2018-09-12 Nr. AB-15773-3-61-3-03955-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1387-422/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03955-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Divingas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. V4-70 „Dėl neplaninio bankroto administratoriaus UAB „Divingas“ veiklos patikrinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba pagal 2016 m. vasario 5 d. gautą UAB „Etanetas“ 2016 m. vasario 2 d. skundą pradėjo pareiškėjo veiklos neplaninį patikrinimą, administruojant bankrutuojančios UAB „APM kompiuteriai“ (toliau – ir Įmonė) bankroto procesą (toliau – ir Patikrinimas). Tarnyba 2016 m. rugpjūčio 29 d. priėmė išvadą Nr. D4-1116 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Divingas“ veiksmų, administruojant bankrutuojančios UAB „APM kompiuteriai“ bankroto procesą“ (toliau – ir Išvada). Išvados motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog pareiškėjas, administruodamas Įmonės bankroto procesą, pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 „Dėl bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso patvirtinimo“ patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 6.2 ir 6.4 punktų nuostatas, nes, patikrinęs Įmonės sudarytus sandorius už ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nevertino, ar Įmonės bankroto byla turinti tyčinio bankroto požymių. Išvadoje taip pat nurodyta, kad už nustatytą pažeidimą pareiškėjui skirtina Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 117 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuobauda – įspėjimas. Tarnybos direktorius 2016 m. rugpjūčio 29 d. Įsakymu nusprendė už Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktų pažeidimą skirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą.

3. Nurodė, jog Elgesio kodeksas buvo patvirtintas tik 2016 m. liepos 13 d., tuo tarpu Įsakymu bei Išvada buvo įvertinti pareiškėjo veiksmai, atlikti dar iki šio Elgesio kodekso įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo veiksmai negalėjo būti vertinami, atsižvelgiant į šio Elgesio kodekso nuostatas, ypač įvertinus tai, jog 2016 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą dėl Įmonės pabaigos, kuriuo nustatė, kad bankroto procedūros atliktos tinkamai. Atkreipė dėmesį į tai, kad nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra nurodyta, kaip konkretūs pareiškėjo veiksmai yra siejami su Elgesio kodekso nuostatų pažeidimu, nes kreipimasis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pats savaime neprisideda nei prie nemokumo proceso greitumo, nei prie kreditorinių reikalavimų patenkinimo apimties.

4. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybos išvada, jog, vykdydamas Įmonės bankroto procesą, nevertino, ar Įmonės bankroto byla turinti tyčinio bankroto požymių. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialistų išvadų turinio buvo matyti, jog specialistai atliko išsamų Įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Todėl pareiškėjui jau turint specialistų išvadas, t. y. įvertinus jas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto prasme, nebuvo jokio pagrindo papildomai iš naujo visiškai kitaip vertinti specialistų išvadas, nes tai būtų nelogiška ir neprotinga, kai turintys specialių tam žinių asmenys jau tai atliko. Atkreipė dėmesį, kad po atlikto išsamaus Įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamo bankroto (kas teismų praktikoje yra prilyginama tyčiniam bankrotui), todėl pareiškėjas, įvertinęs šias aplinkybes, neturėjo pagrindo ar prielaidų kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nereiškia, jog jis tokios galimybės nevertino ir nesvarstė. Nusikalstamas bankrotas yra glaudžiai susijęs su bankroto pripažinimu tyčiniu, todėl nesutiko su Išvadoje nurodytais teiginiais, kad konkrečiu atveju pareiškėjas nėra susaistytas ikiteisminio tyrimo institucijų (pavyzdžiui, FNTT) priimtų išvadų vienu ar kitu klausimu, susijusiu su Įmonės galimu nusikalstamu bankrotu ar kita nusikalstama veika.

5. Pažymėjo, kad Išvadoje, nors ir buvo pasisakyta, tačiau nebuvo įvertintos aplinkybės, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-116-562/2016, kurioje nagrinėjamos minėtos FNTT specialistų išvados (ir pareiškėjo pareikštas civilinis ieškinys šioje byloje), t. y. teismas nagrinėja aplinkybes, susijusias su apgaulingu ar aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu; aplinkybes, susijusias su nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais sandoriais, taip pat visas kitas aplinkybes, kurios atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius. Jeigu pareiškėjas, remdamasis ta pačia medžiaga ir tokiomis pat aplinkybėmis, būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bylą nagrinėjantis teismas ją tiesiog sustabdytų ir nenagrinėtų, nes ta pati medžiaga ir tos pačios aplinkybės nagrinėjamos baudžiamojoje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 str. 1 d. 3 p.). Nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra detalizuota, kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo nuspręsta pareiškėjui skirti ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nuobaudą – įspėjimą, todėl sprendimas skirti administracinę nuobaudą yra nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl naikintinas.

6. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Dėl Elgesio kodekso, kuris negaliojo pareiškėjo veiksmų, kuriuos Tarnyba vertino, metu, nuostatų taikymo nurodė, jog Tarnyba ne tik gali, bet ir privalo vertinti bankroto administratoriaus veiklą, atsižvelgdama į Elgesio kodekso nuostatas, galiojančias sprendimo priėmimo metu. Atkreipė dėmesį į tai, kad iki Elgesio kodekso patvirtinimo galiojo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 4-951 redakcija) patvirtintas Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksas, nustatantis analogiškus bankroto administratorių elgesio principus: profesionalumo (11.2 p.) bei efektyvumo (11.4 p.). Kadangi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtintas Elgesio kodeksas nesukūrė naujų reikalavimų bankroto administratoriams, o tik pakeitė iki tol galiojusį analogišką teisės aktą, darė išvadą, jog Elgesio kodekso nuostatos, kurias pažeidė pareiškėjas, galiojo ir pažeidimų padarymo metu, o priimant Įsakymą buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančia Elgesio kodekso redakcija.

8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog jis niekada nepripažino, kad, atlikęs Įmonės sudarytų sandorių patikrinimą, nevertino, ar Įmonės bankrotas turintis tyčinio bankroto požymių, yra nepagrįstas. 2016 m. vasario 18 d. paaiškinime pareiškėjas nedviprasmiškai nurodė, kad jam „jau turint specialistų išvadas nebėra jokio pagrindo papildomai iš naujo atlikti visų Įmonės sandorių patikrinimo, nes tai būtų nelogiška ir neprotinga, kai turintys specialių žinių asmenys jau tai atliko“. Paaiškinime pareiškėjas taip pat pripažino, kad „FNTT specialistams tiesioginio klausimo dėl tyčinio bankroto nebuvo užduota“.

9. Atsakovas, įvertinęs nutarties iškelti Įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo metu galiojusios ĮBĮ redakcijos 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte ir šiuo metu galiojančios ĮBĮ redakcijos (Nr. XII-237, 2013 m. balandžio 18 d. redakcija) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintas nuostatas, darė išvadą, jog bankroto administratoriui ĮBĮ įtvirtinta pareiga patikrinti įmonės sandorius už ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ ar kiti bankroto procesą reguliuojantys teisės aktai nenumato išimčių, kai bankroto administratorius galėtų būti atleidžiamas nuo pareigos patikrinti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius iki šiai įmonei iškeltos bankroto bylos momento bei kreiptis dėl tokių sandorių nuginčijimo ar įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

10. Nurodė, jog tyčinio bankroto institutas, kuris yra įtvirtintas ĮBĮ nuostatose, kaip civilinės teisės kategorija, negali būti tapatinamas su nusikalstamu bankrotu, už kurio sukėlimą atsakomybė kyla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Ginčo atveju pareiškėjas nėra susaistytas ikiteisminio tyrimo institucijų (pavyzdžiui, FNTT) priimtų išvadų vienu ar kitu klausimu, susijusiu su Įmonės galimu nusikalstamu bankrotu ar kita nusikalstama veika. Pareiškėjas jokiais pagrindais neatleidžiamas nuo pareigos patikrinti Įmonės sudarytų sandorių iki jai buvo iškelta bankroto byla. Jei pareiškėjas, įvertinęs turimus Įmonės dokumentus, nustatytų galimus tyčinio bankroto požymius, jis turėtų kreiptis į teismą dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Efektyviai vykdyti visą bankroto procesą pareiškėją įpareigoja ir Elgesio kodeksas, kuriame įtvirtintas profesinės kompetencijos principas, be kita ko, numatantis, kad bankroto administratorius turi atsakingai, skirdamas pakankamai dėmesio ir laiko, efektyviai naudodamas žmogiškuosius ir materialinius išteklius, atlikti savo funkcijas (6.2 punktas) bei siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu (6.4 punktas). Tarnybos vertinimu, aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas yra pareiškęs civilinį ieškinį, yra teisiškai nereikšminga, nes, kaip minėta, pareiškėjas nėra atleidžiama nuo pareigos patikrinti Įmonės sudarytus sandorius iki jai buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėjo argumentą, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą dėl Įmonės pabaigos, kas, pareiškėjo nuomone, reiškia, jog bankroto procedūros atliktos tinkamai, atsakovas laikė nepagrįstu, teigdamas, kad sprendime dėl Įmonės pabaigos bendrosios kompetencijos teismas iš esmės konstatuoja tik bankroto procedūrų pabaigą, o ne procedūrų atlikimo kokybę ar tinkamumą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Divingas“ skundą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V4-70, kuriuo nuspręsta skirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 29 d. Išvadą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai gali būti nurodomi ne tik administraciniame akte, bet ir prie jo pridėtuose dokumentuose. Kadangi Išvadoje ginčijamas pažeidimas bei jo įvertinimas yra nurodyti išsamiai ir visapusiškai, teismas ją laikė neatskiriama ginčijamo Įsakymo dalimi.

14. Teismas vadovavosi nutarties iškelti Įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo metu galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d.), ginčo nagrinėjimo metu galiojančio ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) ir pažymėjo, kad šių ĮBĮ nuostatų konstrukcija leidžia spręsti apie jų imperatyvų pobūdį. Jokių išlygų, taikant šiose teisės akto nuostatose nustatytą bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius už ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo bei kreiptis į teismą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais ar įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra. Sistemiškai aiškinant ĮBĮ nuostatas, akivaizdu, kad pagrindinis bankroto procesui keliamas tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Todėl sandorių ginčijimas bankroto procese ar kreipimasis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu privalo būti efektyvus bei operatyvus. Tuo tarpu delsimas bankroto procese paprastai lemia bankrutuojančios įmonės turto sumažėjimą, o kartu neatitinka jos kreditorių, siekiančių patenkinti reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, lūkesčių ir interesų.

15. Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad jis, įvertinęs FNTT specialistų, išsamiai ištyrusių visus Įmonės sandorius ir išsamiai pasisakiusių dėl vienų ar kitų sandorių neteisėtumo, jų priešingumo Įmonės ir kreditorių interesams, išvadas, be to, nustatęs, kad po atlikto išsamaus Įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamo bankroto, neturėjo pagrindo ar prielaidų kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Taip pat pažymėjo, jog Tarnyba neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-116-562/2016, kurioje nagrinėjamos FNTT specialistų išvados (ir pareiškėjo pareikštas civilinis ieškinys šioje byloje).

16. Pasisakydamas dėl minėtų pareiškėjo argumentų, teismas pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamojoje byloje yra nukreipti nusikalstamoms veikoms ir kaltiems asmenims atskleisti, šie veiksmai atliekami, vadovaujantis baudžiamosios teisės principais. Tuo tarpu bankroto administratorius įmonės sandorius tikrina ir juos ginčija civiline tvarka. Taigi Įmonės sandorių tikrinimas baudžiamojoje ir civilinėje byloje turi visiškai skirtingus tikslus ir negali būti tapatinamas. Todėl bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir nustatęs, kad įmonės bankrotas turi tyčinio bankroto požymių, privalo kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

17. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas tik nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje nustatė tyčinio bankroto kriterijus, iki šios datos minėti kriterijai buvo palikti formuoti teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016).

18. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika tyčinio bankroto bylose (2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika, 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015, 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514-219/2016) teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. raštą Nr. B2-2691-232/11 pateikti teismui duomenis apie įvykdytas bei vykdomas Įmonės bankroto procedūras, 2011 m. sausio 18 d. rašte nurodė, kad, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, patikrinęs Įmonės sandorį su UAB „Sulfinita“, nustatė, jog Įmonė sumokėjo UAB „Sulfinita“ 340 000 Lt avansą grynaisiais pinigais už žemės sklypą, tačiau realiai žemės sklypo neįsigijo. Teigė, kad šiuo klausimu yra dirbama su Vilniaus apskrities valstybine mokesčių inspekcija (II t., b. l. 31–33). Pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. pareiškimu apie nusikalstamą veiką kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Įmonės vienintelio akcininko nusikalstamų veikų (II t., b. l. 51–52). Be to, pareiškėjas, atstovaujantis Įmonei, dėl buvusio Įmonės direktoriaus nusikalstamų veikų 2015 m. rugsėjo 9 d. patikslintu ieškiniu baudžiamojoje byloje Nr. 1-383-562/2015 pareiškė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo (II t., b. l. 94–96).

19. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo veikla, patikrinus Įmonės sandorius, sudarytus per 36 mėnesius iki Įmonei buvo iškelta bankroto byla, tebuvo formali. Pareiškėjas nevertino, ar Įmonės bankroto byla turinti tyčinio bankroto požymių, ir ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo veiksmai Įmonės bankroto procese nebuvo efektyvūs ir operatyvūs. Todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas pažeidė Elgesio kodekso 6.2 punktą, taip pat 6.4 punktą.

20. Atsakydamas į skundo motyvus, kad pareiškėjo veiksmai negalėjo būti vertinami, atsižvelgiant į Elgesio kodekso, patvirtinto tik 2016 m. liepos 13 d., nuostatas, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtintas Elgesio kodeksas nesukūrė naujų profesinio elgesio reikalavimų bankroto administratoriams, o tik pakeitė iki tol galiojusį iš esmės analogišką teisės aktą, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 „Dėl bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso patvirtinimo“. Kaip teisingai nurodė atsakovas, Elgesio kodekso 6.2 punktas yra analogiškas iki 2016 m. liepos 28 d. galiojusiam Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 4-887 11.2 punkte įtvirtintam profesionalumo principui, o Elgesio kodekso 6.4 punktas – 11.4 punkte įtvirtintam efektyvumo principui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą Įsakymą, pagrįstai vadovavosi jo priėmimo metu galiojančio bankroto administratoriaus profesinio elgesio reikalavimus reglamentuojančio teisės akto – Elgesio kodekso, nuostatomis.

21. Vadovaudamasis ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 12 dalimi ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nenustatęs jokių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui tinkamai vykdyti minėtas ĮBĮ ir Elgesio kodekso nuostatas, teismas darė išvadą, jog Tarnybos parinktos švelniausios sankcijos – įspėjimo, skyrimas pareiškėjui laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais ir teisiniu reglamentavimu, teismas ginčijamą Įsakymą vertino kaip teisėtą ir pagrįstą, todėl pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti atmetė.

22. Atsisakius patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.

III. 23. Pareiškėjas UAB „Divingas“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad apeliantas nevertino, ar Įmonės bankrotas turėjo tyčinio bankroto požymių. Kai bankroto administratorius laikosi pozicijos nesikreipti į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ĮBĮ nenustato jokio privalomo rašytinio akto dėl tokios bankroto administratoriaus pozicijos. Kadangi ĮBĮ nereglamentuoja bankroto administratoriaus pozicijos dokumentavimo, nėra aišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, jog apeliantas nevertino, ar Įmonės bankrotas turėjo tyčinio bankroto požymių.

23.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime klaidinančiai interpretuojami apelianto skunde pateikti paaiškinimai. Skunde išdėstyta apelianto pozicija dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pagrįsta apelianto savarankiška nuomone dėl pakankamų pagrindų tam nebuvimo. Nors pareiškėjas nurodė, jog nėra jokio pagrindo kitaip vertinti FNTT specialistų išvadas, tačiau tai nereiškia, kad sprendimas dėl tyčinio bankroto požymių pakankamumo priimtas automatiškai, remiantis FNTT išvadomis.

23.3. Teismo teiginys, kad įmonės sandorių tikrinimas baudžiamojoje ir civilinėje byloje turi visiškai skirtingus tikslus, nagrinėjamos situacijos atveju yra neteisingas. Apelianto nuomone, sandoris, pripažintas neteisėtu, yra toks tiek baudžiamosios teisės, tiek civilinės teisės plotmėje.

23.4. Sprendimą priėmusiam pirmosios instancijos teismui nėra suteikta kompetencija administracinėje byloje spręsti bankroto administratoriaus priimto sprendimo nesikreipti į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teisingumo. Bankroto administratoriaus priimamų sprendimų pagrįstumo kontrolės klausimu kompetencija suteikta tik bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šiuo atveju teismas sprendimą priėmė neturėdamas jokios su pareiškėjo priimtu sprendimu susijusios informacijos (Įmonės bankroto bylos, Įmonės dokumentacijos ir kt.). Šios bylos iniciatorius UAB „Etanetas“, nesutikdamas su bankroto administratoriaus pozicija, turėjo teisę ir galėjo kreiptis į teismą, siekdamas, kad Įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo, tikėtina, dėl to, jog nelaikė, kad bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

23.5. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs apelianto atliktus procesinius veiksmus, kurių atlikimo pagrindas buvo Įmonės veiklos ir sandorių patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir faktai, darė išvadą, jog tokie apelianto atlikti tyrimo procesiniai veiksmai tebuvo formali apelianto veikla. Konstatavus, jog apeliantas atliko ĮBĮ reglamentuojamus sandorių patikrinimo veiksmus, nustatė sandorius, kurie buvo žalingi Įmonės veiklai ir tuo pagrindu atliko atitinkamus procesinius žalos išreikalavimo Įmonės naudai baudžiamojo proceso inicijavimo bei kitus veiksmus, teismo išvada dėl veiklos formalumo yra visiškai nepagrįsta.

23.6. Sprendime teismas pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri nėra aktuali ginčo atveju. Apeliantas neįžvelgia savo veiksmuose jokio prieštaravimo cituojamai teismų praktikai. Atkreipia dėmesį, kad apelianto pateikti ieškiniai ir pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pateikimas nėra savarankiškas pagrindas automatiškai teikti prašymą dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

24. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pareiškėjas nedviprasmiškai nurodė, kad administratoriui jau turint specialistų išvadas nebėra jokio pagrindo papildomai iš naujo atlikti visų Įmonės sandorių patikrinimo. Paaiškinime pareiškėjas taip pat pripažino, kad FNTT specialistams tiesioginio klausimo dėl tyčinio bankroto nebuvo užduota.

24.2. Tyčinio bankroto institutas negali būti tapatinamas su nusikalstamu bankrotu, už kurio sukėlimą atsakomybė kyla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Būtent su tyčinio bankroto nustatymu ĮBĮ sieja bankroto administratoriaus pareigą patikrinti Įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratorius jokiais pagrindais neatleidžiamas nuo pareigos, nustatytos ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte. Nors šiuo metu galiojanti ĮBĮ redakcija administratoriaus veiksmams vertinti netaikytina pilna apimtimi, nes ji negaliojo Įmonės bankroto bylos iškėlimo metu, tačiau analogiška tyčinio bankroto samprata buvo suformuluota teismų praktikoje ir galiojant senajai ĮBĮ redakcijai. ĮBĮ ar kiti bankroto procesą reguliuojantys teisės aktai nenumato išimčių, kada bankroto administratorius galėtų būti atleidžiamas nuo pareigos patikrinti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius iki šiai įmonei iškeltos bankroto bylos momento bei kreiptis dėl tokių sandorių nuginčijimo ar įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėjas nėra susaistytas ikiteisminio tyrimo institucijų priimtų išvadų vienu ar kitu klausimu.

24.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismui nesuteikta kompetencija vertinti sprendimo nesikreipti dėl Įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teisingumo. Sprendime pirmosios instancijos teismas vertino Tarnybos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal jam ABTĮ suteiktą kompetenciją.

24.4. Teiginys, kad UAB „Etanetas“, nesutikdamas su bankroto administratoriaus pozicija, turėjo teisę ir galėjo kreiptis į teismą siekdamas, kad Įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, paremtas tik pareiškėjo nuomone.

24.5. Dėl pareiškėjo argumento, kad sprendimas kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra atskiras nuo bankroto procese atliktų sandorių patikrinimo, pažymi, kad būtent su tyčinio bankroto nustatymu ĮBĮ sieja bankroto administratoriaus pareigą patikrinti Įmonės sandorius, sudarytus per 5 metus iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

24.6. Teismo sprendimas priimtas išsamiai išanalizavus Tarnybos specialistų parengtą Išvadą, patikrinimo metu surinktus įrodymus, 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateiktus pareiškėjo papildomus paaiškinimus dėl Išvados projekto bei teismų praktiką bankroto bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V4-70 „Dėl neplaninio bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Divingas“ veiklos patikrinimo“ (toliau – ir Įsakymas) teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Tarnybos direktorius, susipažinęs su 2016 m. rugpjūčio 29 d. išvados Nr. D4-1116 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Divingas“ (toliau – ir Išvada) turiniu, pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 23 d. papildomai pateiktais paaiškinimais dėl Išvados projekto, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, administruodamas bankrutuojančios UAB „APM kompiuteriai“ (toliau – ir Įmonė) bankroto procesą, nevertino, ar Įmonės bankroto byla turinti tyčinio bankroto požymių, 2016 m. rugpjūčio 29 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriame nusprendė pareiškėjui skirti nuobaudą – įspėjimą.

27. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, taikytos drausminės atsakomybės už profesinės veiklos pažeidimus.

28. Drausminės atsakomybės, kaip ir bet kurios kitos teisinės atsakomybės, atsižvelgiant į šios teisinės kategorijos prigimtį ir pobūdį, taikymas lemia asmens teisinio statuso (teisių ir pareigų turinio ir apimties) pasikeitimą. Taikant teisinę atsakomybę ir teisinio poveikio priemones, gali būti suvaržoma ar prarandama galimybė įgyvendinti tam tikras subjektines asmens teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016).

29. Juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, yra keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, taikant drausminę atsakomybę yra siekiama paneigti, kad asmuo atitinka minėtus reikalavimus ir gali atlikti profesines pareigas. Drausminės atsakomybės taikymas yra reikšmingas profesinės veiklos ribojimas, turintis esminę įtaką asmens teisei užsiimti įmonių bankroto administravimo paslaugų teikimo veikla, gauti pajamas iš šios veiklos. Todėl, kaip minėta, drausminės atsakomybės klausimas gali būti keliamas už akivaizdžius ir šiurkščius profesinės veiklos pažeidimus, kai profesinės pareigos yra vykdomos aiškiai aplaidžiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1488-602/2017).

30. Nutarties iškelti Įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) redakcijos 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte buvo numatyta, kad administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančioje ĮBĮ 11 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, jog padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, administratorius kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

31. Nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas aptartą ĮBĮ nustatytą pareigą patikrinti Įmonės sandorius, 2013 m. birželio 17 d. pareiškimu apie nusikalstamą veiką kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Įmonės vienintelio akcininko nusikalstamų veikų (II t., b. l. 51–52), taip pat dėl buvusio Įmonės direktoriaus nusikalstamų veikų. 2015 m. rugsėjo 9 d. patikslintu ieškiniu baudžiamojoje byloje Nr. 1-383-562/2015 pareiškė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo (II t., b. l. 94–96).

32. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo veikla, patikrinus Įmonės sandorius, sudarytus per 36 mėnesius iki Įmonei buvo iškelta bankroto byla, tebuvo formali. Priešingai, aptarti veiksmai ir byloje nustatytos aplinkybės parodo, jog pareiškėjas laikėsi ĮBĮ nustatytų įpareigojimų dėl Įmonės sandorių patikrinimo.

33. Pasisakydama dėl pareiškėjo pareigos kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimasis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra iš esmės pagrįstas subjektyviu nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimu, kurį atlieka bankroto administratorius. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, įstatymų leidėjas tik nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje nustatė tyčinio bankroto kriterijus, iki šios datos minėti kriterijai buvo formuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Atsižvelgiant į tai, į šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, įvertinus skundžiamo Įsakymo turinį ir byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ir byloje nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjas tyčia ar veikdamas aiškiai aplaidžiai neatliko minėtos pareigos kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

34. Atsakovas, Įsakyme pripažinęs pareiškėją pažeidusiu pareigą kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neteisingai vertino pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimus, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakovo priimtą Įsakymą pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Konstatavus, jog pareiškėjas negali būti laikomas padariusiu ginčijamame Įsakyme nurodytą pažeidimą, tai yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. V4-70 „Dėl neplaninio bankroto administratoriaus UAB „Divingas“ veiklos patikrinimo“.

35. Pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36. Nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas turėjo 242 Eur išlaidų už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą. Šias išlaidas pagrindė 2016 m. spalio 6 d. PVM sąskaita faktūra ir 2016 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu. Pareiškėjas, paduodamas skundą, taip pat sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

38. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma už skundo parengimą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, ir įvertinus Rekomendacijų 2 punkte išdėstytus kriterijus, pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos priteistina 242 Eur už skundo teismui parengimą.

39. Vadovaujantis ABTĮ 35 straipsnio 1, 3 dalimis, 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas už skundą teismui sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, pareiškėjui grąžintina 0,50 Eur žyminio mokesčio permoka, o iš atsakovo pareiškėjui priteistinas 22,50 Eur žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 straipsnio 3 dalis).

40. Nors pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, jis nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip tai numato ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis, todėl šis pareiškėjo prašymas paliktinas nenagrinėtas. Kartu išaiškintina pareiškėjui, kad jis turi teisę prašymą dėl išlaidų atlyginimo paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo skundą tenkinti.

Panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. V4-70 „Dėl neplaninio bankroto administratoriaus UAB „Divingas“ veiklos patikrinimo“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Divingas“ iš atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 264,50 Eur (du šimtus šešiasdešimt keturis eurus penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Grąžinti pareiškėjui 0,50 Eur (penkiasdešimt euro centų) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys