2013-08-21 Nr. AB-4271-3-61-3-02313-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-757/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02313-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. D. 2013 m. liepos 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą išmokėti 7 864,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki – 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 1 ir 6 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad ginčams dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos skyrimo ir mokėjimo įstatymų leidėjas numato privalomą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Iš skundo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas su prašymu dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), tačiau Vidaus reikalų ministerija 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 1D-5639(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kaip pateiktą praleidus teisės aktų nustatytus terminus. Tai reiškia, kad pareiškėjo prašymas dėl pensijos nepriemokos priteisimo nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka.

III. Pareiškėjas R. D. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad 2013 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimo ir išmokėjimo. Vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kompetentinga nagrinėti administracinį ginčą ikiteismine tvarka, 2013 m. birželio 6 d. raštu Nr. 1D-5639(11) atsisakė priimti sprendimą dėl jo prašymo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo kompetencijai yra priskiriami tiek skundai dėl administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimų, priimtų išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka iš esmės, tiek sprendimai, kuriais atsisakoma šiuos ginčus nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip paduotą nesilaikius įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka tampa privaloma tik kai ji yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, publikuota biuletenyje Administracinė jurisprudencija“ Nr. 13, 2007 m.).

Iš R. D. skundo faktinio ir teisinio pagrindo matyti, kad į administracinį teismą jis kreipėsi siekdamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo per 2010–2012 m. laikotarpį, priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išanalizavusi šiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Šiuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pagal įstatymo analogiją taikydama Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui.

Taigi 2013 m. liepos 9 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad reikalavimams, kuriais siekiama apginti asmens konstitucinę teisę į jau paskirtą valstybinę pensiją, pareikšti taikoma Įstatymo 12 straipsnyje reglamentuota sprendimų dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo ar atsisakymo ją paskirti apskundimo procedūra. Tam, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai ar neveikimas galimai pažeistų pareiškėjo teises, pastarasis turi siekti realių teisinių pasekmių atsiradimo, t. y. kreiptis į valstybinę pensiją mokančią instituciją, prašydamas išmokėti susidariusį įsiskolinimą. Viešojo administravimo subjektui atsisakius atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, asmuo įgyja galimybę tokį sprendimą (veiksmus) apskųsti teismui.

Tikrinamos bylos medžiaga patvirtina, jog R. D. 2013 m. gegužės 28 d. paprašė Vidaus reikalų ministeriją išmokėti neteisėtai sumažintą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija į minėtą kreipimąsi reagavo 2013 m. birželio 6 d. raštu Nr. 1D-5639(11), todėl šiuo pagrindu tarp administracinės bylos šalių kilus ginčui dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.), Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą neišnaudojus privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013, 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręstas R. D. skundo priėmimo klausimas, skundžiama nutartis naikinama, ir skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė