2016-05-09 Nr. AB-10503-3-62-3-00802-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-689-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00802-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.1; 14.5; 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 2–7) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1. Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. raštą Nr. (33.200)d-911 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 m. sprendinių“;

2. Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (15.2)-2D-68L2 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 metams“;

3. Įpareigoti Kauno miesto bendrojo plano organizatorių – Kauno miesto savivaldybės administraciją, tenkinti pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasiūlymą ir pakeisti rengiamo Kauno miesto savivaldybės 2013–2023 m. bendrojo plano sprendinius, kad šie atitiktų pareiškėjo nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos) ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos);

4. Kauno apygardos administraciniam teismui nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sausio 13 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija), prašydamas pakeisti rengiamo Kauno miesto savivaldybės 2013–2023 m bendrojo plano sprendinius, jog šie atitiktų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos) ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Šiame prašyme nurodė, jog pagal rengiamo bendrojo plano sprendinius teritorijoje, kurioje yra žemės sklypai, numatoma funkcinė zona: intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės, kas užkerta jam teisę vykdyti gyvenamųjų namų statybą bei įgyvendinti žemės sklypų nuosavybės teisę.

Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktame 2014 m. vasario 11 d. atsakyme Nr. (33.200)d-911 buvo nurodyta, kad atsižvelgti į prašymą nėra galimybių, nes jis pateiktas pasibaigus bendrojo plano sprendinių viešinimo procedūrai, t. y. po 2013 m. gruodžio 30 d. 2014 m. kovo 17 d. skundu, nesutikdamas su šiuo atsakymu, jį apskundė Inspekcijai, nurodydamas, kad prašymas teiktas pakartotinai, todėl negali būti laikoma, jog jis pateiktas pasibaigus bendrojo plano viešinimo procedūrai, be to, teritorijai, kurioje yra žemės sklypai, negali būti nustatoma funkcinė zona: intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės, kad tokiu būdu nepagrįstai ribojama jo nuosavybės teisė.

Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (15.2)-2D-68L2 buvo nustatyta, kad informacija apie bendrojo plano rengimą buvo viešai skelbiama, todėl pabrėžė, jog jis turėjo galimybę susipažinti su bendrojo plano sprendiniais bei teikti pasiūlymus per visą bendrojo plano rengimo laikotarpį. Inspekcija nurodė, kad pasiūlymas pateiktas 2013 m. sausio 13 d., t. y. pasibaigus bendrojo plano viešumo procedūroms, todėl Inspekcija negali atsižvelgti į prašymą dėl bendrojo plano, pateiktą nesilaikant teisės aktuose nustatytos procedūros ir terminų, taip pat pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 8 d. išduotas patikrinimo aktas, kuriuo pritarta bendrojo plano teikimui tvirtinti, o Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 bendrasis planas patvirtintas.

Pareiškėjas teigė, kad tiek Administracija, tiek Inspekcija nepagrįstai nenagrinėjo jo nurodytų argumentų bei atsisakė svarstyti siūlomus bendrojo plano sprendinių pakeitimus, todėl jų veiksmai yra neteisėti. Pabrėžė, kad 2014 m. sausio 13 d. prašymas buvo teiktas pakartotinai, nesulaukus reakcijos į savo ankstesnį Administracijai teiktą prašymą, todėl nėra pagrindo teigti, jog nebuvo kreiptasi į Administraciją iki bendrojo plano viešojo svarstymo pabaigos. Teigė, kad teritorijai, kurioje yra žemės sklypai, negali būti nustatoma funkcinė zona: intensyviai laikymui naudojami želdynai ir aikštės. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro nenuginčytais ir išsamiais duomenimis, pareiškėjui priklausančių žemės sklypų naudojimosi būdas – gyvenamosios teritorijos, paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, dėl to bendrojo plano sprendiniai turėjo būti parengti atsižvelgiant į tokią žemės sklypų paskirtį.

Pareiškėjo manymu, pagal bendrąjį planą jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose negali būti statomi gyvenamieji namai, o tai pažeidžia jo teisėtus interesus ir riboja nuosavybės teisę. Pareiškėjas tvirtino, kad skundas paduotas laiku, nepraleidus ABTĮ nustatyto vieno mėnesio termino. Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. raštą Nr. (15.2)-2D-68L2 gavo 2014 m. gegužės 5 d., todėl, pareiškėjo nuomone, paskutinė skundo padavimo diena – 2014 m. birželio 5 d.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jeigu teismas nuspręstų, jog skundo padavimui yra nustatytas trumpesnis terminas, prašė jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių, nes ginčijamame sprendime tik deklaratyviai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, tačiau terminas tokiam skundui paduoti nėra nurodytas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 96–102) prašė neatnaujinti skundo padavimo termino ir bylos dalį, kuria ginčijami administraciniai aktai, nutraukti; pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypai (duomenys neskelbtini), kurie pagal bendrojo plano sprendinius patenka į teritoriją, kurioje numatoma funkcinė zona: intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės. Pagal prieš tai galiojusio 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtinto bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija taip pat buvo priskirta bendrojo naudojimo želdynų (apsauginių želdinių) teritorijoms. Pabrėžė, kad ginčo teritorijos naudojimo būdas keistas nebuvo. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, kad bendrojo plano sprendiniais jam suvaržomos nuosavybės teisės, nes įsigydamas sklypus turėjo galimybę išsiaiškinti šias jam svarbias aplinkybes.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. T-652 buvo nuspręsta rengti Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą 2013–2023 metams. Rengiant šį bendrąjį planą, buvo detaliai įvykdytos visos teisės aktuose nustatytos teritorijų planavimo procedūros, visuomenė informuota tinkamai, visi suinteresuotų asmenų teikti pasiūlymai iki paskutiniojo viešojo susirinkimo išnagrinėti, apsvarstyti, įvertinti, pateikti motyvuoti atsakymai. Pareiškėjas bendrojo plano svarstymo su visuomene procedūrose nedalyvavo, teisės aktų nustatyta tvarka pasiūlymų ar pretenzijų dėl bendrojo plano sprendinių planavimo organizatoriui neteikė.

Pareiškėjo prašymas pakeisti bendrojo plano sprendinius buvo gautas pasibaigus viešinimo procedūroms, tik 2014 m. sausio 14 d. Į šį raštą buvo atsakyta, nurodant motyvus, dėl kurių pareiškėjo prašymas atmestas. Nors pareiškėjas nurodo, kad prašymas dėl bendrojo plano sprendinių keitimo buvo paduotas pakartotinai, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, Administracijoje tokių jo prašymų nėra užregistruota, todėl darytina išvada, jog dėl bendrojo plano sprendinių iki viešinimo procedūrų pasibaigimo, taip pat ir dėl anksčiau galiojusio bendrojo plano, jis nesikreipė.

Akcentavo, kad rengiant bendrąjį planą Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis pakeistas nebuvo, išliko toks pats, kaip ir prieš tai galiojusiame bendrajame plane. Pažymėjo, kad savivaldybės administracija, nebūdama tinkamai informuota apie būsimą pareiškėjo ūkinę veiklą ginčo teritorijoje ir tariamai pažeidžiamas jo teises, netgi neturėjo pagrindo svarstyti galimybę keisti bendrojo plano sprendinius ginčo teritorijoje taip, kaip pageidauja pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad sprendimus dėl pritarimo pasiūlymams ar jų atmetimo išimtinai priima planavimo organizatorius ir tai yra tik jo kompetencija, konkretus teismo įpareigojimas administracijai nėra galimas, bendrojo plano sprendiniai galėtų būti keičiami tik teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų tvarka, atliekant visas privalomas procedūras.

Šiuo metu planavimo procedūros baigtos, galutinis sprendimas priimtas, bendrasis planas yra patvirtintas, jo teisėtumas nėra ginčijamas. Pareiškėjo ginčijami tarpiniai dokumentai nepakeis jo teisių ir pareigų apimties. Pabrėžė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Įstatymų leidėjas teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene procese kilusiems ginčams spręsti yra nustatęs privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, todėl kreipdamasis į teismą pareiškėjas privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų.

Pareiškėjas skundžiamą Inspekcijos sprendimą gavo 2014 m. gegužės 5 d., todėl į teismą turėjo kreiptis iki 2014 m. gegužės 25 d. Kadangi teismui skundas paduotas 2014 m. birželio 5 d., praleistas įstatyme nustatytas 20 dienų terminas. Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad nebuvo nurodytas terminas skundui paduoti – nepripažintina svarbia, nes skundžiamame akte buvo nurodytas teisės aktas, kuriame yra nustatyta kreipimosi į teismą tvarka ir terminai.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 142–148) prašė skundo dalį dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Inspekcija į 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjo skundą dėl planavimo organizatoriaus 2014 m. vasario 11 d. atsakymo į 2014 m. sausio 13 d. pateiktus pareiškėjo pasiūlymus atsakė skundžiamu 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (15.2)-2D-68L2, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Rėmėsi 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, ir TPĮ) 32 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Pažymėjo, kad pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu.

Atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Valstybinę priežiūra atliekanti institucija per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikia motyvuotą atsakymą, kuris įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui. Nagrinėjamu atveju Inspekcija savo kompetencijos ribose patikrino pareiškėjo skundą ir skundžiamu raštu buvo nustatyta, kad planavimo organizatorius į pareiškėjo pasiūlymą atsakė aiškiai, išsamiai ir pateikė motyvuotus bei pagrįstus paaiškinimus, kodėl į pareiškėjo pasiūlymą nebus atsižvelgta, taigi savo pareigą įvykdė tinkamai.

Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato planavimo organizatoriaus pareigos priimti visus visuomenės teikiamus pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių. Jei detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, planavimo organizatorius neprivalo priimti teikiamų pasiūlymų ir turi tik motyvuotai paaiškinti pasiūlymų teikėjams, kodėl jų pasiūlymai atmetami. Akcentavo, jog aplinkybė, kad į pareiškėjo pasiūlymus nebuvo atsižvelgta, nedaro detaliojo plano ar jo sprendinių neteisėtais. Teisės aktai, reglamentuojantys Inspekcijos, kaip valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančios institucijos, funkcijas, nenumato Inspekcijos teisės naikinti atsakymą, nei pareigos įpareigoti planavimo organizatorius atlikti tam tikrus veiksmus.

Inspekcija privalo taip pat pateikti motyvuotą atsakymą, patikrinusi ir įvertinusi, ar planavimo organizatorius motyvuotai raštu atsakė pasiūlymus teikusiam asmeniui. Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teritorijų planavimo dokumentų rengimą, numatė galimybę pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui pateikti raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Pareiškėjas pasiūlymą pateikė tik 2014 m. sausio 14 d., pasibaigus bendrojo plano viešinimo procedūroms, pakartotino pasiūlymo teikimo jokiais dokumentais nepagrindė.

Pareiškėjas 2012 m. spalio 19 d. kreipėsi į Inspekciją dėl didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano pakeitimo ir jam buvo paaiškinta, kad rengiamas bendrasis planas, todėl jis turi teisę kreiptis į planavimo organizatorių su pasiūlymais dėl bendrojo plano sprendinių. Nurodė, kad teikti pasiūlymai dėl specialiojo plano nelaikytini tinkamais pareiškėjo pasiūlymais bendrojo plano viešojo svarstymo metu. Be to, pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą 20 dienų terminą skundui paduoti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu (I t., b. l. 182–191) skundą atmetė. Skundo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. rašto Nr. (33.200)d-911 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 m. sprendinių“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (15.2)-2D-68L2 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 metams“ panaikinimo nutraukė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštų, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl bendrojo plano sprendinių keitimo. Ginčo santykius reguliuoja Teritorijų planavimo įstatymas bei su juo susiję teisės aktai. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Kadangi teritorijų planavimo dokumentas – bendrasis planas, pradėtas rengti iki Įstatymo įsigaliojimo, todėl ginčo atveju, vertinant pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą, taikytina iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusi tiek TPĮ redakcija, tiek ir Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto LR aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-831/3D-868, redakcija.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 13 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pakeisti rengiamo bendrojo plano sprendinius, jog šie atitiktų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos) ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Pareiškėjas šiame prašyme nurodė, jog pagal rengiamo bendrojo plano sprendinius teritorijoje, kurioje yra jam priklausantys žemės sklypai, numatoma funkcinė zona: intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės, kas užkerta pareiškėjui teisę vykdyti gyvenamųjų namų statybą bei įgyvendinti žemės sklypų nuosavybės teisę. 2014 m. vasario 11 d. atsakyme Nr. (33.200)d-911 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 m. sprendinių“ į šį prašymą Administracija (planavimo organizatorius) nurodė, kad atsižvelgti į prašymą nėra galimybių, nes jis pateiktas pasibaigus bendrojo plano sprendinių viešinimo procedūrai, t. y. po 2013 m. gruodžio 30 d. 2014 m. kovo 17 d. (Inspekcijoje gauta 2014 m. balandžio 7 d.) skundu pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo atsakymu, pasinaudodamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jį apskundė Inspekcijai, nurodydamas, kad prašymas teiktas pakartotinai, todėl negali būti laikoma, jog jis pateiktas pasibaigus bendrojo plano viešinimo procedūrai, be to, teritorijai, kurioje yra žemės sklypai, negali būti nustatoma funkcinė zona: intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės, kad tokiu būdu nepagrįstai ribojama pareiškėjo nuosavybės teisė.

Byloje ginčijamu Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (15.2)-2D-68L2 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2013–2023 metams“ buvo nustatyta, kad informacija apie bendrojo plano rengimą buvo viešai skelbiama, todėl pabrėžė, jog pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su bendrojo plano sprendiniais bei teikti pasiūlymus per visą bendrojo plano rengimo laikotarpį. Inspekcija nurodė, kad pasiūlymas pateiktas 2013 m. sausio 13 d., t. y. pasibaigus bendrojo plano viešumo procedūroms, todėl Inspekcija negali atsižvelgti į prašymą dėl bendrojo plano, pateiktą nesilaikant Įstatyme ir Nuostatuose nustatytos procedūros ir terminų, taip pat nurodė, kad 2014 m. balandžio 8 d. išduotas patikrinimo aktas, kuriuo pritarta bendrojo plano teikimui tvirtinti, o Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 bendrasis planas patvirtintas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. sausio 13 d. prašymą dėl bendrojo plano sprendinių pateikimo jis teikė pakartotinai. Tik nesulaukęs reakcijos į savo ankstesnį Administracijai teiktą prašymą, jis kreipėsi antrą kartą. Kolegija pabrėžė, kad įrodymų patvirtinančių, jog pareiškėjas Administracijai teikė pakartotinį prašymą, byloje nėra, be kita ko, ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad tokių įrodymų jis neturi, todėl pripažinti 2014 m. sausio 13 d. teikto prašymo pakartotiniu nėra pagrindo. Be to, byloje yra Administracijos pateiktas iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ gautų ir registruotų dokumentų sąrašas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 9 d., kuris patvirtina, kad toks dokumentas Administracijoje gautas nebuvo.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 5 d. skundu šį Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštą ir Administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. raštą Nr. (33.200)d-911 apskundė teismui. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas, ginčydamas šiuos aktus, praleido terminą skundui paduoti. Tuo metu pareiškėjas mano, kad skundas paduotas laiku, nepraleidus ABTĮ nustatyto vieno mėnesio termino. Nurodė, kad Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. raštą Nr. (15.2)-2D-68L2 gavo 2014 m. gegužės 5 d., todėl, pareiškėjo nuomone, paskutinė skundo padavimo diena 2014 m. birželio 5 d.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jeigu teismas nuspręstų, jog skundo padavimui yra nustatytas trumpesnis terminas, prašė jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių, nes ginčijamame sprendime tik deklaratyviai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, tačiau terminas tokiam skundui paduoti nėra nurodytas.

Teismas konstatavo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog asmens teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Taigi ABTĮ nustato sutrumpintą skundo padavimo terminą skundžiant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtą sprendimą, kaip yra ir ginčo atveju.

Spręstina, kad ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., LVAT 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog pareiškėjui apie išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sprendimą, esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas, tapo žinoma gavus šį dokumentą.

Taigi data, kai pareiškėjas sužinojo (arba turėjo sužinoti) apie šį administracinį aktą, jo priėmimą ir esmę pagal bylos faktines aplinkybes laikytina 2014 m. gegužės 5 d., kitaip sakant, tai yra termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas reikalavimą teismui dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. rašto panaikinimo pareiškė tik 2014 m. birželio 5 d. Akivaizdu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas buvo pareigingas, rūpestingas, atidus ir per 20 dienų, t. y. iki 2014 m. gegužės 26 d., ėmėsi kokių nors veiksmų ginčui dėl Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus sprendimo panaikinimo teisme iškelti. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad jokių objektyvių nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių delsimą pateikti skundą dėl minėto administracinio akto nuginčijimo, nenustatyta.

Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pagal administracinių teismų praktiką apskundimo tvarkos nenurodymas skundžiamame sprendime kai kuriais atvejais galėtų būti pakankamas pagrindas pripažinti, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties (pvz. LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-497/2009; 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-592-12). Vis tik individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nenurodymas skundžiamame individualiame administraciniame akte turi būti vertinamas kitų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste.

Priešingu atveju, kaip yra konstatavęs LVAT, kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nebuvimas yra priežastis, laikytina objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise (2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-82/2013). Kiekvienu atveju byloje būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių ir per Įstatyme nustatytą terminą skųsdamas Administracijos raštą žinojo administracinių ginčų nagrinėjimo procedūras, terminus, suprato, jog jo skundą atsakovas nagrinės išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. 2014 m. gegužės 5 d. rašte pareiškėjui šio akto apskundimo tvarka buvo nurodyta taip:

„Šis atsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nors atsakovas nenurodė konkretaus sprendimo apskundimo termino, tačiau pateikta nuoroda į ABTĮ nagrinėjamu atveju, pareiškėjui žinant, kad jo ginčas išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir siekiant tolesnio ginčo nagrinėjimo teisme, buvo pakankama, jog elgiantis atidžiai, rūpestingai ir apdairiai, nesutinkant su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtu sprendimu, skundas teismui būtų paduotas nepraleidžiant ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (žr., pvz.

LVAT 2013 gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-382/2013). Kolegijos nuomone, tokio pobūdžio pareiškėjo įvardytas administracinio akto trūkumas nėra esminis, sukliudęs šio individualaus administracinio akto adresatui tinkamai įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Be kita ko, ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas į atsakovus su prašymu (pasiūlymu) dėl bendrojo plano sprendinių pakeitimo kreipėsi jau po viešinimo procedūrų (paskutinis viešas susirinkimas įvyko 2013 m. gruodžio 30 d.), be to, tai, kad jam dar 2012 m. lapkričio 23 d.

Inspekcijos raštu Nr. (15.2)-2D-17173 buvo paaiškinta dėl jo teisės kreiptis su pasiūlymais į planavimo organizatorių dėl bendrojo plano sprendinių, tik patvirtina išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas ginti savo teises, nebuvo rūpestingas, atidus bei apdairus. Nagrinėjamu individualiu atveju tokia pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis, kolegijos vertinimu, nepripažintina svarbia. Pareiškėjas, 2014 m. gegužės 5 d. sužinojęs apie ginčijamą aktą, turėjo galimybę operatyviai, per nustatytą 20 dienų terminą, imtis atitinkamų priemonių, siekdamas laiku įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, tačiau neveikė operatyviai ir rūpestingai, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais neatidžiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, teismas nusprendė, kad terminas skundui dėl aktų panaikinimo pateikti praleistas be svarbių priežasčių, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti. Atmetus prašymą terminui atnaujinti, administracinės bylos dalis pagal priimtą skundą dėl šio reikalavimo nutraukta (ABTĮ 101 str. 6 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto bendrojo plano organizatorių – Kauno miesto savivaldybės administraciją, tenkinti pareiškėjo pasiūlymą ir pakeisti rengiamo Kauno miesto savivaldybės 2013–2023 m. bendrojo plano sprendinius, jog šie atitiktų pareiškėjo nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos) ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Suformuluoto reikalavimo apimtis, jo turinys, taip pat paties pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu ir atskirajame skunde išsakyta pozicija, nurodant, kad jis skundžia ne patį Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo patvirtintas bendrasis planas, bet administracijos ir inspekcijos individualaus pobūdžio aktus, kuriais pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, leidžia daryti išvadą, jog šis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tiesiogiai susijęs su pirmuoju ir yra išvestinis.

Taigi iš esmės tik išsprendus pirmąjį reikalavimą taip, kaip prašo pareiškėjas, galimas antrojo reikalavimo tenkinimas. Pasiūlymų teikimo, ginčų nagrinėjimo tvarka buvo reglamentuota Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 32 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pasiūlymą pateikė po viešo susirinkimo, todėl pasiūlymo pateikimas pasibaigus bendrojo plano viešinimo procedūroms, buvo pakankamas teisinis pagrindas planavimo organizatoriui jo nenagrinėti.

Teismas pabrėžė, kad skundo reikalavimu turi būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kurį būtų galimybė įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų veiksmai, susiję su teikto pasiūlymo nagrinėjimu, yra teisėti, pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai galiojantys, o bendrasis planas yra patvirtintas ir nenuginčytas, atsakovas savo kompetencijos ribose nebeturi nei galimybės, nei pareigos nagrinėti po viešinimo procedūrų teikto pareiškėjo pasiūlymo ir tuo labiau jį tenkinti, šalinant pareiškėjo nurodytus teritorijų planavimo teisės aktų pažeidimus, todėl teismo įpareigojimas tenkinti pasiūlymą, keičiant bendrojo plano sprendinius pasiūlyme nurodytu būdu, nėra galimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, taip pat ir paskelbtas. Pareiškėjas siekia, kad bendrojo plano sprendiniai būtų pakeisti pagal jo teiktą pasiūlymą, todėl, sprendžiant šį reikalavimą, byloje pasisakytina ir dėl pareiškėjo turimos subjektinės teisės ginčyti bendrojo plano sprendinius. Vadovaujantis TPĮ 2 straipsnio 1 dalimi, bendrasis planas – kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma planuojamos teritorijos erdvinė struktūra ir teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos ir reikalavimai bei apsaugos principai.

Pagal šio įstatymo 14 straipsnio 5 dalį, savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti. Taigi bendrasis teritorijos planas iš esmės nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus (tam tikras elgesio taisykles), į kurias turi atsižvelgti ir kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje veikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys ar kitos organizacijos (individualiais požymiais neapibūdinti subjektai).

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. T-209 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ yra norminis administracinis teisės aktas, kadangi jis atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžtus bendruosius norminio akto požymius (pvz. LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17- 301/2007). Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnis (įstatymo Nr. XII-407, 2013 m. birželio 27 d., Žin., 2013, Nr. 76-3824 (2013 m. liepos 16 d.) redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) nustato administracinių sprendimų, neatitinkančių šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, panaikinimo tvarką, pagal kurią kreiptis į teismą panaikinti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo turi teisę teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ir kiti pagal kompetenciją viešojo administravimo subjektai, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeisti (49 str. 3 d.).

Tačiau teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo turi ir suinteresuotos visuomenės atstovai, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu jie dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo, jeigu viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galbūt pažeidžiamas teises (49 str. 4 d. 1 p.).

Taigi minėta TPĮ 49 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., yra speciali norma, numatanti galimybę skųsti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo ir kitiems (šiuo atveju fiziniams) asmenims, nepaisant to, koks konkretus teritorijų planavimo dokumentas buvo patvirtintas tokiu administraciniu sprendimu, su sąlygomis, kad: 1) šie asmenys dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo;

2) viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galbūt pažeidžiamas teises. Jei nėra šių sąlygų, kreipimuisi į teismą dėl teritorijų planavimo dokumento panaikinimo (jei tas dokumentas yra norminis administracinis aktas), jo teisėtumo ištyrimo taikoma bendra ABTĮ nustatyta tvarka (110, 111 str.) (žr.: LVAT 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-802/2014). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, nors ir objektyviai galėdamas numatyti, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas galbūt pažeidžia jo teises, buvo pasyvus, Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano viešinimo procedūrose nedalyvavo, skundų, rašytinių pastabų, pasiūlymų dėl viešojo administravimo subjektų (atsakovo) priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų iki viešinimo procedūros pabaigos neteikė.

Dėl šios priežasties pareiškėjas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnį neturi teisės kreiptis į teismą dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, sprendinių dalies, tiesiogiai liečiančios jo teises ir teisėtus interesus (susijusios su jos nuosavybės teise valdomais žemės sklypais), panaikinimo, jis neturi teisės prašyti ištirti ir atitinkamos Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, sprendinių dalies teisėtumą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–7) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundui pateikti taikytinas vieno mėnesio terminas. ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 15 straipsnyje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6, 7, 11 ir 12 punktuose. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (15.2)-2D-68L2 atitinka individualaus akto požymius (ABTĮ 1 str. 14 d.), todėl terminas šio sprendimo (o taip pat ir dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. rašto Nr. (33.200)d-911, kuris nebuvo panaikintas sprendimu) apskundimui teismui baigėsi praėjus mėnesiui nuo sprendimo įteikimo pareiškėjui (t. y. 2014 m. birželio 5 d.). Teismas nepagrįstai skundo padavimo termino nustatymui taikė ABTĮ 32 straipsnio nuostatas, o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Net jeigu ir LVAT nuspręstų, jog pareiškėjui paduoti skundą yra numatytas trumpesnis nei vieno mėnesio terminas, pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti galbūt praleistą terminą skundui paduoti, t. y. teismas netinkamai taikė ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatas. Inspekcijos sprendime tik deklaratyviai nurodyta, jog minėtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau nei teismas, kuriam skundas gali būti paduodamas, nei terminas tokiam skundui paduoti nėra nurodytas, dėl ko pareiškėjas vadovavosi būtent ABTĮ nuostata dėl vieno mėnesio termino skundui paduoti. Pareiškėjo nuomone, terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbios priežasties – Inspekcijos nepateiktos informacijos dėl skundo padavimo termino – ir tuo pagrindu terminas paduoti skundą atnaujintinas. Teismas nevertino, jog terminas skundui pateikti galbūt praleistas nežymiai.

2. Tiek Administracija, tiek ir Inspekcija, o taip pat ir teismas laikėsi vieningos pozicijos, kad pareiškėjo prašymas buvo tariamai pateiktas po pasibaigusios bendrojo plano viešinimo procedūros, dėl ko prašymas bei skundas iš esmės buvo nenagrinėti. Pareiškėjas nesutinka su tokia pozicija. Pareiškėjas prašymą teikė pakartotinai. Pareiškėjui nesulaukus reakcijos į savo ankstesnį Administracijai teiktą prašymą (kuris yra saugojamas Administracijos, dėl ko buvo būtina išreikalauti minėtą įrodymą būtent iš Administracijos), Administracijai buvo teikiamas pakartotinis prašymas. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, jog pati Inspekcija savo sprendime pripažino, kad pareiškėjas dar iki bendrojo plano rengimo (t. y. 2012 m. spalio 19 d.) kreipėsi į Inspekciją ir kėlė susijusius klausimus dėl teritorijų, kuriose yra žemės sklypai, režimo ir jo pakeitimo taip, kad atitiktų žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus aplinkybę, jog žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre (t. y. viešai prieinama informacija), o pareiškėjo motyvai tiek Administracijai, tiek ir Skyriui buvo žinomi iki Bendrojo plano rengimo pradžios, rengiant bendrąjį planą, plano rengėjas galėjo ir privalėjo įvertinti, kad bendrojo plano sprendiniai pažeis pareiškėjo interesus. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nesikreipė į Administraciją iki bendrojo plano viešojo svarstymo pabaigos. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, kad, net ir nustačius, jog pareiškėjas tariamai kreipėsi į Administraciją po bendrojo plano viešojo svarstymo, tokia aplinkybė savaime negali pagrįsti teismo sprendimo teisėtumo. LVAT praktikoje (pvz., 2005 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-54/2005) yra pripažįstama, kad teritorijos planų sprendinių keitimas po viešojo svarstymo procedūros pabaigos yra negalimas, kai toks keitimas galėtų turėti įtakos asmenų teisėms bei pareigoms. Vadinasi, termino praleidimas nėra absoliutus ir kiekvienu atveju turi būti vertinamas atskirai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas nedalyvavo bendro plano viešinimo procedūrose.

3. Teismas priimdamas sprendimą iš esmės apsiribojo tik motyvu dėl tariamai praleisto termino teikti pasiūlymus dėl bendrojo plano sprendinių bei teikti skundą, dėl ko visiškai neatsižvelgė į kitus esminius pareiškėjo nurodytus motyvus dėl pareiškėjo teisių pažeidimų. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo motyvų, kurie pagrindžia, jog bendrojo plano sprendiniai grubiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teritorijai, kurioje yra žemės sklypai, negali būti nustatoma funkcinė zona: intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės. Remiantis VĮ Registrų centro duomenims, pareiškėjui priklausančių žemės sklypų naudojimosi būdas – gyvenamosios teritorijos, paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, o tai reiškia, jog žemės sklypuose yra galima statyba, dėl ko bendrojo plano sprendiniai turėjo būti parengti atsižvelgiant į žemės sklypų paskirtį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje. Tokios pat pozicijos dėl registro duomenų teisingumo yra laikomasi ir teismų praktikoje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012, LAT 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2007; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010 ir kt.

Tai, jog pareiškėjui priklausančių žemės sklypų naudojimosi būdas yra gyvenamosios teritorijos, o paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, patvirtina ir LAT 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2006 pagal ankstesnio žemės sklypų savininko ieškinį dėl žemės sklypų kainos sumažinimo, atsižvelgiant į tai, jog pagal Kauno miesto bendrąjį planą šie sklypai buvo apibrėžti kaip laisvos bendro naudojimo teritorijos, apsauginiai želdiniai, nors buvo nupirkti, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos sklypų paskirtis yra individualiems namams ar statiniams statyti ir eksploatuoti.

LAT konstatavo, kad atsižvelgiant į faktinę situaciją (kad žemės sklypai nėra paimti ir rezervuoti visuomenės poreikiams, o jų naudojimo paskirtis Nekilnojamojo turto registre nėra pakeista), turi būti vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro viešai prieinamais duomenimis, kurie yra laikomi teisingais ir išsamiais. Pareiškėjo nuomone, Administracija ir Inspekcija, rengiant bendrojo plano sprendinius, turėjo vadovautis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie žemės sklypus, kadangi šie duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais.

Bendrojo plano sprendiniai parengti nesivadovaujant teisingais duomenims.

4. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. T-456 buvo pritarta Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano pakeitimui, pagal kurį žemės sklypų paskirtis buvo nustatyta kaip komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija. Tačiau Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-62 buvo patvirtinta Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano pakeitimo koncepcija, kurioje pakeistas žemės sklypų naudojimo būdas į bendrojo naudojimo teritorijos, pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių teritorijos.

Pareiškėjo įsitikinimu, tokie Kauno miesto savivaldybės veiksmai, kuriais buvo pakeistas žemės sklypų naudojimo būdas į bendrojo naudojimo teritorijas, o vėliau nustatyta funkcinė zona (intensyviai lankymui naudojami želdynai ir aikštės), apribojo pareiškėjo nuosavybės teisę ir teisę laisvai savo nuožiūra disponuoti ir valdyti žemės sklypus, kadangi iš pareiškėjo buvo atimta teisė žemės sklypuose atlikti statybos darbus, nors tokią teisę pareiškėjas turėjo, įsigydamas žemės sklypus ir, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iki šiol turi.

Taigi Administracijos veiksmai apribojo pareiškėjo teisę žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, dėl ko skundžiami sprendimai, kuriais nurodytos aplinkybės įvertintos nebuvo, yra naikintini, o bendrojo plano sprendiniai yra koreguotini. CK 4.39 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. TPĮ 31 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai pagal detaliojo plano arba savivaldybės lygmens specialiojo plano sprendinius žemės sklypas rezervuojamas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams plėtoti arba kai numatoma pakeisti jo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ar pobūdį, planavimo organizatorius apie tai turi raštu pranešti žemės sklypų valdytojams ir naudotojams.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant, jog pareiškėjas neišreiškė savo valios, kad būtų apribota jo nuosavybės teisė, dėl tokios teisės apribojimo nėra įstatymo ar teismo sprendimo, bendrojo plano sprendiniai, skundžiami aktai turėjo būti pripažinti neteisėtais, kadangi pareiškėjo teisė naudotis žemės sklypais apribota ne CK 4.39 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Pareiškėjo poziciją pagrindžia ir LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2004/2011.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 28–34) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242, pareiškėjui nuosavybės teise priklausanti teritorija buvo priskirta bendrojo naudojimo želdynų (apsauginių želdinių) teritorijoms. Nei tuo metu buvę žemės sklypų savininkai, nei pareiškėjas minėto bendrojo plano sprendinių teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 buvo patvirtintas naujas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, tačiau ir šio teritorijų planavimo dokumento sprendinių pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neskundė.

Dėl praleisto termino pateikti skundą pažymi, kad TPĮ (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 32 straipsnyje nustatyta, jog pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu (1 d.); pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu. Atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos (pagal LR teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 3 str. 4 d., bendrojo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Valstybinę priežiūrą atliekanti institucija per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikia motyvuotą atsakymą, kuris įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui. Kaip matyti pagal šias teisės akto nuostatas, įstatymų leidėjas teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene procese kilusiems ginčams spręsti numatė privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką. Kaip teisingai nurodyta teismo sprendime, pareiškėjas pasinaudojo įstatymo nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ginčo atveju turėjo būti taikomas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

Byloje pateikti įrodymai (voko kopija) patvirtina, jog pareiškėjas apie Inspekcijos sprendimą sužinojo 2014 m. gegužės 5 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai laikytina termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Vadovaujantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, skundas dėl Inspekcijos atsakymo turėjo būti pateiktas teismui ne vėliau kaip 2014 m. gegužės 25 d., tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą tik 2014 m. birželio 5 d. Net ir tuo atveju, jei nagrinėjamu atveju būtų taikoma ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą Administracijos 2014 m. vasario 11 d. raštui ginčyti.

Byloje kartu su Inspekcijos atsiliepimu pateiktoje rašto kopijoje matyti, jog pareiškėjas šį raštą gavo 2014 m. vasario 18 d. (tai patvirtina pareiškėjo spaudas). Nesutikdamas su rašto turiniu, pareiškėjas skundą teismui turėjo pateikti iki 2015 m. kovo 18 d. Tačiau Administracijos atsakymo pareiškėjas teismui per įstatymo nustatytą terminą teismui neskundė, pasirinkęs išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Atsakovo teigimu, Inspekcijos sprendime apskundimo tvarka yra nurodyta tinkamai, pareiškėjas nebuvo klaidinamas –nurodytas teisės aktas, kuriame detaliai nustatyta kreipimosi į teismą tvarka ir terminai.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas būtų taikomas tuo atveju, jei Administracijos raštas būtų skundžiamas tiesiogiai teismui. Teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Inspekciją ir per įstatyme nustatytą terminą skųsdamas Administracijos atsakymą, žinojo administracinių ginčų nagrinėjimo procedūras ir terminus, suprato, kad jo skundą Inspekcija nagrinės išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl Inspekcijos sprendime nuoroda į ABTĮ buvo pakankama, jog elgiantis atidžiai, rūpestingai ir apdairiai, nesutinkant su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtu sprendimu, skundas teismui būtų paduotas nepraleidžiant ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Teismas pagrįstai nusprendė, kad terminas praleistas be svarbių priežasčių, jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti nėra, todėl administracinės bylos dalį nutraukė. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjas dalyvavo bendrojo plano svarstymo su visuomene procedūrose. Byloje ginčijamais administraciniais aktais buvo atsakyta į pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. prašymą pakeisti bendrojo plano sprendinius, iki tol jokių pareiškėjo pasiūlymų, pretenzijų ar prašymų, susijusių su bendrojo plano sprendiniais, Administracija (planavimo organizatorius) nebuvo gavusi.

Tai patvirtina byloje pateiktas išrašas iš Administracijos elektroninės gautų dokumentų registro sistemos, kurioje nurodyti visi pareiškėjo raštai, registruoti Administracijoje nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 9 d. Bendrojo plano rengimo metu Administracija detaliai įvykdė visas teisės aktų nustatytas teritorijų planavimo procedūras; teritorijų planavimo dokumento svarstymas su visuomene buvo atliktas vadovaujantis Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais, patvirtintais LR Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (bylos nagrinėjimui aktuali redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.).

Apie rengiamą bendrąjį planą visuomenė ne kartą buvo informuota spaudoje, Kauno miesto savivaldybės interneto svetainėje, Kauno miesto savivaldybės seniūnijose. Su rengiamo bendrojo plano sprendiniais buvo galima susipažinti savivaldybės interneto svetainėje, seniūnijose bei Kauno miesto savivaldybėje. Kauno miesto savivaldybėje buvo surengti keli vieši susirinkimai (2013 m. liepos 10 d., 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. gruodžio 30 d.). Visą bendrojo plano laikotarpį iki paskutinio viešo susirinkimo (2013 m. gruodžio 30 d.) buvo priimami suinteresuotų asmenų pasiūlymai, jie buvo išnagrinėti, suinteresuotiems asmenims pateikti motyvuoti atsakymai dėl pasiūlymų priėmimo ar atmetimo.

Pareiškėjas minėtose bendrojo plano svarstymo su visuomene procedūrose nedalyvavo, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pasiūlymų ar pretenzijų dėl bendrojo plano sprendinių planavimo organizatoriui neteikė. Pareiškėjas nesidomėjo rengiamo bendrojo plano sprendiniais, jo prašymas pakeisti jam nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų bendrojo plano sprendinius Administracijoje gautas tik 2014 m. sausio 14 d., t. y. pasibaigus bendrojo plano svarstymo su visuomene procedūrai. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad pareiškėjas dėl bendrojo plano sprendinių teikė prašymą svarstymo su visuomene procedūros metu, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas byloje nepateikė.

Teismas išsamiai ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas pasiūlymą pateikė po viešo susirinkimo, yra teisinga. TPĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Be to, bendrajame plane nustatytas ginčo teritorijos naudojimo būdas nebuvo keičiamas, išliko toks pats, kaip ir prieš tai galiojusiame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane.

Šie sprendiniai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčijami, todėl akivaizdu, jog Administracija neturėjo pagrindo svarstyti galimybės keisti bendrojo plano sprendinius ginčo teritorijoje. Pažymi, kad bendruoju planu nustatomos esminės tam tikros teritorijos plėtojimo kryptys ir prioritetai, tačiau konkretus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas nėra nustatomas, atitinkamai bendrojo plano sprendiniai savaime nekeičia Nekilnojamojo turto registro duomenų. Šie duomenys galėtų būti pakeisti tik parengus kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus ir, vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais, nustačius tam tikrai teritorijai konkrečią pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

Ginčo teritorijai toks teritorijų planavimo dokumentas nebuvo parengtas. Be to, jokiuose teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog bendrojo plano sprendiniuose privalo būti nurodyta tokia žemės sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis ir būdas, kaip ir Nekilnojamojo turto registre. Pagal TPĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą, bendrųjų planų sprendiniai detalizuojami rengiant žemesnio lygio teritorijų planavimo dokumentus (specialiuosius ar detaliuosius planus), bet ne atvirkščiai.

Teritorijų planavimo dokumentų rengimas yra kompleksinė procedūra, kurios metu privaloma įvertinti ne tik atskirų privačių nekilnojamojo turto savininkų interesus, bet ir kitas svarbias aplinkybes, ypač turinčias reikšmės visuomenės poreikiams tenkinti. Nagrinėjamu atveju bendrojo plano sprendiniai nustatyti atsižvelgiant į visuomenės interesą – želdynų juosta suplanuota, siekiant gerinti gyventojų gyvenimo kokybę, kraštovaizdį bei užtikrinti aplinkos apsaugą (LR želdynų įstatymo 3 str.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai remiasi LAT 2006 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2006, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl žemės sklypų kainos.

Administracija nebuvo įtraukta į nurodytos bylos nagrinėjimą, todėl galima pagrįstai teigti, jog šioje byloje nustatytos aplinkybės ir teismo sprendimas neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios nagrinėjamoje administracinėje byloje. Klaidingai apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais. Kaip minėta, šiame teritorijų planavimo dokumente ginčo teritorija buvo priskirta bendrojo naudojimo želdynų (apsauginių želdinių) teritorijoms.

Kauno miesto savivaldybės taryba 2004 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. T-456 pritarė, jog būtų organizuojamas bendrojo plano pakeitimas, įtraukiant ir žemės sklypus ir keičiant bendrajame plane nustatytą naudojimo būdą – bendrojo naudojimo želdynų (apsauginių želdinių) – į komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorijų naudojimo būdą. Rengiant bendrojo plano pakeitimo sprendinius, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas nepritarė ginčo teritorijos naudojimo būdo pakeitimui (2006 m. sausio 17 d. raštas Nr. 122), todėl tolesnės bendrojo plano pakeitimo procedūros šioje teritorijoje nebuvo vykdomos.

Taigi ginčo teritorijos naudojimo paskirtis ir būdas buvo nustatyti ir nebuvo keičiami nuo 2003 metų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi TPĮ 31 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl bendrojo plano sprendinių, nėra pagrindo remtis minėta nuostata, nes bendrojo teritorijų planavimo dokumentams ji netaikoma. Ginčo atveju nepagrįstai pareiškėjo teisių suvaržymu kaltinama Administracija, nors pareiškėjo netenkinantis ginčo teritorijos naudojimo būdas bendrajame plane buvo nustatytas dar iki jam įsigyjant žemės sklypus.

Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjas ketina vykdyti kokią nors veiklą žemės sklypuose, ir byloje skundžiami sprendimai sudaro jam kliūtis ar kitaip pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus. Kauno miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtino bendrąjį planą, apie tai pareiškėjas buvo informuotas skundžiamu Inspekcijos raštu. Todėl šiuo atveju tariamas pareiškėjo teisių pažeidimas galėtų būti siejamas ne su byloje skundžiamais procedūrinio pobūdžio administraciniais sprendimais, bet su galutiniu administraciniu aktu, kuriuo buvo patvirtintas bendrasis planas.

Todėl net ir patenkinus skundo reikalavimus, realių teisinių pasekmių tai pareiškėjui nesukels, nes skundžiami sprendimai yra tik tarpiniai dokumentai teritorijų planavimo procese. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas bendrojo plano viešinimo procedūrose nedalyvavo, skundų, rašytinių pastabų, pasiūlymų dėl Administracijos priimtų sprendimų iki viešinimo procedūros pabaigos neteikė. Todėl pareiškėjas pagal TPĮ 49 straipsnį neturi teisės kreiptis į teismą dėl bendrojo plano sprendinių dalies, tiesiogiai susijusios su jo teisėmis ir teisėtais interesais, panaikinimo, jis neturi teisės prašyti ištirti ir bendrojo plano sprendinių dalies teisėtumo.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 35–38) prašo teismo sprendimo dalį dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo palikti nepakeistą, o pareiškėjo nurodytą apeliacinio skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai, objektyviai ištyrė ir įvertino visus bylos įrodymus, nenukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos. Ginčo atveju suinteresuotų asmenų skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus teritorijų planavimo dokumento viešojo svarstymo metu nagrinėjimo tvarka buvo reglamentuota ne tik TPĮ redakcijos, galiojusios iki 2013 m. gruodžio 31 d., 32 straipsnio 2 dalyje, bet ir Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d.

įsakymu Nr. D1-831/3D-868 „Dėl teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, 5 punkte bei Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, teisės normose. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teritorijų planavimo dokumentų rengimą, numatė galimybę pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikti raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu (TPĮ 32 str. 1 d.).

Antrojoje straipsnio dalyje pasiūlymus pateikusių asmenų atžvilgiu planavimo organizatoriui numatyta tik pareiga motyvuotai atsakyti raštu. Tokį atsakymą apskundus valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, pastaroji privalo taip pat pateikti motyvuotą atsakymą, patikrinus ir įvertinus, ar planavimo organizatorius motyvuotu raštu atsakė pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Įstatymų nustatyta tvarka pastarasis atsakymas galėjo būti apskųstas teismui. Inspekcija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nedalyvavo bendrojo plano viešinimo procedūrose, nesikreipė į savivaldybės administraciją su pasiūlymu dėl bendrojo plano sprendinių keitimo iki bendrojo plano viešojo svarstymo pabaigos.

Inspekcijos nuomone, pareiškėjas nenurodo teisės aktų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžia skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pareiškėjas pasiūlymus dėl bendrojo plano sprendinių turėjo teikti organizatoriui iki paskutinio viešo susirinkimo pabaigos, tačiau pareiškėjas pasiūlymą pateikė 2014 m. sausio 14 d., t. y. pasibaigus bendrojo plano viešo svarstymo procedūroms. Teisės aktai nenumato organizatoriui pareigos nagrinėti suinteresuotos visuomenės pasiūlymus pasibaigus jų teikimo terminui, todėl Inspekcija negalėjo atsižvelgti į pareiškėjo prašymą dėl bendrojo plano sprendinių pakeitimo.

Sutinka su teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, siekdamas ginti savo teises, nebuvo rūpestingas, atidus bei apdairus. Net ir tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiškėjo apeliacinio skundo dalį dėl Inspekcijai nukreipto reikalavimo, manytina, kad tai nesukeltų pareiškėjui siekiamų teisinių pasekmių, nes bendrasis planas jau yra patikrintas, išduota teigiama bendrojo plano pakeitimo patikrinimo išvada ir bendrasis planas patvirtintas savivaldybės tarybos sprendimu (pareiškėjas bendrojo plano neginčija).

Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad skundžiamu sprendimu pažeistos pareiškėjo nuosavybės teisės, nepagrįstai jas apribojant. Byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas įsigijo žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai tokios pat apimties ir pobūdžio apribojimai pareiškėjo sklypams galiojo iki jų įsigijimo ir ginčijamų administracinių aktų priėmimo. Inspekcijos nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, nepažeisdamas procesinės teisės normų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo apeliacinio skundo juridinio pagrindo dėl nurodytos skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumo ir įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, ir tai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kreipiantis į teismą buvo pateikti trys pagrindiniai reikalavimai, kurie išdėstyti šio baigiamojo teisės akto I dalyje. Pirmųjų dviejų atžvilgiu administracinė byla, atmetus prašymą terminui atnaujinti, nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, visų pirma, būtina pasisakyti šiuo aspektu, nes pripažinus, jog administracinės bylos nutraukimas buvo nepagrįstas, ji turėtų būti grąžinta visa apimtimi nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pateiktame apeliaciniame skunde tvirtinama, jog turėjo būti taikomas ABTĮ 32 straipsnis. Pažymėta, jog, jei vis dėlto šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė apsprendė kreipimosi į teismą terminą, tai kaip praleistas jis turėjo būti atnaujintas, nes skundžiamame Inspekcijos 2014 m. balandžio 30 d. sprendime nebuvo nurodytas konkretus laikotarpis per kurį pareiškėjas (apeliantas) galėtų kreiptis į teismą.

ABTĮ 32 straipsnyje nurodyta, kad ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu, į administracinį teismą gali kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Tikrinamoje administracinėje byloje, kurioje siekta atitinkamos teritorijų planavimo dokumento korektūros, teikiant pasiūlymus planavimo organizatoriui ir iš esmės gavus neigiamą atsakymą (1 T, b. l. 48), buvo pasinaudota išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka bei per įstatymo nustatytą terminą (30 d.) kreiptasi į Inspekciją (Teritorijų planavimo įstatymo 32 str. 2 d.), kuri taip pat atmetė teiktus pasiūlymus (1 T, b. l. 49 - 51). Ši situacija aiškiai suponuoja išvadą, kad siekiant teisminės gynybos buvo būtina vadovautis ABTĮ 32 straipsnyje įtvirtintais terminais, kas neatlikta (1 T, b. l. 2) ir su kuo iš principo sutinkama, nes paduodant skundą buvo pateiktas ir prašymas dėl termino atnaujinimo. Kauno apygardos administracinis teismas pastarojo prašymo netenkino nurodęs, kad pareiškėjui nebuvo kliūčių nustatytu laiku pasinaudoti teismine gynyba.

Bylą tikrinančios teisėjų kolegijos vertinimu, paprastai termino praleidimo svarbiomis priežastimis laikomos aplinkybės, kurios faktiškai apsunkino ar apribojo pareiškėjo galimybes pasinaudoti savo teisėmis, kai nenustatoma jo nerūpestingumo ar aplaidumo, susijusio su termino praleidimu. Pats prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti logiškai ir faktiškai pagrįstas, t. y. prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas turi pateikti atitinkamus argumentus (reikalui esant, ir įrodymus), patvirtinančius, kad terminas jo buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių ir nepriklausė nuo asmens valios.

Atsižvelgiant į pareiškėjo (apelianto) nurodytus argumentus, teigtina, kad teismui paduotame prašyme dėl termino atnaujinimo neįvardytos aplinkybės, kurios galėtų būti pakankamu pagrindu pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis.

Pareiškėjo nurodyta pagrindinė skundo padavimo termino praleidimo priežastis - Inspekcijos atsakyme nepaminėtas konkretus dienų laikotarpis per kurį buvo galima kreiptis į teismą dėl Inspekcijos atsakymo apskundimo, šiuo konkrečiu atveju, negalėjo lemti praleisto termino atnaujinimo. Tai subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, priklausiusi nuo suinteresuoto asmens valios pasinaudoti suteikiama teise į ginčo išsprendimą teisme. Nekyla abejonių, jog pareiškėjas buvo ir yra teisinėje plotmėje teisingai besiorientuojantis, ką akivaizdžiai iliustruoja pasiūlymų teikimas dėl teritorijų planavimo dokumento, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 11 d. rašto apskundimas Inspekcijai, paskesnis kreipimasis į teismą, prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo, apeliacinio skundo su išsamiais argumentais pateikimas. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija negali sutikti, jog vien ta aplinkybė, kad nebuvo nurodytas konkretus Inspekcijos atsakymo apskundimo terminas yra (buvo) svarbi priežastis terminui atnaujinti. Teisės akto nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. šiuo atveju nuo konkrečių pasekmių – galimybe pasinaudoti teismine gynyba dėl aptariamų dviejų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė į teisminę gynybą įmanoma tik laikantis įstatymų leidėjo nustatytos tvarkos. Jos nepaisius tokia teisė paneigiama. Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas (delsimas) dėl kreipimosi į teismą nustatytu laiku nėra pateisinamas. Taigi Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas bylos dalį nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu - pagrįstas.

Trečiasis skundo reikalavimas - įpareigoti Kauno miesto bendrojo plano organizatorių – Kauno miesto savivaldybės administraciją, tenkinti pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pasiūlymą ir pakeisti rengiamo Kauno miesto savivaldybės 2013 – 2023 m. bendrojo plano sprendinius, kad šie atitiktų pareiškėjo nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą (gyvenamosios teritorijos) ir pobūdį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), teisėjų kolegijos nuomone, išvestinis iš pirmųjų dviejų reikalavimų. Pareiškėjas (apeliantas) aptariamame reikalavime siekia pakeisti rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendinius, per įpareigojimą, tačiau administracinėje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad 2014 m. balandžio 8 d. išduotas patikrinimo aktas, kuriuo pritarta bendrojo plano teikimui tvirtinti, o Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 bendrasis planas patvirtintas. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas (hipotetine prasme) priimti bendrovės teiktus pasiūlymus, jų teisinis realizavimas per teikto reikalavimo prizmę būtų teisiškai neįmanomas – bendrasis planas yra patvirtintas ir jau sukėlė teisines pasekmes ir ne vien tik UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.

Priimant baigiamąjį aktą šioje byloje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinės bylos faktinius duomenis, teisingai taikė teisinį reguliavimą bei tinkamai, nenukrypdamas nuo administracinės jurisprudencijos, jį aiškino, dėl ko apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais tenkinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius