2018-01-03 Nr. AB-180-3-61-3-03419-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3162-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03419-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 20 d. Nurodė, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Dėl per mažo ploto dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Pabrėžė, kad kamerose buvo įdėtos grotos ir dėl to buvo labai tamsu, nepateko natūrali šviesa. Visą dieną kamera buvo apšviesta dirbtinai. Žiūrėti per grotas labai vargino akis. Be to, jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir tai neigiamai veikė jo sveikatą. Pažymėjo, kad jis yra laikomas 4 aukšte. Jaučia baimę dėl galimo gaisro kilimo. Nėra priešgaisrinio išėjimo, gesintuvai yra būrio viršininko kabinete. Taip pat nurodė, kad kildavo konfliktai tarp asmenų, nes laikomi antro aukšto lovose nenorėjo naudoti dirbtinio apšvietimo, o pirmame aukšte buvo tamsu. Pareiškėjas teismo posėdyje pažymėjo, kad jokio gydymo jam neskiria, žmona negali vaistų atvežti. Nurodė, kad į patalpų plotą buvo įskaityti ir baldai. Akcentavo, kad administracija netinkamai su juo elgėsi, negerbė ir žemino.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 13,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė, teikiant dokumentų kopijas teismui.

4. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose ir ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Pabrėžė, kad Vilniaus pataisos namų dienotvarke neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Pabrėžė, kad visos kameros yra įrengtos laikantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo (toliau – ir Taisyklės), t. y.

įrengti skaidraus stiklo langai, įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, pagal poreikį ir galimybes kamerose atliekamas remontas. Akcentavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais. Pažymėjo, kad vykdoma planinė ir neplaninė kontrolė, kaip laikomasi higienos normų, nustatytų Lietuvos higienos normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimų. Patikros metu kameroje Nr. 406 jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pats pareiškėjas anketoje nurodė, kad pageidauja būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Be to, Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama, rūkyti leidžiama tik pasivaikščiojimų lauke metu.

Pažymėjo, kad patys nuteistieji niokoja inventorių. Pareiškėjo teiginius dėl gaisrinės saugos taisyklių vertino kaip abstrakčius ir teigė, kad laikosi nustatytų reikalavimų, įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakuacijos planai. Pabrėžė, kad Vilniaus pataisos namai 2016 m. rugsėjo 2 d. rašte išsamiai atsakė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes (dėl ploto, grotų, apšvietimo). Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2014 m. birželio 20 d., buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, nuo 2014 m. liepos 2 d. paskirtas į gyvenamąją patalpą 5-311-08, nuo 2015 m. sausio 7 d. perkeltas į gyvenamąją patalpą 7-406-08 ir nuo 2015 m. liepos 1 d. perkeltas į gyvenamąją patalpą 7-406-01.

7. Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus). Remiantis Vilniaus pataisos namų pateiktais duomenimis, nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Nr. 311 (bendrabučio tipo) plotas yra 31,15 kv. m ir joje yra įrengtų 10 lovų bei patalpoje Nr. 406 (bendrabučio tipo), kurios plotas 31,72 kv. m įrengta 10 miegamų vietų, todėl teismas darė išvadą, kad minimalus kameros ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeistas. Pareiškėjas nenurodė, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų nei buvo įrengtų lovų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, susiję su per mažu kamerų plotu, atmesti kaip nepagrįsti. Pažymėta, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, jog baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą.

8. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. patalpoje buvo įrengtos grotos, buvo tamsu. Pateiktuose patikrinimo aktuose nebuvo nustatyta higienos reikalavimų pažeidimų kameroje Nr. 406, t. y. nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. pagal Lietuvos higienos normos 14 punktą, turi būti ne mažesnė nei 200 lx. Be to, nebuvo nustatyta ir higienos normos 17 punkto pažeidimų, t. y. kameros vėdinamos per langus. Pažymėtina, kad teisės aktai nedraudžia langų apsaugoti grotomis, todėl šiuo atveju teismas nenustatė pažeidimų. Toks administracijos sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių. Pareiškėjui dėl jo nurodytų pažeidimų Vilniaus pataisos namai išsamiai atsakė 2016 m. rugsėjo 2 d. rašte.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apklausos anketoje nurodė, kad nori būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Patikrinimo aktuose rūkymo faktų nebuvo nustatyta. Be to, teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Vilniaus pataisos namai tinkamai užtikrina Tabako kontrolės įstatyme nustatytą draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas šiuo atveju nurodė abstrakčius teiginius, jų neindividualizavo, jokių prašymų, kad kreipėsi į administraciją su prašymu perkelti į kitas kameras dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, nepateikė. Teismas pareiškėjo nurodytus teiginius vertino kritiškai ir juos atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad jam dėl rūkymo pablogėjo sveikata ir dėl to kilo žala atmesti kaip nepagrįsti. Vilniaus pataisos namai pateikė pareiškėjo Asmens sveikatos istoriją, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu neužfiksuota, kad jis būtent kreipėsi į medikus dėl, jo teigimu, rūkymo sukeltų neigiamų pasekmių sveikatai. Priešingai, iš ligos istorijoje apteiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas, kreipėsi į specialistus ir jam buvo skirtas gydymas. Šioje byloje nevertinama gydymo paslaugų kokybė, nes tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

10. Taip pat pareiškėjo teiginiai dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Vilniaus pataisos namai tinkamai laikosi priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo baimė dėl galimo gaisro yra niekuo nepagrįsta ir šie jo hipotetiniai teiginiai negali pagrįsti jo nurodyto pažeidimo. Pažymėta, kad pareiškėjui nėra suteikta priešgaisrinės saugos kontrolės priežiūros funkcija. Būtent Vilniaus pataisos namų administracija turi užtikrinti tinkamą teisės aktų laikymąsi. Pareiškėjo nurodyti abstraktūs hipotetinio pobūdžio teiginiai atmesti kaip nepagrįsti. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų asmenų ir laikomas prastesnėmis sąlygomis. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad su juo pareigūnai elgėsi nepagarbiai yra deklaratyvūs, jis jų neindividualizavo.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, nepažeidus jo teisių. Pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius, jų neindividualizavo. Pažymėta, kad Vilniaus PN į pareiškėjo skundus jam atsakė, jei jis nesutiko su atsakymais turėjo teisę juos skųsti. Šioje byloje nevertinami Kalėjimų departamento raštai dėl pareiškėjo skundų ir teismas, atsižvelgus į ginčo pobūdį, negali vertinti Kalėjimų departamento veiksmų.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

13. Vilniaus PN prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nebuvo tenkinamas, kadangi, vykdant teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį buvo pateikta su ginču susijusi medžiaga.

III. 14. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas teiginys, jog teisės aktai nenumato reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaitomi į bendrą kameros plotą, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad kiekvienam asmeniui negali tekti individualaus ploto mažiau kaip 3 kv. m.

16. Teigia, kad nėra natūralios šviesos, kai ant langų padarytos grotos. Tvirtina, kad dieninių lempų apšvietimas labai kenkia akims.

17. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriame pabrėžė, kad jam priklauso gyvenamasis plotas, o ne bendras sekcijos plotas.

18. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą.

19. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas bylos aplinkybes, bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, išnagrinėjo visus skunde iškeltus reikalavimus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. V. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose.

21. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

24. Visų pirma, kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas, kuriame įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju apskaičiuojant pareiškėjui tekusį plotą, turėjo būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus PN nebuvo pažeista jo teisė į minimalų 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą: pareiškėjui teko 3,115–3,172 kv. m ploto.

27. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su patalpų apšvieta, pažymėtina, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų protokolas, Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolai, Šiluminės aplinkos tyrimo protokolai (I t., b. l. 33–57), kurie patvirtina, kad patikrinus gyvenamąją patalpą Nr. 406, kurioje dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinės apšvietos pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas skunde reiškia tik bendro pobūdžio teiginius, kad kamerose buvo tamsu, kadangi ant langų uždėtos grotos. Tačiau pažymėtina, jog Taisyklių 11.5 punktas numato, kad langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Taigi grotų įrengimas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus.

28. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris pareiškėjo bendro pobūdžio teiginius dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus. Vilniaus PN teismui pateiktame atsiliepime pažymėjo, jog pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 patvirtintomis Bendrosiomis gaisrinės saugos taisyklėmis, įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Be to, nurodė, kad pataisos namų bendro naudojimo koridoriuje yra du gaisriniai vandens čiaupai, viršininkų patalpose yra dar du gesintuvai. O pareiškėjas šiuo aspektu pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

29. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Į bylą pateikti duomenys (I t., b. l. 58) patvirtina, kad pats pareiškėjas pageidavo būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nenurodė, kad pasikeitus aplinkybėms, jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kad būtų laikomas kartu su nerūkančiais, tačiau toks prašymas nebūtų tenkinamas, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą ir šiuo aspektu.

30. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo skunde nurodytų laikymo sąlygų Vilniaus PN pažeidimų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

31. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė