2016-02-03 Nr. CB-1083 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-4-378/2016

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė „Lietuvos energija“) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos energijos gamyba“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skirtingų rūšių elektros energijos priskyrimą remtinos gamybos apimties (toliau – ir RGA) elektros energijai ir nustatančių, kurios rūšies elektros energijos gamyba laikytina viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) teikimu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 646 685,12 Lt (187 292,96 Eur) skolos, 6078,84 Lt (1760,55 Eur) palūkanų, 15,21 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2007 m. gruodžio 27 d. sudarė Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sutartį Nr. 1013-07 (toliau – VIAP sutartis), o 2007 m. gruodžio 28 d. – Elektros energijos ir galios rezervų pirkimo–pardavimo ir perdavimo paslaugos sutartį Nr. 1025-07 (toliau – EEPP sutartis).

4. VIAP sutartimi ieškovė įsipareigojo patiekti į elektros perdavimo tinklą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei VIAP lėšas nustatytais terminais ir tvarka (VIAP sutarties 1.1 punktas).

5. Ieškovė nurodo, kad pateikė atsakovei apmokėti 2008 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą už suteiktas VIAP, kurių suma – 4 005 768 Lt (1 160 150,60 Eur) (be PVM); atsakovė sąskaitos neginčijo, parengė ir 2009 m. sausio 9 d. pasirašė Kauno termofikacijos elektrinės elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktą Nr. KTE-2008/12, kuriame užfiksuoti gruodžio mėn. iš ieškovės nupirkti RGA ir kitos elektros energijos kiekiai, mokėtinos sumos, tarp jų – už gruodžio mėn. suteiktas VIAP atsakovės mokėtina suma (4 005 768 Lt (be PVM). 2009 m. vasario 2 d., pasibaigus pirmiau nurodytos sąskaitos faktūros apmokėjimo terminui, ieškovė gavo atsakovės raštą Nr. SD-905, kuriame ši pasiūlė Kauno termofikacijos elektrinės elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktą Nr. KTE-2008/12 laikyti negaliojančiu, pasirašyti naują aktą, ir grąžino ieškovei sąskaitą faktūrą. Atsakovė dalies sąskaitos faktūros (646 685,12 Lt (187 292,96 Eur) neapmokėjo motyvuodama tuo, kad ieškovė netinkamai įvykdė sutartis – 2008 m. patiekė 4268,54 kWh elektros energijos, pagamintos ne teikiant VIAP, tačiau parduotos aukcione nupirkus elektros energiją kaip balansavimo arba papildomą elektros energiją, už kurią negali būti mokama VIAP sutartyje nustatyta suma.

6. Ieškovė pažymi, kad ji tinkamai vykdė VIAP sutartį, deklaravo ir į atsakovės tinklą patiekė sutartyje nustatytą RGA elektros energijos kiekį (atsakovės 2008 m. gruodžio 16 d. parengtoje Deklaruotos ir patiektos remtinos gamybos apimties elektros energijos ataskaitoje už vienuolika 2008 m. mėnesių išskirtas likęs patiekti RGA elektros energijos kiekis per 2008 m. gruodžio mėnesį – 73 100,33 MWh; 2008 m. gruodžio mėn. ieškovė deklaravo ir į atsakovės tinklą patiekė 73 269 MWh RGA elektros energijos, t. y. 169 MWh daugiau, nei nurodyta atsakovės ataskaitoje). Teigdama priešingai, atsakovė netinkamai aiškina VIAP sutarties 3.5 punkto nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 646 685,12 Lt (187 292,96 Eur) skolos, 6078,84 Lt (1760,55 Eur) palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas nustatė, kad valstybė 2008 m. įsipareigojo remti 374 400 MWh elektros energijos gamybą termofikacijos būdu.

9. Byloje pateiktos mėnesinės suvestinės yra šalių valia sudaryti prievolės įvykdymą patvirtinantys dokumentai, po pasirašymo tampantys vykdytinais buhalterinės apskaitos dokumentais, o vienašalis jų keitimas ar koregavimas laikytinas šalių suderintos valios pažeidimu. Atsakovės 2008 m. gruodžio 16 d. RGA elektros energijos suvestinė patvirtina faktą, kad per 2008 metus ieškovė iš viso pagamino ir į tinklą patiekė 616 819,050 MWh elektros energijos.

10. Kadangi šalys nebuvo susitarusios, kad termofikacinei elektros energijai gaminti ir balansuoti reikalinga energija atsakovės bus vienašališkai išskaičiuojama iš patiektos į elektros perdavimo tinklą, byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, kaip VIAP lėšų administratorė, buvo įpareigota atlikti balansavimo ir (ar) papildomos ir (ar) reguliavimo elektros energijos išskaičiavimus, tai, nenuginčijus vykdant VIAP sutartį šalių pasirašytų aktų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė per 2008 metus termofikaciniu būdu nepagamino 374 400 MWh elektros energijos.

11. Atsakovė, atsisakiusi sumokėti paslaugos teikėjai VIAP lėšas, pažeidė iš VIAP sutarties kilusią prievolę. Kadangi VIAP gavėja yra visuomenė, tai teismas VIAP sutarties nepripažino komerciniu sandoriu ir byloje netaikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų; už VIAP sutarties neįvykdymą iš atsakovės priteisė CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 proc. dydžio metines palūkanas.

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės kasacinį skundą, 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

15. Teisėjų kolegija, pažymėjusi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje analizuotuose ES teisės aktuose nenustatyta pareiga remti energiją, kuri skirta kitų ES valstybių narių gyventojų poreikiams tenkinti, tačiau nėra ir draudimo tai daryti, atsižvelgusi į tai, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai reglamentuoja tik Lietuvoje vykdomą VIAP rėmimą ir negali nustatyti pareigų kitos ES valstybės narės subjektams, atmetė atsakovės argumentus, kad už remtiną energiją, eksportuotą pagal ieškovės sutartį su UAB „Fortis Energy“, turi mokėti kitos ES valstybės narės vartotojai.

16. Kolegija nustatė, kad byloje aiškus ieškovės pagal sutartis su UAB „Fortis Energy“ eksportuotos energijos kiekis (234 028 MWh), už kurį, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, turi būti mokamos VIAP lėšos. Atsakovės pateikta 2008 m. RGA elektros energijos suvestinė prieštarauja kasacinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje esantiems išaiškinimams, nes į ją neįtraukta RGA eksportinė elektros energija.

17. Teisėjų kolegija pritarė ieškovės teiginiui, kad kasacinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutarties išaiškinimas, pagal kurį papildoma elektros energija negalėtų sudaryti RGA dėl to, kad ji yra perkama ir (ar) parduodama aukcione, o ne pagaminama ir patiekiama Lietuvos vartotojams šių su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu, reiškia, jog papildoma elektros energija nepriskiriama prie remiamos energijos tik tada, kai ji pagaminta viršijus RGA.

18. Išvadą, kad už papildomą elektros energiją, kuri patenka į remtinos gamybos apimtį, turėtų būti mokamos VIAP lėšos, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina Prekybos elektros energija gamintojų aukcione reglamento 1.6 punkto nuostatos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2009 metų monitoringo ataskaitos „Tiekimo saugumas Lietuvos elektros energijos rinkoje“ duomenys.

19. Kolegija sutiko, kad ieškovės nupirkta balansavimo energija negali būti laikoma panaudota išimtinai atsakovės nupirktai papildomai elektros energijai, patenkančiai į remtinos gamybos apimtį, balansuoti; nupirkta balansavimo energija galėjo būti panaudota visoms ieškovės gaminamos energijos rūšims balansuoti; byloje nėra duomenų, kad nupirkta balansavimo energija nebuvo panaudota parduodant atsakovei VIAP energiją; aplinkybę, kad atsakovei pardavė savo pagamintą energiją, turi įrodyti į VIAP lėšas pretenduojanti ieškovė.

20. Teisėjų kolegija konstatavo, kad išvada, jog ieškovės nupirkta balansavimo energija mažina jos gautinas VIAP lėšas, nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes ieškovės realiai pagaminta ir patiekta eksportinė elektros energija kartu su papildoma elektros energija, patenkančia į remtinos gamybos apimtį, viršija VIAP sutarties priedu Nr. 1 2008 metams nustatytą VIAP paslaugų apimtį (374 400 MWh), todėl ieškovei priklauso visos jos negautos VIAP lėšos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu atsakovė prašo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, papildomą elektros energiją priskirdamas prie remtinos elektros energijos, už kurią turi būti mokama kaip už VIAP suteikimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. AB „Lietuvos energija“, bylos Nr. 3K-3-417/2011, pateiktų išaiškinimų, taip pat šioje byloje priimtoje 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje padarytos išvados, kad EEPP sutarties 1.1.18 punkto formuluotė yra netiksli, neatitinka RGA keliamų reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netiksliai nustatė, kiek remtinos elektros ieškovė pagamino ir patiekė kasatorei.

21.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė taikyti ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktą ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog į remtiną elektros energijos apimtį patenka tik Lietuvos vartotojams skirta elektros energija, tačiau apeliacinės instancijos teismas netaikė nurodyto punkto ir ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis yra remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms. Netaikydamas dalies 1.4 punkto nuostatų, teismas pažeidė ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymą, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų.

21.3. Kadangi eksportui į kitų valstybių energetikos sistemas skirtą elektros energiją ieškovė parduodavo UAB „Fortis Energy“, kuriai nebuvo suteikta visuomeninės tiekėjos ar rinkos operatorės licencija, tai kasatorė mano, jog ieškovės pagaminta ir eksportui skirta elektros energija negali būti remiama, nes ji pagal sudarytas sutartis nebuvo parduodama Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms.

21.4. Kasatorė pažymi, kad ieškovė elektros energiją kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėje ginčijamu laikotarpiu ir tuo metu, kai buvo teikiamas skundas, gamino tik iš iškastinio kuro (gamtinių dujų, mazuto), o ne iš atsinaujinančių energijos išteklių. Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 punkte nustatyta, kad viešuosius interesus energetikos sektoriuje atitinka tik elektros energijos gamyba kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse iš atsinaujinančių energijos išteklių, todėl kasatorė daro išvadą, jog ieškovės vykdoma elektros energijos gamyba neatitinka viešųjų interesų elektros energetikos sektoriuje apibrėžimo.

21.5. Teismai nepagrįstai vadovavosi ir taikė Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. direktyvos Nr. 2001/77/EB dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje (toliau – ir Direktyva Nr. 2001/77/EB) ir 2009 m. balandžio 23 d. direktyvos Nr. 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas Nr. 2001/77/EB ir 2003/30/EB, reglamentuojančių elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimą, nuostatas. Energijos gamybą kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. direktyva Nr. 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, iš dalies keičianti direktyvą Nr. 92/42/EB (toliau – ir Direktyva Nr. 2004/8/EB), kurios nuostatos galėtų būti taikomos tarp šalių kilusiam ginčui spręsti, jei ieškovės gaminama energija atitiktų šios direktyvos trečiame priede nustatyta tvarka apskaičiuotus termofikacijos naudingumo kriterijus. Kasatorė pabrėžia, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos gaminama elektros energija atitinka Direktyvos Nr. 2004/8/EB reikalavimus.

22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas papildomą elektros energiją pagrįstai priskyrė RGA elektros energijai; ji atitinka keturis požymius: pirma, ji realiai pagaminama elektrinėje, o ne nuperkama ir perparduodama, antra, tai elektros energija, kuri yra patiekta į tinklą (parduota) Lietuvos ir Europos Sąjungos vartotojams, bet ne pagaminta ir suvartota savo poreikiams, trečia, tai nėra balansavimo ir reguliavimo elektros energija, ketvirta, tai nėra ūkio ministro nustatytą elektros energijos kiekį, patenkantį į RGA, viršijantis elektros energijos kiekis.

22.2. Tie atvejai, kai gamintojas per aukcioną parduoda savo paties pagamintą elektros energiją, neviršydamas RGA (papildoma elektros energija, patenkanti į remtinos gamybos apimtį), atitinka Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų taisyklių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytus reikalavimus.

22.3. Atsakovė, nesilaikydama CPK 347 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kasaciniame skunde pateikė naujus argumentus (dėl ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ 1.4 punkto aiškinimo ir taikymo), kurių nekėlė bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

22.4. Ieškovės vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje pripažino, kad eksportą apriboja visas ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punktas, o ne tik pirmoji jo dalis, kaip teigia kasatorė; 1.4 punkto antroji dalis paaiškina, ką reiškia pirmosios dalies sąvoka „Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti“. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, RGA elektros energija gali būti parduodama ne vien tik elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms, bet ir tiesiogiai paties gamintojo ar per trečiuosius asmenis (eksportuotojus) kitų ES valstybių narių vartotojų poreikiams tenkinti. Priešingas (kasatorės pateikiamas) aiškinimas prieštarautų 2008 m. galiojusių teisės aktų reikalavimams (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 26, 40 dalims, 10 straipsnio 6 dalies 3 punktui) ir sukurtų papildomų apribojimų laisvai prekybai RGA elektros energija.

22.5. Ieškovė laikosi pozicijos, kad jos veikla atitinka viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje, tai patvirtina ūkio ministro 2006 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 4-495 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ 1.2 punktas. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad ieškovė elektros energiją termofikaciniu būdu gamina ne iš atsinaujinančių išteklių, o iš iškastinio kuro.

22.6. Pagal Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 punkto reguliavimą veikla ar neveikimas priskiriami viešiesiems interesams elektros energetikos sektoriuje remiantis svarbiausiu ir vieninteliu kriterijumi – veikla ar neveikimas turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga; elektros energijos gamyba termofikaciniu būdu iš iškastinio kuro jį atitinka – taip padidinamas energijos vartojimo efektyvumas ir sutaupoma pirminė energija, nes tuo pačiu metu gaminamos dvi energijos rūšys, mažinamas į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekis.

22.7. Pasak ieškovės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje nurodyta Direktyva Nr. 2001/77/EB nagrinėjamoje byloje aktuali ir taikytina pagal analogiją, nes elektros energija, pagaminta termofikaciniu būdu (nesvarbu iš kokių išteklių), ir elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių išteklių, neturi jokių esminių skirtumų sprendžiant dėl valstybės paramos (VIAP lėšų) teikimo šių elektros energijos rūšių eksporto atveju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) elektros energetikos sektoriuje

23. Viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje įstatymų leidėjo apibrėžti kaip veikla ar neveikimas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga, taip pat elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalis (2004 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija). Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – elektros energetikos įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 38 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1462 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ Ūkio ministerijai suteikė įgaliojimus, be kita ko, nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą, teikėjus, šių paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas (Nutarimo 1.1.1 punktas). Ūkio ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 4-495 patvirtintas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašas, pagal kurį viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius (1.1 punktas), termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotus šilumos tiekimo tinklus (1.2 punktas), nustatytosiose elektrinėse, kuriose elektros energijos gamyba būtina energetikos sistemos rezervams užtikrinti (1.3 punktas).

24. Ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 buvo patvirtintos Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklės, vėliau jos pakeistos (išdėstytos nauja redakcija) ūkio ministro 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 4-485 (įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d.). Taisyklių 6.2 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamyba remiama, kai gamintojai gamina elektros energiją termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse ir tiekia šilumą į miestų centralizuotuosius šilumos tiekimo tinklus. Ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ viena iš elektrinių, iš kurios būtina supirkti elektros energiją, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotuosius šilumos tiekimo tinklus, nurodyta UAB Kauno termofikacinė elektrinė, jai nustatyta 374,4 mln. kWh elektros energijos supirkimo apimtis.

25. Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad ieškovės termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėje pagaminta elektros energija atitinka VIAP apibrėžimą ir už ją gali būti mokamos VIAP lėšos. Kasaciniame skunde pateikti argumentai, kad ieškovė energiją gamina iš iškastinio kuro, o ne iš atsinaujinančių energijos šaltinių, nurodytos išvados nepaneigia, nes tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygiu termofikacija skatinama nenustatant kumuliatyvios sąlygos dėl elektros energijos gamybos procese naudojamų išteklių (energijos šaltinių ar kuro rūšies). Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. direktyvos Nr. 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvą Nr. 92/42/EB, 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad didelio naudingumo termofikacijos skatinimas, remiantis naudingosios šilumos paklausa, yra vienas iš Bendrijos prioritetų, turint omenyje galimą termofikacijos naudą, taupant pirminius energijos šaltinius, išvengiant tinklo nuostolių ir mažinant teršalų, visų pirma šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetimą. Termofikacijos skatinimas yra viena iš priemonių, kurią įgyvendinant mažinamas energetikos sektoriaus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis (5 konstatuojamoji dalis). Tokie direktyvoje nurodyti jos priėmimo tikslai ir motyvai pagrindžia termofikacijos naudą aplinkos apsaugai, dėl to jos skatinimas atitinka Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje pateiktą viešųjų interesų elektros energetikos sektoriuje apibrėžimą.

26. Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl VIAP elektros energetikos sektoriuje teikimo, konstatavo, kad kiekvienoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į konkrečios valstybės narės ypatumus, nustatytinas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teisinis reguliavimas; jį nustatant turi būti paisoma ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimas). Pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktuose, nurodytuose šios nutarties 23–24 punktuose, elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu expressis verbis apibrėžta kaip viešuosius interesus atitinkanti paslauga, dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, kad ieškovės vykdoma elektros energijos gamyba neatitinka VIAP elektros energetikos sektoriuje apibrėžimo.

Dėl papildomos elektros energijos priskyrimo remtinos gamybos apimčiai (RGA)

27. Konstatavus, kad ieškovės gaminama elektros energija priskiriama prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, pasisakytina dėl pagrindinio byloje kilusio klausimo – ar ieškovės pagaminta papildoma elektros energija patenka į remtinos gamybos apimtis. Kasatorės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai papildomą elektros energiją priskyrė prie remtinos elektros energijos, už kurią turi būti mokamos VIAP lėšos.

28. Minėta, kad Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklių 6.2 punkte nustatyta, jog elektros energijos gamyba remiama, kai gamintojai gamina elektros energiją termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse ir tiekia šilumą į miestų centralizuotuosius šilumos tiekimo tinklus. Aiškindamas šią normą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad esminis požymis, lemiantis, ar už elektros energiją (nepriklausomai nuo to, kokiai elektros energijos rūšiai ji priskirtina) valstybės įgaliotas rinkos operatorius turės sumokėti VIAP lėšas, yra ūkio ministro nustatyto kiekio kaip remtinos gamybos apimties pagaminimas ir jos pateikimas vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Vilniaus energija“ v. „Lietuvos energija“, bylos Nr. 3K-3-417/2011, taip pat šioje byloje 2012 m. gegužės 14 d. priimtą kasacinio teismo nutartį). Taigi, gamintojui norint gauti VIAP lėšas svarbu, kad elektros energija būtų jo pagaminta ir tai būtų padaryta Taisyklėse nurodytu remtinu būdu (nagrinėjamo ginčo atveju – termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse). Šių reikalavimų neatitinka balansavimo ir reguliavimo elektros energija, kuri skirta pusiausvyrai elektros gamybos rinkoje užtikrinti. Reguliavimo energija perkama (parduodama) perdavimo sistemos operatoriaus dispečerinio centro nurodymu, o balansavimo energija – vartojimui nesutampant su nurodyta galia (nustatytu pagaminti elektros energijos kiekiu).

29. Aplinkybę, kad remiama gali būti tik pagaminta elektros energija, akcentavo ir šią bylą kasacine tvarka jau nagrinėjusi teisėjų kolegija, savo nutartyje pažymėjusi, jog papildoma elektros energija negalėtų sudaryti remtinos gamybos apimties dėl to, kad ji yra perkama ir (ar) parduodama aukcione, o ne pagaminama ir pateikiama Lietuvos vartotojams su tiekėjais sudarytų sutarčių pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks išaiškinimas aktualus ir taikytinas tais atvejais, kai papildoma energija perkama ir perparduodama aukcione (taigi tiekėjo nėra pagaminama), tačiau negali būti aiškinamas kaip apribojantis ir paneigiantis gamintojo teisę gauti VIAP lėšas už elektros energiją, jo pagamintą ir parduotą aukcione, jei parduotas elektros energijos kiekis neviršija ūkio ministro įsakyme gamintojui nustatyto kiekio kaip remtinos gamybos apimties.

30. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatavęs, kad papildoma elektros energija nepriskiriama remiamai energijai tik tada, kai ji pagaminta viršijant remtinos gamybos apimtį, tinkamai aiškino ginčui taikytinus teisės aktus ir nenukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama priešingai, atmestini kaip nepagrįsti.

31. Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad ieškovė 2008 metais pagamino ir patiekė į tinklą Lietuvos ir Europos Sąjungos vartotojams 616 819,050 MWh elektros energijos. Remiantis ginčo šalių atstovų pasirašytais ieškovės parduotos papildomos elektros energijos, patenkančios į remtinos gamybos apimtį, aktais, nustatyta, kad ieškovė patiekė atsakovei 381 309 MWh tokios energijos. Ieškovės pagamintos 2010,864 MWh balansavimo elektros energijos, 7595 MWh papildomos elektros energijos, viršijančios remtinos gamybos apimtį, ir nupirktos 9732,054 MWh balansavimo elektros energijos teismas nepriskyrė prie RGA elektros energijos. Įvertinęs šiuos duomenis, taip pat aplinkybę, kad ieškovės realiai pagaminta ir patiekta eksportinė elektros energija kartu su papildoma elektros energija, patenkančia į remtinos gamybos apimtį, viršija 2008 metams VIAP sutarties priedu Nr. 1 nustatytą VIAP paslaugų apimtį (374 400 MWh), teismas nusprendė, kad ieškovei priklauso visos jos negautos VIAP lėšos.

32. Konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisę (šios nutarties 28–30 punktai) bei pagrįstai ieškovės pagamintą papildomą elektros energiją priskyrė prie remtinos elektros energijos, teisėjų kolegija nevertina ir plačiau nepasisako dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės pagamintos skirtingos rūšies elektros energijos kiekiu ir jo atitiktimi ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.2.2 punkte nustatytai elektros energijos supirkimo apimčiai bei VIAP sutarties priede Nr. 1 nustatytai remtinos gamybos apimčiai, nes tai fakto klausimai, kurių kasacinis teismas, vykdydamas kasacijos funkciją, iš naujo nenustato – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, kasaciniame skunde nėra pateikta argumentų dėl to, kad nustatant ieškovės pagamintos elektros energijos apimtis buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar nukrypta nuo jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos.

Dėl elektros energijos gamybai kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėje (iš iškastinio kuro) taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų ir termofikacijos skatinimo

33. Kasacinis teismas, pirmąkart nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, 2012 m. gegužės 14 d. priimtoje nutartyje rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. rugsėjo 27 d. direktyva Nr. 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių elektros išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje. Šios direktyvos tikslas – remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Bendrijos sistemai.

34. Nepaisant Direktyvos Nr. 2001/77/EB bendrosios taikymo srities, tam tikros jos nuostatos, įtvirtinančios iš atsinaujinančių elektros šaltinių pagamintos elektros energijos rėmimą, taip pat taikomos ir termofikacijos elektrinėse pagamintos elektros energijos teisiniam reglamentavimui – Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. direktyvos 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje 3 straipsnyje („Apibrėžimai“) įtvirtinta, kad, be šioje direktyvoje nurodytų apibrėžimų, taikomi Direktyvoje Nr. 2001/77/EB nustatyti atitinkami apibrėžimai. Direktyvos Nr. 2004/8/EB 8 straipsnyje nustatyta, kad, siekiant užtikrinti didelio naudingumo termofikacijos būdu pagamintos elektros energijos perdavimą ir paskirstymą, taikomos Direktyvos Nr. 2001/77/EB 7 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys.

35. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, atmestinas kasatorės argumentas, kad Direktyvos 2001/77/EB nuostatos termofikacijos teisiniams santykiams netaikomos visa apimtimi.

36. Pažymėtina, kad įgyvendinant Europos Sąjungos pirminėje teisėje įtvirtiną laisvo prekių judėjimo principą kyla poreikis remti elektros energijos gamybą. Tai daroma Europos Parlamento ir Tarybos priimtais antrinės teisės aktais (direktyvomis), pagal kurias skatinama tiek iš atsinaujinančių energijos išteklių, tiek iš iškastinio kuro pagamintos elektros energijos gamyba. Dėl to aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 14 d. priimtoje nutartyje pateiktas Direktyvos Nr. 2001/77/EB, reglamentuojančios iš atsinaujinančių elektros išteklių pagamintos elektros energijos skatinimą, o ne Direktyvos Nr. 2004/8/EB, nustatančios termofikacijos skatinimą, aiškinimas nepaneigia kasacinio teismo remiantis bendraisiais Europos Sąjungos veikimo principais (laisvo prekių judėjimo, kiekybiniams apribojimams lygiaverčių poveikio priemonių draudimo) padarytos išvados, jog ūkio ministro įsakymu buvo įtvirtintas Elektros energetikos įstatyme ar kituose įstatymuose nenustatytas apribojimas dėl elektros energijos gamybos rėmimo išskirtinai teritoriniu principu, t. y. ūkio ministro įsakymu buvo sukurtas naujas ribojimas, neturintis teisinio pagrindo, ir nesant (deleguotos kompetencijos) įgaliojimų tokiam ribojimui nustatyti, dėl to nuspręsta byloje netaikyti atitinkamų ribojimus nustatančių jo nuostatų.

37. Atmestinas kasatorės argumentas, kad remiantis Direktyvos Nr. 2004/8/EB 1 straipsniu gali būti skatinama ir plėtojama tik didelio naudingumo elektros ir šilumos energijos termofikacija (efektyvi termofikacija), pagrįsta naudingosios šilumos paklausa ir pirminės energijos taupymu energetikos vidaus rinkoje, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos gaminama elektros energija atitinka Direktyvos Nr. 2004/8/EB reikalavimus.

38. Nors Direktyvos Nr. 2004/8/EB 1 straipsnyje, reglamentuojančiame šiuo teisės aktu siekiamus tikslus, nustatytas direktyvos tikslas – „padidinti energijos naudingumą ir pagerinti tiekimo saugumą, sukuriant pagrindą skatinti ir plėtoti šilumos ir elektros energijos didelio naudingumo termofikaciją, pagrįstą naudingosios šilumos paklausa ir pirminės energijos taupymu energetikos vidaus rinkoje, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines aplinkybes, ypač susijusias su klimato ir ekonominėmis sąlygomis“, iš kitų aptariamos direktyvos nuostatų matyti, kad, nepaisant to, jog šiame teisės akte išdėstyta siekiamybė skatinti didelio naudingumo termofikaciją, remiama ir „įprasta“ termofikacija. Direktyvos Nr. 2004/8/EB 2 straipsnyje, reglamentuojančiame jos taikymo sritį, nurodoma, kad ši direktyva taikoma termofikacijai, kaip apibrėžta 3 straipsnyje. Be to, Direktyvos Nr. 2004/8/EB 7 straipsnio, reglamentuojančio paramos programas, 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog termofikacijai (esamiems ir būsimiems įrenginiams) teikiama parama būtų pagrįsta naudingosios šilumos paklausa ir sutaupytu pirminės energijos kiekiu, atsižvelgiant į esamas galimybes mažinti energijos paklausą kitomis ekonomiškai įmanomomis ar aplinkai palankiomis priemonėmis, tokiomis kaip kitos energijos naudingumą didinančios priemonės.

39. Sistemiškai aiškinant šias Direktyvos Nr. 2004/8/EB normas matyti, kad direktyva siekiama didelio termofikacijos naudingumo, dėl to didelio naudingumo termofikacija skatinama intensyviau („parama būtų pagrįsta naudingosios šilumos paklausa ir sutaupytu pirminės energijos kiekiu“), o „įprasta“ termofikacija, atsižvelgiant į mažesnį sutaupytos energijos kiekį, – mažiau. „Įprasta“ termofikacija pati savaime taip pat padeda taupyti pirminius energijos išteklius ir skatina aplinkos apsaugą, todėl atitinka direktyvos tikslus.

40. Tokią išvadą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika. Teisingumo Teismas sprendime Industrie du bois de Vielsalm & Cie (IBV) SA prieš Région Wallonne išaiškino, kad Direktyvos Nr. 2004/8/EB 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog į jo taikymo sritį patenka ne tik didelio naudingumo, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, įrenginiams būdingas savybes turintys termofikacijos įrenginiai (Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Industrie du bois de Vielsalm & Cie (IBV) SA prieš Région Wallonne, C-195/12, ECLI:EU:C:2013:598).

41. Aiškinimas, kad pagal Europos Sąjungos teisės aktus remiama gali būti ir „įprasta“ termofikacija, taip pat atitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. birželio 26 d. direktyvos Nr. 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą Nr. 96/92/EB, nuostatas. Minėtos direktyvos 3 straipsnio, reglamentuojančio viešųjų paslaugų įpareigojimus ir vartotojų apsaugą, 7 dalyje nurodyta, kad valstybės narės įgyvendina atitinkamas priemones, kuriomis siekiama socialinės ir ekonominės sanglaudos bei aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimo, kurios apima energijos efektyvumo ir (arba) paklausos valdymo priemones bei kovos su klimato pasikeitimu ir tiekimo saugumo užtikrinimo būdus. Tokios priemonės gali apimti atitinkamų ekonominių lengvatų taikymą, tam tikrais atvejais panaudojant visas esamas nacionalines ir Bendrijos priemones, dėl būtinos tinklo infrastruktūros, įskaitant tinklų sujungimo pajėgumą, priežiūrą ir statybą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

42. Kasatorė skunde teikia argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto ta apimtimi, kurios neteisėtumo nekonstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje, t. y. neatsižvelgė į 1.4 punkto nuostatą, kad į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos gamybos apimtis yra remiama tik tais atvejais, kai pagaminta elektros energija pagal sudarytas sutartis yra parduodama elektrinių pasirinktoms Lietuvos Respublikos elektros energijos visuomeninio tiekėjo ar elektros energijos rinkos operatoriaus licencijas turinčioms įmonėms. Kasatorės teigimu, byloje nėra duomenų, kad UAB „Fortis Energy“, kuriai ieškovė pardavė eksportuoti į kitų valstybių energetikos sistemas skirtą elektros energiją, suteikta visuomeninio tiekėjo ar rinkos operatoriaus licencija.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilo ginčas ir teismai sprendė dėl ieškovės pagamintos eksportuoti į kitas valstybes skirtos energijos kvalifikavimo – ar ji gali būti įtraukta į remtinos elektros energijos gamybos apimtį. Savo nesutikimą su ieškiniu kasatorė grindė ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto nuostata, kad elektros energijos gamyba remiama, kai ji yra skirta Lietuvos Respublikos vartotojų elektros energijos poreikiams tenkinti, darydama išvadą, jog eksportui skirtos elektros energijos gamyba negali būti remiama. Dėl to byloje buvo nagrinėta ir teismai pasisakė būtent dėl šios ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto nuostatos dalies.

44. Bylos duomenimis, nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme kasatorė neteikė argumentų ir atsikirtimų dėl to, kad ieškovės pagaminta eksportinė elektros energija negali būti remiama, nes ji parduota ne visuomeniniam tiekėjui ar elektros energijos rinkos operatoriaus licenciją turinčiai įmonei. Dėl to nebuvo tirtos ir vertintos ją patvirtinančios ar paneigiančios aplinkybės, nebuvo siekiama nustatyti, kokias licencijas turi elektros energiją eksportavusi UAB „Fortis Energy“, skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas neatsisakė tenkinti ieškinio kasaciniame skunde nurodytu pagrindu (šios nutarties 21.2, 21.3). Kadangi kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), tai teisėjų kolegija nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 1.4 punkto taikymu.

45. Kasatorė prašo perduoti skundą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nurodydama, kad byloje iškilęs sudėtingas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, kurio išsprendimas turės įtakos Lietuvos energetikos įmonių gaminamos ir į kitas Europos Sąjungos valstybes eksportuojamos elektros energijos rėmimui ateityje.

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas (CPK 357 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad jie nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai.

47. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, ieškovė turėjo 10 966,38 Lt (3176,08 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorės, pažymėdama, jog prašomo priteisti išlaidų atlyginimo dydis protingas ir pagrįstas, nes byloje sprendžiami sudėtingi elektros energijos gaminimo, skatinimo ir įsigijimo klausimai, reikalaujantys specialiųjų energetikos teisės žinių.

49. Prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nurodytą sumą. Kadangi civilinė byla kasacine tvarka nagrinėjama antrą kartą, sprendžiami susiję teisės klausimai, viso bylos nagrinėjimo metu ieškovei atstovauja ta pati advokatų kontora, tai, nenustačius pagrindų nukrypti nuo maksimalių priteistinų dydžių (Rekomendacijų 2, 11 punktai), ieškovei iš kasatorės priteistinas 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti UAB Kauno termofikacijos elektrinei (j. a. k. 110884491) iš AB „Lietuvos energijos gamyba“ (j. a. k. 302648707) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė