fb7e79f9-3dba-45bb-b07f-6f0ed5a435f5 · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr

Pranešėja Danutė Kutrienė                           Â

                                    Civilinė byla Nr. 2A-184-275/2010

Teisėjas Igoris Kasimovas                                                      Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1.;

44.5.2.5.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. balandžio 28 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,

kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Petro Jaržemskio,

sekretoriaujant A.Bajarūnaitei,

dalyvaujant ieÅ¡kovui K. K., atsakovo VÄ® „Registrų centras“ atstovui V.Å erpyčiui, Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariato atstovui L.Pociui, trečiojo asmens - Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratÅ«ros atstovei S.Vasiliauskienei,Â

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo

K. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo K.

K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Registrų centro ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra, Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, D. M., V. L.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

IeÅ¡kovas K. K. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ Lietuvos Respublikos 80 800 Lt

valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais ir neveikimu padarytos

žalos. Nurodė, kad 1993-06-11 su V. L. sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ V. L. iÅ¡ ieÅ¡kovo pasiskolino 80 800 Lt. Paskolos sutarties užtikrinimui

1993-06-11 buvo sudaryta įkeitimo sutartis, pagal kuriÄ V. L. įkeitė jo motinai R. L. nuosavybės teise priklausantį nebaigtos statybos gyvenamÄ jį namÄ , esantį Riešės km. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, norint sudaryti įkeitimo sutartį, privalėjo bÅ«ti pateiktos sandoriui sudaryti reikalingos pažymos apie įkeičiamÄ turtÄ , kurias iÅ¡duodavo VÄ® Respublikinis inventorizavimo ir projektavimo paslaugų

biuras „Valda“ („Valda“ teisių perėmėjas - VĮ Registrų centras). Šios pažymos

turėjo nurodyti nekilnojamojo turto teisinį statusÄ , t.y. kad jis nėra

apsunkintas jokiais suvaržymais. V. L., įkeisdamas ieškovui statinį, taip pat pateikė ieškovui „Valda“

iÅ¡duotÄ pažymÄ dėl įkeičiamo statinio, kurioje nebuvo nurodyta, jog turtas bÅ«tų įkeistas ar kaip kitaip suvaržytos teisės į įkeičiamÄ daiktÄ . Kaip vėliau paaiÅ¡kėjo, V. L. statinį buvo įkeitęs daug kartų, tačiau

„Valda“ išduotoje pažymoje apie tai nebuvo pažymėta. V. L. daugybę kartų skolinosi pinigus iš bankų ir kitų kreditorių,

paskolų grÄ Å¾inimÄ kiekvienÄ kartÄ užtikrindamas įkeitimu, kurio patvirtinimui apgaulės bÅ«du iÅ¡ „Valda“ gaudavo pažymas dėl vis to paties statinio. Pažymėjo, kad V. L. atžvilgiu buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo stambiu mastu. Baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-128-98 Vilniaus m. Tardymo valdybos tardytojos D.

M. 1995-03-06 nutarimu ieškovas

buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl V. L. sukčiavimo ir civiliniu ieškovu dėl padarytos 80 800 Lt žalos.

2004-04-05 Vilniaus miesto apylinkės prokuratÅ«ra raÅ¡tu Nr. E.2-885 ieÅ¡kovÄ informavo, kad Tardymo valdyboje prie Vilniaus miesto VPK baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-128-98 2002-11-29 buvo priimtas nutarimas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo ir atsisakymo kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurį apskundus aukÅ¡tesniems prokurorams, 2004-11-30 ir 2005-02-24 nutarimais buvo atsisakyta atnaujinti baudžiamÄ jÄ bylÄ . IeÅ¡kovas nurodė, kad „Valda“ pareigÅ«nų veiksmų neteisėtumas pasireiÅ¡kė veikimu - sÄ moningai daug kartų pakartotinai iÅ¡duodant pažymas apie turtÄ , kuris jau buvo įkeistas kitiems kreditoriams, nenurodant, jog jo

nuosavybės teisė yra apribota bei suvaržyta. Taip buvo sudarytos visos sÄ lygos V. L. sudaryti įkeitimo sutartis ir apgauti

kreditorius, tame tarpe ir ieÅ¡kovÄ . Tokios pažymos negalėjo bÅ«ti iÅ¡duotos, kadangi vien vieÅ¡o įkeitimo registro paskirtis yra informuoti kreditorius (prieÅ¡ sudarant įkeitimo sandorius) apie įkeičiamo turto įkeitimÄ , o pagal įstatymÄ buvo numatyta, kad „Valda“ iÅ¡duodamose pažymose privaloma nurodyti visus įregistruotus įkeitimus, suvaržymus ir kitus duomenis apie nekilnojamÄ jį turtÄ .

Tokiu bÅ«du „Valda“ tarnautojų veiksmų pagalba V. L. prireikus gaudavo pažymÄ su neteisingais duomenimis apie

nekilnojamojo turto teisinį statusÄ Ä¯keitimo sandoriui užtikrinti. Jei „Valda“ tarnautojai bÅ«tų veikę sÄ Å¾iningai ir pagal įstatymus, t.y. atsisakę iÅ¡duoti sandoriui užtikrinti ir sudaryti reikiamÄ pažymÄ arba bÅ«tų nurodę teisingus duomenis apie daugkartinį ankstesnį statinio įkeitimÄ , paskolos sutartis tarp ieÅ¡kovo ir V. L. nebÅ«tų sudaryta arba bÅ«tų sudaryta iÅ¡ esmės kitomis sÄ lygomis. Taip pat ieÅ¡kovas nurodė, kad 2005-06-14 susipažinus su nutraukta baudžiamÄ ja byla, paaiÅ¡kėjo, kad ir Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto VPK ir prokuratÅ«ros pareigÅ«nų veiksmai Å¡ioje baudžiamojoje byloje aiÅ¡kiai pažeidė ieÅ¡kovo teises ir turtinius interesus. Ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, net ir turėdami pakankamai duomenų apie kitų to paties turto įkeitimo kreditorių egzistavimÄ ir galimÄ ginÄÄ tarp jų dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ eilę kartų įkeisto namo, nesiėmė veiksmų ieÅ¡kovo civiliniam ieÅ¡kiniui užtikrinti. MinėtÄ aplinkybę patvirtina iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ nekilnojamojo turto duomenų bazės, iÅ¡ kurio aiÅ¡kiai matyti, kad V.

L. ar jo motinos turtui, kuriuo jis disponavo, areÅ¡tas ieÅ¡kovo naudai nebuvo įregistruotas. Tai sudarė sÄ lygas kitiems V. L. kreditoriams - AB „Turto bankas“, UAB „Medicinos bankas“ pasidalinti vienintelį V. L. turtÄ - statinį, o ieÅ¡kovo reikalavimai nebuvo proporcingai patenkinti. Dėl minėtų ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų neveikimo ieÅ¡kovas patyrė 80 800 Lt žalÄ , kurios dydis yra nurodytas Vilniaus miesto Tardymo valdybos tardytojos D. M. 1995-03-06 nutarimuose dėl ieÅ¡kovo pripažinimo nukentėjusiuoju ir civiliniu ieÅ¡kovu, taip pat 1994 m. iÅ¡duotame vykdomajame raÅ¡te dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ V.

L. Ieškinio pateikimo metu skolos išieškoti iš V.

L. nėra jokių galimybių, nes net nėra žinoma jo gyvenamoji vieta.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009-07-16 sprendimu ieškovo K. K. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

Dėl VPK pareigūnų veiksmų

1995-03-06 nutarimu ieškovas pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu

ieÅ¡kovu (nutarimÄ priėmė tuo metu Vilniaus miesto valdybos tardytoja dirbusi D. M.). Taip pat byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad

tardytoja D. M., siekiant užtikrinti civilinį ieÅ¡kinį, 1995-03-13 nutarimu nutarė uždėti areÅ¡tÄ : filialo indėlininko V.

L. sÄ skaitai Nr. 17413; filialo L. L. sÄ skaitoms Nr. 17140 ir Nr. E-1163; filialo R. L. sÄ skaitai Nr. 15192. Be to, pagal tardytojos D. M. 1995-02-14 padarytÄ užklausÄ Vilniaus teritorinės valstybinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ pateikė pažymas, iÅ¡ kurių matyti, jog V. L. registruotų daiktų 5 metų laikotarpyje iki 1995-02-20 neturėjo, L. L. 1994-09-12

teismo sprendimu neteko buto, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), o R. L. 1994-06-06 pardavė butÄ , kurio adresas – (duomenys

neskelbtini), ir 1993-09-01 pardavė butÄ , kurio adresas – (duomenys neskelbtini). IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje nurodo, kad dėl tardytojos D. M., neareÅ¡tavusios įkeisto statinio civiliniam ieÅ¡kiniui užtikrinti, ieÅ¡kovas patyrė turtinės žalos. 1994-10-13 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi nustatyta, kad varžytinėms neįvykus, neparduotas statinys perduotas „Senamiesčio bankui“, įpareigojant jį pervesti į teismo depozitinę sÄ skaitÄ ieÅ¡kovui priklausančiÄ ieÅ¡kinio dalį (15 600 Lt), iÅ¡mokant Å¡iÄ sumÄ ieÅ¡kovo iÅ¡ieÅ¡kotojams. Taigi jau ieÅ¡kovo pripažinimo baudžiamojoje byloje civiliniu ieÅ¡kovu dienÄ statinys priklausė kitam asmeniui, t.y. ne V. L. ir ne R. L., todėl tardytoja dirbusi D. M. neturėjo pagrindo areÅ¡tuoti Å¡io turto. CK 6.272 str. 1 d. įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalÄ , padarytÄ teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje. Valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų ir teismo kaltės. Todėl valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigÅ«nų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sÄ lygas: neteisėtus pareigÅ«nų veiksmus, Å¡iais veiksmais padarytos žalos faktÄ ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį. Teismas sprendė, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl VPK pareigÅ«nų veiksmais padarytos turtinės žalos priteisimo, nes nėra bÅ«tinų civilinės atsakomybės sÄ lygų (neteisėtų pareigÅ«nų veiksmų, Å¡iais veiksmais padarytos žalos ir priežastinio ryÅ¡io).

Dėl VĮ Registrų centro veiksmų

Teismas iš esmės sutiko su VĮ Registrų centro

atsiliepimuose nurodytais argumentais. Ginčo pažymų iÅ¡davimo metu nekilnojamÄ jį turtÄ registruojančios įstaigos funkcijas

reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo pažeisti Å¡ios instrukcijos reikalavimai (CPK 178, 185 str.). Teismas sutiko su VÄ® Registrų centro argumentu, kad minėtas teisės aktas reglamentavo pagrindinę tuometinės nekilnojamÄ jį turtÄ registruojančios įstaigos funkcijÄ - teisinį pastatų, butų, garažų ir kitų statinių registravimÄ , todėl tuo metu iÅ¡duodamų pažymų paskirtis

- techninių duomenų (informacijos) pateikimas apie pastatus, kitus statinius. Tuo pačiu Å¡i instrukcija nenumatė jokių apribojimų pažymoms sandoriui iÅ¡duoti bei aplinkybių, kurioms esant tuometinė nekilnojamÄ jį turtÄ registruojanti įstaiga privalėjo atsisakyti iÅ¡duoti tokias pažymas; nenumatė draudimo iÅ¡duoti pažymas sandoriui dėl to, jog turtas jau yra įkeistas. IeÅ¡kovas nenurodė ir nepagrindė įrodymais, kokius Å¡io teisės akto pažeidimus padarė VÄ® Registrų centras. Å ios įmonės 1993-06-01 pažymėjime, iÅ¡duotame įkeitimo sandoriui sudaryti, nenurodoma, kad statinys priklauso nuosavybės teise konkrečiam asmeniui, pažymėjime nėra grafos, kurioje bÅ«tų nurodomi duomenys apie nekilnojamo daikto suvaržymus (įkeitimus ir panaÅ¡iai). Todėl ieÅ¡kovas, skolindamas didelę pinigų sumÄ , privalėjo elgtis ypač rÅ«pestingai ir apdairiai, turėjo teisę reikalauti iÅ¡ paskolos gavėjo iÅ¡samesnės informacijos apie ketinamÄ Ä¯keisti statinį, kuris akivaizdžiai priklausė ne pačiam paskolos gavėjui. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog dėl VÄ® Registrų centro veiksmų ieÅ¡kovui padaryta žala (CK 6.245 str. – 6.249 str.), kuriÄ privalo atlyginti valstybė (CPK 178 str.).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Iš ieškovo pasirašyto 1995-03-06 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad ieškovas jau nuo 1994-1995 metų žinojo apie kitus statinio įkeitimus.

Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo žinoma apie 1994-10-13 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartį, kuria

nustatyta, jog neparduotas statinys perduotas „Senamiesčio bankui“, įpareigojant jį pervesti į teismo depozitinę sÄ skaitÄ ieÅ¡kovui priklausančiÄ ieÅ¡kinio dalį (15 600 Lt), iÅ¡mokant Å¡ia sumÄ ieÅ¡kovo iÅ¡ieÅ¡kotojams. Tokiu atveju jau tuo metu ieÅ¡kovas turėjo žinoti, kad pagal jo civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo areÅ¡tuoti ieÅ¡kovui įkeisto statinio. Pagal 1964 m. CK 84 str. nuostatas buvo nustatytas bendras trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas. 1964 m. CK 86 str. reglamentavo, kad ieÅ¡kininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Ir nors ieÅ¡kovas, teismo posėdžio metu nurodė, kad ieÅ¡kinio senaties terminų nepraleido, tačiau pagal byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas apie ieÅ¡kinyje nurodomas savo pažeistas teisės dėl VÄ® Registrų centro ir VPK (jo pareigÅ«no) veiksmų žinojo arba privalėjo žinoti 1994-1995 metais. Esant prieÅ¡ingos Å¡alies praÅ¡ymui taikyti ieÅ¡kinio senatį, teismas šį praÅ¡ymÄ tenkino ir Å¡iuo pagrindu ieÅ¡kinį taip pat atmetė (CPK 178 str. 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ teisiniai argumentai

Ieškovas

K. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį patenkinti.

Dėl VPK pareigūnų atsakomybės taikymo

Nurodo, kad pagal 1964 m. galiojusio BPK 70 str., esant pakankamai duomenų, kad nusikaltimu buvo padaryta materialinės žalos, kvotos organas, tardytojas, prokuroras privalo imtis priemonių pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Kadangi apeliantas tardytojo nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, todėl remiantis šiuo straipsniu,

pareigÅ«nas privalėjo priimti nutarimÄ areÅ¡tuoti V. L. turtÄ , kurį jis įkeisdavo visiems savo kreditoriams ir buvo

įtariamas tokiu bÅ«du sukčiavęs, ir šį nutarimÄ persiųsti visoms valstybinėms įstaigoms, kurios tvarko gyventojų turto registrus. Å iuo atveju, tardytoja, nors ir priėmusi nutarimÄ areÅ¡tuoti turtÄ , tačiau apelianto naudai įkeisto nekilnojamojo turto neareÅ¡tavo, todėl areÅ¡tas buvo neveiksmingas (neatliko savo tikslo - užtikrinti nukentėjusio asmens teises bei civilinį ieÅ¡kinį). Tai patvirtina iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ nekilnojamojo turto duomenų bazės, iÅ¡ kurio aiÅ¡kiai matyti, kad V. L. ar jo artimųjų turtui, kuriuo jis disponavo, areÅ¡tas apelianto naudai nebuvo įregistruotas. Tai sudarė sÄ lygas kitiems V. L. kreditoriams - AB „Turto bankas“, UAB „Senamiesčio bankas“ ir UAB „Medicinos bankas“ pasidalinti kaip vėliau paaiÅ¡kėjo vienintelį turtÄ , iÅ¡ kurio buvo galima atgauti - namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), o apeliantas negavo net proporcingo reikalavimų patenkinimo. PaaiÅ¡kėjo,

kad Å¡iuo metu skolos iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ V. L. nėra jokių galimybių, nes net nėra žinoma jo gyvenamoji vieta, kÄ

patvirtina 2006-11-15 VPK VP VTT ETPPS pranešimas Nr. 10-11-1-1-2385 dėl V. L. paieškos paskelbimo. Taigi, policijos

pareigÅ«nų neveikimas (areÅ¡to neuždėjimas) sÄ lygojo tai, kad apeliantas nebuvo įtrauktas į V. L. įkeisto turto pasidalijimo procesÄ , o iÅ¡ieÅ¡koti skolos dabar nėra galimybių, todėl pareigÅ«nai privalo atsakyti už apeliantui kilusiÄ Å¾alÄ .

Dėl VĮ Registrų centro atsakomybės taikymo

Pagal savo prigimtį ir juridinę galiÄ inventorizavimo biuro iÅ¡duotos pažymos yra oficialÅ«s griežtos atskaitomybės dokumentai, turintys tikslinę paskirtį ir yra reikalingos tam, kad bÅ«tų apsaugotos nekilnojamojo turto savininko ir kitų asmenų, kurie turi ar ketina įgyti daiktines teises į šį turtÄ , teisės. Tai reiÅ¡kia, kad inventorizavimo biuro darbuotojas iÅ¡duoti pažymÄ gali tik teisėtam nekilnojamojo turto savininkui ar tinkamai įgaliotam asmeniui ir dėti visas pastangas, kad pažyma nebÅ«tų iÅ¡duota asmeniui, neturinčiam tokios teisės. Todėl

V. L. pateikus inventorizavimo biuro iÅ¡duotÄ pažymÄ apie jo nuosavybės teise valdomÄ turtÄ , kurioje nebuvo jokių pastabų apie turto suvaržymus, apeliantas pagrįstai manė, kad turtas priklauso įkaito davėjui ir apeliantas yra vienintelis Å¡io turto įkaito gavėjas. Inventorizavimo biuro darbuotojai iÅ¡davę V.

L. pažymÄ apie nekilnojamÄ jį turtÄ , kurioje nebuvo užfiksuoti turto suvaržymai galioję pažymos iÅ¡davimo metu, sudarė prielaidas apeliantui sudaryti paskolos sandorį, pagrįstai tikintis, kad skolos grÄ Å¾inimas bus užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu. Tuo labiau, kad ir notarai Å¡ia pažyma remdamiesi tvirtino nekilnojamojo turto įkeitimo ir kitus sandorius. Todėl teismas visiÅ¡kai nepagrįstai perkėlė atsakomybę ieÅ¡kovui ir iÅ¡eidamas už ieÅ¡kinio ribų, nurodė, kad ieÅ¡kovas, skolindamas didelę pinigų sumÄ privalėjo elgtis ypač rÅ«pestingai ir apdariai, turėjo teisę reikalauti iÅ¡ paskolos gavėjo iÅ¡samesnės informacijos apie ketinamÄ Ä¯keisti statinį, kuris akivaizdžiai priklausė ne pačiam paskolos gavėjui. Sudarydamas sandorį, apeliantas elgėsi rÅ«pestingai, todėl sandoriai buvo sudaryti pas notarÄ , kuris patikrino sandorio sudarymo aplinkybes ir patvirtino sandorio sudarymo faktÄ . Notaras patvirtino sandorį, remiantis inventorizacijos biuro iÅ¡duota neteisinga pažyma, todėl teigti, kad apeliantas nebuvo apdairus ir nurodyti, kad turto priklausymas kitam asmeniui buvo akivaizdus, teismas neturėjo jokio pagrindo. Pažymas turtui perleisti inventorizavimo biuras

iÅ¡duoti turi teisę tik savininkui ar jo įgaliotiniui, o V. L. tokia pažyma buvo iÅ¡duota ir jis jÄ pateikė sandorio sudarymo

metu, todėl apeliantas ir notaras pagrįstai tikėjo, kad jis turi teisę įkeisti nekilnojamÄ jį turtÄ . Pagal 1992-09-15 Notariato įstatymo redakcijos 26 str., notaras, patvirtinęs sudarytÄ Ä¯keitimo sandorį, uždeda draudimÄ perleisti turtÄ , kurį privalo įregistruoti, t.y. Å¡ioje normoje įtvirtinta notaro pareiga uždrausti privalomo registruoti turto perleidimÄ . 1991-07-25 Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir bÅ«tų teisinio registravimo instrukcijos 16 p. buvo nustatyta, kad inventorizavimo biurai registruoja pastatų bÅ«klės pakitimus, apie kuriuos turi praneÅ¡ti savininkai.

Tai yra Å¡iame nutarime buvo įtvirtinta turto registravimo įstaigos pareiga įregistruoti notaro uždėtÄ draudimÄ perleisti įkeistÄ turtÄ . VÄ® Registrų centras savo atsikirtimuose neneigė aplinkybės, kad jie buvo informuoti apie notarų uždėtÄ draudimÄ Ä¯keistam nekilnojamam turtui, todėl laikytina, kad notarai savo pareigÄ Ä¯vykdė tinkamai ir apie uždėtus draudimus pranešė tuometinei nekilnojamojo turto registracijos įstaigai. Todėl Å¡iuos duomenis Å¡i įstaiga privalėjo užfiksuoti ir taip užkirsti keliÄ Ä¯kaito davėjui piktnaudžiauti savo teisėmis.

Tik paskutinio teismo posėdžio metu VÄ® Registrų centro atstovė iÅ¡kėlė prielaidÄ , kad galbÅ«t notaro draudimas galėjo bÅ«ti neįregistruotas tuo atveju, jeigu notarė apie tai neinformavo inventorizavimo biuro. Å ios aplinkybės VÄ® Registrų centras nei atsiliepime, nei parengiamųjų posėdžių metu nenurodė, neginčijo apelianto iÅ¡dėstytų argumentų dėl uždėto turtui notarės draudimo. Todėl atsižvelgdamas į naujas pateiktas aplinkybes, apeliantas kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu bylos nagrinėjimÄ atidėti ir įtraukti į bylÄ notarus, kad jie galėtų pateikti įrodymus, jog draudimai buvo įregistruoti, kadangi Å¡i aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su žalos kilimu ir notarams gali kilti pareiga atsakyti dėl neatliktų įstatymo numatytų pareigų.

Taip pat iÅ¡reikalauti iÅ¡ VÄ® Registrų centro visÄ bylÄ , susijusiÄ su įkeistu namu. Tačiau teismas Å¡ių praÅ¡ymų netenkino. Su tokia teismo pozicija apeliantas nesutinka, nes mano, kad VÄ® Registrų centrui paskutiniojo posėdžio metu nurodytos naujos aplinkybės yra svarbios bylos nagrinėjimui ir todėl teismas nagrinėdamas pateiktus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, privalėjo nustatyti visus asmenis ir jų veiksmus (neveikimÄ ), kurie sudarė sÄ lygas žalai kilti ar prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1994-10-13 teismo nutartis nebuvo įvykdyta, kadangi paaiÅ¡kėjo, jog turtas, kuris turėjo bÅ«ti perduotas „Senamiesčio bankui“, kitoje vykdomojoje byloje

buvo perduotas dar kitam bankui. Todėl kilo ginčas tarp kitų V. L. kreditorių, apie kurį apeliantas nebuvo

informuotas, nes jo naudai nebuvo įregistruotas areštas baudžiamojoje byloje.

Nors pareigÅ«nai buvo informuoti apie vykstantį ginÄÄ tarp V. L. kreditorių, tačiau apelianto neinformavo,

o teismas dėl tos pačios priežasties neįtraukė jo į bylÄ , kai buvo sprendžiamas įkeisto turto padalijimo klausimas. Apie šį teisminį ginÄÄ ir turto padalijimÄ apeliantas sužinojo tik susipažinęs su baudžiamÄ ja byla 2005 metais. Tik tada sužinojo, kad jo naudai nebuvo uždėtas areÅ¡tas ant nusikaltimo įrankio - apeliantui įkeisto

nekilnojamojo turto, kurį jam nežinant pasidalijo kiti V. L. kreditoriai. Taigi, teismo nurodytos aplinkybės nenulėmė ieškinio

senaties termino, nes apie kilusiÄ Å¾alÄ apeliantas sužinojo tik tada kaip paaiÅ¡kėjo, kad areÅ¡tas nebuvo uždėtas ir vykdomojoje byloje buvo nustatyta, kad

V. L. kito turto neturi ir skolos išieškoti neįmanoma. Tik po apelianto prašymų 2006-08-17 Vilniaus miesto prokuratūra

grÄ Å¾ino jo vykdomÄ jÄ bylÄ antstoliui. Antstolis nustatė, kad V. L. gyvenamoji vieta nežinoma (paskelbta paieÅ¡ka),

o turto į kurį bÅ«tų galima nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ - nėra. Taigi, apeliantas sužinojo, kad iÅ¡ieÅ¡koti V.

L. skolos nėra galimybių tik antstoliui tai nustačius 2006 metais, todėl senaties terminas kreiptis į teismÄ dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo praleistas.

Atsakovas VÄ® Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ

atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad tuometinės nekilnojamÄ jį turtÄ registravusios įstaigos funkcijas 1993 m. laikotarpiu

reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, todėl Å¡ios įstaigos veiksmų teisėtumas/neteisėtumas galėjo bÅ«ti vertinamas tik Å¡ios instrukcijos reikalavimų vykdymo ar nevykdymo atžvilgiu, kÄ pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas nurodydamas, jog ieÅ¡kovas (apeliantas) nenurodė ir nepagrindę įrodymais, kokius Å¡io teisės akto pažeidimus padarė VÄ® Registrų centras. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikia teiginius apie neva tuometinės nekilnojamÄ jį turtÄ registravusios įstaigos veiksmų neteisėtumÄ , teigdamas, jog pažymos sandoriui negalėjo bÅ«ti iÅ¡duodamos, esant įkeistam turtui, nurodydamas, kas Å¡iose pažymose turėjo bÅ«ti įraÅ¡oma ir kt., tačiau apeliantas argumentų patvirtinančių, kaip buvo pažeisti minėtosios instrukcijos reikalavimai, savo skunde nepateikia, be to ir byloje įrodymų nebuvo pateikęs, todėl niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai apie neva neteisėtus tuometinės nekilnojamÄ jį turtÄ registravusios įstaigos pareigÅ«nų veiksmus. Å iuo atveju

ieškovui atsiradusi turtinė žala yra kilusi iš V. L. neteisėtų ir kaltų veiksmų, ko neneigia ir ieškovas, kadangi

bÅ«tent Å¡is asmuo neįvykdė paskolos, sudarytos su ieÅ¡kovu, įsipareigojimų ir negrÄ Å¾ino ieÅ¡kovui 80 800 Lt sumos. Todėl Å¡iam asmeniui turėtų bÅ«ti taikoma civilinė atsakomybė ir iÅ¡ jo iÅ¡ieÅ¡koma ieÅ¡kovui padaryta turtinė žala.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimÄ ir ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, kad ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, jog policijos pareigÅ«nai atliko neteisėtus veiksmus. Todėl ieÅ¡kovo teiginiai neatitinka tikrovės ir vertintini kritiÅ¡kai - nėra pagrindo teigti, kad neteisėtais policijos pareigÅ«nų veiksmais ieÅ¡kovui buvo padaryta žala. Taip pat mano, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendime pagrįstai nurodyta, jog ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratÅ«ra atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-16 sprendimÄ palikti nepakeistÄ , K.

K. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad 1961 m. BPK 195 str. buvo nustatyta, jog siekdamas užtikrinti

civilinį ieÅ¡kinį, galimÄ turto konfiskavimÄ , tardytojas privalo uždėti areÅ¡tÄ Ä¯tariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymÄ materialiai atsakingo už jų veiksmus fizinio asmens turtui ar transporto priemonei arba turtui kitų fizinių asmenų, pas kuriuos yra nusikalstamu bÅ«du gautas ar įgytas turtas arba transporto priemonė. Akivaizdu, kad baudžiamojo proceso tvarka Å¡iam namui negalėjo bÅ«ti uždėtas areÅ¡tas. Baudžiamojoje byloje yra 1995-02-14 Vilniaus miesto VPK TV tardytojos D. M. paklausimas VÄ® Respublikiniam inventorizavimo ir projektavimo paslaugų biurui „Valda“ dėl

duomenų apie nekilnojamÄ jį turtÄ , priklausantį V. L., pateikimo. „Valda“ 1995-02-20 atsakyme nurodė, jog V. L. pastarųjų 5 metų laikotarpyje

nuosavybės teise turto neturėjo. Be to, byloje yra tardytojos 1995-03-13 nutarimas uždėti V. L. turtui

- sÄ skaitoms bankuose - areÅ¡tÄ . Pateikti įrodymai visiÅ¡kai paneigia K. K. tvirtinimus apie ikiteisminio

tyrimo pareigÅ«nų netinkamÄ pareigų atlikimÄ (1961 m. BPK 70, 195 str.), užtikrinant jo baudžiamojoje byloje pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį. Å iuo konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-128-98 yra

užfiksuota, jog „Valda“ iÅ¡davė R. L. dvi pažymas apie nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris vėliau buvo

įkeistas K. K.: 1993-04-12 pažyma Nr. 1517 apie nekilnojamÄ jį turtÄ , iÅ¡duota R. L. pristatyti į bankÄ paskolai

gauti bei 1993-06-01 pažyma Nr. 3875 apie nekilnojamÄ jį turtÄ , iÅ¡duota R. L. pateikti notarų biurui dėl

įkeitimo sutarties sudarymo. K. K. prie ieÅ¡kinio pats pateikė gautÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyriaus 1993-06-11 įkeitimo sutarties (registro Nr. 2059) kopijÄ , kurioje užfiksuota, jog įkeitimo sutartis sudaryta pagal

pirmÄ jÄ , t.y. 1993-04-12 „Valda“ pažymėjimÄ Nr. 1517. IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, o susipažinus su baudžiamosios bylos

dokumentais taip pat nenustatyta, kad kai „Valda“ iÅ¡davė pažymėjimÄ Nr. 1517, minėtas R.

L. priklausÄ s turtas bÅ«tų buvęs kaip nors apsunkintas. Esant tokioms aplinkybėms apelianto argumentai dėl „Valda“ darbuotojų netinkamų veiksmų iÅ¡duodant pažymÄ pagal kuriÄ buvo K.

K. įkeistas nekilnojamasis turtas bei argumentai dėl notarų įtraukimo į procesÄ yra visiÅ¡kai nepagrįsti ir

neturi jokios įtakos teismo priimto sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui. Be to, apelianto teiginiai, kad sudarant 1993-06-11

įkeitimo sutartį, jis buvo atidus ir apdairus, neatitinka tikrovės. Visų pirma,

K. K., sudarydamas sandorį, lengvabūdiškai sutiko su tuo, kad įkeitimo sutarčiai sudaryti buvo

pateiktas pažymėjimas, kuriame užfiksuoti dviejų mėnesių senumo (pažymėjimo išdavimo metu tikslūs)

duomenys. Antra, K. K. nesukėlė jokių įtarimų ir ta aplinkybė, jog 1993-04-12 pažyma Nr. 1517 apie nekilnojamÄ jį turtÄ buvo iÅ¡duota R. L. pristatyti į bankÄ paskolai gauti. BÅ«damas apdairus ir rÅ«pestingas, jis galėjo pareikalauti iÅ¡ V. L. naujos „Valda“ pažymos bei pasiaiÅ¡kinti, ar nėra paimta paskola iÅ¡ banko. Baudžiamojoje byloje 1995-03-06 liudytojo apklausos metu K. K. nurodė, jog 1994-04-20 notarei iÅ¡davus vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , jis kreipėsi į antstolių kontorÄ . Pradžioje jis buvo vienas, tačiau paskelbus varžytynes, sužinojo, kad į šį namÄ pretenduoja ir „Senamiesčio bankas“, o vėliau sužinojo, kad Å¡is namas taip pat yra įkeistas „Ankora bankui“. Taigi ieÅ¡kovas jau 1995-03-06 patvirtino, jog jam buvo žinomos to paties namo įkeitimo tretiesiems asmenims aplinkybės. IeÅ¡kinyje ieÅ¡kovas pats nurodė, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus, norint sudaryti įkeitimo sutartį, privalėjo bÅ«ti pateiktos sandoriui sudaryti reikalingos pažymos apie įkeičiamÄ turtÄ , kurias iÅ¡duodavo „Valda“. Tai, kad K. K. pats nurodė, jog jam jau 1994 metais buvo žinoma apie varžytynes, suponuoja iÅ¡vadÄ jog jam jau tada buvo žinoma, kad joks areÅ¡tas minėtam nekilnojamam turtui

neuždėtas, priešingu atveju varžytynės nebūtų skelbiamos. Šiuo atveju apelianto nurodytiems santykiams, susijusiems

su „Valdos“ darbuotojų veiksmais bei su įkeisto K. K. nekilnojamojo turto areštu baudžiamojoje byloje, taikytinas

1964 m. CK 84 str. numatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris baigėsi iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Skundas atmestinas.

Dėl VPK pareigūnų atsakomybės

Pirmosios instancijos teismo sprendime  nurodyto argumento dėl ieškovo reikalavimų, reiškiamų Vilniaus policijos komisariato darbuotojams, jiems  neatlikus būtinų veiksmų byloje, kurioje ieškovas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, ieškovas nepaneigė apeliaciniame skunde. Teismo išvada, kad jau ieškovo pripažinimo baudžiamojoje byloje civiliniu

ieÅ¡kovu dienai statinys, dėl kurio neareÅ¡tavimo reiÅ¡kia reikalavimÄ ieÅ¡kovas,  priklausė kitam asmeniui, t.y. ne V. L. ir ne R. L., todėl tardytoja D. M. neturėjo pagrindo areÅ¡tuoti Å¡io turto, yra esminiu

argumentu, dėl kurio atmesti ieÅ¡kovo reikalavimai. Apeliantas turi nurodyti motyvus, kuriais grindžia teismo iÅ¡vadų neteisėtumÄ ar nepagrįstumÄ , tačiau jų nenurodo. Teismo sprendimas argumentuojamas tuo, kad tardytoja  D. M. 1995-03-13 nutarimu

nutarė uždėti areÅ¡tÄ V. L. ir L. L. sÄ skaitoms, nes į tardytojos 1995-02-14 užklausÄ Vilnaius

teritorinis valstybinis inventorizavimo ir paslaugų biuras „Valda“ pranešė, jog L. nekilnojamojo turto neturi. IeÅ¡kovas nenurodė argumentų, kuriais remiantis bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad tardytoja privalėjo atlikti turto areÅ¡to veiksmus anksčiau, nei buvo parduotas L. L. turtas. Â

Dėl VĮ Registrų centro veiksmų

IeÅ¡kovas, teigdamas, kad inventorizavimo biuro pažymoje, iÅ¡duotoje V. L. ,  turėjo bÅ«ti užfiksuoti turto suvaržymai, galioję pažymos iÅ¡davimo metu, turėjo nurodyti, kokius norminių aktų, reglamentavusiųÂ

inventorizavimo biurų veiklÄ , reikalavimai buvo pažeisti,   joje nenurodant jokių pastabų apie turto

suvaržymus. Pirmosios instancijos teismui sprendime nurodžius, kad ginčo pažymų iÅ¡davimo metu nekilnojamÄ jį turtÄ registruojančios įstaigos funkcijas reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nebuvo numatyti jokie apribojimai pažymoms sandoriui iÅ¡duoti, ieÅ¡kovo pareiga buvo nurodyti argumentus, jog Å¡i teismo iÅ¡vada yra nepagrįsta, padaryta netinkamai aiÅ¡kinant instrukcijos nuostatas. Tokių argumentų ieÅ¡kovas nepateikė. Tokie teiginiai kaip: „ pagal savo prigimtį ir juridinę galiÄ inventorizavimo biuro iÅ¡duodamos pažymos reikalingos tam, kad bÅ«tų apsaugotos nekilnojamojo turto savininko ir kitų asmenų, kurie ketina įgyti daiktines teises į šį turtÄ , teisės“ nėra reikÅ¡mingi, sprendžiant atsakovo - VÄ® Registrų centro pareigų, iÅ¡duodant pažymas, klausimÄ .  IeÅ¡kovas nebuvo asmeniu, kuris ketino įsigyti kitam asmeniui priklausantį turtÄ , o buvo asmeniu, siekiančiu  gauti turtinės naudos iÅ¡ paskolos davimo sandorio. IeÅ¡kovas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis bÅ«tų buvęs priverstas sudaryti 1993-06-11 paskolos, pagal kuriÄ

ieÅ¡kovas skolino V. L. 11400 JAV dolerių,  sutartį. Tai, kad asmuo skolina didelę pinigų sumÄ nesant

valstybėje įsteigtai institucijai, kuri registruotų bendrame registre įkeitimo sandorius, yra veikimas jo paties rizika, todėl institucijos, kurioms nebuvo pavesta tokia funkcija kaip įkeitimo sutarčių registravimas, negali būti atsakingos už

tai, kad nedarė to, ko neprivalėjo daryti. IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde nurodo naujÄ ieÅ¡kinio pagrindÄ , t.y. Registrų

centro padarytÄ pažeidimÄ - neįregistravimÄ notarų uždėto draudimo įkeistam nekilnojamajam turtui. Tokiu pagrindu ieÅ¡kovas reikalavimo nereiÅ¡kė, todėl Å¡ioje dalyje apeliacinis skundas nenagrinėjamas. Apeliantas negali kelti naujų reikalavimų, t .y. tokių, kurių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Reikalavimų naujo pagrindo nurodymas tai yra naujas reikalavimas, apeliacinis teismas negali daryti iÅ¡vadų dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad notarai įvykdė savo pareigÄ informuoti apie notarų uždėtÄ draudimÄ nekilnojamajam turtui, tačiau, gavęs tokį draudimÄ , savo pareigos nevykdė VÄ® Registrų centras. Nesant tokio reikalavimo, bylos atidėjimas ir duomenų rinkimas dėl aplinkybės, ar notaras buvo iÅ¡siuntęs draudimus, bÅ«tų nepagrįstu bylos vilkinimu.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Teismas pripažįsta ieÅ¡kininės senaties terminÄ praleistu ne tik tuo atveju, kai asmuo

sužinojo apie pažeistÄ teisę, bet ir tuo atveju, kai jis turėjo sužinoti apie pažeistÄ teisę. Pirmosios instancijos

teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo žinojimÄ 1994-1995 metais apie kitus statinio įkeitimus patvirtina 1995-03-06 liudytojo apklausos protokolas. IeÅ¡kovas turi teisę ginti teismine tvarka pažeistÄ teisę. Padarius iÅ¡vadÄ , kad nei viena iÅ¡ institucijų, kurias Å¡ioje byloje patraukė atsakovais ieÅ¡kovas neturi atsakyti dėl nuostolių, kuriuos padarė ieÅ¡kovui paskolÄ iÅ¡ jo gavęs asmuo, ieÅ¡kinio senaties termino taikymo klausimas nėra aktualus.

Ieškovas turi atlyginti valstybei išlaidas, kurias turėjo apeliacinis teismas pranešimų išsiuntimui, t.y. 19,80 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326  str.1 d. 1p.,  teisėjų kolegija n u t a r i a:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iš ieškovo K. K. 19,80 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė                                                           Danutė

Kutrienė

Kolegijos teisėjai                                                                 Dalia Kačinskienė

                                                                                            Petras

Jaržemskis