2018-10-02 Nr. AB-16943-3-62-3-00742-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2623-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00742-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. Č. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, įstaiga), 17 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus gyvenamosiose patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad beveik visą laikotarpį praleido perpildytame 11 būryje, kuriame jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Teigė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2017 m. sausio 18 d. buvo laikomas 11 būrio 2-je brigadoje, kurios plotas 31,89 kv. m, gyveno 20 žmonių, o nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. – 11 būrio 1-je brigadoje, kurios plotas 60,6 kv. m, ir gyveno 19 žmonių.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad yra neįgalus asmuo, serga epilepsija, vaikščioja su lazda, tačiau nuo 2017 m. sausio 18 d. 11 būrio 1-je brigadoje jam buvo paskirta miegamoji vieta dviaukštės lovos antrame aukšte. Šių patalpų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų užimamas plotas, be to, būryje nebuvo poilsio kambario, neturėjo kur susidėti asmeninius daiktus. Paaiškino, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus (būryje 260 nuteistųjų) prie sanitarinių mazgų ir prausyklos susidarydavo eilės. Teigė, kad atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių sanitarinių įrenginių skaičius buvo nepakankamas, todėl nebuvo sąlygų laikytis asmeninės higienos. Prausykloje tiekiamas tik šaltas vanduo, o dušuose vandens maišytuvai sugedę, teka tik šaltas arba tik karštas vanduo. Nurodė, kad drabužius skalbėsi šaltame vandenyje, o džiovyklos nebuvo, gyvenamosios patalpos prastos būklės, neremontuojamos, nedezinfekuojamos, todėl veisiasi blakės ir tarakonai. Maisto porcijų dydis neatitiko nustatytų normų, maisto porcijos mažos.

4. Pareiškėjo teigimu, nurodytos gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir 21 straipsnio prasme. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, kuriuos prašo kompensuoti priteisiant neturtinę žalą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senatį.

6. Atsakovas nurodė, kad duomenų apie tai, kiek konkrečiai buvo asmenų ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Pažymėjo, kad įprastai gyvenamosiose patalpose ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla.

7. Atsakovas paaiškino, kad vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo. Tvirtino, kad 11 būryje įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų praustuvės. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pažymėjo, kad 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrių kieme. Dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur karštas vanduo yra nuolat. Akcentavo, kad pataisos namuose maistas gaminamas ir išduodamas laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų, valgiaraščiuose nurodyti patiekalų pavadinimai ir svoris gramais, o dienos maisto davimo cheminė sudėtis ir energetinė vertė yra užtikrinama. Pataisos įstaigos 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, o informacija apie suteiktas paslaugas registruojama žurnale. Atsakovo nuomone, nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą gyvenamosiose patalpose.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė, duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai nėra. Pažymėjo, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos namų veikimo / neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Mano, kad nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys, o pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125–1.127 straipsniais, 1.131 straipsniu, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2014 m. balandžio 26 d. taikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pažeidimas dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų yra tęstinis, konstatuodamas, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, dėl ko nuo šio momento skaičiuotinas senaties terminas. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą arba kreiptis teisinės pagalbos.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpų plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių byloje nėra, teismas nusprendė vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiuoti konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

12. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotus, padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų pagrįsti argumentui, jog ginčo laikotarpiu brigadose buvo laikoma iki 20 nuteistųjų, nepateikė, o byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad brigadose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atsiliepime, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentus dėl miegamų vietų ir nuteistųjų skaičiaus atmetė kaip nepagrįstus.

13. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl vietos trūkumo prie sanitarinio mazgo, neturėjimo kur pasidėti asmenius daiktus, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine, dėl vietos trūkumo asmeniniams daiktams laikyti ir prausimosi laiko pratęsimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

14. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktu, kuriame nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, pripažino, jog atsakovas Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje neįrengęs poilsio kambario nuteistiesiems, padarė pažeidimą.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pataisos namuose nebuvo skalbiami drabužiai, neįrengta drabužių džiovykla, dėl ko asmeninius drabužius tekdavo skalbti rankomis po šaltu vandeniu, o džiovinti koridoriuose, kadangi atsakovas įrodė, jog lokalinio sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti drabužius, o drabužių džiovinimo vietos taip pat įrengtos ir būrių kieme. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl paskirtos miegamosios vietos dviaukštės lovos antrame aukšte, neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę (laikotarpiui nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2023 m. rugsėjo 17 d. nustatytas 60 proc. netektas darbingumas), kadangi teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, o byloje duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, nėra. Teismas taip pat atmetė teiginį dėl šilto vandens netiekimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens atskiro įrengimo kiekviename būryje. Pažymėjo, kad byloje pateikta Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas paneigė pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi, plitimo, netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad nebuvo išduodamas tualetinis popierius ir muilas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo (toliau – ir Materialinio aprūpinimo normos), Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.). Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui minėtos higienos priemonės buvo išduodamos. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių, o esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes, ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Materialinio aprūpinimo normos 5 punktą drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, o savo nurodytų aplinkybių taip pat nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, dėl ko teismas pareiškėjo argumentus dėl neišduodamų higienos priemonių atmetė kaip nepagrįstus.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovo į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2015 m. rugpjūčio 5 d. Tyrimų protokolas Nr. 49888, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2016 m. kovo 15 d. cheminių tyrimų protokolas ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2017 m. kovo 31 d. tyrimų protokolas paneigė pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, jog duodamo paros maisto davinio energetinė vertė atitinka fiziologines normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataiso namų administraciją dėl netinkamos maisto kokybės, per mažos porcijos ir pan., dėl ko pareiškėjo argumentus šioje dalyje laikė deklaratyviais.

18. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl neįrengto poilsio kambario.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju turėtų būti vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atsižvelgdamas į nustatytą poilsio kambario neįrengimo pažeidimą ir jo trukmę pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą dėl neįrengto poilsio kambario, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteistinas, o apsiribotina pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 20. Pareiškėjas H. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus. Papildomai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, skundo reikalavimų daliai taikydamas senaties terminą, neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas neturi galimybės naudotis internetu, todėl negali sekti skelbiamų teisės aktų, o popieriniams teisės aktų variantams neturi lėšų. Pažymi, kad gauti nemokamą ir kvalifikuotą teisinę pagalbą taip pat yra sudėtinga.

22. Pareiškėjas, pateikdamas papildomus paaiškinimus, prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą skundui paduoti už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2014 m. balandžio 27 d. Teigia, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl objektyvių priežasčių, kadangi jis neturėjo galimybės naudotis naujausiais teisės aktais ir parengti skundo.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog jis neįrodė savo skundo argumentų, kadangi įrodymų rinkimo galimybė jam yra apribota. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo teiginius dėl nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atmetė kaip neįrodytus, o atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, nors ir nepatvirtintomis įrodymais, vadovavosi, ginčo laikotarpiu nustatydamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Mano, kad atsakovas sąmoningai nepateikė teismui duomenų apie ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje buvusių asmenų skaičių, nenorėdamas pripažinti, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šalių pateiktus argumentus ir įrodymus vertino šališkai.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestais kaip nepagrįstai jo skundo argumentais dėl vietos trūkumo prie sanitarinio mazgo, neturėjimo kur pasidėti asmenius daiktus, neskalbtų drabužių, neįrengtos drabužių džiovyklos, dėl paskirtos miegamosios vietos dviaukštės lovos antrame aukšte, kenkėjų veisimosi, plitimo, netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose, netinkamo maitinimo. Pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog jis yra neįgalus ir serga epilepsija, dėl ko teismo pozicija nėra suderinama su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 ir 7 straipsnių nuostatomis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien atsakovo nurodytais teiginiais, net ir nesant pateiktiems minėtus teiginius patvirtinantiems įrodymams.

25. Pareiškėjas pastebi, kad Kauno apygardos administracinio teismo pripažinti higienos normų pažeidimai Pravieniškių PN-AK skirtingose bylose yra prieštaringi, todėl mano, jog byla išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo argumentai deklaratyvaus pobūdžio, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nėra tokio masto bei trukmės, jog prilygtų kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme ir atsirastų pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

28. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo visas bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, atsakovo atstovui neįrengus poilsio kambario.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai vadovavosi vien atsakovo teiginiais, neatsižvelgė į senaties termino praleidimo priežastis.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

34. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

35. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

36. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2014 m. balandžio 26 d., atlyginimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 27 d. (b. l. 11) į teismą kreipėsi praleidęs minėtą terminą.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

39. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

40. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

41. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2017 m. balandžio 27 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2014 m. balandžio 26 d., atlyginimo.

42. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad pareiškėjo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis suvokė.

43. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

45. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis pataisos namuose neturi galimybės naudotis internetu, dėl ko negali sekti skelbiamų teisės aktų, o popieriniams teisės aktų variantams neturi piniginių lėšų, nepripažintinos objektyviomis ir trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme.

Akcentuotina, kad byloje nėra pateiktą įrodymų apie tai, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nors pataisos namuose ir atvirosiose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims iš tiesų yra draudžiama naudotis internetu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nėra taisyklės, kurios pagrindu nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmes, būtų suteikiama teisė naudotis internetu), jie turi teisę paskambinti telefonu (BVK 73 str. 4 p., 74 str. 4 p., 75 str. 1 d. 4 p., 91 str. 1 d. 4 p., 102 str. ir t. t.), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73 str. 3 p., 74 str. 3 p., 75 str. 1 d. 3 p., 91 str. 1 d. 4 p., 99 str. 1 d. ir t. t.), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 str. 1 d.), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 str.), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73 str. 2 p., 74 str. 2 p., 75 str. 1 d. 2 p., 91 str. 1 d. 4 p., 94 str. ir t. t.), kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją, ir kitas teises.

Nenustatyta, jog pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Pravieniškių PN-AK administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, nors ir nepatvirtintomis įrodymais, nustatydamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjo teiginiai dėl patalpų, kuriose jis buvo laikytas, ploto, laikytų asmenų skaičiaus, yra abstraktūs. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2017 m. sausio 18 d. buvo kalinamas 11 būrio 2-je brigadoje, kurios plotas 31,89 kv. m, gyveno 20 asmenų, o nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. – 11 būrio 1-je brigadoje, kurios plotas 60,6 kv. m, ir gyveno 19 asmenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė pareiškėjo prašomus duomenis, t. y. apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pravieniškių PN-AK tik nepateikė duomenų apie asmenų, kurie buvo laikyti kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose, skaičių, nes, kaip nustatyta, tokių duomenų atsakovas neturėjo objektyvios galimybės pateikti.

47. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti duomenys apie patalpų plotą, laikytų asmenų ir miegamųjų vietų skaičių yra deklaratyvaus pobūdžio, neįrodyti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog brigadose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Minėtų aplinkybių savo procesiniuose dokumentuose nenurodė ir pats pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalydamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

48. Taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Taisyklių 111.1 punktu ir įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu, plotus ir miegamųjų vietų skaičių, gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose nenustatė. Įvertinusi byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenis apie bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpų ploto.

49. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vietos trūkumu prie sanitarinio mazgo, neturėjimo kur pasidėti asmeninių daiktų, neskalbtų drabužių, neįrengtos drabužių džiovyklos, dėl paskirtos miegamosios vietos dviaukštės lovos antrame aukšte, kenkėjų veisimosi, plitimo, netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose ir netinkamo maitinimo, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas šiuo aspektu pateikė tik abstrakčius teiginius, nenurodydamas, kaip skunde aprašytos aplinkybės sąlygojo jo teisių pažeidimą. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas dėl nurodytų nusiskundimų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas turi sveikatos problemų, tačiau aplinkybė, kad jam buvo paskirta miegamoji vieta dviaukštės lovos antrame aukšte, nesant teisiniam reglamentavimui dėl nuteistųjų lovų tipo ir duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, savaime nesudaro pagrindo pripažinti Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėtus veiksmus.

51. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

53. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas vadovavosi vien atsakovo nurodytais teiginiais), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui tik iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

54. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

55. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018).

56. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (neįrengtas poilsio kambarys Pravieniškių PN-AK), trukmę ir mastą, atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl šio pažeidimo būtų kilusios ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., pablogėjusi sveikatos būklė), pažymėdama, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę, pagal savo poreikius galėjo užsiimti leistina veikla, jam būti gyvenamojoje patalpoje buvo privaloma tik pagal darbotvarkę skirtu miegui metu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatyrė neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, kad jam būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista.

57. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pripažinęs, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, bet nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė