2013-11-11 Nr. AB-8286-3-61-3-02217-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1042/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02217-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 71. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/6-10)15PR-329 „Dėl (duomenys neskelbtini) Federacijos pilietės E. B. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jai suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už (duomenys neskelbtini) pilietės E. B. prašymo suteikti prieglobstį, nustatymo“;

2) panaikinti Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-20PR-9 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės E. B., pateikusios prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, perdavimo (duomenys neskelbtini)“;

3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą.

Pareiškėja paaiškino, jog ji turėdama Šengeno valstybių vizą 2011 m. gruodžio 3 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir žodžiu paprašė prieglobsčio. Atlikus apklausą 2011 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-10)-15PR-396. 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėja paprašė nutraukti jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir išvyko iš Užsieniečių registracijos centro. Pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini), o po to į (duomenys neskelbtini), kurioje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjos vertinimu, jos prašymas buvo automatiškai atmestas ir po to ji atvyko į Lietuvos Respubliką. Išvykusi iš (duomenys neskelbtini), pareiškėja nebenorėjo į ją grįžti, nes nebesitikėjo teisingo ir pagrįsto teisinio proceso. Dėl gresiančio persekiojimo, pavojaus gyvybei bei specialiųjų tarnybų kišimosi į asmeninį gyvenimą, bijodama būti grąžinta į savo kilmės valstybę, kurioje gresia pavojus ir nėra įmanomas normalus gyvenimas, pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 7 d. atsakovui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos teigimu, ji negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl baimės, jog prieš ją bus panaudotas smurtas, ji bus persekiojama ir su ja gali būti susidorota. Pareiškėja pažymėjo, jog šių jos teiginių Migracijos departamentas nevertino.

Nurodė, jog už prašymo suteikti pareiškėjai prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika ir prašymas nagrinėjamas iš esmės. Pagal 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (toliau – ir Dublino reglamentas), 3 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal Dublino reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Aplinkybė, jog prieglobsčio prašytoja 2012 metais pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), neatima iš jos teisės kreiptis į kitos suverenios šalies kompetentingas institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, ypač atsižvelgiant į tai, jog grėsmė pareiškėjos kilmės valstybėje nėra išnykusi.

Pabrėžė, jog kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos galės nenagrinėti prieglobsčio prašymo ir prieglobsčio prašytoją išsiųsti į kitą valstybę tik tada, kai kita Europos Sąjungos valstybė narė bus pripažinta atsakinga ir tokią atsakomybę prisiims. Pareiškėjos teigimu, nėra duomenų, jog (duomenys neskelbtini) prisiimtų atsakomybę už jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Pažymėjo, jog kompetentingos institucijos sprendimas nenagrinėti užsieniečio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės ir nustatyti už šio prieglobsčio prašymą atsakingą Europos Sąjungos valstybę narę nepanaikina prieglobsčio prašytojo teisinio statuso. Nacionaliniai ir Europos Sąjungos teisės aktai nustato, kad užsienietis netenka prieglobsčio prašytojo teisinio statuso, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį. Valstybės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūros ir priimti sprendimai Dublino reglamento 2 straipsnio e punkte expressis verbis yra įvardinti ne kaip prieglobsčio prašymo nagrinėjimas.

Analogiškus motyvus pareiškėja nurodė ir ginčydama Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręstą ją perduoti (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja E. B. papildomai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog jai buvo nustatyti cukrinis diabetas, vėžys, todėl perkėlimas į (duomenys neskelbtini) gali pakenkti jos sveikatai. Pažymėjo, kad 2011 metų žiemą pareiškėja išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir ten gavo (duomenys neskelbtini) ambasados išduotą (duomenys neskelbtini) vizą, su kuria atvyko į (duomenys neskelbtini). Padavusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėja buvo apklausiama Migracijos departamento pareigūnų, bet jai žodžiu buvo paaiškinta, kad ji neturėtų gauti prieglobsčio. Rašytinio sprendimo pareiškėjai neįteikė, teisinei pagalbai teikti buvo paskirtas ukrainietis advokatas, kuris nesuprato nei švedų kalbos, nei Švedijos įstatymų, todėl ji negalėjo pasinaudoti teisine pagalba.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos E. B. skundą (b. l. 13-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog 2012 m. rugpjūčio 7 d. E. B. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė antrą kartą (pirmą kartą – 2011 m. gruodžio 4 d.). 2011 m. gruodžio 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)-15PR-396 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės E. B. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jai suteikimo“ ir pareiškėja buvo apgyvendinta Užsieniečių registracijos centre. 2011 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamentas gavo E. B. 2011 m. gruodžio 6 d. prašymą nutraukti jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir 2011 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-10)-14PR-142 jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas, tą pačią dieną užsienietė išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir negrįžo. 2012 m. rugpjūčio 8 d. pirminės apklausos protokole E. B. nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos nuvyko į (duomenys neskelbtini). 2012 m. sausio 14 d. pareiškėja lėktuvu išskrido į Švedijos Karalystę ir ten pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau gavusi neigiamą atsakymą 2012 m. rugpjūčio 5 d. keltu atvyko į (duomenys neskelbtini), vėliau autobusu į Vilnių, po to į Pabradę ir antrą kartą pateikė prieglobsčio prašymą. Įvedus pareiškėjos pirštų atspaudus į EURODAC informacinę sistemą buvo nustatyta, kad kortelė Nr. LT1121800863 sutampa su bazėje esančiomis kortelėmis Nr. LT1111800836 (gauta iš Lietuvos Respublikos) ir Nr. SE10012-021691 (gauta iš (duomenys neskelbtini)).

Atsakovas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalį jis išnagrinėja pateiktus dokumentus bei įrodymus ir per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Pagal Įstatymo 73 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17.2 punktą, priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas, tačiau prieglobsčio prašytojui suteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis, iki jo perdavimo Europos Sąjungos valstybei narei, išduodamas užsieniečio registracijos pažymėjimas, pagal Įstatymo 79 straipsnio nuostatas jis apgyvendinamas.

Siekiant išvengti atvejų, kai tas pats prieglobsčio prašymas pateikiamas keliose valstybėse narėse, atvejų kai bėgama iš vienos valstybės narės į kitą ir ten pateikiamas prieglobsčio prašymas, nors prieš tai buvusioje narėje prieglobsčio nustatymo procedūra dar nebaigta ir tokiu būdu vilkinama, atvejų kai jau išnagrinėti prieglobsčio prašymai ir atmesti pateikiami kitose valstybėse, o tai lemia pakartotinių pašymų pateikimo tendenciją, buvo priimtas Dublino reglamentas. Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį, jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, mano, kad už prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo dienos kreiptis į tą kitą valstybę narę, kad ši perimtų prašytoją savo žinion.

Remdamasi Dublino reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir sprendimą dėl prašymo perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion pateikia per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Remiantis Įstatymo 72 straipsnio 2 dalimi, jei Europos Sąjungos valstybė narė paprašo ir jei prieglobsčio prašytojas to pageidauja, Lietuvos Respublika dėl humanitarinių priežasčių gali sutikti nagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą, net jei ji nėra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

Pažymėjo, jog Švedijos Karalystė nuo 1995 metų yra Europos Sąjungos, nuo 1996 metų – Šengeno susitarimo narė, nuo 1971 m. gruodžio 6 d. – 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, nuo 1953 m. rugsėjo 3 d. – 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvė, nuo 1954 m. spalio 26 d. – 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 metų Protokolo dėl pabėgėlių statuso dalyvė, įgyvendinanti šių dokumentų nuostatas ir pagal nacionalinius įstatymus suteikianti realią galimybę prašyti prieglobsčio bei nustatyta tvarka jį gauti. Neturėdamas pagrindo abejoti kitos valstybės narės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, siekdamas harmonizuoti Europos prieglobsčio sistemą, vykdyti įsipareigojimus pagal tarptautinės, Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, atsakovas priėmė sprendimą nenagrinėti E. B. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės ir nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. 2012 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentas dėl pareiškėjos kreipėsi į Europos Sąjungos Tarybos reglamento įgyvendinimo padalinį Švedijos Karalystėje, tačiau iki šiol atsakymo negavo. Tik gavus atsakymą iš (duomenys neskelbtini) arba minėtai šaliai per Dublino reglamento 18 straipsnio 1 ir 6 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalies b punkte numatytus terminus nepateikus atsakymo į prašymą, atsakovas priims sprendimą dėl E. B. perdavimo minėtai Europos Sąjungos valstybei.

Pabrėžė, jog 2012 m. rugsėjo 19 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) sutikimas atsiimti E. B. Dublino reglamento 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl buvo priimtas Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimas dėl pareiškėjos perdavimo. Pažymėjo, kad Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė perimti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nesant privalomų kriterijų negali būti laikoma pareigos nevykdymu. (duomenys neskelbtini) yra Europos Sąjungos narė, Šengeno susitarimo dalyvė, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dalyvė, 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 metų Protokolo dėl pabėgėlių statuso dalyvė, įgyvendinanti šių dokumentų nuostatas ir suteikianti realią galimybę prašyti prieglobsčio bei jį gauti.

Atsakovo atstovė papildomai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog tai, kad (duomenys neskelbtini) nagrinėja pareiškėjos prieglobsčio prašymą buvo nustatyta EURODAC sistemoje, Migracijos departamentas neturi duomenų apie prieglobsčio prašymo nagrinėjimo proceso stadiją (duomenys neskelbtini).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 60-67) pareiškėjos E. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sargybų būrio pareigūnas 2011 m. gruodžio 4 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2011 m. gruodžio 4 d. 9.00 į Vilniaus geležinkelio stoties PKP atėjo (duomenys neskelbtini) pilietė E. B. ir žodžiu paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. E. B. Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai. Pareiškėja 2011 m. gruodžio 4 d. pateikė prieglobsčio prašymą ir nurodė jog negali apginti savo orumo, negali gyventi ir dirbti (duomenys neskelbtini), nes šiose valstybėse patyrė fizinį susidorojimą, jai buvo atimtos autorių teisės dėl daugybės senovės istorijos mokslinių darbų, pareiškėja persekiota dėl socialinės priklausomybės. 2011 m. gruodžio 4 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėja pasirašė, kad susipažino su savo teisėmis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, ir paaiškino, kad išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra baimė būti savo šalyje, tikslas – išsaugoti savo gyvybę. Kilmės valstybėje pareiškėja patyrė Federalinės saugumo tarnybos persekiojimą ir į Lietuvą vyko prašyti prieglobsčio. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. išvada Nr. (15/6-10)19PR-396(RN), 2011 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)-15PR-396 nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. E. B. suteiktas laikinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, pareiškėja apgyvendinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teismas pažymėjo, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyrius 2011 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (21/26)-7K-1941 Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriui perdavė E. B. prašymą nutraukti jos prašymo nagrinėjimą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. gruodžio 6 d. išvada Nr. (15/6-10)15PR-142RN, 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-14PR-142 nutraukė E. B. prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, kadangi pareiškėja išreiškė tokį norą. Pareiškėjos išsiuntimo klausimas nebuvo spręstas, nes ji turėjo galiojančią Šengeno valstybės vizą.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Štabo apsaugos skyriaus pareigūnas 2012 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad vykdant pareigas 2012 m. rugpjūčio 7 d. 7.35 val. prie Užsieniečių registracijos centro KPP vartų priėjo moteris, kuri prisistatė E. B.. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Operatyvinės veiklos grupės 2012 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 15K-242 pareiškėja sulaikyta ne ilgiau nei 48 val. 2012 m. rugpjūčio 7 d. užsieniečio apklausos lape E. B. nurodė, kad nuo persekiojimo bėgo į saugią šalį ir nori likti Lietuvoje, saugiai gyventi ir dirbti. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Štabo tyrimų skyriaus pareigūnas 2012 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad, aiškinantis E. B. atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, ji žodžiu paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. 2012 m. rugpjūčio 8 d. prieglobsčio prašyme pareiškėja nurodė, kad gyvenimas (duomenys neskelbtini) negalimas, kyla pavojus jos gyvybei, nėra galimybės dirbti, pastoviai ją seka, spinduliuoja lazeriu, ji negalėjo miegoti, kažkas ateidavo ir naktį, ir dieną, kai pareiškėjos nebūdavo, atiminėdavo daiktus, knygas ir mano, jog tai galėjo daryti tik specialiosios tarnybos, buvo klausomasi jos telefoninių pokalbių, blokuojamas ryšys, pažįstamiems apie ją kažką pranešdavo, dėl to neteko visų savo draugų ir pažįstamų, giminėms nėra reikalinga.

Teismas pabrėžė, jog 2012 m. rugpjūčio 8 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėja pasirašė, kad susipažino su savo teisėmis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, ir paaiškino, kad, kai 1996 metais užregistravo straipsnį JAV Kongreso bibliotekoje, prasidėjo stiprus (duomenys neskelbtini) specialiosios tarnybos vykdomas persekiojimas, sekimas, pokalbių klausymasis. Pareiškėja kreipėsi pagalbos į miliciją, tačiau ji nesiėmė veiksmų. 2010 metais pareiškėja pajuto mažą patinimą krūtinėje. Po injekcijos, kurią gydytojas padarė specialiųjų tarnybų nurodymu, patinimas pradėjo didėti, operacijos atsisakė, nes manė, kad neištvers. 2011 metais negavusi leidimo atvykti į Izraelį, pareiškėja išvyko pas draugę į (duomenys neskelbtini), kur iš karto pajuto lazerinį spinduliavimą, tada išvyko į Kijevą, ten gyvenanti jos pažįstama pareiškė, jog (duomenys neskelbtini) prezidentas liepė perduoti, kad jeigu pareiškėja išvyks į JAV, jai gresia mirties bausmė. Pareiškėja, apsistojusi viešbutyje (duomenys neskelbtini), pajuto dar didesnę lazerinę spinduliuotę. Iš (duomenys neskelbtini) pareiškėja atvyko į Lietuvą, vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini), o iš ten išvyko į (duomenys neskelbtini) ir ten prašė prieglobsčio, (duomenys neskelbtini) atsisakius suteikti prieglobstį, atvyko į Lietuvą. Remiantis EURODAC duomenimis, pareiškėja prašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjos skundžiamu sprendimu atsakovas nusprendė nenagrinėti jos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, o nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu nusprendė perduoti E. B. (duomenys neskelbtini), nes buvo gautas (duomenys neskelbtini) sutikimas atsiimti ją Dublino reglamento 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes prieglobsčio prašytoja turi galiojančią vizą, už kurios išdavimą atsakinga yra (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pažymėjo, jog Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Dublino reglamente. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieno trečiosios šalies piliečio, bet kurios iš jų pasienyje ar jų teritorijose prašančio prieglobsčio, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje įtvirtintus kriterijus.

Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo, kaip nustatyta 4 straipsnio 2 dalyje, dienos kreiptis į tą kitą valstybę narę, kad ši perimtų prašytoją savo žinion. Jei prašymas perimti prašytoją savo žinion per tris mėnesius nepateikiamas, atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka valstybei, kurioje tas prieglobsčio prašymas buvo pateiktas. Pagal Dublino reglamento 19 straipsnio 1 dalį, jei prašoma valstybė narė sutinka, kad ji turėtų perimti prašytoją savo žinion, ta valstybė narė, kurioje yra pateiktas prieglobsčio prašymas, praneša prašytojui apie sprendimą nenagrinėti prašymo ir pareigą perduoti prašytoją atsakingai valstybei narei. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju EURODAC duomenyse atsakovo pareigūnai nustatė informaciją, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas nagrinėjamas Švedijoje ir tai buvo pagrindas kreiptis su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. Šiuo metu Švedijos Karalystė 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu yra pareiškusi sutikimą priimti pareiškėją pagal Dublino reglamento 9 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad, jei prieglobsčio prašytojas turi galiojančią vizą, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė.

Teismas pažymėjo, jog Dublino reglamento 5 straipsnio 1 dalis numato, kad atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti II skyriuje. Prieš Dublino reglamento 9 straipsnio 2 punktą yra numatytas vienas aukštesnės galios kriterijus – kad atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prieglobsčio prašytojas pirmą kartą kuriai nors valstybei narei pateikė prašymą (5 str. 2 d.). Kiti kriterijai – nepilnametystė, šeimos susijungimas, pareiškėjos neliečia. Teismas nurodė, jog pareiškėja 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu paprašė nutraukti jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir buvo priimtas Migracijos departamento 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. (15/6-10)-14PR-142 ir tuo pareiškėjos 2011 m. gruodžio 4 d. prašymo nagrinėjimas buvo baigtas. Pareiškėja išvyko į trečiąją šalį – (duomenys neskelbtini), kur, jos teigimu, (duomenys neskelbtini) ambasadoje gavo Šengeno vizą ir išvyko į Europos Sąjungos narę (duomenys neskelbtini). Vizos išdavimo faktą (duomenys neskelbtini) pripažino 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu.

Teismo vertinimu, Švedijos Karalystės sutikimas priimti pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atitinka Dublino reglamento nuostatas. Lietuvos Migracijos departamentas neturi pirmumo nagrinėti prašymą pareigos, todėl jo priimtas sprendimas nenagrinėti pareiškėjos prašymo ir ją perduoti Švedijai yra pagrįstas ir teisėtas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 73 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas, prieglobsčio prašytojui suteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis, Įstatymo 78 straipsnyje nustatytu atveju išduodamas užsieniečio registracijos pažymėjimas ir pagal Įstatymo 79 straipsnio nuostatas jis apgyvendinamas Lietuvos Respublikoje laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo laikotarpiu. Tokiam prieglobsčio prašytojui laikinas teritorinis prieglobstis suteikiamas iki jo perdavimo Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Tokiu atveju ta valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare, apibūdinta Dublino reglamente, ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas.

Teismas, aiškindamas Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalies nuostatas lingvistiškai, pažymėjo, kad joje expressis verbis kalbama apie tai, kad Europos Sąjungos valstybė narė gali priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą. Taigi šioje normoje nėra kalbama apie asmens teisę reikalauti, kad Europos Sąjungos valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir prisiimtų atsakomybę nagrinėti prieglobsčio prašymą, o nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti tokio pobūdžio sprendimą. Sistemiškai aiškindamas Dublino reglamento nuostatas, teismas sprendė, jog bendros taisyklės dėl kriterijų, kurių pagrindu yra nustatoma už prieglobsčio prašymą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, yra įtvirtintos Dublino reglamento III skyriuje, tuo tarpu 3 straipsnio 2 dalis suvoktina kaip šių bendrų taisyklių išimtis. Nei Dublino reglamentas, nei kiti Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina taisyklių ar kriterijų, kuriais remiantis būtų priimamas tokio pobūdžio sprendimas.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalis neįtvirtina asmens teisės reikalauti ir atitinkamai atsakovo pareigos pasinaudoti savo teise nagrinėti asmens prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė. Teisės aktai neapibrėžia kriterijų, kurių pagrindu būtų galima vertinti tokio pobūdžio sprendimo priėmimą, todėl teismas sprendė, jog atsakovas šiuo atveju turi plačią diskreciją nuspręsti, ar pasinaudoti jam Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise.

Nurodė, jog Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalies taikymas gali būti aktualus tiek, kiek atsiranda pagrindas manyti, kad pritaikius prašymo perdavimo nagrinėti kitai Europos Sąjungos narei institutą galėtų būti pažeistos tarptautinėmis konvencijomis ginamos žmogaus teisės. Šiuo atveju nėra bent menkiausio pagrindo įtarti, kad Švedijos Karalystėje su pareiškėja gali būti pasielgta netinkamai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalis turi būti vykdoma teismo sprendimu.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja E. B. apeliaciniu skundu (b. l. 73-76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos pateiktą skundą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmoji šalis, į kurią turėdama Šengeno vizą teisėtai atvyko pareiškėja, buvo Lietuvos Respublika ir tik po to, kai pareiškėja pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir jos atžvilgiu 2011 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-10)-15PR-396 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės E. B. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jai suteikimo”, ji 2011 m. gruodžio 6 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), o vėliau – į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, remdamasi Dublino reglamento II skyriuje įtvirtintų kriterijų hierarchija, teigia, kad Lietuvos Respublika yra atsakinga už jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, kad ji yra pirmoji Europos Sąjungos valstybė narė išdavusi vizą pareiškėjai ir pareiškėja čia pirmiausiai pateikė prieglobsčio prašymą (Dublino reglamento 5 str. 2 d., 9 str. 2 d.).

Pabrėžia, jog pareiškėja 2012 m. gruodžio 6 d. raštu paprašė Migracijos departamento grąžinti jos pasą ir šio rašto negalima traktuoti kaip pareiškėjos atsisakymo nuo pateikto prieglobsčio prašymo, nes pareiškėjai nebuvo žinomos paso atsiėmimo teisinės pasekmės. Pareiškėjos grįžimas į Lietuvos Respubliką įrodo šias aplinkybes. Be to, paso atsiėmimo dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 6 d., pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini) ir su Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-10)-14PR-142 nebuvo supažindinta, ant jo nėra supažindinimo žymos. Pažymi, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) priėmė kokį nors sprendimą dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo. Migracijos departamentas iš (duomenys neskelbtini) nėra gavęs dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjos prašymo padėtį.

Pareiškėja nurodo, jog nors Švedijos Karalystė pagal Dublino reglamento nuostatas prisiėmė atsakomybę už jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, tačiau Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją Švedijos Karalystei yra nepagrįstas. Pareiškėja remiasi Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog šioje normoje numatytos diskrecijos teisės taikymui ir atitinkamo sprendimo priėmimui nėra nurodyti kriterijai ar pareiga pasinaudoti šia teise. Nepasinaudojimas diskrecijos teise nėra prilyginamas pareigos nevykdymui ir tai nelaikytina teisės normų pažeidimu, tačiau valstybės narės institucijos neturėtų remiantis minėtais formalumais atmesti galimybę pasinaudoti diskrecijos teise, atitinkamai kiekvienoje situacijoje turėtų vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, t. y. valstybė turėtų elgtis proporcingai ir protingai.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą (b. l. 93-94) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Migracijos departamento sprendimas nenagrinėti pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikoje pateikto prieglobsčio prašymo iš esmės bei nustatyti Europos Sąjungos valstybe narę, atsakingą už pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, buvo priimtas remiantis EURODAC informacinės sistemos duomenimis, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalies c punktu, 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, 73 straipsnio 1 dalimi. Migracijos departamento nustatytus faktus, t. y. kad už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybe narė – Švedijos Karalystė, patvirtino ir minėtos šalies narės atsakinga institucija informuodama Migracijos departamentą apie sutikimą atsiimti pareiškėją Dublino reglamento 9 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pabrėžia, jog Migracijos departamento byloje yra pateiktas 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėjos prašymas nutraukti jos prašymo nagrinėjimą, taip pat 2012 m. rugpjūčio 24 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja nurodė, jog buvo pateikusi minėtą prašymą ir 2011 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-10)-14PR-142 buvo nutrauktas pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas bei grąžintas jos (duomenys neskelbtini) piliečio pasas. Byloje nėra informacijos, ar pareiškėja buvo supažindinta su priimtu sprendimu, tačiau atsižvelgiant į jos prašymą nutraukti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, asmens dokumento atsiėmimą, išvykimą iš Lietuvos Respublikos bei tai, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. prašyme pareiškėja nurodė, jog informacijos, kad ji buvo informuota, jog Lietuvos Respublikoje prieglobsčio ji tikrai negaus ir kad prieglobstį (duomenys neskelbtini) piliečiams suteikia (duomenys neskelbtini), galima pagrįstai manyti, kad ji suprato savo veiksmus, sąmoningai juos atliko ir supažindinimas su sprendimu nebūtų pakeitęs jos planų.

Migracijos departamentas pabrėžia, jog jis neturi pareigos surinkti informacijos apie kitoje šalyje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Prieglobsčio teisę reglamentuojantys teisės aktai numato pareigą nustatyti valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir, jeigu gaunama informacija, kad už pateiktą prieglobsčio prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga kita šalis narė, tuo atveju kreipiamasi į atsakingą valstybę narę dėl prieglobsčio prašytojo atsiėmimo, o ne dėl informacijos apie jo pateiktą prieglobsčio prašymą.

Atsakovas nurodo, jog pagal Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalį valstybei narei suteikiama diskrecijos teisė nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Dublino reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga tam tikrais atvejais pasinaudoti šia diskrecijos teise. Atsižvelgiant į diskrecijos teisės esmę bei į tai, kad nepasinaudojimas šia teise nėra prilyginamas pareigos nevykdymui, Migracijos departamento sprendimas netaikyti pareiškėjai Dublino reglamento 3 straipsnio 2 dalies nepažeidžia nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teises aktuose įtvirtintų normų ir negali būti laikomas neteisėtu.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.

Apeliacinio skundo atsisakymas yra viena iš apeliacinį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis expressis verbis įtvirtina šią teisę.

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Pažymėtina, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 132 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje buvo gautas pareiškėjos E. B. atsisakymas nuo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo, iš kurio matyti pareiškėjos valia atsisakyti apeliacinio skundo, be to, nurodyta, kad skundo atsisakymo pasekmės pareiškėjai yra žinomos. Pareiškėjai, atstovavusi advokatė A. A., papildomai taip pat nurodė, jog ABTĮ 132 straipsnio 3 dalyje numatytos apeliacinio skundo atsisakymo teisinės pasekmės pareiškėjai buvo išaiškintos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjai apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės yra žinomos (ABTĮ 132 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, konstatuoja, kad pareiškėjos atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra priimtinas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą yra nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos E. B. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys