AS-520-186-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-186/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02271-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui UAB „FF Lizingas“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Inspekcija) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2012 m. liepos 30 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) sprendimą Nr. S-131 (7-99/2012) (toliau – ir Sprendimas) ir palikti galioti 2012m. balandžio 25 d. VMI sprendimą Nr. 877469 (toliau – ir VMI sprendimas).

Skunde nurodė, kad Komisija iš esmės neteisėtai išnagrinėjo pareiškėjo UAB „FF Lizingas“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) iškeltą bylą ir neteisėtai priėmė Sprendimą. Teigė, jog Komisija pareiškėjo iškeltą bylą turėjo nutraukti kaip nežinybingą jai, nes byla nepriskirtina mokestinių ginčų kategorijai. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 585 straipsnio, 689 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad ginčo atveju, nėra mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti (įskaityti) 39 438,43 Lt mokesčio permoką (skirtumą), atitinkamai VMI sprendimas, kuriuo 39 438 Lt pervesti antstoliui, nelaikytinas atsisakymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), nes toks atsisakymas yra galimas tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas išreiškia savo valią, kad jam būtų grąžinta (įskaityta) būtent tokia mokesčio permoka (skirtumas). Pastebėjo, kad 2012 m. gegužės 31 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Komisiją ir prašė įpareigoti VMI į savo sąskaitą susigrąžinti antstoliui pervestą mokesčių permoką. Nurodė, jog pareiškėjas neprašė susigrąžinti permokos į savo sąskaitą ar užskaityti permoką kitiems mokėjimams, taigi jis neginčijo antstoliui pervestos 39 438 Lt sumos teisingumo ar jos apskaičiavimo tikslumo. Teigė, jog, kadangi nėra mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti (įskaityti) 39 438,43 Lt mokesčio permoką (skirtumą), atitinkamai VMI sprendimas nelaikytinas atsisakymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), nes toks atsisakymas yra galimas tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas išreiškia valią.

Pažymėjo, jog minėtas atsakovo sprendimas yra antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymo vykdymas vykdomojoje byloje. Nurodė, kad, jei ginčas kyla iš vykdymo santykių, byla negali būti priskirta mokestinių ginčų kategorijos byloms. Pagal CPK vykdymo proceso teisminę kontrolę atlieka, vykdymo santykiuose iškylančius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas (CPK 510, 585, 593, 594, 617 straipsniai). Teigė, kad ginčas nagrinėjamu atveju kyla iš vykdymo santykių, todėl aptariama byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis).

Pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ su pateiktu skundu nesutiko ir prašė atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendime ir atsisakyme jį naikinti nenurodyti nei motyvai, nei teisės pagrindai. Teigė, jog Sprendime nurodytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 87 straipsnis nereglamentuoja veiksmų, dėl kurių pasisakyta VMI sprendime, atlikimo ar neatlikimo. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. gegužės 13 d. antstolio D. B. patvarkymo dėl arešto antstolis nepateikė UAB „FF Lizingas“, nors CPK 613 straipsnio 3 dalis įpareigoja antstolį pateikti šį patvarkymą skolininkui. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis – tai jau ne pirmas šio antstolio ar jo atstovų veiksmas šioje vykdomojoje byloje Nr. 0G35/11/00772, kai ji buvo teismo ir paties antstolio sustabdyta. Teigė, jog atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas neginčijo VMI antstoliui pervestos sumos teisingumo ar jos apskaičiavimo tikslumo neturi jokio teisinio pagrindo ir nieko bendro su šios bylos ginčo dalyku. Pastebėjo, kad pareiškėjas ginčija VMI sprendimą ne užskaityti UAB „FF Lizingas“ mokesčių permoką už pareiškėjos VMI mokėtinus mokesčius, o sustabdytoje vykdomojoje byloje VMI sprendimą mokesčiams užskaityti skirtas lėšas pervesti antstoliui. Be kita ko, nurodė, kad atsakovas turėjo būti išskirtinai atidus, nes pareiškėjas pateikė atsakovui įrodymus ir apie ikiteisminius tyrimus, vykdomus dėl šioje vykdomojoje byloje įvykdytų galbūt nusikalstamų išieškotojos L. R., antstolio D. B. atstovų nusikalstamų veikų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Vilniaus AVMI) atsiliepime į skundą su pateiktu skundu sutiko ir prašė atsakovo VMI skundą tenkinti visiškai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui UAB „FF Lizingas“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo nutraukė.

Nustatė, kad Komisija Sprendimu panaikino VMI sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 877469, kuriuo atsakovas pervedė pareiškėjo 39 438 Lt mokesčių permoką į antstolio D. B. sąskaitą ir perdavė VMI bendrovės skundą nagrinėti iš naujo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1, 2 dalimis. Pabrėžė, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti aktuali yra MAĮ 159 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundo sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialiosios bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis Nr. A1-355/2004; 2005 m. kovo 4 d. nutartis Nr. A5-236/2005; 2008 m. balandžio 9 d. nutartis Nr. AS756-242/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartis Nr. A438-278/2011).

Darė išvadą, kad VMI įstatymu suteikta teisė inicijuoti teisminį ginčą tik tuo vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl proceso ar materialios teisės normos taikymo, t. y. kai skirtingai teisės normas aiškina bei pritaiko centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, ir centriniam mokesčių administratoriui nėra suteikta teisė inicijuoti teisminius ginčus kitais pagrindais.

Nurodė, jog, kaip matyti iš Komisijos bylos medžiagos, Komisija nustatė, kad byloje yra tik formalus VMI sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), kuriuo 39 438,43 Lt yra įskaitoma antstoliui, o 15 561,57 Lt neįskaitoma (negrąžinama) pareiškėjui, nes nėra permokos (skirtumo). Byloje esanti 2012 m. balandžio 3 d. Vilniaus AVMI išvada Nr. (4.65)-130-1659 tvirtina, kad pagal antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą Nr. 0035/11/0072 areštuoti turtines teises gali būti išieškomi 55 000 Lt ir grąžinta 16 282,92 Lt pelno mokesčio ir 36 184,51 Lt PVM permoka. Kartu šioje išvadoje nurodyta pervesti 52 467,43 Lt į antstolio depozitinę sąskaitą, į antstolio sąskaitą nepervesti 2 532,57 Lt, nes pareiškėjas tokios grąžintinos mokesčių permokos neturi. Komisija pažymėjo, kad tiek VMI sprendime (39 438,43 + 15 561,57), tiek minėtoje išvadoje (52 467,43 + 2 532,57) nurodytos sumos sudaro 55 000 Lt, t. y. minėtame patvarkyme nurodytą išieškotiną sumą, tačiau jų (šių sumų) kaita iš šių dokumentų nėra aiški. Kaip nurodyta Sprendime ir matyti iš Komisijos posėdžio protokolo, šių aplinkybių mokesčių administratoriaus atstovas Komisijos posėdyje negalėjo paaiškinti. Kadangi byloje pateiktas pareiškėjo 2012 m. kovo 30 d. prašymas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) avansiniam nekilnojamojo turto mokesčiui – 16 000 Lt, todėl Komisija darė išvadą, kad galbūt minėtas bendrovės prašymas nebuvo patenkintas, nes Inspekcijos sprendimu tokia suma įskaityta nebuvo. Įvertinusi tai, kad ginčo suma į antstolio depozitinę sąskaitą buvo įskaityta pagal antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0035/11/00772, kurioje yra priimti vėlesni patvarkymai, kuriuos apskundus, vykdomoji byla sustabdyta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-837-866/2012, o pareiškėjas būtent ir ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą, kuriame nei faktinio, nei teisinio paties sprendimo pagrindimo pateikta nėra, skundžiamu Sprendimu konstatavo, kad VMI sprendimas yra nepagrįstas faktais ir nemotyvuotas teisiškai, todėl mokestinis ginčas turi būti mokesčių administratoriaus išspręstas tinkamai, atsižvelgiant į individualiam teisės aktui įstatymų keliamus reikalavimus, t. y. panaikino Inspekcijos sprendimą ir bendrovės skundą perdavė Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Įvertinęs Komisijos Sprendimo priėmimo motyvus, VMI skundo teismui argumentus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Komisijai skundė Inspekcijos sprendimą ir prašė grąžinti mokesčio permoką, dėl kurio Mokestinių ginčų komisija ir priėmė Sprendimą jį panaikinanti kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, byloje kilęs ginčas pagal MAĮ 2 straipsnį priskirtinas mokestiniams, teismas darė išvadą, kad Sprendimas grindžiamas ne skirtingu teisės normų aiškinimu, ginčas byloje kilo dėl faktinių aplinkybių nustatymo – įrodymų pakankamumo, įrodomosios galios. Pažymėjo, jog Komisija vertino ginčo metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, sprendė jų pakankamumo klausimą, vertino esmines bylos aplinkybes. Teismas akcentavo, kad skundžiamame Sprendime aiškiai nurodyta, kad VMI sprendimas nepagrįstas nei faktais, nei teisiškai motyvuotas.

Teismo vertinimu, VMI neatsirado MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatytos prielaidos teismine tvarka ginčyti Sprendimą, t. y. atsakovas teisės kreiptis į teismą neturėjo. Teismas sprendė, kad kilęs ginčas teisme nenagrinėtinas ir, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, administracinė byla nutrauktina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis Nr. A438-163/2008).

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. S-131 (7-99/2012) ir palikti galioti VMI 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 877469 arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde išdėstyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir atsakovo skunde. Atsakovas papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyje faktiškai nepasisakė ir nepateikė motyvų dėl to, kaip ginčas dėl VMI veiksmo, kai pareiškėjo turima permoka pagal antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą pervedama į antstolio depozitinę sąskaitą, gali būti vertinamas kaip mokestinis ginčas, kuriam apskųsti yra taikomi MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai. Teigia, jog teismas nepagrįstai tarp pareiškėjo ir VMI kilusį ginčą dėl pareiškėjo mokesčio permokos (skirtumo) pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą vertino kaip mokestinį ginčą ir nepagrįstai nutraukė administracinę bylą.

Pareiškėjas UAB „FF Lizingas“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašė jį atmesti.

Atsiliepime išdėsto iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į atsakovo skundą. nurodo, jog atsakovas pats paneigia savo teiginius, kad tai yra ne mokestinis ginčas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą su pateiktu atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas iš esmės tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas nutraukė bylą vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi konstatavo, jog byloje kilęs ginčas priskirtinas mokestiniams, Komisijos sprendimas grindžiamas ne skirtingu teisės normų aiškinimu, ginčas byloje kilo dėl faktinių aplinkybių nustatymo – įrodymų pakankamumo, įrodomosios galios. Teismas konstatavo, kad VMI neatsirado MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatytos prielaidos teismine tvarka ginčyti Komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą, t. y. atsakovas neturėjo teisės kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. liepos 30 d. Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S-131 (7-99/2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad Komisija Sprendimu panaikino VMI sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 877469, kuriuo atsakovas pervedė pareiškėjo 39 438 Lt mokesčių permoką į antstolio D. B. sąskaitą, ir perdavė VMI bendrovės skundą nagrinėti iš naujo.

Atsakovas, t. y. centrinis mokesčių administratorius, nesutikdamas su tokiu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1–3). Pažymėtina, jog ši procesinė aplinkybė pirmiausia suponuoja būtinybę nagrinėjant bylą įvertinti, ar nagrinėjamu atveju yra tenkinama Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesinė prielaida atsakovui su skundu kreiptis į teismą.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pagal cituotos teisės normos turinį centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tam, kad centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-708/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-616/2009). Centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl proceso ar materialiosios teisės normos taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-163/2008), o šio viešojo administravimo subjekto teismui pateikto skundo priėmimo stadijoje nenustačius, jog mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai aiškino teisę, centrinio mokesčių administratoriaus skundą teismas turėtų atsisakyti priimti, o šią aplinkybę nustačius bylos nagrinėjimo metu – bylą nutraukti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. S-131 (7-99/2012) (b. l. 5-7), atsakovo skunde (b. l. 1-3) bei atskirajame skunde (b. l. 60-63) išdėstytais argumentais, pareiškėjo atsiliepimuose į šiuos skundus bei paaiškinimuose nurodytas aplinkybes (b. l. 14-16, 47, 70-71), daro išvadą, kad atsakovas iš esmės kelia teisinius klausimus dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių.

Atsakovas skunde kėlė klausimą dėl nagrinėjamo ginčo priskirtinumo mokestinių ginčų kategorijai. Atsakovas skunde nurodė, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 26 straipsnio 3 dalyje yra paminėta atskira administracinių bylų kategorija – mokesčių bylos. Pažymėjo, jog šios ABTĮ nuostatos bei šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalis taip pat sudaro pagrindą mokesčių bylas išskirti į dvi rūšis: 1) mokestinius ginčus ir 2) kitas mokesčių bylas. Teigė, jog mokestiniai ginčai yra nagrinėjami specialia Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje numatyta tvarka, o kitoms mokesčių byloms ši speciali ginčų nagrinėjimo tvarka nėra taikoma. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta mokestinių ginčų sąvoka. Konstatuotina, kad atsakovo išdėstyti argumentai leidžia pripažinti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas į teismą kreipėsi ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Taip pat atsakovas skundo argumentus grindė CPK nuostatomis (585 straipsniu, 689 straipsnio 5 dalimi). Nurodė, jog CPK 585 straipsnis įtvirtina antstolio reikalavimų privalomumą, o CPK 689 straipsnio 5 dalis numato, kad antstolio patvarkymo pagrindu kredito įstaiga ar kitas asmuo privalo pervesti nurodytą pinigų sumą į antstolio depozitinę sąskaitą arba saugoti areštuotą pinigų sumą iki antstolio atskiro patvarkymo. Teigė, jog nei iš teismo, nei iš antstolio VMI nėra gavusi jokio jai adresuoto dokumento (teismo nutarties, antstolio patvarkymo sustabdyti pirmiau nurodyto patvarkymo vykdymą), kurio pagrindu būtų galima nevykdyti antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymo Nr. 0035/11/00772.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl šių atsakovo iškeltų teisinio pobūdžio argumentų nepasisakė, jų nenagrinėjo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilęs mokestinis ginčas, neįvardijęs šią išvadą pagrindžiančių motyvų, argumentų.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje Mokestinių ginčų komisija skundžiamame 2012 m. liepos 30 d. sprendime Nr. S-131 (7-99/2012) iš esmės jokių faktinių bylos aplinkybių nekonstatavo, savo sprendimą grindė tuo, kad VMI sprendimas nepagrįstas faktais ir nemotyvuotas teisiškai.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama. Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirasis skundas iš esmės tenkinamas ir administracinė byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė