2020-09-02 Nr. AB-15880-3-61-3-02947-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1015-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02947-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki skundo teismui pateikimo dienos, atlikdamas laivės atėmimo bausmę, dirbo. Paaiškino, jog nuo 2017 m. vasaros pasikeitė nuteistųjų pasivaikščiojimų tvarka, kuria buvo įtvirtinta teisė pagal administracijos patvirtintą grafiką pasivaikščioti lauke 4 val. per dieną. Pareiškėjo teigimu, grįžus po darbo jam nebuvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, nes pagal nustatytą grafiką, pasivaikščioti skirtas laikas būdavo pasibaigęs. Atkreipė dėmesį į tai, jog dėl mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir didelio nuteistųjų skaičiaus ir jų keliamo šurmulio pareiškėjas jautėsi pavargęs. Patalpos buvo užkrautos inventoriumi, drabužiais, tačiau pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pailsėti, prasiblaškyti. Pareiškėjui skaudėdavo galvą, jis pasidarė irzlus, sutriko psichinė sveikata. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kuriuos įvertino 5 000 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 18 d. iki skundo teismui pateikimo dienos pareiškėjas, atlikdamas laivės atėmimo bausmę, dirbo VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baro darbininko vienetininku. Pareiškėjo darbo vieta Vilniaus PN teritorijoje, gamybos lokaliniame sektoriuje. Pareiškėjui nebuvo nustatytas griežtas darbo laiko grafikas, todėl jis kiekvieną darbo dieną galėjo planuotis pats. Pažymėjo, jog VĮ „Mūsų amatai“ dirbantiesiems nuteistiesiems jų darbo laiko grafikus nustatė VĮ „Mūsų amatai“ administracija, tačiau dirbantiems nuteistiesiems gamybos lokaliniame sektoriuje buvo sudaromos galimybės laisvai judėti gamybinėje teritorijoje, būti lauke. 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN direktorius patvirtino naują pasivaikščiojimų grafiką I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, kuriame numatytas papildomas pasivaikščiojimų grafikas dirbantiems nuteistiesiems.

5. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į savo darbdavį bei suderinti savo darbo grafiką taip, kad laiko skirtų darbui ir poilsiui (taip pat ir pasivaikščiojimui gryname ore). Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Įstaigoje sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi.

6. Atsakovo atstovas akcentavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl galimų teisės aktų pažeidimų nesikreipė.

7. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėtų pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl manė, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės padarytų įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

8. Pareiškėjas 2018 m. spalio 22 d. teismui pateikė atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija ir teigė, kad Vilniaus PN bandė nuslėpti įrodymus, jų nepateikė teismui. Nurodė, kad pasivaikščiojimo grafikai buvo pakeisti nuo 2017 m. liepos 26 d., o gamybos lokaliniame sektoriuje vaikščioti buvo draudžiama iki tam tikrų linijų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo M. E. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus PN nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 24 d., o kitą skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo neturtinę žalą kildino iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I gyvenamojo korpuso ketvirtame aukšte (6 nuteistųjų būrys). Pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 18 d. dirbo. Ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas dirbo VĮ „Mūsų amatai“ Baldų gamybos ir paslaugų bare. Teismui pateiktame Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafike, patvirtintame 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 81-454, buvo nurodyta, jog I gyvenamojo korpuso nuteistieji turėjo teisę pasivaikščioti mėnesio porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., o mėnesio neporinėmis dienomis – nuo 8.00 val. iki 12.30 val. Iš Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiko, patvirtinto 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 14-1714, teismas nustatė, kad I gyvenamojo korpuso nuteistieji turėjo teisę pasivaikščioti mėnesio porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., o mėnesio neporinėmis dienomis nuo 8.00 val. iki 12.30 val. Dirbantys nuteistieji (tik darbo dienomis) pasivaikščioti gryname ore gyvenamojoje zonoje galėjo nuo 18 val. iki 21 val.

11. Byloje pateiktame VĮ „Mūsų amatai“ 2018 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 11/05-979 buvo nurodyta, jog Baldų gamybos ir paslaugų bare įdarbintų nuteistųjų darbo laikas organizuojamas, vadovaujantis nuteistųjų išvedimo į darbą paskyrų dokumentais, siekiant sudaryti sąlygas nuteistiesiems išeiti į gamybos teritoriją, bei darbo laiko grafiku, patvirtintu VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo vadovo, paskelbtu gamybos teritorijoje visiems dirbantiems nuteistiesiems matomoje vietoje. Pagal minėtą grafiką, nuteistieji į darbą išvedami 8.30 val., poilsio pertraukos numatytos 10.00–10.15 val., 16.25–17.00 val., bei pietų pertrauka 12.45–13.25 val. Poilsio ir pietų pertraukos laikas yra laisvas nuo darbo, kurio metu nuteistieji galėjo palikti darbo vietas ir pailsėti jiems priimtinu būdu, bet nepažeidžiant bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Nurodyta, kad atsižvelgiant į užsakymų skaičių, sezoniškumą nuteistųjų darbas Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų bare nebuvo intensyvus ir nuteistieji turėjo daugiau laisvo laiko, nei nustatyta darbo laiko grafike.

12. Teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo laiką, nustatė, kad pareiškėjas per tą laiką dirbo iš viso 251 dieną: 2017 m. liepos mėnesį 4 darbo dienos (2017 m. liepos 26 d., 27 d., 28 d., 31 d.), rugpjūčio mėnesį 22 darbo dienos, rugsėjo mėnesį 21 darbo diena, spalio mėnesį 22 darbo dienos, lapkričio mėnesį 21 darbo diena, gruodžio mėnesį 19 darbo dienų, 2018 m. sausio mėnesį 22 darbo dienos, vasario mėnesį 19 darbo dienų, kovo mėnesį 22 darbo dienos, balandžio mėnesį 20 darbo dienų, gegužės mėnesį 22 darbo dienas, birželio mėnesį 21 darbo dieną ir liepos mėnesį 16 dienų (2018 m. liepos 2–5 d., 9–13 d., 16–20 d., 23 d., 24 d.). Iš jų 225 dienas dirbo po 8 valandas per dieną, 5 dienas dirbo po 7 valandas (2017 m. rugpjūčio 14 d., spalio 31 d., 2018 m. vasario 15 d., balandžio 30 d., liepos 5 d.), 21 dieną dirbo po 4 valandas (2018 m. birželio mėnuo).

13. Pareiškėjas dirbo pagal darbo grafiką: 8.30 val. nuteistieji išvedami į darbą, 10.00–10.15 val. poilsio pertrauka, 12.45–13.25 val. pietų pertrauka, 16.25–17.00 val. poilsio pertrauka. Kai pareiškėjas dirbo 8 valandas, darbo pabaiga buvo 18.00 val.

14. Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2018 m. liepos 25 d. atmetamas, nes atsakovas pateikė įrodymus, kad 2018 m. liepos 25 d. jau galiojo Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 14-1714 patvirtintas Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafikas. Taigi 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore gyvenamojoje zonoje nuo 18 val. iki 21 val. Teismas vertino neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 24 d.

15. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą teisę pasivaikščioti, į tai, kad pareiškėjas dirbo ginčo laikotarpiu, į pareiškėjui nustatytą darbo grafiką, į Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiką, patvirtintą 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 81-454, nustatė, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore tiek laiko, kiek numatė teisės aktai. Tokiu būdu Vilniaus PN padarė pažeidimą, t. y. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore.

16. Tačiau teismas nustatė, kad šis pažeidimas netruko visas 251 dieną (tiek, kiek pareiškėjas dirbo). Pirma, teismas laikė, kad pareiškėjui kas antrą dieną (neporinėmis dienomis) buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke nuo 8.00 val. iki 8.30 val. Antra, teismas laikė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke nuo 17.00 val. iki 18.00 val. 2017 m. rugpjūčio 14 d., 2018 m. balandžio 30 d., kai pareiškėjas porinėmis dienomis dirbo ne 8 valandas, o 7 valandas (trumpinant prieš valstybinės šventės dieną). Trečia, teismas laikė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke kiekvieną darbo dieną 10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val. poilsio pertraukų metu. Teismas nustatė, kad poilsio laikas buvo laisvas nuo darbo laikas, kurio metu nuteistieji galėjo palikti darbo vietas ir pailsėti nuo darbo. Taip pat teismas nustatė, kad šalia darbo vietos (gamybos lokalinis sektorius) yra erdvus kiemas, į kurį galima išeiti pasivaikščioti laisvu nuo darbo metu. Pareiškėjas savo atsikirtimuose nurodė, kad kieme yra raudonos linijos, kur draudžiama eiti. Teismas iš pateiktų į bylą nuotraukų nustatė, kad tokios linijos yra, tačiau jų buvimas nepaneigė galimybės pasivaikščioti lauke neperžengiant raudonų linijų. Raudonos linijos sumažino tvora aptvertą teritoriją, tačiau ir iki raudonų linijų esanti teritorija buvo pakankamai erdvi ir tinkama pasivaikščiojimų teisei įgyvendinti. Pareiškėjas atsikirtimuose nurodė, kad į kiemą išeiti negalėjo, nes dirbo. Teismas pažymėjo, kad į gamybos lokalinio sektoriaus kiemą išeiti pareiškėjas galėjo poilsio pertraukų metu. Be to, ir pats pareiškėjas atsikirtimuose patvirtino išėjimo į lauką faktą. Ketvirta, teismas laikė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke 2018 m. birželio mėnesį, kai pareiškėjas dirbo po 4 valandas per dieną.

17. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakako pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažino, kad teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos abstraktumą ir nekonkretumą, į tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje duomenų apie sveikatos pablogėjimą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nėra, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis sumažintinas, todėl pareiškėjo skundas teismo tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis – 500 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu buvo adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu buvo teisingas.

III. 18. Pareiškėjas M. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas turi būti tenkinamas, nes buvo nustatyti akivaizdūs Bausmių vykdymo kodekso pažeidimai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jam buvo suteikta galimybė neporinėmis dienomis pasivaikščioti lauke 8–8.30 val., nes jis šiuo laiku ruošdavosi ir skubėdavo į darbą. Taip pat pareiškėjas teigia neturėjęs galimybės pasivaikščioti lauke 17–18 val., kadangi darbas vykdavo konvejeriniu būdu ir pareiškėjas negalėdavo palikti darbo vietos. Dėl galimybės darbo metu pasinaudoti poilsio pertraukėlėmis (10–10.15 ir 16.25–17 val.), pareiškėjas nurodo, kad jų metu jis tik nueidavo į tualetą ir atsigerdavo arbatos, bet pasivaikščioti lauke negalėdavo. Dėl pirmosios instancijos teismo teiginio, kad pareiškėjas galėdavo išeiti į lauką pertraukų metu ir kai būdavo sutrumpinta darbo diena, pareiškėjo nuomone, to neužteko, kad Vilniaus PN užtikrintų Bausmių vykdymo kodekso tinkamą vykdymą. Be to, pareiškėjas teigia, kad kaip dirbantis jis neturėjo galimybės būti gryname visas keturias valandas, kaip kiti nedirbantys nuteistieji. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo darbdavys nepriklauso Viliaus PN, o padarytą pažeidimą pripažino ir pats Vilniaus PN, 2018 m. liepos 25 d. pakoregavęs pasivaikščiojimų grafiką. Kadangi Vilniaus PN neveikimas vyko ilgą laiką, pareiškėjas teigia patyręs neapsakomai nežmoniškas vidines kančias, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pasidarė dirglus, irzlus, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir nurodydamas savo patirtus nepatogumus, pareiškėjas mano, kad būtų sąžininga, jeigu jam būtų priteista visa skunde prašoma neturtinei žalai atlyginti suma.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo M. E. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą pilna apimtimi, pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. birželio 4 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, vertinant tai kaip pakankamą satisfakciją už jo teisių pažeidimą.

21. Atsakovo atstovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis grindžia tuo, kad: 1) visiems Vilniaus PN nuteistiesiems sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką (4 valandas, net daugiau negu numatyta įstatyme). Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė šią aplinkybę, tačiau jos neakcentavo; 2) teismas neįvertino aplinkybės, kodėl pareiškėjas nesikreipė į savo darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ bei nederino savo darbo grafiko taip, kad atsižvelgiant į pataisos įstaigoje nustatytą bausmės atlikimo režimą, būtų kiek įmanoma tenkinami kiti jo poreikiai (pasivaikščiojimų galimybė pagal nustatytą grafiką). Vilniaus PN nuomone, pareiškėjui šios aplinkybės nekėlė didesnio diskomforto, todėl jis daugiau nei metus nesprendė šio klausimo; 3) teismas visiškai nevertino Vilniaus PN argumentų dėl pareiškėjo darbo krūvio. Vien atsižvelgiant į nustatytą darbo laiko grafiką, konstatuotina, kad nuteistieji kasdien turėjo 1 val. 30 min. (pusę Bausmių vykdymo kodekse numatyto pasivaikščiojimo laiko paprastosios grupės nuteistiesiems) darbo pertraukų, neskaitant nuolat suteikiamų papildomų pertraukų. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, vadovavosi išskirtinai pareiškėjo žodiniais paaiškinimais; 4) pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iš karto, o praėjus ilgam laiko tarpui. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas negindamas savo teisių operatyviai, o kreipdamasis į teismą po ilgo laiko tarpo, ginčo laikotarpiu nebuvo patyręs jokiu nepatogumu, dvasinės skriaudos, o į teismą kreipėsi vieninteliu tikslu, nesąžiningai bandydamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės tariamai patirtą neturtinę žalą, tokiu būdu pasipelnyti iš valstybės.

22. Atsakovo atstovas teigimu, jo pateikta kiemelio nuotrauka turėtų įrodyti, kad prie I-o gyvenamojo korpuso laiptinės nuteistiesiems įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį nuteistieji turi teisę išeiti bet kada iki signalo miegas, pavyzdžiui paskambinti telefonu ar pabūti gryname ore lauke. Buvimas šiame kiemelyje nėra ribojamas, pasivaikščiojimų grafikas šiuo atveju nuteistiesiems netaikomas. Be to, Vilniaus PN teigia, kad analogiškoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė priešingą sprendimą. Vilniaus PN įsitikinimu, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų (įrodymų) dėl tariamai patirtos neturtinės žalos. Vilniaus PN nuomone, ginčijamame teismo sprendime nurodomi galimai patirti tam tikri nepatogumai realiai nesukėlė pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Taigi šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

23. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nors nuteistiesiems gyvenantiems I-ame gyvenamajame korpuse yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, tačiau jo dydis neužtikrina 200 žmonių galimybės jame laisvai pasivaikščioti ar pasportuoti. Pareiškėjas tvirtina, kad derybų su darbdaviu dėl darbo grafiko nevykdė, nes būtų pasiūlyta iš vis neiti į darbą, be to, Vilniaus PN administracija turėjo užtikrinti, kad dirbantis asmuo, atidirbęs darbo laiką, turėtų galimybę pasinaudoti savo teise pagal teisės aktus. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodęs, kad pareiškėjas turi galimybę erdviame gamybinės zonos kieme būti gryname ore, buvo neteisus, kadangi, pareiškėjo tvirtinimu, jis turėdavo tik galimybę parūkyti, o užtrukus ilgiau, pareigūnas liepdavo grįžti į darbo vietą. Dėl atsakovo atstovo pateiktos kiemelio foto nuotraukos, pareiškėjas nurodo, kad į šį nedidelį kiemelį išeina 300 nuteistųjų parūkyti, taigi jis neatitinka Bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Dėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtų analogiškų bylų, pareiškėjas pabrėžia, kad kitose jo nurodytose bylose buvo pripažinti pažeidimai.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo atstovo pateiktą apeliacinį skundą. Vilniaus PN informuoja, kad palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir teisinę poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo M. E. skundas patenkintas iš dalies, t. y. priteista pareiškėjui iš atsakovo atstovo Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus PN nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 24 d., o kita skundo dalis atmesta, pagrįstumas ir teisėtumas.

27. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore tiek laiko, kiek numato teisės aktai. Tokiu būdu Vilniaus PN padarė pažeidimą, t. y. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore. Tačiau teismas nustatė, kad šis pažeidimas netruko visas 251 dieną (tiek, kiek pareiškėjas dirbo), todėl laikė, kad pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore buvo neužtikrintos ne apskritai nesudarant galimybės pasivaikščioti gryname ore, o nesudarant galimybių pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) būti gryname ore.

28. Apeliacinius skundus byloje padavė abi proceso šalys. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore tiek, kiek numato teisės aktai, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, o pareiškėjas nepagrindė jam galbūt padarytos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas ginčijamu laikotarpiu.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi nuteistųjų pasivaikščiojimai Vilniaus PN nebuvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjas, kaip dirbantis, negalėjo pasivaikščioti tiek laiko gryname ore, kaip nedirbantys.

31. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 3 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punktą pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintu nuteistųjų pasivaikščiojimų grafiku Nr. 81-545 paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirtos 4 valandos. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 24 d. patvirtintu nauju pasivaikščiojimo grafiku I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems Nr. 14-1714 numatytas papildomas pasivaikščiojimų grafikas dirbantiems nuteistiesiems.

32. Apibendrinant konstatuotina, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; kt.).

33. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su tuo, kad pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ su prašymu suderinti jo darbo grafiką atsižvelgiant į Vilniaus PN režimą, pažymi, kad Vilniaus PN, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore. Net pripažinus pagrįsta atsakovo atstovo nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjas darbo metu turėjo pertraukas, kurių metų jis galėjo būti gryname ore (gamybiniame kieme), tai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes darbo laiku nustatytos pertraukos nėra skirtos įgyvendinti Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Kadangi Vilniaus PN turėjo imperatyvią pareigą suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore, Vilniaus PN apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas nesikreipė (ilgai delsė kreiptis) su skundu į Vilniaus PN administraciją, nepaneigia Vilniaus PN pareigos užtikrinti pareiškėjui teisės aktuose įtvirtintą teisę pasivaikščioti gryname ore. Nors Vilniaus PN teigia, kad prie I-o gyvenamojo korpuso laiptinės nuteistiesiems įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį nuteistieji turi teisę išeiti bet kada iki signalo miegas, pvz. paskambinti telefonu ar pabūti gryname ore lauke, ši aplinkybė neįrodo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, nes minėtas teritorijos plotas neskirtas pasivaikščiojimui gryname ore, o pagal minėtą Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalį nuteistojo teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui jo darbo dienomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore, buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

35. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo ar atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų.

36. Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

40. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per maža, kaip teigia pareiškėjas, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl keisti ją nėra pagrindo. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas – 5 000 Eur, nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelis ir neadekvatus padarytam pažeidimui.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. E. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė