A-146-170-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-170/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00394-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 4–8), prašydamas pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė į bausmės atlikimą nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose ir taip pažeista teisė į orumą, bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. sausio 14 d. atvyko į Pravieniškių antruosius pataisos namus - atvirąją koloniją (šiuo metu Pravieniškių PN-AK) ir čia atlieka bausmę. 2008 m. sausio 17 d. iš karantino buvo perkeltas į gyvenamąją zoną. Šioje įstaigoje visą laiką buvo daugiau nuteistųjų, nė leidžia teisės aktai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ankščiau galiojusiose redakcijose buvo nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK didžiausias leidžiamas nuteistųjų skaičius – 700. Pareiškėjus atvykus, nuteistųjų skaičius viršijo 1000. Vėliau leidžiamas nuteistųjų skaičius buvo padidintas iki 1100, po to iki 1200, nors naujų pastatų nebuvo pastatyta. Per visą bausmės atlikimo laiką įstaiga buvo perpildyta, pažeidžiant Taisyklių 11 punktą. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Taisyklių papildymas 111 punktas, kuriame nurodyta, kad vienam nuteistajam turi tekti ne mažiau ploto kaip 3,1 kv. m. Pagal 2011 m. liepos 1 d. duomenis nuteistųjų Pravieniškių PN-AK buvo 1326, o vienam nuteistajam teko 2,8 kv.m. 2011 m. gruodžio 27 d. nuteistųjų skaičius padidėjo iki 1400. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenkanti gyvenamųjų patalpų ploto dalis kv. m. mažėja. Tai patvirtina ir Seimo kontrolieriaus išvada, tačiau ši problema nesprendžiama. Pagal Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Kalinimo įstaigų taisyklių 18.1 punktą ir pagal Jungtinių Tautų Tipinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių 10 punktą gyvenamosios patalpos plotui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Be to, reikia vadovautis administracinių teismų praktika analogiškose bylose. Atsakovas, nesuteikdamas galimybės atlikti bausmę nustatyto ploto patalpose, pažeidė pareiškėjo teises ir padarė neturtinę žalą, t.y. pažemino jo orumą, pareiškėją kankina nemiga, jis visą laiką yra irzlus, buvo kilusios muštynės, po kurių pareiškėją kankina nerimas ir depresija, jis buvo užsikrėtęs niežais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–19) paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 64 straipsniu, didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 11.7 punkte buvo nustatyta, kad didžiausias Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (dabar Pravieniškių PN- AK) leidžiamų laikyti nuleistųjų skaičius neturi viršyti 700. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktorius, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktu, 2007 m. sausio 23 d.

įsakymu Nr. V-27 nustatė, kad Pravieniškių PN-AK atlikti laisvės atėmimo bausmę gali 1252 asmenys. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 buvo pakeisti Taisyklių 11, 11.7 punktai ir nustatyta, kad didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Pravieniškių PN-AK neturi viršyti 1320. Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą, kuriame numatyta iki 2017 metų rekonstruoti Pravieniškių pataisos namų statinius.

Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka būriuose, kurie skirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes (BVK 72 str.). Kiekvienos grupės nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pravieniškių PN-AK bausmę atliekantys nuteistieji turi gana dideles galimybes judėti ir bendrauti pataisos įstaigoje su kitais nuteistaisiais. Jie turi teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kuriose jie miega, ribomis.

Pareiškėjas per savo bausmės atlikimo laiką buvo priskirtas tiek paprastajai, tiek drausmės grupėms, nuo to priklausė jo teisių apimtis (BVK 73, 74,75 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai, nuteistieji gali nustatytu laiku vaikščioti lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštėse ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir kt. Pareiškėjas pataisos namuose viso bausmės atlikimo metu iki šiol buvo laikomas vienuolikoje skirtingų gyvenamų patalpų, kuriose vidutiniškai vienam asmeniui tekdavo nuo 1,9 kv.m. iki beveik 3 kv.m. ploto.

Pateikti į bylą duomenys apie miegamųjų vietų skaičių patalpose yra tik statistiniai duomenys, tačiau miegamosios vietos ne visada būna užpildytos, kadangi dalis nuteistųjų būna išvykę etapais į tardymo izoliatorius, perkelti į sveikatos priežiūros tarnybos stacionarines palatas, pervedami į kitas grupes ir miegamuosius, persikėlę į ilgalaikiams pasimatymams skirtas patalpas. Pareiškėjas nuo 2008 m.sausio 14 d.iki 2012 m. balandžio 19 d. 8 kartus už nesilaikymą nustatytos tvarkos nesilaikymą buvo perkeltas į baudos izoliatorių, kuriame yra 13 kv.m. keturvietės ir 5,25 kv.m. ploto dvivietės kameros su dviaukštėmis lovomis.

Pareiškėjas neįrodė, kad Praveiniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgęsis, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalios atlyginimo atmestinas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 81–84) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 1000 litų.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Pravieniškių PN-AK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš šių trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant dėl institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad jis Pravieniškių PN-AK nuo 2008 m. sausio 17 d. iki skundo padavimo teismui – 2012 m. balandžio 20 d. atliko bausmę patalpose, kuriose kiekvienam asmeniui tekdavo mažesnis nė teisės aktuose nustatytas plotas, t. y. prievarta buvo kalinamas perpildytose patalpose, pažeidžiant teisės aktus, dėl to patyrė didelių nepatogumų, žalą sveikatai, diskomfortą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Pravieniškių PN-AK administracija, užtikrindama tinkamas asmenų laikymo sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą (2 lentelę) (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) vienam asmeniui pataisos darbų kolonijoje (namuose), gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 3 kv.m. gyvenamojo ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN:2010) 2.2 ir 2.4 punktais Higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) 111 1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Teismas nustatė, kad atsakovas neginčija, jog nustatyti reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Atsakovo pateiktos pažymos dėl patalpų plotų patvirtina, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. iki skundo padavimo teismui (2012 m. balandžio 20 d.) R. K. buvo kalinamas patalpose, kuriose jam nebuvo suteiktas minėtais teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas (b. l. 20–24). Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Akivaizdu, kad gyvendamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teismas nusprendė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą, tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į byloje surinktus įrodymus.

Nors pareiškėjas teigė, kad dėl gyvenimo perpildytose patalpose pablogėjo jo sveikata, atsirado nemiga, nerimas, depresija, tačiau teismas nustatė, kad byloje esantys medicininiai dokumentai nepatvirtina, jog jam bausmės atlikimo laikotarpiu pablogėjo sveikata dėl kalinimo sąlygų (b. l. 25–67). Byloje nustatyta, kad pataisos namų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje gyvenamojo ploto reikalavimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A438-121/2009) ta aplinkybė, kad Pravieniškių PN-AK administracija neturėjo galimybių dėl patalpų stygiaus pareiškėjo patalpinti į patalpą, atitinkančią gyvenamojo ploto reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, administracines bylas Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Atsižvelgdamas į šio pažeidimo mastą, jo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 1000 Lt ir nusprendė šią sumą priteisti iš atsakovo. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas – pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė į bausmės atlikimą nustatyto dydžio gyvenamosios patalpose ir taip pažeista jo teisė į orumą – nelaikytinas savarankišku skundo reikalavimu (šią aplinkybę pripažino ir pats pareiškėjas), o laikytinas skundo motyvu.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 95–97) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą ir priteisti jam 10000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kalinimo metu nebuvo nustatyta jo sveikatos pablogėjimo. Medicininėje kortelėje nurodyta, kad pareiškėjas buvo užsikrėtęs niežais, o 2011 m. balandžio 12 d. jam nustatyti širdies permušimai. Pavartojus vaistus 2011 m. balandžio 20 d. kardiograma jau buvo gera.

2. Atsižvelgus į visas aplinkybes, pareiškėjui priteista suma yra per maža. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi B. P. priteisė 8000 litų neturtinės žalos atlyginimą dėl per mažo jam tekusio gyvenamosios patalpos ploto Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Kalinimo įstaigų taisyklių 18.1 punktą ir Jungtinių Tautų Tipinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių 10 punktą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija apeliaciniu skundu (b. l. 88–91) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo atstovo apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad byloje esantys medicininiai dokumentai nepatvirtino fakto, jog pareiškėjui per bausmės atlikimo laiką pablogėjo sveikata.

2. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimų tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi gana dideles galimybes judėti ir bendrauti su kitais nuteistaisiais. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausyklomis. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Patalpų ventiliavimas savaiminis (per orlaidės). Be to, ne visada miegamojo visos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

3. Teismas neatsižvelgė į EŽTT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad mažesnio ploto suteikimas kalinamiems asmenims savaime nesuponuoja išvados, jog buvo pažeistos EŽTK 3 straipsnio, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas, nuostatos. EŽTT, nustatęs, kad Pravieniškėse pareiškėjui buvo skirta atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 m2 ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 m2 ploto, ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, konstatavo, kad santykinai mažą plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai ir suteikta judėjimo laisvė. Teismas šioje byloje konstatavo, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė. Atsakovo atstovo nuomone, analogiška situacija yra ir šioje byloje, nes nuteistasis, atlikdamas bausmę, miega miegamuosiuose, kurių plotas yra didelis ir kurie atitinka higienos normų reikalavimus, juose netrūksta nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

4. Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pravieniškių PN-AK suteikia nuteistiesiems visas būtinas buitinės ir asmens higienos palaikymo priemones.

5. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios ar pažeidusios jo laisvės atlikimo bausmės atlikimo sąlygas, ir jis būtų diskriminuojamas. Pareiškėjas neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK ar Kalėjimų departamentas būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgtis. Pareiškėjo argumentai, kad jo gyvenamojoje patalpoje gyvena daugiau žmonių, nė leidžia higienos normos, negali būti besąlyginis pagrindas tenkinti skundo reikalavimus, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisės pažeidimas, atsakovui neužtikrinus (pareiškėjo manymu) higienos normos reikalavimų, ir kokios tokio pažeidimo pasekmės (padaryta žala). Šiuo atveju nėra nustatyta valstybės valdžios institucijų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 102–108) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Be argumentų, išdėstytų pirmosios instancijos teismui ir savo apeliaciniame skunde, nurodo, kad, skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto dydį, turi būti apskaičiuotas jam paskirtos brigados gyvenamosios sekcijos plotas ir bendrojo naudojimo patalpų, kuriose nuteistasis gali laisvai judėti dienotvarkės nustatytu laiku, plotas – t. y. gyvenamasis plotas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintame organizaciniame tvarkomajame statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.14.01:1999„Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“).Gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Taigi, nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal Reglamentą STR 1.14.01:1999 gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pirmosios instancijos teismui pateiktoje pažymoje apie gyvenamus plotus jie buvo skaičiuojami nesivadovaujant Reglamento STR 1.14.01:1999, todėl vienam nuteistajam tenkantis plotas pažymoje atspindėjo tik miegamosios patalpos plotą. Skaičiuojant pagal Reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, visų 5-ių Pravieniškių PN-AK II valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv. m., o nuteistųjų skaičius apelianto bausmės atlikimo laikotarpiu maksimaliai siekė 1536 nuteistųjų 2012 m. birželio mėnesį. Todėl minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto rodiklis sudaro 3,79 kv. m. (skaičiuojant 1536 nuteistuosius), t. y. viršija teisės aktais nustatytą normą ir paneigia apelianto teiginį apie jo pažeistas teises į Lietuvos higienos normomis ir Taisyklėmis garantuojamą 3,1 kv. m. dydžio minimalų gyvenamąjį plotą. Atsakovo atstovo nuomone, minėti skaičiavimai įrodo, kad ir Taisyklių papildymo 111 punktu nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nepažeista.

Pareiškėjas R. K. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo atsakovo atstovo atmesti. Teigia, kad atsakovo atstovas klaidingai apeliaciniame skunde klaidingai nurodo patalpų plotą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Bylos proceso šalys apeliacinius skundus pateikė po 2012 m. liepos 1 d. (pareiškėjas 2012 m. liepos 24 d., atsakovo atstovas 2012 m. liepos 17 d.), todėl jų nagrinėjimui taikytinos procesinės normos, galiojančios nuo 2012 m. liepos 1 d. Bylos proceso šalys nepateikė prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka Apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Todėl byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta rašytinio proceso būdu.

Pareiškėjas, kuris nuo 2008 m. sausio 14 d. atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, 2012 m. balandžio 20 d. skunde pareikštą reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė vieninteliu nusiskundimu dėl bausmės atlikimo sąlygų – įstaigos administracija neužtikrino teisės aktų numatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam nuteistajam normatyvo. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo nusiskundimą pripažino pagrįstu, tačiau nenustatė, kad dėl to pareiškėjui atsirado jo nurodytos pasekmės sveikatos pablogėjimo aspektu. Teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK administracijai nesudarius sąlygų, kad pareiškėjui visą laiką būtų užtikrinta teisė į teisės aktų nustatytą gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Įvertinęs šias aplinkybes, pažeidimo trukmę, mastą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo mažesnę sumą (1000 Lt) nė prašė pareiškėjas (10 000 Lt).

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą teigdamas, kad teismo priteista suma yra nepakankama jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija 4(14) psl. 91-109).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 14 d. (pareiškėjo atvykimo atlikti bausmę į Pravieniškių 2 PN) iki 2012 m. balandžio 20 d. (kreipimosi į teismą) gyvenamojo ploto vienam asmeniui pataisos namuose norma iš esmės nesikeitė. Higienos norma HN 76:1999 (nuo 2010 m.balandžio 11 d. neteko galios) nustatė, kad pataisos darbų įstaigų bendrabučio gyvenamuosiuose kambariuose ploto norma - ne mažiau kaip 3 kv.m. vienam žmogui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ pateiktu gyvenamosios patalpos apibrėžimu. Šio Reglamento prasme gyvenamosios patalpos - butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Minėto Reglamento 1 punkte apibrėžta jo taikymo paskirtis - nustatyti pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką juos projektuojant, statant (rekonstruojant, remontuojant), priimant naudoti, renkant jų kadastro duomenis ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį, taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje.

Šio reglamento nustatyta tvarka pastatų plotai gali būti skaičiuojami ir kitoms reikmėms (mokesčių, lengvatų apskaičiavimui ir pan.), jei atitinkamais įstatymais nenumatyta kitaip. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovas, nepagrįstai remdamasis Reglamentu STR 1.14.01:1999, nepagrįstai bando koreguoti savo 2012 m. gegužės 9 d. pažymoje apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas gyveno su kitais nuteistaisiais, plotą, t.y. padidinti vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą (iki 3,79 kv. m.) atitinkamos brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotu.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv.m. 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui.

Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atsakovo atstovas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).

Atsakovo atstovas, remdamasis EŽTT praktika, pagrįstai teigia, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime nesuponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovo atstovas pagrįstai akcentuoja, bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AN bendrąsias sąlygas, t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN-AN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Pagal atsakovo 2012 m. gegužės 9 d. pažymos duomenis, mažiausias vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas (1, 96 kv.m.) buvo 10 būrio 4 brigadai skirtoje patalpoje, kurios bendras plotas 46,98 kv.m.

Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno trumpai (nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.), be to 3 paroms buvo etapuotas į kitą įstaigą. Kita daugiau nutolusi nuo minimalios ploto normos vienam asmeniui gyvenamoji patalpa – 18 būrio 1 brigadai skirta patalpa (po 2,03 kv.m.), kurios plotas 32,48 kv.m. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno virš 4 mėnesių. Kitose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui teko nuo 2,27 kv.m. iki 2,58 kv.m., t.y. didžiąją ginčui aktualaus laiko dalį pareiškėjas gyveno patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo artimiausias nustatytai teisės aktuose minimaliai gyvenamojo ploto normai.

Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vedinimas savaiminis (per orlaidės), o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, taip pat yra reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Pažymėtina, kad patalpų, kurios skirtos apgyvendinti didesnį nuteistųjų skaičių, yra parinktos didelės (atitinkamai nuo 63 iki 88 kv.m.), vėdinamos natūraliai, o tai iš dalies kompensuoja miegui skirtu metu tenkančią mažesnę ploto normą vienam asmeniui.

Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad ir pats pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl bausmės atlikimo sąlygų pareiškė vienintelę pretenziją – minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimą, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad pateiktoje pirmosios instancijos teismui pažymoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (išvykimai į pasimatymus, kitas įstaigas ir pan.), įtakos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygoms teismas patikrinti negali, nes atsakovas nepateikė konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija šios aplinkybės egzistavimo neatmeta, nes nuteistieji turi teisę į pasimatymus, o jie vyksta specialiai tam skirtose patalpose, taip pat išvyksta iš gyvenamųjų patalpų kitais tikslais (gydymo ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2012 m. balandžio 20 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (neigiamus išgyvenimai, nepatogumai, papildomas diskomfortas, teisės aktų numatytos gyvenimo kokybės bausmės atlikimo įstaigoje pablogėjimas).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovui neužtikrinus gyvenamojo ploto normos, jam pablogėjo sveikata. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Žalos faktą turi įrodyti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas skundėsi, kad 2009 metais jis buvo užsikrėtęs niežais, o 2011 m. jam atsirado širdies permušimai. Pareiškėjas šias aplinkybės nurodo ir apeliaciniame skunde, patikslindamas, kad širdies permušimai buvo diagnozuoti 2011 m. balandžio 12 d., o pavartojus vaistus, 2011 m. balandžio 20 d. kardiograma buvo gera. Į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos kortelėje yra duomenų apie tai, kad 2009 m. balandžio 2 d. pareiškėjas kreipėsi pas gydytoją, skųsdamasis, kad niežti kūną, o 2011 m. balandžio 12 d. dėl širdies permušimų. Abiem atvejais buvo skirti vaistai. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad šie pareiškėjo nusiskundimai yra priežastiniame ryšyje būtent su ta aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pirmiau minėta, kad nors atsakovo atstovas ir neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tačiau bausmės atlikimo sąlygos nebuvo tokio lygio, kad žemintų žmogaus orumą. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose ploto vienam asmeniui normos trūkumą miegui skirtu laiku kompensavo nemažas natūraliai vėdinamų patalpų plotas. Didžiąją ginčui aktualaus bausmės atlimimo laiko dalį pareiškėjui pataisos namuose gyventi buvo skirtos patalpos, kuriose vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo artimiausia teisės aktų nustatytai minimalaus ploto normai. Kitu (pagal dienotvarkę neskirtu miegui laiku) pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti atitinkamose įstaigos patalpose ir teritorijoje (būti gryname ore), sportuoti tam skirtose aikštelėse ir patalpose, lankytis koplyčioje, renginiuose bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati įstatymo norma. Teisėjų kolegija, informacinėje teismų sistemoje LITEKO išanalizavusi pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146-320/2012 priimtą nutartį nustatė, kad šią bylą, kaip teismo precedentą, apeliantas nurodo nepagrįstai. Minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėjas, kuris pataisos namuose turėjo atitinkamą judėjimo laisvę ir galimybes užsiimti įvairia leistina veikla, nepagrįstai lygina savo situaciją su kalinimo tardymo izoliatoriuje - kalėjime sąlygomis.

Remdamasis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinius skundus ir pakeisti arba panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą, remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Virgilijus Valančius