fb661b1b-4a4c-4dca-9d81-289fda484dc6 · Å iaulių apygardos teismas

                                                    Pranešėja B. Simonaitienė                                                  Civilinė byla Nr. 2A-451-372/2013Teisėjas J. Stubrys                                                 Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07384-2011-8                                                                             Procesinio sprendimo kategorija: 121.14;121.21             (S)                           ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 25 d.

Å iauliai              Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymÄ J. G. ir A. G., apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Panevėžio specialiojo ugdymo centro ieÅ¡kinį atsakovui E. G., atstovaujamam pagal įstatymÄ A.

G. ir J. G., dėl skolos už suteiktas socialines ir laikino apgyvendinimo paslaugas priteisimo ir įpareigojimo atsiimti atstovaujamÄ jį iÅ¡ centro ir atsakovo E. G., atstovaujamo pagal įstatymÄ A. G. ir J. G., prieÅ¡ieÅ¡kinį atsakovui Panevėžio specialiojo ugdymo centrui dėl neturinės žalos atlyginimo.     Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : Ginčo esmė                IeÅ¡kovas Panevėžio specialiojo ugdymo centras kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo E. G. atstovo pagal įstatymÄ A.

G. priteisti 6 360,40 Lt skolÄ už suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas; įpareigoti E. G. atstovus pagal įstatymÄ A. G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sÅ«nų E. G. iÅ¡ (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Panevėžio specialiojo ugdymo centro (buvęs pavadinimas – Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centras) direktoriaus 2005 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 3-U E. G. nuo 2005 m. kovo 7 d. priimtas į centrÄ , jo atstovui pagal įstatymÄ A. G. praÅ¡ant. Nuo 2008 m. liepos 3 d.

Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti nauji Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatai. Dėl dienos socialinių paslaugų teikimo tėvai kreipiasi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, kuris nustato mokestį už socialines paslaugas. A. ir J. G. atsisakė sudaryti tokiÄ sutartį dėl tokių paslaugų teikimo jų sÅ«nui E. G., tai yra nesutiko gauti socialines paslaugas tokia tvarka, kokia yra nustatyta, ir už socialines paslaugas nemokėjo.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 1-32-28 patvirtino Centro nakvynės paslaugų teikimo tvarkÄ ir nustatė naujÄ vienos nakvynės kainÄ â€“ 23,70 Lt. E. G. tėvai už sÅ«nui teikiamas nakvynės paslaugas nuo 2009 metų balandžio mėnesio nebemoka. Už E. G. suteiktas nakvynės paslaugas skolÄ sudaro apmokėjimas už laikinojo apnakvindinimo paslaugų teikimÄ bei sutarčių dėl Å¡ių paslaugų teikimo sudarymo. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2009 m. birželio 19 d. raÅ¡te Nr. (16.3-42)SD-4996 nurodė, kad už E. G. teikiamas paslaugas jo atstovai turėjo mokėti vadovaujantis apmokėjimo už socialines paslaugas tvarkos nuostatomis.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. iÅ¡nagrinėjo E. G. atstovų pagal įstatymÄ skundÄ dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 1-32-28, kuriuo buvo nustatyta vienos nakties nakvynės kaina vienam paslaugų gavėjui centre. Teismas skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ ir konstatavo, kad E. G. tėvai privalo mokėti už jų sÅ«nui suteiktas paslaugas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimÄ paliko galioti.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2011 m. birželio 8 d. rašte Nr. SPS-404(30.10) nurodyta, kad išmokos už neįgalų sūnų mokamos jo tėvui A. G., todėl skola už E. G. suteiktas paslaugas turi būti priteistos iš A. G.. Centro nuostatų 19 punkte nustatyta, kad Centre ugdomi Panevėžio miesto specialiųjų poreikių vaikai ir jaunuoliai ir tik tuo atveju, jei yra laisvų vietų, kitų savivaldybių gyventojai priimami tik sudarius sutartį dėl finansavimo.

A. G. centrui pateikė lapelį apie jų Å¡eimos nuolatinės gyvenamosios vietos adresÄ â€“ (duomenys neskelbtini). Kadangi E. G. socialines paslaugas turi teikti jo nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybė, E. G. įstatyminiai atstovai įpareigotini atsiimti sÅ«nų iÅ¡ Panevėžio specialiojo ugdymo centro.Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius praÅ¡o ieÅ¡kinį tenkinti. Nurodo, kad neįgalus vaikas turi gauti visas reikiamas ugdymo ir socialines paslaugas, tačiau skyrius, įvertinęs tai, kad (duomenys neskelbtini) yra tokio pobÅ«džio Specialaus ugdymo centras, mano, jog vaikui reikiamų paslaugų teikimas galėtų bÅ«ti teikiamas jo gyvenamojoje vietoje, ir tai nepažeistų vaiko teisių bei teisėtų interesų.Atsakovas E. G., atstovaujamas atstovų pagal įstatymÄ J.

G. ir A. G., pateikė teisme prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo praÅ¡o Panevėžio specialiojo ugdymo centro ieÅ¡kinį atmesti, priteisti iÅ¡ Panevėžio specialiojo ugdymo centro E. G. naudai 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad 2008-10-31 A. G. gavo iÅ¡ Socialinės paramos skyriaus raÅ¡tÄ Nr. Sr-4584, kuriame buvo paraÅ¡yta informacija, jog E. G. nuo 2008-11-03 yra nutraukiamos dienos socialinės globos paslaugos mokykloje. 2008-11-07 mokyklos (duomenys neskelbtini) D. S. atsiuntė A. G. raÅ¡tÄ Nr. 1-12-227, kuriame buvo paraÅ¡yta, jog vadovaujantis Socialinės paramos skyriaus 2008-11-04 raÅ¡tu Nr. Sr-4621 E. G. nutraukiamos socialinės globos paslaugos mokykloje nuo 2008-11-04.

Nuo 2008-11-04 E. G. buvo paÅ¡alintas iÅ¡ mokyklos ( duomenys neskelbtini) D. Å . 2008-11-04 įsakymu Nr. U-l9. 2008-11-05 A. G. nuvyko į Socialinės paramos skyrių, ten parašė praÅ¡ymÄ Reg. Nr. Pr-G-1214 leisti susipažinti su sprendimais, kuriais remiantis E. G. nutrauktos socialinės paslaugos, ir jis paÅ¡alintas iÅ¡ mokyklos. 2008-11-06 iÅ¡ Socialinės paramos skyriaus buvo gautas raÅ¡tas Nr. Sr-4637, kuriame paraÅ¡yta, jog vadovaujantis Asmens (Å¡eimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008-10-27 sprendimu ir Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008-10-30 sprendimu Nr. PAG1-183, E. G. nutraukiamos teikiamos socialinės paslaugos.

Dėl neteisėtai nutrauktų socialinių paslaugų, kurios E. G. yra bÅ«tinos kasdien, ir paÅ¡alinimo iÅ¡ mokyklos E. G. žymiai pablogėjo sveikata, pastarasis patyrė didelius iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus. Nuo 2009-04-28 E. G. vėl pradėjo lankyti mokyklÄ . Panevėžio apskrities virÅ¡ininko administracijos Valstybinės Å¡vietimo priežiÅ«ros skyrius atliko patikrinimÄ ir 2009-05-23 pažymoje Nr. Å 1-6 konstatavo, jog E. G. paÅ¡alintas iÅ¡ mokyklos neteisėtai, jam nutrauktos socialinės paslaugos neteisėtai.

Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo iÅ¡nagrinėta administracinė byla Nr. 1-47-252/2010, teismas 2010-12-08 sprendimu pripažino mokyklos direktorės 2008-11-04 įsakymÄ Nr. U-19 dėl socialinių paslaugų nutraukimo ir E. G. paÅ¡alinimo iÅ¡ mokyklos neteisėtu. Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo iÅ¡nagrinėta administracinė byla Nr. 1-42-379/2009, kurioje teismas 2009-10-01 sprendimu pripažino neteisėtais Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008-10-30 sprendimÄ Nr. PAG1-183 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-04-20 sprendimÄ Nr. 19-4-7-565.

Dėl Å¡io teismo sprendimo buvo duodamas apeliacinis skundas ir 2010-10-18 nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-1222/2010 paliko galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimÄ .  E. G. buvo neteisėtai nutrauktos socialinės paslaugos ir pastarasis buvo paÅ¡alintas iÅ¡ mokyklos nuo 2008-11-04 iki 2009-04-28. Dėl neteisėtai nutrauktų socialinių paslaugų, paÅ¡alinimo iÅ¡ mokyklos ir ilgai trunkančio pažeidimo (6 mėn.), E. G. patyrė sveikatos pablogėjimÄ , didelius iÅ¡gyvenimus, nepatogumus, emocinę depresijÄ , tai jam pakenkė sveikatai – paliko nervingas, nuolat prislėgtas, kankino nemiega, blogai jautėsi.

Mokykla tyčiniais veiksmais pasikėsino į vienÄ iÅ¡ svarbiausių įstatymo saugomų žmogaus vertybių – žmogaus sveikatÄ , tuo padarydama E. G. didelę žalÄ .               Atsakovas, atsikirsdamas į ieÅ¡kinį nurodo, kad ieÅ¡kovas reikalauja nuostolių atlyginimo nei iÅ¡ sutartinių santykių, nei iÅ¡ delikto, o remiasi tik norminiais teisės aktais. Mano, kad 2008-07-03 Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-20-14, kuriuo buvo patvirtinti Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatai, neatitinka ir prieÅ¡tarauja 2006-01-19 LR Socialinių paslaugų įstatymo nuostatoms, LR Biudžetinių įstaigų 1995-12-05 įstatymo Nr. I-1113 4 straipsnio nuostatoms, LR CK 2. 47 straipsnio nuostatoms. 2007-03-13 Nr. Al-67 įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir Darbo ministro 2006-04-05 įsakymo Nr. Al-94 „Dėl asmens (Å¡eimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos apraÅ¡o ir senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ numato socialinės globos paslaugos nustatymo ir skyrimo tvarkÄ .

Kaip jau anksčiau konstatavo administraciniai teismai, nagrinėjant bylas dėl neteisėtai nutrauktų socialinių paslaugų ir pašalinimo iš mokyklos, E. G. mokykloje buvo nustatytas socialinių paslaugų poreikis ir šios paslaugos buvo paskirtos. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog dėl socialinių paslaugų nustatymo ir teikimo atsakovas turėjo kreiptis į Socialinės paramos skyrių ir su šiuo skyriumi sudaryti sutartį. Sutartį dėl socialinių paslaugų teikimo turime sudaryti su mokykla, nes pastaroji šias socialines paslaugas teikia, tačiau tokios sutarties jiems niekas nedavė pasirašyti.

Socialinių paslaugų įstatymas numato, jog asmenys pasiraÅ¡o sutartį su Socialinės paramos skyriumi tik tuo atveju, jei Å¡ios teikiamos socialinės paslaugos yra mokamos. Nagrinėjamu atveju,               E. G., kaip Å¡alpos pensijos gavėjas, Vyriausybės nutarimu nuo mokėjimo yra atleistas. Dėl Vyriausybės nutarimo 21 punkto neteisingo iÅ¡aiÅ¡kinimo ieÅ¡kovas bando nepagrįstai praturtėti, nes Å¡i teisės norma numato pareigÄ mokėti už teikiamas socialines paslaugas tik invalidumo (dabar – netekto darbingumo) pensijų gavėjams.

E. G. yra mažametis vaikas su visiÅ¡ka negalia, jis pagal įstatymus gauna tik Å¡alpos pensijÄ . IeÅ¡kovas nepagrįstai teigia, jog Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra priskiriamas prie dienos centrų žmonėms su negalia, todėl turi bÅ«ti taikomas Vyriausybės nutarimo 21.2 punktas. IeÅ¡kovas nepagrįstai teigia, jog mokykloje teikiama nakvynės paslauga yra papildomai mokama socialinė paslauga. Jei, ieÅ¡kovo teigimu, tai papildomai apmokama socialinė paslauga, tokiu atveju Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28 prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-29 nutarimui Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“.

Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007-08-30 sprendimu Nr. 1-7-12 patvirtinto „Asmens socialinių paslaugų poreikių nustatymo ir skyrimo tvarkos apraÅ¡o“ 2 punktas, kuriame nustatyta, kad socialinių paslaugų poreikiai nustatomi ir socialinės paslaugos skiriamos asmeniui gyvenančiam ir deklaravusiam gyvenamÄ jÄ vietÄ Panevėžio mieste, prieÅ¡tarauja Socialinių paslaugų įstatymui ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymui Nr. Al-94. PrieÅ¡taravimas yra tai, jog Panevėžio miesto savivaldybės taryba apraÅ¡o 2 dalyje nurodo papildomÄ apribojimÄ asmenims gauti socialines paslaugas – privalomÄ gyvenamosios vietos deklaravimÄ Panevėžio mieste.                Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimu į atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį nurodo, kad laikotarpiu nuo 2008-11-04 iki 2009-04-28 E. G., turintis sunkiÄ negaliÄ , negavo jam reikalingų socialinių paslaugų.

Jei teismas nustatys, kad prieÅ¡ieÅ¡kinys yra pagrįstas, skyrius neprieÅ¡taraus, jog E. G. iÅ¡ centro bÅ«tų priteista neturinė žala.             IeÅ¡kovas atsiliepimu į atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį praÅ¡o jį atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių raÅ¡ytinių įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalÄ . IÅ¡ esmės sprendimÄ nutraukti paslaugas E. G. priėmė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-185-252-2009) konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. PAG1-183 dėl socialinių paslaugų nutraukimo E. G. panaikinamas iÅ¡imtinai atsižvelgiant į nepilnamečio E. G., negalinčio atlikti bet kokių veiksmų, interesus. Tačiau teismas taip pat konstatavo, kad E. G. tėvai netinkamai vykdo tėvų pareigas, pažeidžia Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, įpareigojančiÄ tėvus tinkamai prižiÅ«rėti savo vaikus.

Teismas pažymėjo, kad E. G. tėvai nesirÅ«pina tinkamu dokumentų sutvarkymu, jų pateikimu, gaudami socialines įmokas už neįgalų vaikÄ tinkamai jų nepanaudoja vaiko interesams. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2009 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr. 3-2009/1-156 „Dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro skundo dėl E. G. galimai neteisėto naudojimosi centro teikiamomis paslaugomis“ konstatuota, kad A. ir J. G. nesusitvarkė reikiamų dokumentų paslaugoms gauti, atveždavo ir palikdavo sÅ«nų centre nesant pasiraÅ¡ytų teisės aktuose numatytų ugdymo ir socialinių paslaugų teikimo sutarčių.

Byloje nenustačius teisiÅ¡kai reikÅ¡mingo priežastinio ryÅ¡io, nėra pagrindo tenkinti pareikÅ¡to reikalavimo. Byloje nepateikta informacijos apie tai, kad E. G. patyrė įtampos, nerimo dėl ateities, kitų negatyvių padarinių.                           II. Pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados Å iaulių miesto teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies, o atsakovo prieÅ¡inį ieÅ¡kinį atmetė. Priteisė ieÅ¡kovui Panevėžio specialiojo ugdymo centrui solidariai iÅ¡ atsakovo E. G. atstovų pagal įstatymÄ A.

G. ir J. G. 6 360,40 Lt atlyginimÄ už atsakovui suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas. IÅ¡ atsakovo E. G. atstovų pagal įstatymÄ A. G. ir J. G. solidariai priteistos 6 360,40 Lt sumos sumokėjimÄ ieÅ¡kovui iÅ¡dėstė per 6 mėnesius, įpareigojant juos mokėti kiekvienÄ mėnesį po 1 060,07 Lt, paskutinį mėnesį sumokant 1 060,05 Lt.  Teismas, atlikęs teisės aktų teisinį vertinimÄ ir įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovui E. G. Panevėžio specialiojo ugdymo įstaigoje be kitų socialinių paslaugų yra teikiamos ir papildomos apnakvindinimo paslaugos, todėl teismas Å¡alių teisiniams santykiams netaikė Å vietimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Teismas, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009-10-01 sprendimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-03-25 sprendimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-05-28 sprendimu nustatytus faktus pripažino prejudiciniais faktais, ir jais grindė savo iÅ¡vadas sprendime. Teismas atmetė atsakovo prieÅ¡inio ieÅ¡kinio reikalavimÄ kreiptis į administracinės kompetencijos teismÄ dėl jo nurodytų teisės aktų atitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktams. Socialinių paslaugų įstatymo 26 str. nuostatos numato, kad mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo abejoti ir dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimo Nr. 1-32-28 atitikties aukÅ¡tesnės teisės galios aktams.

Teismas, iÅ¡analizavęs bylos medžiagÄ , padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas ir toliau privalo mokėti už jam ieÅ¡kovo suteikiamas papildomas paslaugas pagal LRV 2006-06-14 nutarimu Nr. 583 patvirtintÄ ApraÅ¡Ä , tai yra jo VI dalį.Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, sprendė, kad nuo 2005-03-07, tai yra susitarimo momento, Å¡alis sieja ne tik sutartiniai socialinių paslaugų santykiai vieÅ¡osios, bet ir privatinės teisės prasme, o tuo pačiu iÅ¡ jų atsakovui kyla turtinės prievolės, todėl atsakovo pareiga sumokėti ieÅ¡kovui už suteiktas papildomas socialines paslaugas, tai yra atsakovo apnakvindinimÄ .

Taip pat teismas konstatavo, kad paslaugos gavėjas (atsakovas) nėra tiesiogiai pažeidęs sutartinių įsipareigojimų, susijusių su socialinių paslaugų santykiais, iÅ¡skyrus apmokėjimÄ už suteiktas papildomas paslaugas, dėl to jam netaikė civilinės atsakomybės sÄ lygos dėl sutarties nutraukimo (CK 6.717 str. 3 d., 6.256 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagal bylos aplinkybes privalo atlyginti ieÅ¡kovui tik už tÄ paslaugų dalį, dėl kurios ieÅ¡kovas patyrė iÅ¡laidų, o ne už tas paslaugas, už kurias turi sumokėti trečiasis asmuo, tai yra jo gyvenamosios vietos savivaldybė.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo dabartinę turtinę padėtį, iÅ¡dėstė iÅ¡ jo atstovų pagal įstatymÄ priteistos sumos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Å¡eÅ¡ių mėnesių terminui.Teismas sutiko su atsakovo atstovų pagal įstatymÄ nurodoma aplinkybe, kad jų vaikui geresnes sÄ lygas augti ir ugdytis gali suteikti tik ieÅ¡kovas, todėl teismas tai vertino kaip pakankamÄ pagrindÄ nekeisti vaiko globos įstaigos, o pirmenybę suteikti vaiko interesams (CK 3.3 straipsnis). Teismas nurodė, jog, kai sprendžiamas klausimas dėl vaiko globos įstaigos pakeitimo, pirmenybė teiktina tai aplinkybei, kur vaiko buvimo sÄ lygos jam yra priimtinesnės, o tai, kad tokios pat paslaugos vaikui gali bÅ«ti suteiktos ir jo tėvų gyvenamosios vietos analogiÅ¡koje globos įstaigoje, negali turėti lemiamos reikÅ¡mės. Teismas ieÅ¡kovo reikalavimÄ atsakovo atstovams pagal įstatymÄ nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento nutraukti atsakovo apgyvendinimÄ jų įstaigoje atmetė.Teismas nustatė, kad byloje kartu su prieÅ¡iniu ieÅ¡kiniu yra pateikti įrodymai dėl E. G. sveikatos sutrikimų, tačiau sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog Å¡ie sveikatos sutrikimai yra sietini su jam padaryta neturtine žala.

Teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo sveikatos sutrikimai yra susiję bÅ«tent su jo patirtais iÅ¡gyvenimais ar patirtais kitais nepatogumais. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai             Apeliaciniu skundu atsakovas E. G., atstovaujamas atstovų pagal įstatymÄ J. G. ir A. G., praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2013-02-25 sprendimÄ visa apimtini, iÅ¡skyrus sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovo 2-asis ieÅ¡kinio reikalavimas, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti, o atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkinti.

Taip pat praÅ¡o sustabdyti bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į administracinį teismÄ , siekiant patikrinti, ar toliau nurodomi teisės aktai ar jų dalis atitinka galiojančius įstatymus ir jiems neprieÅ¡tarauja:            a)  Ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28, kuriuo buvo patvirtinta mokykloje laikino apnakvindinimo nakties kaina ir tvarka, visa apimtimi atitinka LR Å vietimo įstatymo 36 straipsnio 4 ir 6 dalis.           b)  Ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28, kuriuo buvo patvirtinta mokykloje laikino apnakvindinimo nakties kaina ir tvarka, visa apimtimi atitinka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymo Nr. Al-93 patvirtinto socialinių paslaugų katalogo 14.4 punktÄ .           c)  Ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28, kuriuo buvo patvirtinta mokykloje laikino apnakvindinimo nakties kaina ir tvarka, visa apimtimi atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-29 nutarimo Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ 21.1 punktÄ .          d)  Ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008-07-03 sprendimas Nr. 1-20-14 „Dėl Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centro pavadinimo pakeitimo, Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų patvirtinimo ir savivaldybės tarybos 2005-05-12 sprendimo Nr. 1-32-21 1.1 papunkčio pripažinimo netekusio galios“ visa norminio teisės akto apimtimi atitinka LR CK normas bei kitus įstatymus.          Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais motyvais:Teismas priimdamas sprendimÄ , priteisė skolÄ ne atsakovui, tačiau atsakovo atstovui A.

G. bei kitam atsakovo atstovui pagal įstatymÄ J. G., nors tokio ieÅ¡kininio reikalavimo nebuvo. Byloje nėra galimas ieÅ¡kinio reikalavimų tenkinimas atsakovo atstovams, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo galimas skolos priteisimas A. G. ir J. G.. Teismas neturėjo teisinio pagrindo peržengti (virÅ¡yti) ieÅ¡kinio reikalavimo apimties ir priteisti skolÄ abiems atstovams pagal įstatymÄ , nes reikalaujama buvo priteisti skolÄ tik iÅ¡ vieno atstovo.Teismas neteisingai nustatė ieÅ¡kovo teisinį statusÄ bei tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, kurie reguliuoja iÅ¡kilusį ginÄÄ .

Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog ieškovas Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra ne tik mokykla – švietimo įstaiga, tačiau ir dienos globos paslaugas teikianti įstaiga, t. y. socialinių paslaugų įstaiga. Šios įstaigos turimas teisinis statusas yra vienas iš reikšmingų faktų nustatymų šioje nagrinėjamoje byloje, kadangi švietimo įstaiga – bendrojo lavinimo mokykla neturi teisės teikti socialinių paslaugų, kaip laikinas apnakvindinimas ar trumpalaikė socialinė globa.Apeliantas mano, kad ieškovas yra bendrojo lavinimo mokykla, ir nėra jokio atskiro socialinės globos įstaigos padalinio, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog šalių teisinius santykius nereguliuoja Švietimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Socialinių paslaugų įstaigos ir Å¡vietimo įstaigos – visiÅ¡kai skirtingi subjektai, ir jų sritį reguliuoja skirtingi įstatymai, visiÅ¡kai skiriasi ir jų paslaugų sritis.Teismas, priimdamas sprendimÄ , nepagrįstai vadovavosi Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimu Nr. 1-32-28.Teismas konstatavo, jog atlikęs ginčo Å¡alių teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų teisinę analizę, nenustatė jokių juose esančių teisės normų prieÅ¡taravimų ar jų neatitikties aukÅ¡tesnės galios teisės aktams.

Todėl padarė iÅ¡vadÄ , kad yra teisinis pagrindas, sprendžiant Å¡alių ginÄÄ , remtis ieÅ¡kovo nurodytais vietos savivaldos teisės aktais, atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 punktÄ . Su tokia teismo padaryta iÅ¡vada apeliantas nesutinka, kadangi teismo posėdžių metu, kai buvo teikiami atstovų praÅ¡ymai kreiptis į administracinį teismÄ , siekiant nustatyti teisės aktų atitiktį aukÅ¡tesniems teisės aktams, buvo nurodyti akivaizdÅ«s Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimų prieÅ¡taravimai ir neatitiktis aukÅ¡tesniems teisės aktams.

Teismas sprendime nurodo, jog tarp atsakovo ir ieškovo buvo išnagrinėta administracinė byla (A502- 438/2011), kurioje nustatyt faktai laikomi prejudiciniais faktais šioje nagrinėjamoje byloje, nereikalaujančiais pakartotinės jų analizės, tačiau sprendime teismas priešingai nustatė faktus, nei jie yra išnagrinėtoje administracinėje byloje.Teismas padarė neteisingas išvadas, jog atsakovui nebetaikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-29 nutarimo Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ nuostatos.

KategoriÅ¡kai negalime sutikti su tokia ministerijos iÅ¡vada, kuria teismas rėmėsi grįsdamas savo sprendimo teisėtumÄ .Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovai pagal įstatymÄ prašė atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį, tai suteikė teismui teisę iÅ¡dėstyti skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ atitinkamam terminui. Nei raÅ¡tu, nei žodžiu niekada atsakovo atstovai pagal įstatymÄ neprašė teismo iÅ¡dėstyti skolos mokėjimÄ , nes ieÅ¡kinio nepripažįsta.

Teismas nepagrįstai nustatė, jog tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo yra sudaryta sutartis dėl teikiamo apnakvindinimo mokykloje. Atsakovas nakvoja mokykloje pagal Å¡vietimo sritį reguliuojančias teisės normas. Sutartis negali bÅ«ti sudaryta, nes Å¡ios sutarties sudarymÄ numato Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28, kuriuo buvo patvirtinta mokykloje laikino apnakvindinimo nakties kaina ir tvarka. Å is savivaldybės sprendimas akivaizdžiai prieÅ¡tarauja teisės normoms, todėl negalima jokia sutartis, remiantis tokiu savivaldybės tarybos neteisėtu sprendimu.

Teismas, spręsdamas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimÄ atsiimti vaikÄ iÅ¡ Panevėžio specialiojo ugdymo centro, netinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, reguliuojančias tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti iÅ¡vados, jog atsakovui buvo padaryta neturtinė žala. Teismas nenurodė, kokie įrodymai buvo pateikti į bylÄ , sprendime neanalizavo jų įrodomosios reikÅ¡mės, nenurodė jokių motyvų Å¡iuo klausimu.

Apeliantas mano, jog šio sprendimo dalis yra be motyvų. Visiškai nesuprantamas teismo motyvas, jog teismui tenkinant ieškovo ieškinį tik iš dalies yra atkuriamas socialinis teisingumas atsakovo atžvilgiu. Byloje yra pateikti dokumentai iš Panevėžio ligoninės, kurioje vaikas atsidūrė po to, kai jam buvo nutrauktos socialinės paslaugos ir jis buvo pašalintas iš mokyklos. Vaikui labai padidėjo raumenų tonusas, „sutraukė“ jo kaklo raumenis, pečių srityje „sutraukė“ raumenis, dėl to jis pradėjo springti valgydamas, labai blogai jautėsi.

Byloje pateiktas Å iaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Medicinos pagrindų katedros (duomenys neskelbtini) D. M. 2012-02-21 raÅ¡tas, kuris patvirtina, kad E. G. savarankiÅ¡ko funkcionavimo gebėjimo lygis yra labai mažas, todėl socialinė ir medicininė reabilitacija turi bÅ«ti teikiama didesniu ar mažesniu intensyvumu nuolat ir nuosekliai. Per pusę metų atsiradusios kontraktÅ«ros dėl specialistų pagalbos negavimo niekada jau nedings. Vaikas patyrė didžiulius dvasinius iÅ¡gyvenimus, kai negalėjo bÅ«ti mokykloje su draugais ir auklėtoja, prie kurių jis labai pripratęs.                Atsiliepimu į atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymÄ J.

G. ir A. G., apeliacinį skundÄ LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iÅ¡vadoje (2012 m. gruodžio 14 d. raÅ¡te Nr. (10.18-6)SD-8181) pateikė savo nuomonę dėl teisės aktų, reglamentuojančių socialinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas, taikymo E. G.. Ministerija palaiko savo pozicijÄ , iÅ¡dėstytÄ iÅ¡vadoje.                Atsiliepimu į atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymÄ J.

G. ir A. G., apeliacinį skundÄ Panevėžio miesto savivaldybės administracija praÅ¡o Å iaulių miesto apylinkės teismo 2013-02-25 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad Tarybos sprendimai – 2009-04-29 Nr. 1-32-28 ir 2008 m. liepos 3 d. Nr. 1-20-14, dėl kurių teisėtumo atsakovui kyla abejonės, buvo pakankamai iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėti administracinėse bylose, todėl nėra pagrindo pakartotinai dėl tų pačių dalykų kreiptis į administracinį teismÄ . teismas teisingai vertino ginčo aplinkybes, ir pagrįstai priteisė 6 360,40 Lt atlyginimÄ už atsakovui suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas.

Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis bÅ«tų galima teigti, kad dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro ar jo darbuotojų veiksmų atsirado neturtinė žala, jog Å¡i žala atsirado dėl Å¡ios institucijos ar jos darbuotojo kaltės, kad yra priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.              Atsiliepimu į atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymÄ J. G. ir A. G., apeliacinį skundÄ Panevėžio specialiojo ugdymo centras praÅ¡o Å iaulių miesto apylinkės teismo 2013-02-25 sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti.

Nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas priteisė skolÄ už   E. G. nakvojimÄ bendrojo lavinimo mokykloje. Sprendimo rezoliucinėje dalyje aiÅ¡kiai nurodyta, kad skola priteisiama už atsakovui suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas. Aplinkybę, kad Centras teikia miÅ¡raus tipo paslaugas, konstatavo ir Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendime. Aplinkybę, kad už E. G. suteiktas nakvynės paslaugas turi bÅ«ti apmokama, pažymėjo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2009 m. birželio 19 d. raÅ¡te Nr. (16.3-42)SD-4996 ) ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2009 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr.3-2009/1-156 „Dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro skundo dėl E. G. galimai neteisėto naudojimosi centro teikiamomis paslaugomis“.

E. G. ligos istorija, Å iaulių universiteto Medicinos pagrindų katedros (duomenys neskelbtini) D. M. 2012 m. vasario 21 d. raÅ¡tas bei dokumentai iÅ¡ VÅ¡Ä® Panevėžio apskrities ligoninės patvirtina tik E. G. diagnozes, kurias jis turėjo priimant jį į CentrÄ . Jokių duomenų apie ligos paÅ«mėjimÄ Å¡iuose dokumentuose nėra. Teismas pagrįstai nesustabdė bylos ir nesikreipė į Panevėžio apygardos administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar administraciniai aktai: Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimai 2008 m. liepos 3 d.

Nr. 1-20-14, 2009 m. balandžio 29 d. Nr. 1-32-28 ir 2007 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 1-7-12 patvirtinto Asmens socialinių paslaugų poreikių nustatymo ir skyrimo tvarkos apraÅ¡o 2 punktas atitinka įstatymus. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais.

Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo iÅ¡raiÅ¡ka, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vienÄ ar kitÄ Ä¯rodymÄ .

Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese iÅ¡vadai apie fakto buvimÄ padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobÅ«dį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Ä®vertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumÄ , sÄ sajumÄ , leistinumÄ , tarpusavio ryšį, pakankamumÄ Ä¯rodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.).

IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiÅ¡kia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis bÅ«tų padarytos kitokios iÅ¡vados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokiÄ nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikÅ¡mės, nesuponuoja iÅ¡vados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesÄ nustatantys procesiniai įstatymai.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad teismas nebÅ«tų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs.Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos apraÅ¡o, kuris reglamentuoja asmens (Å¡eimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžių nustatymo, pagalbos pinigų mokėjimo, asmens (Å¡eimos narių) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimo klausimus, 4 punktÄ konkretų asmens (Å¡eimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, Å¡iuo ApraÅ¡u ir kitais teisės aktais.

Mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmeniui (šeimai) nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens (šeimos narių) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir asmeniui (šeimai) teikiamų socialinių paslaugų rūšį (5 p.). Asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos, susijusios su asmens (šeimos) mokėjimu už socialines paslaugas, nustatomos rašytine socialines paslaugas gaunančio asmens (vieno iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjo (rūpintojo) ir savivaldybės sutartimi.

Sutartyje privalo bÅ«ti nustatyti konkretÅ«s asmens (Å¡eimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžiai pinigine iÅ¡raiÅ¡ka ir mokėjimo tvarka (8 p.). Å io Vyriausybės nutarimo 2 punkte nustatyta, kad pagal šį nutarimÄ nustatomas mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmenims, pradėjusiems gauti socialines paslaugas po 2006 m. liepos 1 d. Asmenys, pradėję gauti socialines paslaugas iki 2006 m. liepos 1 d., už socialines paslaugas moka pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimÄ Nr. 111 ,,Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai jiems nustatytas mokėjimo už socialines paslaugas dydis yra didesnis už nustatytÄ jį pagal Å¡iuo nutarimu patvirtintÄ Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos apraÅ¡Ä .

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintos Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21 punkte nurodyta, kad už specialiÄ sias socialines paslaugas, teikiamas dienos globos įstaigose, mokama Å¡ia tvarka: 21.1 – dienos centruose – už teikiamas paslaugas mokama priklausomai nuo asmens (Å¡eimos) pajamų. Socialinę paÅ¡alpÄ gaunančios Å¡eimos ir Å¡alpos (socialinę) pensijÄ gaunantys asmenys nuo mokėjimo atleidžiami. Kiti paslaugų gavėjai moka iki 80 procentų suteikiamos paslaugos kainos; 21.2 – asmenų su negalia dienos centruose – paslaugų gavėjas moka iki 50 procentų invalidumo pensijos už buvimÄ dieninėje grupėje, iki 80 procentų – už savaitinę grupę priklausomai nuo teikiamų paslaugų kainos ir rÅ«Å¡ies.Dviejų instancijų administraciniai teismai pripažino, kad apeliantas privalo mokėti už socialines paslaugas pagal minėto norminio akto 21.2 punkto nuostatas.

Apeliantas taip pat buvo kreipęsis dėl proceso atnaujinimo, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 21 d. nutartimi pareiÅ¡kėjo E. G. praÅ¡ymo dėl proceso atnaujinimo, paduoto jo įstatyminio atstovo A. G., netenkino,              atsisakė atnaujinti procesÄ administracinėje byloje Nr. A502-438/2011 (2 t., 36–40 b. l.). Tokiu atveju sprendimas ir nutartis galioja, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jų iÅ¡vadomis kaip prejudiciniais faktais nustatytomis aplinkybėmis.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktÄ nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teisės doktrinoje yra iÅ¡skiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Kasacinio teismo praktikoje dėl Å¡ių įsiteisėjusio teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio pasisakyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galiÄ , ir tai reiÅ¡kia, jog Å¡alių ginčas yra galutinai iÅ¡spręstas, o teismo sprendimas Å¡alims turi įstatymo galiÄ ; res judicata savybė yra taikoma tik Å¡alims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiÅ¡kia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių Å¡alys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Hronas“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-579/2012). Apeliantai privalo mokėti už socialinių paslaugų teikimÄ Panevėžio specialiojo ugdymo centre neįgaliam jų sÅ«nui E. ApmokėjimÄ už paslaugas, jei tėvai to gera valia nedaro, ieÅ¡kovas turi galimybę prisiteisti teismine tvarka.Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovo reikalavimas įpareigoti atsakovus pasiimti atsakovų sÅ«nų E. yra nepagrįstas.

Bet kuriuo atveju privalu paisyti vaiko interesų, nepriklausomai nuo to, kad vyksta ginčai tarp Å¡alių. Pirmosios instancijos teismas įvertino vaiko interesus ir padarė iÅ¡vadÄ , kad jam geriau gyventi Panevėžio specialiojo ugdymo centre. Vaikas yra pripratęs prie aplinkos ir juo besirÅ«pinančių asmenų, nors teismui buvo patvirtinta, kad analogiÅ¡kas paslaugas suteikia ir Å iaulių specialiojo ugdymo centras. Tai patvirtina liudytoja G. J. (2 t., 131–132 b. l.). Apeliantai nurodo, kad niekada neprašė teismo iÅ¡dėstyti teismo sprendimo vykdymÄ .

Tokį sprendimÄ gali priimti teismas savo iniciatyva, iÅ¡ bylos medžiagos matydamas pagrindÄ tai daryti (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovams tai nėra privalu vykdyti, jie gali sumokėti priteistÄ skolÄ iÅ¡ karto ar su iÅ¡ieÅ¡kotoju derindamas atsiskaitymo sÄ lygas vykdymo procese (CPK 639 straipsnis).Apeliantų praÅ¡ymas sustabdyti Å¡ios bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į administracinį teismÄ , siekiant patikrinti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. I-32-28 atitinka Å vietimo įstatymo 36 straipsnio 4 ir 6 dalis, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymo Nr.A1-93 patvirtinto socialinių paslaugų katalogo 14.4 punktÄ , Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-29 nutarimo Nr.111 21.1 punktÄ , taip pat ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008-07-03 sprendimas Nr. I-20-14 visa norminio teisės akto apimtimi atitinka CK normas ir kitus įstatymus, atmestinas.

Apeliantai jau buvo kreipęsi į Panevėžio apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydami panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimÄ Nr. I-32-28. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimu skundas buvo atmestas (1 t., 31–32 b. l.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas (1 t., 33–35 b. l.). Kaip jau nurodyta anksčiau, kolegija neturi teisės analizuoti administracinio akto, kurio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ Ä¯vertino administraciniai teismai, nenustatę jo ydingumo.

Kolegija nustatė, kad apeliantas skundė Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008-07-03 sprendimÄ Nr.1-20-14, tačiau skundas buvo paliktas nenagrinėtas (prijungta administracinė byla Nr. I-42-379/2009). Tokiu atveju apeliantas nepagrįstai reikalauja per civilinio proceso normas revizuoti administracinį aktÄ , kurį jis nustatyta tvarka turėjo teisę ginčyti, pirmiausia pasinaudodamas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai neginčijami, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieÅ¡kinio ir prieÅ¡ieÅ¡kinio pagrįstumÄ , rėmėsi visa įrodymų visuma, tarp jų ir galiojančiais savivaldybės aktais.Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nėra nustatytas priežastinis ryÅ¡is tarp ieÅ¡kovo veiksmų ir atsakovo sveikatos sutrikdymo, todėl nėra pagrindo tenkinti prieÅ¡ieÅ¡kinį ir priteisti neturtinę žalÄ .

Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad dėl ieÅ¡kovo kaltės vaiko sveikata pablogėjo, kadangi jis buvo perduotas globoti tėvams. Å iaulių universiteto socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Medicinos pagrindų katedros (duomenys neskelbtini) D. M. 2012-02-21 atsakymas į klausimÄ (1 t., 100 b. l., 2 t., 84 b. l.) rodo, kad ji vaiko nematė, savo nuomonę iÅ¡reiÅ¡kė, remdamasi tėvų pateikta informacija. Padaryta iÅ¡vada, kad E. reikalinga nuolatinė, nepertraukiama reabilitacijos specialistų pagalba, savaime nepatvirtina, kad jam atsirado kokios nors pasekmės, dėl kurių tėvai gali reikÅ¡ti reikalavimÄ priteisti neturtinę žalÄ .

Vaikas nuo 2008-11-04 nelankė centro, tačiau pas gydytojus kreipėsi tik 2009-02-10 planine tvarka dėl įtariamo Å¡unto funkcijos sutrikimo (1 t., 101–123 b. l.). Tokiu atveju apeliantai privalėjo įrodyti, kad vaiko sveikata kaip nors pablogėjo dėl to, kad jis negalėjo lankyti centro. Tuo laikotarpiu, kol E. nelankė centro, jis gyveno pas tėvus, kurie taip pat privalėjo sudaryti tokias sÄ lygas, kad jis bÅ«tų visapusiÅ¡kai prižiÅ«rimas. Apeliantų motyvas, kad teismas nepagrįstai priteisė skolÄ iÅ¡ abiejų atsakovo atstovų pagal įstatymÄ , atmestinas.

IeÅ¡kovas iÅ¡ tikrųjų pateikė reikalavimÄ dėl skolos priteisimo tik iÅ¡ apelianto A. G., kadangi nurodo, kad bÅ«tent jam yra mokamos iÅ¡mokos už neįgalų sÅ«nų E. (2 t., 82 b. l.). Bylose, kuriose sprendžiami su nepilnamečių vaikų interesais susiję klausimai, teismas privalo bÅ«ti aktyvus, juolab, kad neįgalaus vaiko teisių apsauga yra susijusi su vieÅ¡uoju interesu. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad vaiko atstovai pagal įstatymÄ yra A. G. ir J. G.. Abu tėvai dalyvavo teismo posėdžiuose, taip pat ieÅ¡kinyje kaip E. G. atstovai pagal įstatymÄ nurodyti abu tėvai.

Gautos iÅ¡mokos yra skiriamos vaiko poreikiams, nepriklausomai nuo to, kurio iÅ¡ tėvų vardu gaunamos. Tokiu atveju abu tėvai turi teisę disponuoti vaiko lėšomis, naudojamomis jo poreikiams tenkinti. Lygiai taip pat abu tėvai privalo atlyginti skolÄ , kuri atsirado dėl neatsiskaitymo su centru už vaiko priežiÅ«rÄ .Kaip matyti iÅ¡ sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas iÅ¡analizavo ir padarė iÅ¡vadas dėl ieÅ¡kovės antrojo reikalavimo – įpareigoti E. G. atstovus pagal įstatymÄ A.

G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sÅ«nų E. G. iÅ¡ (duomenys neskelbtini). Teismas šį reikalavimÄ atmetė, tačiau rezoliucinėje dalyje nedetalizavo. Kolegija turi teisę Å¡iÄ klaidÄ iÅ¡taisyti, taikydama analogija, numatytÄ CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Å ios klaidos neiÅ¡taisius, gali kilti abejonių dėl reikalavimų tenkinimo visiÅ¡ko aiÅ¡kumo. Ä®vertintina ir ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovas sprendimo neskundė. Apeliantų teiginiai dėl minimo ieÅ¡kovo reikalavimo susiję ne su paties reikalavimo atmetimu, o su siekiu pripažinti centrÄ bendrojo lavinimo mokykla.

Nagrinėjant bylÄ , buvo pakeisti centro nuostatai, juose aiÅ¡kiai buvo nurodyta, kad tai yra socialinės globos padalinys. Teismas turėjo teisę remtis Å¡iais nuostatais, atmesdamas minėtÄ ieÅ¡kovo reikalavimÄ . Apeliantai neturi pagrindo teismÄ laikyti Å¡aliÅ¡ku vien dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pakeisti centro nuostatai, kadangi Å¡i aplinkybė nuo teismo valios nepriklausė. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies       1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r ė :

Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimÄ iÅ¡ esmės palikti nepakeistÄ . Rezoliucinėje dalyje dėl antrojo ieÅ¡kovo reikalavimo suformuluoti sprendimo dalį taip: „IeÅ¡kovo Panevėžio specialiojo ugdymo centro reikalavimÄ Ä¯pareigoti E. G. atstovus pagal įstatymÄ A. G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sÅ«nų E. G. iÅ¡ (duomenys neskelbtini) atmesti“. Teisėjai                                                                                                          Danutė Burbulienė                                                                                                                       Vytautas Kursevičius                                                                                                                        Birutė Simonaitienė