2016-02-04 Nr. AB-2703-3-63-3-00864-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-435-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00864-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei darbo biržai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 31–32), kurį patikslino (I t., b. l. 44–45), prašydamas panaikinti Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SR-1782(3.14.).

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu skirti paramą savarankiško užimtumo rėmimo įgyvendinimui. Pareiškėjo įmonės kūrimui atsakovo sprendimais buvo skirtos subsidijos. Siekiant jas įsisavinti, buvo būtina įsigyti transporto priemonę. Skundžiamu sprendimu buvo atimta galimybė pareiškėjo įsteigtai įmonei įsigyti lengvąjį automobilį, kuris yra būtinas įmonės veikloje. Atsakovui buvo žinoma transporto priemonės įsigijimo įmonės reikmėms problema ir padėtis dėl pareiškėjo sveikatos būklės, kuri leidžia jam vairuoti tik lengvąjį automobilį. Taigi atsakovas nepagrįstai nepervedė likusios 9 909,23 Lt subsidijos dalies.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog gautą 75 procentų subsidiją jis panaudojo. Pažymėjo, jog jis, kaip neįgalus asmuo, pasinaudojo teisės aktuose numatyta galimybe įsteigti verslą, planavo įsteigti triušių veisėjo darbo vietą, įsigijo būtinas darbo priemones, tačiau iki galo darbo vieta negali būti įsteigta, nes atsakovas atsisako pervesti likusią subsidijos dalį transporto priemonės įsigijimui.

Atsakovas Klaipėdos teritorinė darbo birža su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 71–76) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad ginčas kilo dėl 2013 m. gegužės 10 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo sudarytos savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. SUR-3-13 (toliau – ir Sutartis) įgyvendinimo. Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo įsteigti darbo vietą sau iki 2014 m. vasario 28 d. (vėliau terminą pratęsiant iki 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. birželio 3 d.) bei vykdyti kitus įsipareigojimus, o atsakovas įsipareigojo skirti 39 509,23 Lt subsidiją darbo vietai įsteigti, pervedant 29 600 Lt per 10 darbo dienų nuo mokėjimo prašymo daliniam mokėjimui gauti pateikimo, o likusias pripažintas tinkamomis finansuoti lėšas – 9 909,23 Lt, pervedant per 5 darbo dienas, pasirašius darbo vietų steigimo darbų atlikimo aktą ir pateikus mokėjimo prašymą su išlaidas pateisinančių dokumentų kopijomis. Pareiškėjas iki 2014 m. birželio 3 d. neįgyvendino visų numatytų veiklų, t. y. neįsigijo krovininio automobilio, neapdraudė už subsidijos lėšas įsigyto ilgalaikio materialiojo turto, taip pat nepateikė raštiško pranešimo atsakovui apie materialinių ir teisinių sąlygų darbo vietai sukurti sudarymą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių visų veiklų pagal Sutartį ir paraišką įgyvendinimą. Pareiškėjui neįsigijus visų paraiškoje ir patikslintose paraiškose nurodomų darbo priemonių, pareiškėjas neįsisteigė sau darbo vietos. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktas aiškiai apibrėžia, kas laikytina darbo priemonėmis, į kurių sąvoką nepatenka lengvieji automobiliai. Pareiškėjui buvo siūlyta įgyvendinti Sutartį atsisakant darbo priemonės – krovininio automobilio, tačiau jis nesutiko. Taigi atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo pasirašyti darbo vietų steigimo darbų atlikimo akto bei išmokėti likusią subsidijos dalį. Sprendimu pakartotinai pareiškėjui nurodytas teisinis reikalavimo pagrindas grąžinti 29 600 Lt skirtos subsidijos ir netenkintas pareiškėjo reikalavimas išmokėti 10 000 Lt savarankiško užimtumo rėmimo įgyvendinimui skirtų lėšų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl sunkios sveikatos būklės nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimo, pervedant likusią subsidijos dalį.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, jog pareiškėjui ne kartą buvo siūlyta ginčą išspręsti taikiai, t. y. patikslinti paraišką, pakeičiant darbo priemonę – krovininį automobilį – kita darbo priemone, pateikti įsigijimą patvirtinančius dokumentus ir pateikus mokėjimo prašymą su išlaidas pateisinančių dokumentų kopijomis likusi 25 procentų subsidijos dalis būtų išmokama. Tokiu būdu būtų įsteigta pareiškėjo darbo vieta, tačiau pareiškėjas paraiškos netikslina, kategoriškai atsisako pakeisti darbo priemonę kita, tvirtindamas, kad jam būtinos lėšos lengvojo automobilio įsigijimui.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu (I t., b. l. 170–176) pareiškėjo E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. SR-1782 (3.14) (I t., b. l. 83–84), kuriuo nuspręsta, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui pervesti likusią subsidijos dalį už steigiamą darbo vietą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo rėmimo įstatymas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-979 redakcija), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtintas Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas (ginčui aktuali 2014 m. kovo 31 d. įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d.). Teismas rėmėsi Užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 punktais, 29 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 32 straipsniu, taip pat Aprašo 3.3, 163.1, 164, 168, 172, 174, 176–179, 181 ir 183 punktais.

Pažymėta, kad byloje ginčas iš esmės kilęs dėl Aprašo 176 punkto, reglamentuojančio sąlygas dėl subsidijų išmokėjimo, taikymo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą nepervesti likusios subsidijos dalies, kadangi transporto priemonė yra būtina darbo priemonė įsteigiant sau darbo vietą. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. liepos 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pervesti likusią subsidijos dalį bei nurodyti teisinį pagrindą grąžinti išmokėtą subsidijos dalį (I t., b. l. 85). Skundžiamame sprendime pakartotinai pareiškėjui pateikta informacija apie pareigą grąžinti avansu sumokėtos subsidijos lėšas, nurodytas teisinis reglamentavimas. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog šioje administracinėje byloje skundas nagrinėjamas tik dėl atsakovo sprendimo nepervesti likusios subsidijos dalies, todėl skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo grąžintinos sumos vertintinos kaip informacinio pobūdžio, nes jos pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

Iš rašytinės bylos medžiagos bei proceso dalyvių paaiškinimų teismas nustatė, jog pareiškėjas Klaipėdos teritorinei darbo biržai teikė 2013 m. vasario 26 d. paraišką savarankiškam užimtumui remti, vėliau paraišką tikslino keletą kartų (2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. birželio 26 d.). 2013 m. gegužės 10 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo pasirašyta savarankiško užimtumo rėmimo sutartis Nr. SUR-3-13, kuri buvo pakeista atitinkamais susitarimais 2013 m. liepos 3 d. Nr. SUR-3-13/1, 2014 m. vasario 28 d. Nr. PDVS-1, 2014 m. balandžio 2 d.

Nr. PDVS-2, 2014 m. gegužės 19 d. Nr. PDVS-3 (I t., b. l. 96, 111, 113, 120–122, 129). Iš paraiškų Klaipėdos teritorinei darbo biržai turinio matyti, jog pareiškėjas siekė, įsteigęs mažąją bendriją, užsiimti laukinių kailinių žvėrelių auginimu ir įsteigti triušių veisėjo darbo vietą. Prašoma subsidijos suma nurodyta 39 509,23 Lt. Pagal paskutinę patikslintą paraišką (I t., b. l. 133–136) subsidija bus panaudota sekančiai: patalpų remontui, narvų prieaugliui ir patelei su šėryklomis įsigijimui, žoliapjovės įsigijimui, kompiuterio įsigijimui bei krovininio automobilio įsigijimui.

Anksčiau paminėta paraiška ir jos patikslinimai bei pareiškėjo savarankiško užimtumo rėmimo klausimai buvo svarstyti Klaipėdos teritorinės darbo biržos Darbdavių paraiškų subsidijoms gauti: darbo vietų steigimui, neįgaliųjų savarankiškam užimtumui remti, įdarbinimui subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimui bei darbo rotacijai atrankos komisijos 2013 m. kovo 3 d., 2014 m. gegužės 15 d., 2014 m. birželio 5 d., 2013 m. liepos 3 d. posėdžiuose (I t., b. l. 93–95, 99–100, 114–117, 131–132). Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktoriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimu nutarta patenkinti pareiškėjo patikslintą paraišką, sudaryti savarankiško užimtumo rėmimo sutartį, paskiriant 39 509,23 Lt subsidiją (I t., b. l. 129, 130).

Iš esmės paraiškos buvo tikslinamos, o savarankiško užimtumo rėmimo sutartis buvo keičiama dėl darbo vietos įsteigimo termino pratęsimo. Sutarties 1.1 punktu numatyta pareiga pareiškėjui įsteigti darbo vietą iki 2014 m. vasario 28 d., šis terminas atidėtas keletą kartų darbo vietos įsteigimo datą nukeliant į 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. balandžio 9 d. Pagal paskutinį susitarimą dėl savarankiško užimtumo rėmimo sutarties pakeitimo pareiškėjui nustatytas terminas iki 2014 m. birželio 3 d. įsteigti darbo vietą (I t., b. l. 96).

Pagrindinės priežastys nukelti darbo vietos įsteigimo terminą buvo šios: pareiškėjas neįsigijo patikslintoje paraiškoje numatytos darbo priemonės – krovininio automobilio ir nepateikė įsigijimą patvirtinančių dokumentų, taip pat nepateikė už subsidijos lėšas įsigyto ilgalaikio materialaus turto apdraudimo maksimaliu atkuriamosios vertės draudimu ir draudimo dokumentų (I t., b. l. 98, 99–100). Vertintina tai, jog pasibaigus numatytam darbo vietos įsteigimo terminui, triušių veisėjų darbo vietos įsteigimo aktas nebuvo pasirašytas dėl neįvykdytų veiklų pagal paraiškas – neįsigytas krovininis automobilis, ilgalaikis materialusis turtas neapdraustas maksimaliu atkuriamosios vertės draudimu.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog 2013 m. gegužės 17 d. pareiškėjas gavo subsidijos lėšų avansą – 29 600 Lt. Kaip nurodė pareiškėjas teismo posėdžio metu, už šią subsidijos dalį jis įsigijo triušių narvus, susiremontavo patalpas, įsigijo kompiuterį, žoliapjovę. Likusi 9 909,23 Lt subsidijos suma pareiškėjui nepaskirta dėl anksčiau nurodytų neįvykdytų veiklų pagal paraiškas. Atsakovo atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu bei rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, jog pareiškėjui ne kartą buvo siūlyta atsisakyti darbo priemonės – krovininio automobilio ir pakeisti ją kita darbo priemone, įsigijus ją pateikti tai patvirtinančius dokumentus ir subsidija būtų pervesta, tačiau pareiškėjas atsisakė (I t., b. l. 93–95).

Pažymėtina, jog 2015 m. vasario 4 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo sudaryta galimybė ginčą išspręsti taikiai, tačiau kaip matyti iš atsakovo atstovės pateikto Klaipėdos teritorinės darbo biržos Darbo grupės dėl lėšų, išmokėtų įgyvendinant aktyvios darbo rinkos politikos priemones, išieškojimo 2015 m. vasario 18 d. posėdžio protokolo, ginčo išspręsti taikiai nepavyko (I t., b. l. 162–165). 2015 m. kovo 18 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovo atstovė dar kartą pareiškėjui išaiškino, kaip būtų galima įkurti darbo vietą, t. y. pateikti patikslintą paraišką, darbo priemonę – krovininį automobilį pakeisti kita darbo priemone, pateikti darbo priemonės įsigijimo dokumentus ir likusi subsidijos dalis būtų pervesta, tačiau pareiškėjas atsisakė eliminuoti darbo priemonę – krovininį automobilį, teigdamas, jog gali vairuoti tik lengvąjį automobilį, o transporto priemonė yra būtina darbo priemonė.

Apibendrinus išdėstytas faktines aplinkybes darytina išvada, jog likusi subsidijos dalis pagal pareiškėjo pateiktą patikslintą paraišką yra numatyta krovininio automobilio įsigijimui. Pareiškėjas teigia pagal sveikatos būklę tokios transporto priemonės negalintis vairuoti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo tarp šalių dėl Sutarties ir susitarimų dėl Sutarties pakeitimo nėra, todėl teismas nepasisako dėl Sutartyje numatytos darbo priemonės – krovininio automobilio – įrašymo pagrįstumo. Kaip matyti iš bylos duomenų, patikslintos paraiškos teikimo metu (2013 m. birželio 26 d.) atsakovui buvo žinomos aplinkybės dėl pareiškėjo teisės vairuoti transporto priemones apribojimo dėl sveikatos būklės. Byloje pateikta Kretingos rajono savivaldybės Viešosios įstaigos Kretingos ligoninės 2012 m. gegužės 21 d.

Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma Nr. 177 (I t., b. l. 81–82), kurioje nurodyta, jog pagal sveikatos būklę pareiškėjas gali vairuoti su apribojimais tik B kategorijos transporto priemonę be teisės dirbti samdomo darbo. Vėliau išduotame Viešosios įstaigos Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro 2014 m. rugpjūčio 16 d. medicininiame pažymėjime Nr. 330 (I t., b. l.

43) taip pat nurodyta, jog pagal sveikatos būklę pareiškėjas gali vairuoti su apribojimais tik B kategorijos transporto priemones, be teisės dirbti su šios kategorijos transportu. Šiame kontekste teisėjų kolegija vertina Aprašo 3.2 punkte nurodytą darbo priemonių sąvoką, t. y. darbo procese naudojamos transporto priemonės (išskyrus lengvuosius automobilius, turinčius mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui) ir darbo įrenginiai (mašinos, įrenginiai, aparatai, prietaisai, įrankiai, įtaisai ar kiti reikmenys, būtini darbo vietos funkcionavimui užtikrinti), priskirtini ilgalaikiam materialiajam turtui.

Spręstina, ar pareiškėjo pageidaujama įsigyti transporto priemonė – lengvasis automobilis, gali būti laikytina darbo priemone Aprašo 3.2 punkto prasme. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktas B kategorijos automobilius (kuriuos leidžiama vairuoti pareiškėjui) apibrėžia, kaip automobilius, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, lingvistiniu aiškinimu minėtame įstatyme nuostata „ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo“ yra tapati Aprašo 3.2 punkte nustatytai nuostatai „mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui“ ir reiškia, jog darbo priemonei negali būti priskirtas B kategorijos automobilis.

Teisėjų kolegija, teismo posėdžiuose išklausiusi pareiškėjo pasisakymus dėl transporto priemonės įsigijimo, pažymi, jog pareiškėjas ydingai supranta Aprašo 176 punkto nuostatas dėl likusios subsidijos dalies pervedimo. Pareiškėjas paaiškino, jog transporto priemonės nėra įsigijęs, neturi tam lėšų, nes viską investavo triušių ūkiui, todėl tikisi gavęs subsidijos dalį įsigyti lengvąjį automobilį. Sutinkamai su Aprašo 176 punkto nuostatomis, likusi subsidijos dalis nepervedama avansu, o tik tada, kai pasirašomas darbo vietų steigimo (pritaikymo) darbų atlikimo aktas ir pateikiamos mokėjimo prašymo su išlaidas pateisinančiais dokumentais kopijos. Vadinasi, pareiškėjas, siekdamas įsisavinti likusią subsidijos dalį, pirmiausia pats (savo lėšomis) privalo įsigyti darbo priemonę, pateikti Darbo biržai tai patvirtinančius dokumentus, pateikti raštišką pranešimą apie materialinių ir teisinių sąlygų naujai darbo vietai sukurti sudarymą, tada atsakovas atliktų Aprašo 178 punkte numatytus veiksmus – patikrintų darbo vietas ir už subsidiją subsidijos gavėjo įsigytų darbo priemonių panaudojimą darbo vietoje ir jų atitikimą nurodytoms priemonėms paraiškoje bei su subsidijos gavėju pasirašytų darbo vietos steigimo aktą. Byloje neginčijamai nustatyta, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti, nes pareiškėjui neįsteigus darbo vietos iki Sutartyje nustatyto termino – 2014 m. birželio 3 d., nepasirašytas darbo vietos steigimo aktas, nepateiktas mokėjimo prašymas su išlaidas pateisinančiais dokumentais, todėl atsakovas byloje skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pervesti likusią subsidijos dalį. Net ir darant prielaidą, jog pareiškėjas pakeistų paraišką ir joje nurodytų kitą darbo priemonę – transporto priemonę, turinčią daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, ir pagal sveikatos būklę galėtų vairuoti tokios kategorijos transporto priemonę, nereiškia, jog likusi subsidijos dalis jam būtų pervesta avansu, kadangi Aprašo 176 punktas imperatyviai reglamentuoja avansu pervedamos subsidijos dalies išraišką – tik 75 procentai, o likusi dalis išmokama tik po aukščiau nurodytų veiksmų atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu Darbo biržai paliekama kontrolės funkcija, siekiant, jog paskirta subsidija darbo vietoms steigti būtų panaudota pagal paskirtį.

Pažymėtina, jog pagal Aprašo 185.3 punktą neįsteigęs savarankiško užimtumo rėmimo sutartyje numatytos darbo vietos, subsidijos gavėjas privalo grąžinti darbo biržai visą išmokėtos subsidijos dalį. Iš Klaipėdos teritorinės darbo biržos pateiktų rašytinių įrodymų – Darbo vietų steigimo ir savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos posėdžio 2014 m. birželio 5 d. protokolo Nr. UR-12(8.65) (I t., b. l. 93–95) ir Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktoriaus 2014 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. V-383 „Dėl paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo“ (I t., b. l. 92) nustatyta, jog atsakovo sprendimu pareiškėjui buvo nustatyta prievolė grąžinti išmokėtą subsidijos lėšų avansą – 29 600 Lt dėl neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų pagal 2013 m. gegužės 10 d. Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. SUR-3-13 1.1 punktą. Kretingos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo Klaipėdos teritorinės darbo biržos ieškinį atsakovui E. K. dėl 29 600 Lt skolos priteisimo (I t., b. l. 149). Pažymėtina, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi pasisakė apie galimybę sudaryti taikos sutartį.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad užimtumo rėmimo priemonės ir darbo rinkos paslaugos finansuojamos iš užimtumo fondo (Užimtumo rėmimo įstatymo 36 straipsnis), kurias sudaro ir valstybės biudžeto lėšos, nedarbo socialinio draudimo lėšos, todėl asmenys, besinaudojantys solidarumo principu grįstomis socialinės apsaugos formomis, inter alia savarankiško užimtumo rėmimu – subsidijų darbo vietoms steigti skyrimu, privalo nuolat patys aktyviai rūpintis savo gerove, būti sąžiningais, laikytis nustatytų savarankiško užimtumo rėmimo, subsidijų skyrimo ir naudojimo taisyklių. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neįsteigė darbo vietos, nesudarė materialinių ir teisinių sąlygų darbo vietai sukurti. Jam ne kartą buvo sudaryta galimybė pakeisti patikslintą paraišką savarankiškam rėmimui užimti, atsisakyti darbo priemonės – krovininio automobilio ir numatyti kitą darbo priemonę, ją įsigyti, pateikti tai patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas šių veiksmų neatliko, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pervesti likusią subsidijos dalį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatomis, teismas nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Įvertinus Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2014 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 1782(3.14) pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, pripažintina, jog jis priimtas atsakovo kompetencijos ribose, minėto akto forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, akto turinys juridiškai pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 180–181) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas neprieštarautų taikos sutarties sudarymui, jeigu atsakovas tenkintų jo reikalavimus.

Atsakovas Klaipėdos teritorinė darbo birža su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 1–5) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo tas pačias faktines bylos aplinkybes ir iš esmės tokius pat argumentus dėl ginčo dalyko, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Papildomai nurodo, kad nors, apelianto teigimu, jis faktiškai vykdo įsteigtos įmonės veiklą, tačiau valstybės subsidijos darbo vietoms steigti yra tikslinės ir skiriamos pagal Aprašo nuostatas atitinkamoms darbo priemonėms įsigyti bei yra išmokamos subsidijos gavėjams laikantis teisės aktais nustatytų procedūrų bei Sutarties sąlygų. Pareiškėjas teigia, kad būdamas pensininku neturi santaupų, reikalingų įsigyti reikiamą įrangą, tačiau su Sutarties sąlygomis (2.2.2. p.) susipažino, todėl laikytina, kad jam žinoma subsidijos skyrimo tvarka, o nurodyti motyvai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjui ne kartą buvo suteikta galimybė sudaryti taikos sutartį, tačiau su taikos sutarties sudarymu jis sutiktų tik tuo atveju jei būtų tenkinti jo reikalavimai. Tačiau atsakovas, sumokėjęs likusią subsidijos dalį prieš pareiškėjui įsigyjant reikalingas veiklai vykdyti priemones, pasielgtų neteisėtai ir pažeistų teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo nurodytomis sąlygomis taikiai išspręsti ginčo neįmanoma. Kita vertus, siekiant taikaus ginčo išsprendimo bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantas atsakovui žodžiu išreiškė pageidavimą paraiškoje numatytą įsigyti darbo priemonę – krovininį automobilį, keisti kita darbo vietai įsteigti reikalinga priemone, apeliantas pagal Aprašo nuostatas turėtų pateikti atsakovui prašymą dėl paraiškos keitimo; gavęs raštišką apelianto prašymą atsakovas galės įvertinti taikos sutarties sudarymo galimybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau argumentų, pagrindžiančių šį prašymą, nepateikė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą bei byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. SR-1782(3.14.) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu atsakovas atsakė į pareiškėjo E. K. 2014 m. liepos 8 d. pareiškime pateiktą prašymą paaiškinti, kokiu pagrindu Klaipėdos teritorinė darbo birža reikalauja grąžinti jau išmokėtą savarankiško užimtumo rėmimui skirtos subsidijos dalį, taip pat, remdamasis Aprašo 3, 176 ir 177 punktais, atsisakė išmokėti likusią savarankiško užimtumo rėmimui skirtų lėšų dalį (pagal Sutarties 2.2.2. punktą – 9 909,23 Lt).

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo bei patikslinto skundo turinio (I t., b. l. 31–32, 44–45) matyti, jog iš esmės pareiškėjas nesutinka su ta skundžiamo sprendimo dalimi, kuria jam atsisakyta išmokėti likusią savarankiško užimtumo rėmimui skirtų lėšų dalį.

Ginčijamą sprendimo dalį atsakovas motyvuoja tuo, kad pagal Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 176 punktą likusi subsidijos dalis gavėjams išmokama per 5 darbo dienas arba per su darbdaviu suderintą laikotarpį, pasirašius darbo vietų steigimo (pritaikymo) darbų atlikimo aktą ir pateikus mokėjimo prašymą su išlaidas pateisinančių dokumentų kopijomis. Šiuo atveju darbo vietos steigimo aktas pasirašytas nebuvo, taip pat nepateiktas mokėjimo prašymas su išlaidas pateisinančiais dokumentais, Sutartis nebuvo įgyvendinta 1.1. punkto sąlygomis 9t. y. iki 2014 m. birželio 3 d.), todėl nėra teisinio pagrindo pervesti pareiškėjui likusią, jo reikalaujamą 9 909,23 Lt subsidijos dalį.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas apeliaciniu skundu skundžiamu 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas neįsteigė darbo vietos, nesudarė materialinių ir teisinių sąlygų darbo vietai sukurti, nors jam ne kartą buvo sudaryta galimybė pateikti patikslintą paraišką, atsisakyti darbo priemonės – krovininio automobilio bei numatyti kitą darbo priemonę, ją įsigyti ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės vienu argumentu – jo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta praktika, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat pakartotinai įvertinusi byloje surinktus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ydingai supranta Aprašo 176 punkto nuostatas dėl likusios subsidijos dalies pervedimo. Kaip teisingai sprendime pažymėjo Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Aprašo 176 punkte imperatyviai nustatyta, kad likusi subsidijos dalis (25 proc.) nepervedama avansu, o pervedama tik tada, kai pasirašomas darbo vietų steigimo (pritaikymo) darbų atlikimo aktas ir pateikiamos mokėjimo prašymo su išlaidas pateisinančiais dokumentais kopijos.

Kadangi pareiškėjas iki Sutartyje nustatyto termino (2014 m. birželio 3 d.) šių veiksmų neatliko, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pervesti likusią subsidijos dalį. Vadinasi, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendime teisingai nusprendė, kad Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2014 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 1782(3.14) priimtas atsakovo kompetencijos ribose, minėto akto forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, akto turinys juridiškai pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalį aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygas ir tvarką bei darbo rinkos paslaugų teiškimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi tik tai, kad nagrinėjamu atveju taikomas aktas – Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas (tekste – Aprašas), kurį 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, priimtas detalizuojant Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo nuostatas, susijusias su aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis. Tokie įgaliojimai socialinės apsaugos ir darbo ministrui suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 744 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymą“ (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2015 m. sausio 9 d., Žin., 2009, Nr. 90-3867).

Be to, nagrinėjamam ginčui iš esmės nėra aktualios pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad dėl savo sveikatos būklės jis gali vairuoti tik lengvąjį automobilį. Nors, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nurodė, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta sąvoka „ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo“ yra tapati Tvarkos aprašo 3.2 punkto nuostatai „mažiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui“, tačiau, kaip minėta, šis netikslumas nagrinėjamu atveju nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl plačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, Klaipėdos apygardos administracinis teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai ir dėl kokios priežasties atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė