 3,40 kv. m (faktiškai 4,38 kv. m) ploto), nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. 6 brigadoje (plotas – 20,48 kv. m, 6 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius – 6, vienam asmeniui teko 3,41 kv. m ploto).

12. Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo laikomas kameroje su 8 nuteistaisiais, tačiau nenurodė, kuriuo tiksliai laikotarpiu, nenurodė asmenų vardų, pavardžių, nedetalizavo kurioje patalpoje buvo su 8 nuteistaisiais. Teismo posėdžio metu nurodė, jog 4 kameroje buvo 9 miegamosios vietos 2016 m. pradžioje, tačiau pareiškėjas minėtoje patalpoje buvo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. sausio 16 d. ir tiksliai nenurodė, kuriuo laikotarpiu gyveno 9 asmenys. Posėdžio metu nurodė, jog 6 kameroje buvo 6 nuteistieji, tokius skaičius nurodė ir atsakovo atstovas. Taip pat teigė, jog 7 kameroje buvo 9 asmenys, tačiau taipogi savo argumentų nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo kamerose (4 ir 7) buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių nebuvo galima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose buvusį faktinį nuteistųjų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovavosi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to padaryta išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės 2 būrio 4 ir 7 patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.

13. Tačiau konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. (apie 2 mėnesius) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto 6 patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą nurodytu laikotarpiu ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

14. Pareiškėjas teigė, jog patalpose nebuvo stalo ir radijo taško. Teismo posėdžio metu nurodė, jog stalo nebuvo tik 4 kameroje apie dvi savaites, vėliau jis buvo atneštas. Pabrėžė, jog stalai buvo per maži. Dėl šių teiginių teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 13.10. papunkčiu.

15. Atsakovas pateikė teismui duomenis, jog radijo taškai patalpose yra įrengti bei nurodė, jog sugadinti radijo taškai nedelsiant tvarkomi arba keičiami. Skundų dėl radijo taškų neveikimo Pataisos įstaiga negavo. Tačiau duomenų apie tai, ar radijo taškas ginčo laikotarpiu veikė, byloje nebuvo pateikta. Byloje nebuvo ir duomenų, jog pareiškėjas dėl minėto pažeidimo būtų kreipęsis į administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti radijo taškais yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negalėjo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

16. Teismas taip pat vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Normos), 10.2 punktu, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Nurodė, kad pateiktose atsakovo nuotraukose matyti, jog patalpose yra pritvirtinti prie grindų stalai. Teisės aktai nenumato, kokio dydžio turi būti įrengiami stalai. Taip pat pabrėžta, jog pareiškėjas dėl stalo nebuvimo į administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo argumentai kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs atmesti.

17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs. Atsakovas pateiktoje pažymoje nurodė, jog pareiškėjas į psichologus nesikreipė, duomenų apie sveikatos sutrikimus nepateikta. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

18. Teismas konstatavo, kad neužtikrinant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. gyvenant pareiškėjui drausmės grupės 2 būrio 6 brigadoje (apie 2 mėnesius teko vienam nuteistajam 3,41 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje, trūko 0,19 kv. m ploto) bei nenustačius kitų pažeidimų, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytos pažeidimo trukmės ir pažeidimo pobūdžio pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 200 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.).

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, vertinant tai kaip pakankamą satisfakciją jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

20. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal savo pobūdį drausmės grupės patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (jos yra įrengiamos pagal kamerų įrengimo reikalavimus, bet jų statusas – gyvenamoji patalpa).

21. Atsakovas mano, kad nėra pakankamas pagrindas nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nes tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

22. Pažymi, kad net ir konstatuojant, jog drausmės grupės gyvenamosioms patalpoms taikoma 3,6 kv. m norma, pareiškėjui ploto trūko neženkliai, t. y. 0,19 kv. m.

23. Atsakovo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei. Teigia, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo priteisimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą gyvenant drausmės grupės 2 būrio 6 brigadoje, kitų pažeidimų nenustatė, nusprendė pareiškėjui iš atsakovo priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusią minimalią gyvenamojo ploto normą skaičiavo pagal kameroms nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu vienam asmeniui pataisos įstaigose tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija), kurių 111.1 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

29. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą pareiškėjui drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (2 būrio 6 brigadoje) nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. tekusį plotą skaičiuoti pagal kameroms nustatytus reikalavimus.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 75 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d., drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, o pagal redakciją, galiojusią nuo 2019 m. liepos 6 d. – drausmės grupei priskirti nuteistieji gali būti laikomi užrakinti. BVK 75 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, numatyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: pagal redakciją, galiojusią iki 2019 m. liepos 6 d.:

1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje;

2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą;

3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų;

4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu;

5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas; pagal redakciją, galiojusią nuo 2019 m. liepos 6 d.: 1) įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių; jų sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės;

2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą;

3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų;

4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu;

5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos yra artimesnės kamerose laikomų nuteistųjų laikymo sąlygoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-346-552/2021). Atsakovo atstovo argumentas, kad teisės aktuose reglamentuojant drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas vartojama sąvoka „gyvenamosios patalpos“, savaime nereiškia, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal bendrabučių tipo patalpoms taikomus reikalavimus.

Vertinant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamųjų patalpų ploto normą, svarbu atsižvelgti į nuteistojo laikymo sąlygas, gyvenamųjų patalpų įrengimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui tekusią gyvenamojo ploto normą skaičiavo pagal kameroms nustatytus reikalavimus ir pagrįstai nustatė, jog nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. liepos 20 d. (apie 2 mėnesius) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, t. y. buvo konstatuotas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (apie 2 mėnesius buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija dėl pareiškėjo teisių pažeidimo.

35. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

36. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė