2024-04-24 Nr. AB-6609-3-66-3-00007-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-11-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00007-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Ritos Tamašunienės atstovei advokatei Renatai Rynkevičiūtei-Jančiauskienei, atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovams Linai Petronienei, Rokui Stabingiui, Rolandui Tučui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Ritos Tamašunienės pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. Sp-291 „Dėl 2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo“ dalys dėl Vilniaus pietinės Nr. 11, Riešės Nr. 55, Šalčininkų-Vilniaus Nr. 56, Nemenčinės Nr. 57 apygardų sudarymo atitinka Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį, 55 straipsnio 1 dalį.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Ritos Tamašunienės (toliau – ir pareiškėja) 2024 m. vasario 2 d. pareiškimas ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. Sp-291 „Dėl 2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo“ (toliau – ir Sprendimas) dalys dėl Vilniaus pietinės Nr. 11, Riešės Nr. 55, Šalčininkų-Vilniaus Nr. 56, Nemenčinės Nr. 57 apygardų sudarymo atitinka Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 4 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį, 55 straipsnio 1 dalį.

2. Pareiškėja 2024 m. vasario 2 d. pareiškimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimas įsigaliojo 2023 m. gruodžio 1 d. 2023 m. gruodžio 27 d. Juodšilių seniūnijos gyventojai kreipėsi į Lietuvos lenkų sąjungą su skundu dėl Sprendimo dalies panaikinimo. Asociacija visuomeninė organizacija Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (toliau – ir Skyrius) 2024 m. sausio 2 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl Sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. R-2-602/2024 atsisakė priimti Skyriaus pareiškimą. Skyrius 2024 m. sausio 8 d. su prašymu kreiptis į teismą kreipėsi į pareiškėją.

2.2. Sprendime nurodyta, kad nuspręsta sudaryti 71 vienmandatę rinkimų apygardą 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams organizuoti ir vykdyti, vadovaujantis Rinkimų kodekso 16 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, tačiau skundžiamoje Sprendimo dalyje yra viršytas 10 proc. nuokrypis, taip pažeidžiant Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

2.3. Skundžiama Sprendimo dalis pažeidžia lenkų tautinės mažumos rinkėjų rinkimų teises, jų rinkimų teisės apribotos, todėl ši teisė lenkų tautinės mažumos rinkėjams turi būti atkurta.

2.4. VRK nesiėmė pakankamų priemonių užtikrinti tinkamą paruošiamąjį rinkimų etapo organizavimą, rinkimų apylinkių perkėlimo ir apygardų ribų sudarymą, viršijo leistiną 10 proc. nuokrypį. VRK neužtikrino, kad Vilniaus rajono savivaldybės dalies rinkimų ribos ne tik neviršytų Rinkimų kodekse nustatytų leistinų 10 proc. nuokrypio ribų, bet ir neužtikrino, kad nebūtų pažeisti įstatymai ir lenkų tautinės mažumos teisės.

2.5. Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai – rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią. Iš VRK interneto tinklalapyje pateikto 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų pokyčių aprašymo matyti, kad VRK netinkamai vykdo savo funkcijas. VRK Sprendimu sukūrė situaciją, kai Lietuvos Respublikos Seimo narius vienmandatėse rinkimų apygardose renka nevienodas skaičius lenkų tautinės mažumos rinkėjų, kandidatai skirtingose apygardose konkuruoja nevienodomis sąlygomis, neatsispindima daugumos rinkėjų valia.

2.6. Sprendimas neatitinka tarptautinės gerosios rinkimų praktikos, pagal kurią lenkų tautinės mažumos rinkėjų skaičius rinkimų apygardose nuo esamo vidurkio neturi būti didesnis nei 10 proc., išskyrus ypatingas aplinkybes, kai galimas 15 proc. nuokrypis, tačiau Lietuvos Respublikoje tokių aplinkybių nėra.

2.7. Sprendimu sukuriama tokia teisinė situacija, kai Lietuvos Respublikos Seimo narius vienmandatėse rinkimų apygardose renka nevienodas skaičius lenkų tautinės mažumos rinkėjų, kandidatai skirtingose rinkimų apygardose konkuruoja nevienodomis sąlygomis, neatspindima daugumos lenkų tautinės mažumos rinkėjų valia. Taip yra pažeidžiamas lygios rinkimų teisės principas, įtvirtintas Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, taip pat pažeidžiamas Konstitucijos 4 straipsnis.

2.8. Konstituciją atitiktų toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyta, kad lenkų tautinės mažumos rinkėjų skaičius vienmandatėje apygardoje turi būti nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio tautinės mažumos rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, t. y. būtų įtvirtintas didesnis nei 10 proc. nuokrypis. Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktas nereguliuoja, kad būtų užtikrintas rinkėjų skaičius ir neviršytas leistinas 10 proc. nuokrypis dėl lenkų tautinės mažumos, todėl tai reiškia, kad tokiais atvejais mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turėtų būti taikomas teisinis reguliavimas, nustatantis minėtos teisės įgyvendinimą lenkų tautinei mažumai.

2.9. Sprendimu patvirtintos apygardos Nr. 11, Nr. 55, Nr. 56 ir Nr. 57 yra neteisėtos ir nepagrįstos. Sprendimu VRK: 1) panaikino apygardą, perkėlė rinkimų apylinkes; 2) sukūrė visiškai naujas vienmandačių apygardų ribas Vilniaus regione; 3) pakeitė iš esmės net 17 Vilniaus rajono rinkimų apylinkių, perkeliant jas į kitas savivaldybių apygardas; 4) suvaržė lenkų tautinės mažumos konstitucinę teisę; 5) ignoravo pasiūlymus ir kitus variantus; 6) neatsižvelgė į rinkėjų skaičių, t. y. į lenkų tautinės mažumos gyventojų dalį Vilniaus rajono savivaldybės ribose, kuri sudaro 46,75 proc., tokiu būdu viršijo įstatyme nustatyto leistiną 10 proc. nuokrypį.

2.10. Pagal statistinius duomenis nustatytas 31,67 proc. ir 27,55 proc. lenkų tautinės mažumos rinkėjų vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio lenkų tautinės mažumos rinkėjų skundžiamose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus ribų. Tokiu būdu daroma neigiama įtaka lenkų tautinės mažumos rinkėjo balso galiai. Be to, dėl netinkamo lenkų tautinės mažumos rinkėjų skaičiaus paskirstymo Vilniaus krašto apygardose gali būti iškreipti rinkimų rezultatai.

2.11. Skundžiama Sprendimo dalis prieštarauja: 1) Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktui (lenkų tautinės mažumos rinkėjų skaičius viršija 10 proc. nuokrypį); 2) Konstitucijos 4 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 55 straipsnio 1 daliai; 3) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 4 straipsnio 2 daliai ir 16 straipsniui; 4) Europos Tarybos Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodekso 2.2 straipsnio VII pastraipai; 5) Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vyriausiojo tautinių mažumų reikalų komisaro parengtų Lundo rekomendacijų dėl tautinių mažumų veiksmingo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime II dalies B skyriaus 9 ir 10 rekomendacijoms; 6) Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos patariamojo komiteto 2016 m. gegužės 27 d. teminio komentaro Nr. 4 80–83, 87 punktams; 7) 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsniui; 8) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsniui.

2.12. Pareiškėja nurodo pasiūlymus, kokiu būdu gali būti perskirstytos apygardos ir apylinkės, kad jos, pareiškėjos vertinimu, atitiktų teisės aktų reikalavimus.

2.13. Sprendimu suformuotos ir patvirtintos Vilniaus krašto rinkimų apygardų ribos lenkų tautinės mažumos rinkėjams neužtikrins jų atstovavimo sprendimų priėmimo organuose ir veiksmingo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime.

3. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškimą prašo jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į pareiškimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. VRK, priimdama Sprendimą, vadovavosi nustatytais kriterijais, t. y. rinkėjų skaičius apygardoje neviršija 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus; buvo atsižvelgta į administracinį suskirstymą, ankstesnius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Sprendimas buvo priimtas viešame VRK posėdyje 2023 m. lapkričio 30 d., kuriame galėjo dalyvauti visi suinteresuoti asmenys, o Sprendimo projektas buvo skelbiamas viešai kartu su posėdžio darbotvarke. Iki Sprendimo priėmimo VRK organizavo viešą 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų apygardų ribų pokyčių pristatymo ir aptarimo procesą.

4.2. VRK visiškai įgyvendino visus Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytus kriterijus, vienmandates rinkimų apygardas formavo pagal vidutinį rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičių, kuris neturi viršyti 10 proc.

4.3. Pareiškėja savo pareiškime nenurodo, kaip pasireiškia priimto Sprendimo neatitikimas Konstitucijos 4 straipsniui.

4.4. Pareiškėja savo pareiškime neteisingai interpretuoja 10 proc. nuokrypį nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose, nes jį skaičiuoja ne nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus, o nuo perkeltų, lyginant su ankstesniais rinkimais, rinkėjų skaičiaus. Toks aiškinimas neatitinka nei Rinkimų kodekso, nei Gerosios rinkimų praktikos kodekso nuostatų.

4.5. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad sudarant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandates rinkimų apygardas turėjo būti skaičiuojamas ir 10 proc. nuokrypis nuo lenkų tautinės mažumos gyventojų skaičiaus Vilniaus rajono savivaldybės ribose. Rinkimų kodekse nėra numatyta išimčių dėl rinkėjų tautinės sudėties, sudarant vienmandates rinkimų apygardas, taigi numatytų kriterijų turi būti laikomasi. 2020 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose taip pat nebuvo sudaryta tokia apygarda, kurios ribos sutaptų su Vilniaus rajono savivaldybės ribomis. Tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės rinkimų apylinkės sudaro dvi vienmandates rinkimų apygardas ir dalį kitų dviejų, yra racionalus sprendimas, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių. Nei pareiškėja, nei tautinių mažumų rinkėjai, gyvenantys Vilniaus rajono savivaldybėje, negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių dėl to, kad savivaldybės teritorija nebus išdalinta į vienmandates rinkimų apygardas, nes Vilniaus rajono savivaldybė, kaip administracinis vienetas, yra per didelė savo gyventojų skaičiumi, kad galėtų būti laikoma atskira vienmandate rinkimų apygarda, todėl ji buvo skaidoma ir 2020 metais.

4.6. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, nes tik lygiose vienmandatėse rinkimų apygardose (tai užtikrina Rinkimų kodekse numatytas 10 proc. nuokrypis nuo rinkėjų skaičiaus vidurkio) kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui, nes visi rinkėjai traktuojami vienodai.

4.7. Sprendimu atlikti pokyčiai buvo padaryti tam, jog būtų užtikrinta, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų dydis neviršytų Rinkimų kodekse nustatytų leistinų nuokrypio ribų ir būtų užtikrintas proporcingas rinkėjų atstovavimas Lietuvos Respublikos Seime.

4.8. Visi pasiūlyti pokyčiai Vilniaus metropoliniame regione buvo detaliai motyvuoti ir būtini tam, kad būtų užtikrinta lygi rinkimų teisė, sudarant vienmandates rinkimų apygardas taip, kad vidutinis rinkėjų skaičius juose atitiktų leistiną nuokrypį – 10 proc. VRK Sprendime pritarė 2023 m. rugsėjo 11 d. esamos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų apygardų ribų situacijos ir numatomų pokyčių projektui (toliau – ir Pirmasis projektas), kadangi jis buvo racionalus ir pagrįstas. Svarstant 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo galimybes, buvo gauti ir suinteresuotų asmenų pasiūlymai, įskaitant ir iš tautinių mažumų, todėl buvo parengtas ir 2023 m. spalio 30 d. 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų apygardų ribų pokyčio varianto projektas (toliau – ir Antrasis projektas), tačiau VRK, kaip kolegiali institucija, balsavimu nusprendė pritarti Pirmajam projektui. Pirmajam projektui taip pat pritarė Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

4.9. Vadovaujantis dr. Rolando Tučo paaiškinimais, pareiškėja netinkamai interpretuoja Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.

4.10. VRK, priimdama Sprendimą, tarptautinių standartų ir tautinių mažumų teisių nepažeidė, nes Rinkimų kodekse nėra numatyta, kad tautinėms mažumoms yra taikomas specialus reguliavimas arba kad jos turi teisę išsirinkti tik tai tautinei mažumai atstovaujantį Lietuvos Respublikos Seimo narį. Rinkimų apylinkę perkėlus iš vienos vienmandatės rinkimų apygardos į kitą, rinkėjai balsuoja ten pat, t. y. dėl rinkimų apylinkės perkėlimo iš vienos apygardos į kitą balsavimo vieta nesikeičia. Vilniaus rajono savivaldybėje gyvena įvairių tautinių grupių gyventojai, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad lenkų tautinė mažuma turi teisėtą lūkestį išsirinkti tik šiai tautinei mažumai atstovaujantį Lietuvos Respublikos Seimo narį.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

II. 5. Nagrinėjamoje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės abstraktų, t. y. su individualiąja byla nesusijusį pareiškimą sprendžiama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. Sp-291 „Dėl 2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo“ dalys dėl Vilniaus pietinės Nr. 11, Riešės Nr. 55, Šalčininkų-Vilniaus Nr. 56, Nemenčinės Nr. 57 apygardų sudarymo atitinka Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Konstitucijos 4 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį, 55 straipsnio 1 dalį.

6. Pareiškėja Sprendimo dalis kvestionuoja šiais aspektais: pirma, ginčijamoje Sprendimo dalyje yra viršytas 10 proc. nuokrypis, taip pažeidžiant Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjos teigimu, Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies reguliavimas dėl 10 proc. nuokrypio mutatis mutandis turėtų būti taikomas nustatant rinkimų teisės įgyvendinimą lenkų tautinės mažumos rinkėjams. Antra, priėmus ginčijamas Sprendimo dalis, buvo pažeistos lenkų tautinės mažumos rinkėjų rinkimų teisės: Lietuvos Respublikos Seimo narius vienmandatėse rinkimų apygardose renka nevienodas lenkų tautinės mažumos rinkėjų skaičius, kandidatai skirtingose rinkimų apygardose konkuruoja nevienodomis sąlygomis, neatspindima daugumos lenkų tautinės mažumos rinkėjų valia. Taip pažeidžiamas lygios rinkimų teisės principas (Konstitucijos 55 str. 1 d.), Konstitucijos 4 straipsnis ir 33 straipsnio 1 dalis. Pastebėtina, kad pareiškėjos pareiškime dėstomi argumentai yra susiję išimtinai su viena tautine mažuma – lenkų.

Dėl rinkimų apygardų sudarymo kriterijų

7. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad VRK, be kita ko, vadovaudamasi Rinkimų kodekso 16 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, Sprendimu sudarė 71 vienmandatę rinkimų apygardą 2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams organizuoti ir vykdyti.

8. Pagal Rinkimų kodekso 32 straipsnio 1 dalies 3 punktą, rengdama ir vykdydama Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų, merų rinkimus, rinkimus į Europos Parlamentą, VRK suskirsto Lietuvos Respublikos teritoriją į vienmandates rinkimų apygardas ir sudaro Pasaulio lietuvių vienmandatę (-es) rinkimų apygardą (-as).

9. Rinkimų kodekso 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija, likus ne mažiau kaip 210 dienų iki rinkimų dienos, nustato ir, likus ne mažiau kaip 180 dienų iki rinkimų dienos, savo interneto svetainėje paskelbia rinkimų apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, apygardų rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų komisijų buveinių adresus ir pastatų, kuriuose yra balsavimo patalpa, adresų koordinates (6 p.).

10. Rinkimų kodekso 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rinkimų apygarda sudaroma iš bendras ribas turinčių rinkimų apylinkių. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, Seimo rinkimai rengiami ir vykdomi: vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sutampančioje su Lietuvos Respublikos teritorija (1 p.); 71 vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurias Vyriausioji rinkimų komisija sudaro atsižvelgdama į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymą į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinį suskirstymą. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus (2 p.).

11. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti VRK, sudarydama rinkimų apygardas, yra šie: rinkėjų skaičius, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymas į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinis suskirstymas. Svarbu pastebėti, kad dėl rinkėjų skaičiaus apygardoje nurodoma, jog jis turi būti nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Taigi yra galimas tik 10 proc. rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose į mažesnę ar didesnę pusę nuokrypis. Skirtingai nei nurodo pareiškėja, 10 proc. nuokrypis pagal Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą skaičiuojamas nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, o ne nuo perkeltų, lyginant su ankstesniais rinkimais, rinkėjų skaičiaus ar nuo tautinių mažumų, gyvenančių tam tikroje rinkimų apygardoje, įskaitant lenkų tautinę mažumą, skaičiaus.

12. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pagrindiniai Europos rinkimų paveldo principai bei jų komentaras yra išdėstyti 2002 m. spalio 19 d. Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (toliau – ir Venecijos komisija), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija, rekomendacijose „Gerosios rinkimų praktikos kodeksas“. Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodekso 2.2 straipsnyje, aptariant lygią balsavimo teisę, akcentuojama, kad vietos turi būti tolygiai paskirstomos tarp rinkimų apygardų, o IV punkte nurodoma, kad leistinas nukrypimas nuo normos negali būti didesnis nei 10 proc. ir jokiu būdu negali viršyti 15 proc., išskyrus ypatingus atvejus (koncentruotos mažumos apsauga, retai apgyvendintas administracinis vienetas). Taigi Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas 10 proc. rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose į mažesnę ar didesnę pusę nuokrypis iš esmės dera su švelniosios teisėkūros normose rekomenduojamais kriterijais. Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. nutarime taip pat yra nurodęs, kad pagal tarptautinę gerąją rinkimų praktiką rinkimų apygardose leidžiamas ne didesnis kaip 10 proc. rinkėjų ar gyventojų skaičiaus nuokrypis nuo pasirinktos normos, o didesnis nei 15 proc. nuokrypis gali būti taikomas tik esant ypatingoms aplinkybėms.

13. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste yra reikšminga aptarti aktualias Konstitucijos normas ir Konstitucinio Teismo suformuotą jurisprudenciją rinkimų organizavimo ir rinkimų apygardų sudarymo klausimu.

14. Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį, Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

15. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir referendumu. Jų organizavimo principai ir svarbiausios sąlygos yra įtvirtintos konstitucinėse normose, o vykdymo tvarką reglamentuoja atitinkami įstatymai. Minėtų demokratijos formų teisinį pagrindą sudaro Konstitucijos 2, 4 straipsniai, taip pat piliečių rinkimų teisė (Konstitucijos 33, 34 str.) (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas).

16. Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinėms atstovaujamosioms institucijoms formuoti keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia (be kita ko) dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada).

17. Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarime nurodoma, kad Konstitucijoje įtvirtinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas) kyla ne tik iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje eksplicitiškai įtvirtintų rinkimų teisės konstitucinių pagrindų ir Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, 78 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai įtvirtintų Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų narių rinkimų principų. Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuotinės rinkimų teisės principas reiškia, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, atitinkantiems iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančius reikalavimus (sąlygas), turi būti užtikrinta teisė dalyvauti Seimo narių rinkimuose. Aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis inter alia reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime nurodyta, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

18. Rinkimų sistema, pagal kurią renkama atstovaujamoji institucija, – tai visuma rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų, kuriais remiantis inter alia nustatomi balsavimo rezultatai. Nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų rezultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

19. Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarime pažymėta, kad <...> pasirinkus tokią rinkimų sistemą, kai Seimo nariai (ar jų dalis) renkami vienmandatėse rinkimų apygardose, iš Konstitucijos, inter alia jos 55 straipsnio 1 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų užtikrinta, kad šiose rinkimų apygardose nebūtų tokių rinkėjų skaičiaus skirtumų, kurie sudarytų prielaidas iškreipti vienodą rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Kuo didesni rinkėjų skaičiaus atskirose rinkimų apygardose skirtumai, tuo labiau gali būti iškreipiama vienoda rinkėjų balsų reikšmė nustatant balsavimo rezultatus. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją apskritai negalimi jokie rinkėjų skaičiaus atskirose rinkimų apygardose skirtumai. Rinkėjų skaičius rinkimų apygardose gali kisti (didėti ar mažėti) dėl įvairių objektyvių priežasčių (inter alia rinkėjų migracijos, kitų demografinių veiksnių). Taigi, pasirinkus tokią rinkimų sistemą, kai Seimo nariai (ar jų dalis) renkami vienmandatėse rinkimų apygardose, iš Konstitucijos, inter alia jos 55 straipsnio 1 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės rinkimų apygardų sudarymui aplinkybes (inter alia rinkėjų migraciją, kitus demografinius veiksnius, rinkimų apygardų vientisumą), nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį rinkimų apygardos būtų sudaromos taip, kad jose būtų užtikrintas tolygus, kiek tai įmanoma, rinkėjų skaičiaus pasiskirstymas. Tai yra svarbi prielaida užtikrinti visų rinkėjų balsų lygiavertiškumą ir vienodą visų rinkėjų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šią iš Konstitucijos kylančią pareigą ir nustatydamas atitinkamą teisinį reguliavimą, negali sudaryti prielaidų paneigti, iškreipti ar nepagrįstai apriboti lygią rinkimų teisę.

20. Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 13 d. nutarime nurodė, kad pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžininga konkurencija, rinkimų proceso skaidrumas yra visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų principai. Šių demokratinių rinkimų principų užtikrinimas suponuoja tam tikrus reikalavimus rinkimų apygardų sudarymui: rinkimų apygardos turi būti sudaromos skaidriai, jų ribos turi būti aiškios, suprantamos, rinkimų apygardos turi būti vientisos, kompaktiškos.

21. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas įstatymų leidėjui kylančius reikalavimus, susijusius su rinkimų apygardų sudarymu, akcentuoja pareigą užtikrinti tolygų rinkėjų skaičiaus pasiskirstymą, atsižvelgus į visas reikšmės rinkimų apygardoms sudaryti turinčias aplinkybes (inter alia rinkėjų migraciją, kitus demografinius veiksnius, rinkimų apygardų vientisumą). Demografija – mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos kitimus, gyventojų judėjimą (1); gyventojų statistikos duomenys (2) (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, 154 psl.). Taigi demografiniai veiksniai, galintys turėti reikšmės rinkimų apygardų sudarymui, yra susiję su gyventojų sudėtimi. Gyventojų sudėtis gali būti vertinama pagal tokius kriterijus kaip lytis, amžius, tautybė, darbingumo lygis ir pan.

22. Atsižvelgiant į pareiškėjos nurodomas aplinkybes, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas įpareigoja įstatymų leidėją atsižvelgti į visas turinčias reikšmės rinkimų apygardoms sudaryti aplinkybes, užtikrinant tolygų rinkėjų skaičiaus pasiskirstymą, svarbu įvertinti, kokios pareigos, sudarant rinkimų apygardas, nacionaliniams teisėkūros subjektams kyla pagal prisiimtus iš tarptautinės teisės kylančius įsipareigojimus.

23. Pareiškėjos nurodomos Jungtinių Tautų visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnis skelbia, kad kiekvienas turi teisę tiesiogiai arba per laisvai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį (1 d.); kiekvienas turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą (2 d.); žmonių valia yra valstybės valdžios pagrindas; ši valia reiškiama periodiškuose ir teisinguose rinkimuose, rengiamuose remiantis visuotine bei lygia rinkimų teise ir vykdomuose slaptu balsavimu arba lygiaverte laisvo balsavimo tvarka (3 d.).

24. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtinta, kad aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje nurodo, kad kiekvieno rinkėjo balsas turi turėti galimybę paveikti įstatymų leidžiamosios valdžios sudėtį, kitu atveju teisė balsuoti, rinkimų procesas ir galiausiai demokratinė santvarka pati, prarastų reikšmę (2015 m. spalio 13 d. sprendimas Riza ir kiti prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 48555/10 ir 48377/10, 148 punktas). Valstybės naudojasi plačia savo nuožiūros laisve organizuodamos balsavimą. Rinkimų ribų peržiūrėjimas, kildinamas iš nevienodo gyventojų skaičiaus rinkimų apygardose, nepažeidžia Protokolo Nr. 1, jeigu laisva žmonių valia yra tiksliai atspindėta (2006 m. balandžio 4 d. sprendimas Bompard prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 44081/02). Galiausiai rinkimų sistemos pasirinkimas, pagal kurią galima užtikrinti laisvą žmonių nuomonės renkantis įstatymų leidėją reiškimą, nesvarbu, ar ji būtų pagrįsta proporcingu atstovavimu, daugiausiai balsų surinkusio asmens atstovavimu ar kitokiu susitarimu, yra klausimas, kuriame valstybė turi didelę veiksmų vertinimo laisvę (1999 m. vasario 18 d. sprendimas Matthews prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 24833/94, 64 punktas).

26. 1995 m. vasario 1 d. priimtos Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (toliau – ir Mažumų konvencija) (ratifikuota 2000 m. kovo 23 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys įsipareigoja prireikus imtis reikiamų priemonių visapusiškai ir veiksmingai lygybei tarp tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų skatinti visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Šiuo požiūriu jos deramai atsižvelgia į konkrečias tautinėms mažumoms priklausančių asmenų sąlygas. Šios konvencijos 16 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys nesiima tokių priemonių, kurios keistų gyventojų santykį tose vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, ir apribotų teises bei laisves, išplaukiančias iš šios pagrindų Konvencijos principų.

27. Mažumų konvencijos 4 straipsnis nustato, jog tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims privalo būti garantuota teisė į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo teikiamą apsaugą. Šiuo požiūriu draudžiama bet kokia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad paminėtoje nuostatoje taip pat nustatyta, kad prireikus privalo būti imtasi reikiamų priemonių skatinti visapusišką ir veiksmingą lygybę tarp tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Šiuo požiūriu turi būti deramai atsižvelgta į konkrečias tautinėms mažumoms priklausančių asmenų sąlygas, o siekiant šio tikslo įgyvendinamos priemonės nelaikomos diskriminavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-16/2013, Administracinė jurisprudencija, 2013, 25, p. 146-170).

28. Šiame kontekste pastebėtina, kad Lietuvoje nėra galiojančio Lietuvos Respublikos tautinių mažumų pagrindų įstatymo (neteko galios 2010 m. sausio 1 d.). Venecijos komisija yra pateikusi 2003 m. rugsėjo 29 d. nuomonę Nr. 237/2003 dėl Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo projekto, kuriame teigiamai įvertintas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo noras tobulinti ir keisti ankstesnį Tautinių mažumų įstatymą, siejant šiuos pokyčius su tinkamu iš Mažumų konvencijos kylančių įpareigojimų įgyvendinimu.

29. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas, 2004 m. balandžio 7 d. sprendimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi įgaliojimų tirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymo galią turintiems teisės aktams, kitaip tariant, tarptautinėms sutartims, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I7-17/2002). Be to, Konstitucinis Teismas pažymi, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas (inter alia 2016 m. gegužės 9 d., 2020 m. birželio 26 d., 2021 m. kovo 25 d. sprendimas). Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimų (inter alia 2006 m. lapkričio 20 d., 2020 m. balandžio 1 d., 2021 m. kovo 25 d. sprendimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, iškilus abejonių dėl nacionalinės teisėkūros subjektų ir tarptautinės teisės aktų prieštaravimų, jie sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėjant individualiąją ginčo bylą (taip pat žr. 2010 m. liepos 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-5/2010).

30. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė konkrečių tarptautinių sutarčių nuostatų dėl rinkimų apygardų sudarymo ir tautinių mažumų interesų šiuo aspektu atspindėjimo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat tokių konkrečių nuostatų nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei Žmogaus teisinių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, nei Mažumų konvencijoje nenustatė. Todėl byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad kyla nacionalinio teisinio reguliavimo ir tarptautinių sutarčių nuostatų kolizija.

31. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos Patariamojo komiteto 2016 m. gegužės 27 d. Teminio komentaro Nr. 4, kuriuo savo pareiškime vadovaujasi pareiškėja, 80 punkte nurodoma, kad <...> Komitetas tikslingai atsisakė siūlyti priimtinas ribas taikant mažumų teises, nes atsižvelgia į tai, kad konkretus kontekstas, istorija ir sąlygos valstybėje narėje turi būti vertinamas kiekvienu atskiru atveju konsultuojantis su suinteresuotais mažumų atstovais <...>; 81 punkte pažymima, kad <...> Valstybės narės yra aiškiai įpareigotos susilaikyti nuo bet kokių priemonių, įskaitant teritorinių reformų, kurios pakeistų gyventojų skaičiaus santykį tautinių mažumų gausiai gyvenamose srityse ir suvaržytų mažumų teises. Todėl itin svarbu apsvarstyti konkretų poveikį tautinėms mažumoms ir mažumų kalbų vartojimui glaudžiai bendradarbiaujant su tautinių mažumų atstovais, kai yra apžvelgiamos administracinės ribos, nes sukūrus stambesnes savivaldos institucijas, iš tiesų kai kurių ribų gali būti nesilaikoma <...>. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiose nuostatose yra kalbama apie administracinį suskirstymą, o ne rinkimų apygardų sudarymą, taigi jos nėra aktualios byloje nagrinėjamu atveju.

32. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pastebi, kad Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodekso 2.2 straipsnio VII pastraipoje nurodoma, kad kai rinkimų apygardų ribos apibrėžiamos iš naujo (vienmandatėje sistemoje), tai turi būti daroma nešališkai, nesukeliant žalos tautinėms mažumoms, atsižvelgiant į komiteto, kurio narių dauguma yra nepriklausomi, nuomonę; pageidautina, kad šį komitetą sudarytų geografas, sociologas, taip pat proporcingas partijų atstovų skaičius ir, jei reikia, tautinių mažumų atstovai.

33. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vyriausiojo tautinių mažumų reikalų komisaro parengtų Lundo rekomendacijų dėl tautinių mažumų veiksmingo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime II dalies B skyriaus 9 ir 10 rekomendacijose nurodoma, kad rinkimų sistema turėtų sudaryti palankesnes sąlygas mažumų atstovavimui ir įtakai. Kai mažumos yra susitelkusios teritoriškai, vienmandatės rinkimų apygardos gali užtikrinti pakankamą atstovavimą mažumoms. Geografinės rinkimų apygardų ribos turėtų sudaryti palankesnes sąlygas teisingai atstovauti tautinėms mažumoms.

34. Švelniosios teisėkūros aktų normos, nebūdamos privalomojo pobūdžio tradicine prasme, yra taip vadinama netobula norma: viena vertus, joms aiškiai būdingas norminamasis siekis paskatinti adresatus jų laikytis, kita vertus, su jomis nesiejamos jokios tiesioginės prievartos priemonės. Jos paprastai priimamos po konsultacijų su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais ir jose gali būti nustatomi „negriežti įpareigojimai“ arba „tvirti raginimai“, formuluojami „raginimo“ forma (2017 m. gruodžio 12 d. generalinio advokato M. Bobek išvada byloje Belgijos Karalystė prieš Europos Komisiją, C-16/16 P, EU:C:2017:959, 86 punktas).

35. Kaip atskleidžiama teisės doktrinoje, švelniosios teisėkūros normų veiksmingumas priklauso ne nuo vienašalės valdingus įgalinimus turinčios institucijos valios apraiškos, o nuo teisinių santykių subjektų savanoriško susitarimo ir sutikimo pripažinti šiuos teisės aktus ir jais vadovautis. Šis fenomenalus visuomeninių santykių reguliavimas laikytinas elgesio „orientyru“, kuris nėra grindžiamas valstybės prievarta (Miliuvienė, J. Soft law įtaka konstitucinės jurisprudencijos raidai: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2020, p. 30, 57, 72; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021, Administracinė jurisprudencija, 2021, 41, p. 524-581).

36. Taigi švelniosios teisėkūros (anglų kalba – soft law) normose nurodoma, kad rinkimų apygardas apibrėžiant iš naujo, svarbu nesukelti žalos tautinėms mažumoms, taip pat geografinės rinkimų apygardų ribos turėtų sudaryti palankesnes sąlygas teisingam tautinių mažumų atstovavimui. Tačiau šiai norminei bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad tokios švelniosios teisėkūros normų rekomendacijos nereiškia, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime nuostatos dėl tautinių mažumų interesų, sudarant naujas rinkimų apygardas, turi būti nustatytos expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai). Be to, nei anksčiau minėtose tarptautinėse sutartyse, nei švelniosios teisėkūros normose nėra nurodoma, kad, sudarant rinkimų apygardas, būtina užtikrinti vienodą tautinių mažumų rinkėjų, įskaitant lenkų tautinės mažumos rinkėjų, skaičių rinkimų apygardoje. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad pagal Mažumų konvenciją privalo būti imtasi reikiamų priemonių skatinti visapusišką ir veiksmingą lygybę tarp tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse (4 str. 2 d.), o Konstitucinis Teismas įpareigoja įstatymų leidėją atsižvelgti į visas reikšmės rinkimų apygardoms sudaryti turinčias aplinkybes, užtikrinant tolygų rinkėjų skaičiaus pasiskirstymą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nacionalinis teisinis reguliavimas, sudarant naujas rinkimų apygardas, turėtų sudaryti prielaidas atsižvelgti ir į tokias aplinkybes, kaip gyventojų sudėtis, kuri apima ir tautybę.

37. Pareiškėjos teigimu, byloje nagrinėjamu atveju tik lenkų tautybės asmenų interesai nebuvo užtikrinti. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija byloje ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą toliau vertins analizuodama pareiškėjos pateiktus argumentus, susijusius tik su vienos iš tautinių mažumų – lenkų – interesais. Kaip jau minėta, Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti VRK, sudarydama rinkimų apygardas, yra rinkėjų skaičius, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymas į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinis suskirstymas. Papildomų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti VRK, sudarydama rinkimų apygardas, įskaitant ir tautinių mažumų interesus, Rinkimų kodekso 16 straipsnyje nėra numatyta. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju vertinant, ar priimant ginčijamas Sprendimo dalis buvo atsižvelgta į lenkų tautinės mažumos interesus, svarbu išanalizuoti visuminį teisinį reguliavimą ir kvestionuojamų VRK Sprendimo dalių priėmimo procesą. Nors pareiškėja pareiškime neprašė ištirti VRK Sprendimo dalių atitikties Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimams, tačiau jos pareiškime išdėstyti argumentai dėl ginčijamų VRK Sprendimo dalių neteisėtumo yra susiję su VRK Sprendimo teisėkūros (priėmimo) procesu (pvz., kad VRK nesiėmė pakankamų paruošiamųjų veiksmų, neatsižvelgė į lenkų tautinės mažumos gyventojų Vilniaus rajono savivaldybės ribose skaičių). Todėl šiuo atveju byloje yra reikšminga įvertinti VRK Sprendimo priėmimo procesą.

38. Papildomai pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ši nuostata, reglamentuojanti ginčų dėl teisės nagrinėjimo ypatumus, mutatis mutandis taikoma nagrinėjant abstrakčius pareiškimus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1-968/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023).

Dėl lenkų tautinės mažumos interesų, sudarant rinkimų apygardas

39. Vertinant VRK Sprendimo priėmimo procesą ir tai, ar jį priimant buvo atsižvelgta į lenkų tautinės mažumos interesus, pažymėtina, kad Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (https://tmde.lrv.lt/lt/tautiniu-mazumu-kulturos-centrai-ir-tautines-bendrijos/statistika/), remiantis Lietuvos Respublikos 2021 m. Visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatais, 2021 m. Lietuvoje gyveno 2 mln. 810 tūkst. gyventojų, iš kurių 432 tūkst. yra tautinių mažumų atstovai. Skaitlingiausios bendruomenės: lenkai (183,4 tūkst., 6,5 proc.), rusai (141,1 tūkst., 5 proc.), baltarusiai (28,1 tūkst., 1 proc.), ukrainiečiai (14,1 tūkst., 0,5 proc.), kitos tautybės (16,1 tūkst., 0,6 proc.). Nurodoma, kad didžiausia lenkų tautybės gyventojų dalis gyvena Šalčininkų (76,3 proc.), Vilniaus (46,8 proc.), Trakų (27,5 proc.) ir Švenčionių (24,3 proc.) rajonų savivaldybėse; didžiausia rusų tautybės gyventojų dalis gyvena Visagino (47,36 proc.), Zarasų (17,18 proc.), Klaipėdos (16 proc.) ir Švenčionių (12,34 proc.) rajonų savivaldybėse.

40. Byloje kvestionuojamomis Sprendimo dalimis sudarytos rinkimų apygardos (Vilniaus pietinės Nr. 11, Riešės Nr. 55, Šalčininkų-Vilniaus Nr. 56, Nemenčinės Nr. 57) apima Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes, kuriose, kaip matyti iš anksčiau aptartų statistinių duomenų, gausiausiai gyvena lenkų tautinės mažumos atstovai.

41. VRK paaiškino, kad nuo 2020 m. Seimo rinkimų rinkėjų skaičius Vilniaus rajone padidėjo daugiau nei 6 tūkst., o Vilniaus rajono savivaldybėje yra 88 428 rinkėjai, kas sudaro beveik 3 minimalias vienmandates rinkimų apygardas. Siekis užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų dydis neviršytų Rinkimų kodekse nustatytų leistinų nuokrypio ribų ir būtų užtikrintas proporcingas rinkėjų atstovavimas Lietuvos Respublikos Seime, lėmė apygardų ribų pokyčius ir administracinių vienetų skaidymą.

42. VRK atsiliepime į pareiškimą atskleidė VRK Sprendimo teisėkūros procesą ir tai, kaip Sprendimo projektas buvo derinamas su suinteresuotais asmenimis: iki 2023 m. lapkričio 30 d. VRK organizavo viešą 2024 m. Seimo rinkimų apygardų ribų pokyčių pristatymo ir aptarimo procesą: 2023 m. rugsėjo 4 d. VRK savo tinklalapyje paskelbė, kad kviečia į 2023 m. rugsėjo 11 d. vyksiantį 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų apygardų ribų pokyčių pristatymo renginį, taip pat informavo, kad visi pasiūlymai dėl apygardų ribų keitimo laukiami el. pašto adresu apygarduribos@vrk.lt, pasiūlymų pateikimo terminas – 2023 m. spalio 2 d.; 2023 m. rugsėjo 11 d. VRK Seime pristatė esamos Seimo rinkimų apygardų ribų situacijos ir numatomų pokyčių projektą (Pirmasis projektas) ir informavo apie galimybę teikti siūlymus apygardų ribų projektui; 2023 m. rugsėjo 25 d. VRK savo tinklalapyje priminė apie galimybę pateikti siūlymus kitų metų rudenį vyksiančių Seimo rinkimų apygardų ribų projektui; 2023 m. spalio 30 d. VRK pristatė patikslintą 2024 m. Seimo rinkimų apygardų ribų pokyčio variantą (Antrasis projektas, po du variantus Vilniaus ir Panevėžio regionuose) ir pakvietė teikti jam pasiūlymus iki 2023 m. lapkričio 14 d.

43. Iš VRK pateikto 2023 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolo matyti, kad, svarstant Sprendimo priėmimą, VRK pirmininkė Lina Petronienė, be kita ko, nurodė, kad Vilniaus regione Nemenčinės, Medininkų, Naujosios Vilnios ir Naujamiesčio-Naujininkų rinkimų apygardos yra per didelės. Taip pat Lina Petronienė informavo, jog gautas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimos sąjungos nepritarimas dėl siūlomų ribų keitimo, Seimo narė Rita Tamašunienė pateikė savo siūlymus, skaičiavimus, taip pat yra gautas Europos Parlamento Tradicinių mažumų, tautinių bendrijų ir kalbų inter grupės pirmininkų kreipimasis.

44. VRK byloje pateikė 2023 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 2-1660(2.1), kuris patvirtina, kad VRK išsiuntė paaiškinimus Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai dėl priimto Sprendimo ir išdėstė aplinkybes dėl sudarytų apygardų, nurodė, kad buvo atsižvelgta į apygardų kompaktiškumo, jų teritorijų integralumo aspektą, kad buvo įvertintas rinkėjų sociodemografinės ir kultūrinės sudėties tolygumo aspektas, konstatuojant, kad Šalčininkų-Vilniaus ir iš esmės Vilniaus pietinė apygardos šiuo aspektu taip pat būtų vienalytiškesnės, nei iki tol (2020 m. Seimo rinkimų apygardos), ar kaip siūloma Antrajame projekte. Taip pat VRK pateikė raštus, patvirtinančius, kad Bajorų, Gineitiškių, Platiniškių, Juodšilių k., Valčiūnų k. gyventojams buvo pateikti atsakymai dėl Vilniaus pietinės apygardos sudarymo.

45. Teismui buvo pateikti Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Rolando Tučo paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kodėl sprendimas Vilniaus metropolinio regiono vakarinių priemiesčių rinkimų apylinkes perkelti į gretimas Vilniaus miesto rinkimų apygardas yra netinkamas, nes ne tik padidėtų iš kelių savivaldybių rinkimų apylinkių sudarytų apygardų skaičius, tačiau toks sprendimas nebūtų tvarus, nes Pilaitės-Karoliniškių, Pašilaičių ir Verkių apygardos yra itin sparčiai augančios, todėl prieš kitus (2028 m.) Seimo rinkimus jų ribas vėl tektų keisti.

Be to, tai neišspręstų gerokai per didelio rinkėjų skaičiaus problemos Nemenčinės ir Medininkų apygardose, nes būtų perkelta per mažai apylinkių. Nebent Vilniaus mieste būtų kardinaliai pakeistos visų Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų ribos. Tačiau tokiu būdu būtų pažeistas ir istoriškumo kriterijus – Vilniaus miesto rinkimų apygardų žemėlapis pasikeistų neatpažįstamai (lyginant su 2020 m. Seimo rinkimų žemėlapiu). Pažymima, kad Sprendimu patvirtintų apygardų ribos, lyginant su 2020 m. Seimo rinkimų apygardų ribomis Vilniaus mieste, net ir sukūrus naują Naujininkų–Rasų rinkimų apygardą, santykinai pasikeitė nedaug.

Paaiškinama, kad, vertinant rinkimų apygardų kompaktiškumą ir preliminariai – jų gyventojų sociodemografinės bei kultūrinės sudėties tolygumą, galima drąsiai teigti, kad Šalčininkų-Vilniaus rinkimų apygarda sociodemografiniu bei kultūriniu požiūriu netgi tapo gerokai vienodesnė, nei buvo iki tol. Šalčininkų rajono savivaldybės gyventojų sociodemografinė bei etninė sudėtis yra gerokai artimesnė Vilniaus rajono savivaldybės Marijampolio, Medininkų, Rukainių ir Kalvelių seniūnijų gyventojų sudėčiai, nei kad buvo prieš tai, kai Šalčininkų rajono savivaldybės rinkimų apylinkės buvo vienoje apygardoje su priemiestinėmis Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių seniūnijos rinkimų apylinkėmis.

Gerokai ribas pakeitusi Vilniaus pietinė rinkimų apygarda geografiniu aspektu yra gana kompaktiška. Pagirių seniūnijos Baltosios Vokės rinkimų apylinkė yra įsiterpusi į Vilniaus miestą, apygarda neblogai integruota į transporto infrastruktūros tinklą. Be to, ir Vilniaus pietinės dalies, ir Grigiškių, ir Pagirių seniūnijos gyventojai sociodemografiniais bruožais yra gana panašūs, jų etninė sudėtis mišri. Seimo rinkimų Nemenčinės ir Riešės vienmandatės rinkimų apygardos jų gyventojų sociodemografine ir etnine sudėtimi yra gana netolygios, tačiau šios apygardos tokiomis buvo ir iki tol.

Be to, 2024 m. sudaryta Riešės rinkimų apygarda geografiniu aspektu tapo gerokai kompaktiškesnė, mažiau ištęsta šiaurės rytų–pietų vakarų kryptimi, nei buvo iki tol (2020 m. Nemenčinės rinkimų apygarda).

46. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas minėtų rinkimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsakingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims. Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šis principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada).

47. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, jog itin svarbu, kad institucijos, kurioms yra patikėta administruoti rinkimų procesą, veiktų skaidriai ir būtų nepriklausomos nuo politinio manipuliavimo (2007 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Georgian Labour Party prieš Gruziją, pareiškimo Nr. 9103/04, 101 punktas, 2015 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Tahirov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 31953/11, 57 punktas) bei pakankamai motyvuotų savo sprendimus (2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Namat Aliyev prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 18705/06, 90 punktas, 2015 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Tahirov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 31953/11, 57 punktas, 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Kerimova prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 20799/06, 45 punktas, 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Davydov ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 75947/11, 274 punktas).

48. Iš anksčiau išdėstytų argumentų, VRK nurodyto Sprendimo teisėkūros proceso ir byloje esančių duomenų matyti, kad VRK, priimdama ginčijamas Sprendimo dalis, atliko išsamias derinimo procedūras – teikė projektą svarstymams, siūlė visuomenei pateikti pastabas, jas vertino, inter alia, šiame svarstymo procese savo siūlymus teikė ir lenkų tautinės mažumos atstovai (I t., b. l. 133–134). Svarstant 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo galimybes ir gavus suinteresuotų asmenų, įskaitant ir lenkų tautinės mažumos atstovus, pasiūlymus, buvo parengti du 2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų apygardų ribų pokyčio varianto projektai. Pareiškėja nedetalizavo, kokių paruošiamųjų veiksmų, priimdama ginčijamas VRK Sprendimo dalis, neatliko VRK. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, VRK Sprendimo priėmimo procesas, byloje esantys duomenys ir teismo posėdyje VRK atstovų pateikti paaiškinimai atskleidžia, kad VRK, sudarydama kvestionuojamas rinkimų apygardas, vertino tokias aplinkybes, kaip rinkėjų migracija, demografiniai veiksniai, įskaitant gyventojų etninę sudėtį, rinkėjų sociodemografinės ir kultūrinės sudėties tolygumas, rinkimų apygardų vientisumas, rinkimų apygardų istoriškumas, teritorijų integralumas, vis augantis gyventojų skaičius atitinkamose teritorijose, ir siekė užtikrinti tolygų, kiek įmanoma, rinkėjų pasiskirstymą. VRK Sprendimo rengimo procese dalyvavo ir geografas, kaip rekomenduojama Venecijos komisijos Gerosios rinkimų praktikos kodekso 2.2 straipsnio VII pastraipoje. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, į lenkų tautinės mažumos gyventojų Vilniaus rajono savivaldybės ribose skaičių VRK priimdama Sprendimą atsižvelgė. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja savo pareiškime nedetalizavo, kokiais aspektais lenkų tautinės mažumo interesai nebuvo užtikrinti, ir nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad lenkų tautinės mažumos interesai nebuvo užtikrinti (pvz., kad sudarytos geografinės rinkimų apygardų ribos nesudaro palankių sąlygų teisingai atstovauti lenkų tautinei mažumai ar kad jai tokiu būdu buvo sukelta žala), taip pat nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių pakankamų teisinių argumentų.

49. Kaip patvirtina Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, VRK rinkimų apygardų sudarymo procese kontroliuojant ir imantis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis, turi plačią diskrecijos teisę. Ši diskrecijos teisė sudarė pagrindą VRK, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, priimti Pirmąjį Seimo rinkimų apygardų ribų situacijos ir numatomų pokyčių projektą, o ne Antrąjį projektą. Nors pareiškėja pareiškime pateikia pasiūlymus, kaip, jos manymu, būtų galima sudaryti rinkimų apygardas, kad jos, kaip teigia pareiškėja, labiau atitiktų lenkų tautinės mažumo interesus, sprendimą dėl rinkimų apygardų sudarymo priima VRK. Išplėstinė teisėjų kolegija byloje, įvertinusi kvestionuojamų Sprendimo dalių priėmimo procesą, nenustatė, kad VRK, sudarydama ginčijamas rinkimų apygardas, savo diskrecijos teisę byloje nagrinėjamais klausimais būtų naudojusi netinkamai.

50. VRK pateikė į bylą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2023 m. lapkričio mėnesio raštą Nr. A33(1)- „Dėl 2024 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų 2-ojo projekto“, kuriame administracijos direktorius nurodo, kad „antrasis projektas yra absoliučiai nepagrįstas ir neužtikrins demokratiško rinkėjų atstovavimo. Prašome atsižvelgti į tai, kas išdėstyta, ir patvirtinti 2024 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų 1-ąjį projektą“. Pareiškėja į bylą pateikė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos frakcijos 2024 m. vasario 21 d. atsakymą į gautą Seimo narės Ritos Tamašunienės raštą, kuriame nurodoma, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba nebuvo įgaliojusi administracijos direktoriaus teikti raštus VRK ir nederino su juo pozicijos vienmandačių apygardų klausimu. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau aptartas VRK Sprendimo priėmimo procesas atskleidžia, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2023 m. lapkričio mėnesio raštas Nr. A33(1)- „Dėl 2024 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų 2-ojo projekto“ nebuvo vienintelis ar pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaudamasi VRK sudarė kvestionuojamas 2024 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardas. Todėl pareiškėjos papildomai pateiktas raštas (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos frakcijos 2024 m. vasario 21 d. atsakymas į gautą raštą), kad administracijos direktorius nebuvo įgaliotas teikti tokios pozicijos, taip pat jos nederino, nevertintinas kaip turintis esminės įtakos kvestionuojamų VRK Sprendimo dalių teisėtumui.

51. Nors pareiškėja nurodė nesutinkanti su tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimo narius vienmandatėse rinkimų apygardose renka nevienodas skaičius lenkų tautinės mažumos rinkėjų, šiuo aspektu ji nenurodė teisinio reguliavimo ar Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos, sudarančios pagrindą tokį jos teiginį laikyti pagrįstu. Išplėstinė teisėjų kolegija, kaip jau minėta, nustatė, kad Konstitucinis Teismas įpareigoja įstatymų leidėją atsižvelgti į visas rinkimų apygardoms sudaryti turinčias reikšmės aplinkybes, užtikrinant tolygų rinkėjų skaičiaus pasiskirstymą. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė, kad iš Konstitucijos ir jos nuostatų aiškinimą pateikiančio Konstitucinio Teismo jurisprudencijos teisėkūros subjektams kyla pareiga užtikrinti vienodą tautinių mažumų, įskaitant ir lenkų tautinės mažumos, rinkėjų skaičių vienmandatėse rinkimų apygardose. Minėta, kad pareiškėja nepagrindė, jog tokie reikalavimai kyla pagal Lietuvos prisiimtus iš tarptautinės teisės kylančius įpareigojimus.

52. Išanalizavus ginčijamas Sprendimo dalis, matyti, kad kiekviena iš kvestionuojamų (Vilniaus pietinės Nr. 11, Riešės Nr. 55, Šalčininkų-Vilniaus Nr. 56, Nemenčinės Nr. 57) rinkimų apygardų yra sudaryta neviršijant 10 proc. nuokrypio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose į mažesnę ar didesnę pusę (rašte „Numatomi vienmandačių rinkimų apygardų ribų pokyčiai 2024 m. Seimo rinkimai (1 variantas)“ nurodoma, kad šiuo metu vienos apygardos rinkėjų skaičius gali svyruoti nuo beveik 30 800 iki beveik 37 600 rinkėjų, o VRK pažymėjo, kad rinkėjų skaičiaus vidurkis vienmandatėse apygardose – 34 258 rinkėjai; Sprendimo priede nurodyta, kad 11 Vilniaus pietinę apygardą sudaro 31 787 rinkėjai, 55 Riešės – 34 445, 56 Šalčininkų-Vilniaus – 35 116, 57 Nemenčinės – 34 238). Tai suponuoja, kad ginčijamos VRK Sprendimo dalys atitinka Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir rinkėjų skaičius kvestionuojamose apygardose yra nuo 0,9 iki 1,1 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Kaip jau minėta anksčiau, 10 proc. nuokrypis pagal Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą skaičiuojamas nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus, o ne nuo perkeltų, lyginant su ankstesniais rinkimais, rinkėjų skaičiaus ar nuo tautinių mažumų, gyvenančių tam tikroje rinkimų apygardoje, įskaitant lenkų tautinę mažumą, skaičiaus. Pareiškėjos siūlomas Rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimas nėra pagrįstas iš įstatymų, Vyriausybės norminių teisės aktų, Konstitucijos ar Konstitucinio Teismo jurisprudencijos kylančiais argumentais.

53. Įvertinus tai, kad ginčijamų VRK Sprendimo dalių priėmimo procese VRK atsižvelgė į gyventojų sudėtį, inter alia lenkų tautinių mažumos interesus, ir užtikrino tolygų rinkėjų skaičiaus pasiskirstymą, taip pat dėl duomenų dėl lenkų tautinei mažumai sukeltos žalos stokos pagal byloje esančius duomenis yra pagrindas pripažinti, kad kvestionuojamos VRK Sprendimo dalys neprieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 55 straipsnio 1 daliai.

54. Pareiškėjos atstovė pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Rinkimų kodekso normų, reglamentuojančių rinkimų apygardų sudarymą, atitikties Konstitucijai.

55. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024 ir kt.).

56. Pastebėtina, kad pareiškėjos atstovė, pateikdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, iš esmės nenurodė išsamių ir konkrečių argumentų, kuriais grįstų Rinkimų kodekso normų, reglamentuojančių rinkimų apygardų sudarymą, prieštaravimą Konstitucijai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje atskleistas visuminis rinkimų apygardų sudarymo teisinis reguliavimas iš esmės įvykdo Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įstatymų leidėjui keliamus įpareigojimus, susijusius su rinkimų apygardų sudarymu byloje kvestionuotais aspektais. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. spalio 20 d. nutarime jau yra pasisakęs dėl vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo ir rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičiaus nuokrypio nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus klausimų. Atsižvelgdama į anksčiau šiame sprendime aptartą taikytinų teisės normų aiškinimo analizę, Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytą doktriną rinkimų apygardų sudarymo klausimu, taip pat į tai, kad teismui pagrįstų abejonių dėl Rinkimų kodekso normų, reglamentuojančių rinkimų apygardų sudarymą, konstitucingumo nekyla, išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėjamu atveju nenustatė būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VRK Sprendimo dalių atitikties tarptautinės teisės ir švelniosios teisėkūros normoms taip pat netenkinamas. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. Sp-291 „Dėl 2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo“ dalys dėl Vilniaus pietinės Nr. 11, Riešės Nr. 55, Šalčininkų-Vilniaus Nr. 56, Nemenčinės Nr. 57 apygardų sudarymo neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 16 straipsnio 2 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 55 straipsnio 1 daliai.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Jolanta Malijauskienė

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė