2013-09-30 Nr. AB-5758-3-61-3-02645-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1466/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02645-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.1, 21, 37.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. G. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT), kuriuo prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, tardymo izoliatorius, atsakovas) 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d. periodiškai atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Buvo kalinamas įvairiose apie 10-15 kv.m. kamerose kartu su 4-8 asmenimis, pažeidžiant kalinimo metu galiojusį 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymą NR. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“, ir 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymą NR. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Dėl higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, kuriuo buvo pakeistas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 461, ir kuriuose nustatyta, jog vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m. ploto.

Teigė, jog buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl ko patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-14).

Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatyta inventorius. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d. Savo skundą dėl žalos priteisimo pareiškėjas parašė 2012 m. spalio 8 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurių neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos, CK 6.271 straipsmyje nustatytos, valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nėra neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu (b. l. 84-89) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui L. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis, periodiškai kartu su 4-8 asmenimis buvo priverstas kalėti apie 10-15 kv. m. ploto kamerose. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų psichologinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, pablogėjo sveikata. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

VAAT nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtina Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15. p 2 lentelėje yra nustatytos Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpų ir jų plotų normos, kur 8 grafoje nurodyta, jog kalėjimų kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kuris įsigaliojo 2010 m. balandžio 10 d., ir kuriuo netekusiu galios buvo pripažintas 1999 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 461, buvo patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nepateikiamos minimalaus kalinimo vietų kamerų ploto normos. Tačiau vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus.

Remiantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis (b. l. 7-14), nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. birželio 1 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, plotas - 7,31 kv. m. (vakare – 2 asmenys kameroje); 2009 m. birželio 2 d. – 2009 m. birželio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 323, plotas - 7,75 kv. m. (ryte – 3-5, vakare – 4-6 asmenys kameroje); 2009 m. birželio 5 d. – 2009 m. birželio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 277, plotas - 7,99 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009 m. birželio 19 d.

– 2009 m. liepos 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 303, plotas - 8,02 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009 m. liepos 9 d. – 2009 m. liepos 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 265, plotas - 7,87 kv. m. (ryte – 1-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009 m. liepos 31 d. – 2009 m. rugsėjo 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 270, plotas - 7,79 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009 m. rugsėjo 18 d. – 2009 m. spalio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 319, plotas - 7,78 kv. m. (ryte – 3,4, vakare – 1-4 asmenys kameroje); 2009 m. spalio 3 d.

– 2009 m. lapkričio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 313, plotas - 7,79 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009 m. lapkričio 27 d. – 2009 m. gruodžio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 289, plotas - 7,78 kv. m. (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2009 m. gruodžio 11 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2010 m. kovo 10 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 121, plotas - 7,38 kv. m., joje vakare - 2 asmenys kameroje; 2010 m. kovo 11 d.

– 2010 m. kovo 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 266, plotas - 7,74 kv. m. (ryte – 3-4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010 m. kovo 15 d. – 2010 m. kovo 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 289, plotas - 7,78 kv. m. (ryte – 3-4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010 m. kovo 17 d. vakare - išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2010 m. kovo 24 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 104, plotas - 7,38 kv. m., joje vakare - 2 asmenys kameroje; 2010 m. kovo 25 d.

– 2010 m. kovo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 328, plotas - 7,57 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010 m. kovo 27 d. – 2010 m. kovo 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 288, plotas - 7,68 kv. m. (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010 m. kovo 31 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2010 m. gegužės 26 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir 2010 m. gegužės 26 d. – 2010 m. gegužės 27 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 107, plotas - 7,38 kv. m., (ryte – 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2010 m. gegužės 27 d. vakare – 2010 m. birželio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 293, plotas - 8,20 kv. m. (ryte – 2-3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2010 m. birželio 2 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2010 m. rugsėjo 29 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir 2010 m. rugsėjo 29 d.

– 2010 m. spalio 1 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, plotas - 7,31 kv. m., joje vakare - 3 asmenys kameroje; 2010 m. spalio 1 d. vakare – 2010 m. spalio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 268, plotas - 7,30 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010 m. spalio 6 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2010 m. lapkričio 10 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 kv. m., joje vakare - 2 asmenys kameroje; 2010 m. lapkričio 11 d.

– 2010 m. lapkričio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 296, plotas - 8,03 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010 m. gruodžio 1 d. – 2010 m. gruodžio 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 281, plotas - 7,87 kv. m. (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010 m. gruodžio 10 d. – 2011 m. vasario 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 287, plotas - 7,70 kv. m. (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2011 m. vasario 15 d. – 2011 m. balandžio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 275, plotas - 7,85 kv. m. (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2011 m. balandžio 1 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2012 m. sausio 25 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir 2012 m. sausio 25 d.

– 2012 m. vasario 2 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 114, plotas - 7,31 kv. m. (ryte – 1-6, vakare – 1-6 asmenys kameroje); 2012 m. vasario 3 d. – 2012 m. vasario 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 266, plotas - 7,74 kv. m. (ryte – 3-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2010 m. vasario 10 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2012 m. gegužės 18 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 kv. m., joje vakare - 5 asmenys kameroje, vėliau 2012 m. gegužės 18 d.

– 2012 m. gegužės 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 263, plotas - 7,83 kv. m. (ryte – 3-4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2012 m. gegužės 23 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą; 2012 m. birželio 15 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-osios valdybos ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 108, plotas - 7,38 kv. m., joje vakare - 2 asmenys kameroje; 2012 m. birželio 16 d. – 2012 m. birželio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 269, plotas - 7,68 kv. m. (ryte – 2-4, vakare – 3-4 asmenys kameroje); 2012 m. birželio 27 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą.

Prie atsiliepimo pridėta pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopija, iš kurios matyti pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas (b. l. 15-17). Iš pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiais 2009 m. liepos 9 d. ryte, 2009 m. spalio 2 d. vakare, 2010 m. gegužės 28 d. ryte, 2010 m. birželio 1 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. spalio 1 d. ryte, 2010 m. spalio 4 d. ryte, 2010 m. spalio 5 d. ryte, 2010 m. lapkričio 10 d. vakare, 2010 m. lapkričio 11 d. ryte, 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2011 m. sausio 18 d. ryte, 2012 m. sausio 25 d. vakare, 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. sausio 27 d. ryte, 2012 m. vasario 1 d. vakare, 2012 m. vasario 2 d. ryte, 2012 m. birželio 15 d. vakare, 2012 m. birželio 16 d. ryte - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, likusį periodą jis buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui - 3,6 kv. m.

Laikotarpiais nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. kovo 10 d., nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. kovo 24 d., nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d., nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gegužės 18 d., nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 15 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Byloje nustatyta, kad atsakovas, siekdamas palaikyti švarą kamerose, yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Ši sutartis kasmet pratęsiama (b. l. 21-30). Atsakovas taip pat nurodė, kad kamerose užtikrinamas patalpų vėdinimas. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad jis eilę kartų, nuo 2008 m., kreipėsi dėl kairiojo kelio menisko traumos į Pravieniškių pataisos namų darbuotojus, duomenų apie pareiškėjo psichinius sutrikimus nenustatyta.

Atsakovė, siekdama garantuoti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą, suteikė reikiamą pagalbą organizuodamas jo gydymą, pareiškėjas buvo tikrinamas ir konsultuojamas gydytojų, jam skirtas gydymas (b. l. 34-68).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 42 straipsniu nustatoma, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į bylų dėl žalos atlyginimo privatinį pobūdį, šiose bylose Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 81 straipsnyje suformuluotas aktyvaus teisėjo vaidmens renkant įrodymus principas turi būti taikomas rezervuotai, įrodymų pateikime teismui paliekant rungtyniškumo principą. Įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. nutartis Nr. A143-1966/2008, 2009 m. nutartis Nr. A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje S. prieš Lietuvą).

Konstatavo, jog ginčo, kad, išskyrus 2009 m. liepos 9 d. ryte, 2009 m. spalio 2 d. vakare, 2010 m. gegužės 28 d. ryte, 2010 m. birželio 1 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. spalio 1 d. ryte, 2010 m. spalio 4 d. ryte, 2010 m. spalio 5 d. ryte, 2010 m. lapkričio 10 d. vakare, 2010 m. lapkričio 11 d. ryte, 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2011 m. sausio 18 d. ryte, 2012 m. sausio 25 d. vakare, 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. sausio 27 d. ryte, 2012 m. vasario 1 d. vakare, 2012 m. vasario 2 d. ryte, 2012 m. birželio 15 d. vakare, 2012 m. birželio 16 d. ryte periodą, atsakovas neužtikrino Lietuvos higienos normų HN 76:1999 ir HN 76:2010 reikalavimų, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytų kameros ploto reikalavimų kameros ploto atžvilgiu ir tuo pažeidė pareiškėjo subjektines teises į saugią sveikatai gyvenamąją patalpą, nėra.

VAAT pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (pagal CK 1.127 str. 1 d.). Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, jog sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. rugsėjo 1 d. ir, kaip pats teigia skunde, tuo to laiko buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo, argumentuodamas netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, į teismą su nagrinėjamu skundu kreipėsi tik 2012 m. spalio 17 d., t. y. jis praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 punkte įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. metų iki 2012 m. birželio 27 d. gali būti tenkinamas tik dalyje už paskutinius trejus metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2009 m. spalio 17 d.

Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiama į tai, kad nors pareiškėjas 1 metus ir 10 dienų, atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d., buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. spalio 17 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam – 5 mėnesių laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, kad jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų.

VAAT, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, jo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisė neturtinę žalą, jos dydį įvertinant 500 Lt.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 94-97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir pareiškėjo L. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai pateikti pirmos instancijos teismui.

Papildomai nurodoma, jog duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Atsakovo nuomone, dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimo. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių TI-K – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą – Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo dieną tokių buvo 86) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje.

Pabrėžia, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį, taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Abstraktūs teiginiai, kuriais pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2012 m. spalio 3 d., t. y. praėjus beveik 1 metams ir 5 mėnesiams po to, kai 2011 m. balandžio 16 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Be to teigia, jog laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam žmogui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, leidžia daryti išvadą, kad jo patirtas dvasinė skriauda nėra tokia didelė.

Atsakovas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012), todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimo neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2012 m. spalio 17 d., t. y. praėjus 5 mėn. laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K į pataisos namus. Taip rodomas pareiškėjo abejingumas dėl savo pažeistų teisių ir menkina patirtus nepatogumus ir išgyvenimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 101-105) prašo: 1) iš atsakovo išreikalauti visus reikiamus dokumentus apeliaciniame skunde minimiems pažeidimams nustatyti; 2) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti 100 000 Lt (vieną šimtą tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad VAAT priėmė sprendimą neišsamiai ištyręs visas aplinkybes, kurios buvo pateiktos pirmajame skunde dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų.

Paaiškina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimus, taikymo praktiką, kalintiesiems turi tekti ne mažesnis kaip 5 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui. Taip pat, kad turi būti švarūs ir pakankamai dideli langai šviesai praleisti, ventiliacija, laisvam arba mechaniniam oro cirkuliavimui, temperatūra, ne mažesnė kaip 18 laipsnių pagal Celsijaus skalę. Pažymi, kad privalo būti ir švarus bei uždaras tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti. Taip pat ant sienų negali būti jokių grybų, žiurkių, tarakonų.

Išskiria, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybes dėl jo laikymo sąlygų. Nurodo, kad jos buvo antisanitarinės. Teigia, kad atsakovas nerodė pastangų laikymo sąlygų gerinimui, pavyzdžiui labai vangiai naikino parazitus, menkai vykdė remontus. Dėl to mano, kad VAAT turėjo išreikalauti dokumentus iš atsakovo apie šio rengiamus remonto darbus. Taip pat dokumentus dėl sąlygų, kuriomis pareiškėjas turėjo skalbtis viršutinius ir apatinius rūbus.

Pabrėžia, kad pagal EŽTT praktiką, net ir mažiausias gyvenamojo ploto trūkumas jau pats savaime sukelia neigiamų pasekmių. Tai patvirtina ir ta aplinkybę, kad minimalaus ploto kriterijus yra nustatytas ekspertų vertinimais ir pagrįstas minimalių gyvenimiškų poreikių standartu.

Vertindamas VAAT jam priteistą žalos atlyginimo dydį, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje panašiose bylose priteisdavo tokias sumas: 7 000 litų už 2 mėnesius; 20 700 litų už pirmuosius pilnus metus; 24 700 litų už pirmuosius pilnus metus ir du mėnesius; 12 000 litų už kiekvienus pilnus metus po pirmųjų metų. Dėl šių priežasčių mano, kad jo reikalaujamas 100 000 litų dydžio žalos atlyginimas yra pagrįsto dydžio, todėl priteistinas.

Nurodo, kad pareiškėjas neturėjo aplinkybių pateikti įrodymus ir kitus rašytinius dokumentus, kadangi ginčas vyksta su įkalinimo įstaiga, o jis neturįs galimybių gauti dokumentus iš atsakovo ar veikti laisvai, lyg būtų nesuvaržyta jo laisvė. Prašo tai įvertinti jo naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas kilusi ginčą tarp pareiškėjo L. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, išsprendė konstatuodamas, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo L. G. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pažeidė kai kuriuos higienos normų reikalavimus, būtent tam tikrais laikotarpiais neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto, dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, ir šie nacionalinės teisės aktų pažeidimo atvejai sukėlė atitinkamas pasekmes pareiškėjui. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus dėl minimalaus kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė šios nuostatos pagrindu kyla, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (CK 6.271 str. taikymo prasme – Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos normų nesilaikymą kamerose ir kitose patalpose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K periodiškai nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d. (su anksčiau nutartyje nurodytomis išimtimis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo sąlygas kamerose, jo kilnojimą iš vienos kameros į kitą kamerą, ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje (nekalbant apie pareiškėjo nurodytą teisės į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą nesilaikymą) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo dalies, sietinos su jo asmeninės teisės turėti teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, kad bylai aktualiu laikotarpiu – periodiškai nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d. – pareiškėjas 324 dienas buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, iš jų 313,5 paros kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas ir 10,5 paros kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytas normas. Todėl konstatuotina, kad atitinkamo gyvenamojo ploto suteikimas pareiškėjui neatitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyti teisės akto (paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. V-124) pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgdama į tai bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 800 Lt – yra adekvatus jo atžvilgiu padarytiems teisės pažeidimams.

Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. metų iki 2012 m. birželio 27 d. gali būti tenkinamas tik dalyje už paskutinius trejus metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2009 m. spalio 17 d.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos keičiamas, priteisiant pareiškėjui 1 800 Lt (vieno tūkstančio aštuonių šimtų litų) atlyginti neturtinę žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo L. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip.

Pareiškėjo L. G. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti L. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1 800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė