2016-10-05 Nr. AB-19277-3-61-3-01383-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-996-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01383-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko pareiškėjos I. D. (toliau – ir pareiškėja) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD) apskaičiavimo teisingumo bei sumokėjimo laiku mokestinį patikrinimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2014 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. FRO680-268 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame papildomai apskaičiavo 28 736 Lt GPM ir 3 492 Lt PSD.

Inspekcija 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (04.5)-FRO682-279 patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotas 28 736 Lt GPM ir 3 492 Lt PSD sumas, papildomai apskaičiavo 8 710 Lt GPM delspinigių ir 1 557 Lt PSD delspinigių bei skyrė 2 874 Lt GPM baudos ir 349 Lt PSD baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 68-134 patvirtino Inspekcijos sprendimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. S-193 (7-159/2014) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino VMI 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 68-134 ir pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui perdavė nagrinėti iš naujo.

VMI 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 68-237 pakeitė Inspekcijos sprendimą, t. y. vietoje nurodymo sumokėti 28 736 Lt GPM, 3 492 Lt PSD, 8 710 Lt GPM delspinigių, 1 557 Lt PSD delspinigių, 2 874 Lt GPM baudos ir 349 Lt PSD baudos nurodė pareiškėjai sumokėti 25 623 Lt GPM, 2 246 Lt PSD, 6 765,83 Lt GPM delspinigių, 1 001,27 Lt PSD delspinigių, 2 562 Lt GPM baudos ir 224 Lt PSD baudos.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti VMI 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 68-237; 2) perduoti jos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad Komisija įpareigojo VMI jos skundą išnagrinėti iš naujo, tačiau VMI tik perskaičiavo 2009 metų išlaidas ir sumažino nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas, o jos skunde nurodytų argumentų ir aplinkybių nenagrinėjo. Centrinis mokesčių administratorius iš esmės nusišalino nuo jam įstatymo pavestos mokestinio ginčo nagrinėjimo funkcijos. Sprendimo negalima laikyti mokestinio ginčo nagrinėjimo aktu dar ir dėl tos priežasties, kad jame nėra nurodytos centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priskaičiuoti nurodyti mokesčiai ir jų baudos bei delspinigiai.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad Komisija, įvertinusi visą mokestinio patikrinimo medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatavo, jog mokesčių administratorius neteisingai nustatė tik pareiškėjos 2009 metais patirtų išlaidų dydį, kadangi mokesčių administratorius nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėja už įsigytą nekilnojamąjį turtą Palangoje sumokėjo tokią sumą, kuri atitinka pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą įsigijimo kainą, ir nurodė mokesčių administratoriui perskaičiuoti pareiškėjos turėtų 2009 metų pajamų dydį iš nenustatytų šaltinių, t. y. nekilnojamajam turtui įsigyti Palangoje, vietoj mokesčių administratoriaus apskaičiuotos 81 516 Lt sumos, skaičiuoti 40 000 Lt sumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Įvertinęs Komisijos sprendimą, teismas sprendė, kad Komisija sprendime nurodė, jog nors mokesčių administratorius neteisingai nustatė tik 2009 metų pareiškėjos patirtų išlaidų dydį (ir pareiškėjos turėtų pajamų dydį iš nežinomų šaltinių), tačiau Komisija panaikino visą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą ir skundą pardavė nagrinėti iš naujo, kadangi, perskaičiavus pareiškėjos 2009 metų turėtų pajamų dydį iš nenustatytų šaltinių, gali keistis jos turimi pajamų likučiai 2010 m. sausio 1 d. ir kartu ir 2010 metų ir viso tikrinamojo laikotarpio mokėtinų mokesčių dydis.

Teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis. Taip pat akcentavo, kad pareiškėja 2010 metais turėto 60 000 Lt pajamų šaltinio (gautos paskolos) nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, kad jos tėvai iš tiesų turėjo pareiškėjos nurodytą sumą ir ja disponavo, sudarydami 2010 m. sausio 22 d. dovanojimo sutartį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog teisėtai buvo konstatuota, kad šiuo konkrečiu atveju nors pareiškėja ir išdėstė tam tikrus argumentus, tačiau nepateikė objektyvių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju labiau pasitikima pirminiais pareiškėjos paaiškinimais, nes jiems (jų turiniui) neturi įtakos laikas bei kitos aplinkybės, be to, pareiškėja, be savo teiginių, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių kitokią buto Palangoje remonto ar namo įrengimo darbų kainą. Kadangi Komisijos 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimas galioja, teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo iš naujo vertinti Komisijos nustatytų aplinkybių.

III. Pareiškėja I. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo tas pačias teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neturįs pagrindo iš naujo vertinti neapskųstu Komisijos 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu nustatytų aplinkybių. Vadovaudamasis šiuo motyvu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai nevertino didžiosios dalies pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių.

Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Dėsto tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (04.5)-FRO682-279 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 68-237, kuriais pareiškėjai buvo priskaičiuota sumokėti į biudžetą 25 623 Lt GPM, 2 246 Lt PSD, 6 765,83 Lt GPM delspinigių, 1 001,27 Lt PSD delspinigių, 2 562 Lt GPM baudos ir 224 Lt PSD baudos.

Byloje nustatyta, kad procesas šiame mokestiniame ginče vyksta jau antrą kartą. Pirmą kartą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 68-134, kuriuo buvo patvirtintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (04.5)-FRO682-279, revizavo Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. S-193 (7-159/2014) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino VMI 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 68-134 ir pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui perdavė nagrinėti iš naujo. Šiame sprendime Komisija konstatavo, kad atsakovo 2014 m. liepos 10 d. sprendimas yra nepagrįstas bei naikintinas tik toje dalyje, kiek tai susiję su 2009 m. pareiškėjos patirtų išlaidų ir turėtų pajamų dydžio nustatymu. Komisija, šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjos 2009 m. patirtos išlaidos turi būti skaičiuojamos pagal buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo- pardavimo kainą – 40000 Lt, o ne pagal atsakovo nustatytą šio buto vertę-81516 Lt. Kadangi šių išlaidų perskaičiavimas galėjo įtakoti mokėtinų į biudžetą mokesčių, delspinigių ir baudų dydį, šį veiksmą pavedė atlikti atsakovui, t. y., pavedė atlikti mokėtinų mokesčių dydžio perskaičiavimą. Iš Komisijos sprendimo taip pat matyti, kad Komisija nusprendė, jog likusioje dalyje (dėl paskolos, dovanojimo sutarčių bei išlaidų dydžių remontuojant, įrengiant nekilnojamojo turto objektus, įvertinimo) atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, o pareiškėjo skundas atitinkamai toje dalyje yra atmetamas.

Atsakovas, ginčijamu 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 68-237, vykdydamas Komisijos sprendimą, perskaičiavo pareiškėjos patirtas išlaidas už 2009 m., mokėtinus mokesčius apskaičiuodamas nuo 40 000 Lt pajamų iš nenustatytų šaltinių, vietoje prieš tai skaičiuotos 81516 Lt pajamų sumos. O kitų argumentų, kurie susiję su paskolos, dovanojimo sutarčių bei išlaidų dydžių remontuojant, įrengiant nekilnojamojo turto objektus, įvertinimu nebekartojo, o vadovavosi ankstesniuose sprendimuose išdėstytais argumentais tais klausimais.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su atsakovo sprendimu tuo aspektu, kad atsakovas nenagrinėjo mokestinio ginčo visa apimtimi, o tik apsiribojo mokesčių perskaičiavimu nuo 40 000 Lt pajamų iš nenustatytų šaltinių už 2009 m..

Mokesčių administravimo įstatymo 147 ir 158 straipsniuose nustatyta, kad Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas, o praėjus šiame Įstatyme nustatytiems sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo VIII-1029 redakcija) nuostatas, kai savalaikiai neapskundžiami teismui mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų priimti sprendimai, tai sudaro kliūtį revizuoti šių sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą teismine tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.;101 str. 6 p.).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnį, įsiteisėjęs mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus mokestinį ginčą, sudaro įstatymines sąlygas mokesčių administratoriui pradėti priverstines šio sprendimo vykdymo procedūras.

Šis teisines reguliavimas lemia, kad įsiteisėjus mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimui, pakartotinis šio sprendimo revizavimas tiek ikiteismine, tiek teismine tvarka yra nebegalimas.

Byloje nagrinėjamu atveju, Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, bei panaikino VMI 2014 m. liepos 10 d. sprendimą, o pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui perdavė nagrinėti iš naujo. Toks šio sprendimo pobūdis formaliąja prasme reikštų, kad mokestinis ginčas nėra baigtas ir jis yra tęsiamas toliau centrinio mokesčių administratoriaus institucijoje.

Tačiau minėta, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės savo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendime konstatavo, jog centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas, išskyrus tą jo dalį, kiek tai susiję su 2009 m. pareiškėjos patirtų išlaidų ir turėtų pajamų dydžio nustatymu. Komisija šiuo atveju, mokestinį ginčą išsprendė iš esmės ir šioje dalyje, nurodydama, kad pareiškėjos 2009 m. patirtos išlaidos turi būti skaičiuojamos pagal buto, esančio (duomenys neskelbtini)pirkimo- pardavimo kainą – 40000 Lt, o ne pagal atsakovo nustatytą šio buto vertę-81516 Lt.. Centriniam mokesčių administratoriui šiuo atveju pavedė atlikti tik aritmetinį mokėtinų už 2009 m. mokesčių dydžio paskaičiavimą, o tuo pačiu ir su jais susijusių delspinigių bei baudų, nuo visų mokėtinų mokesčių, dydžio perskaičiavimą.

Iš to kas pasakyta matyti, kad mokestinis ginčas pilna apimtimi buvo išspręstas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės institucijoje, jos sprendime pateikiant bylai reikšmingų įrodymų vertinimą, konstatavus, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kurie teisės aktai turi būti taikomi ginčui išspręsti bei kad pareiškėjos skundas turi būti tenkinamas iš dalies, jai sumažinant už 2009 m. mokėtinų mokesčių sumą, likusioje dalyje jos skundą, dėl kitų mokėtinų mokesčių atmetant.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad, byloje nagrinėjamu atveju, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu mokestinis ginčas buvo išspręstas iš esmės, o tuo pačiu ir baigtas toje apimtyje, kiek tai susiję su šio ginčo faktinio pagrindo nustatymu ir jo teisiniu įvertinimu, o centriniam mokesčių administratoriui buvo pavesta atlikti tik techninio pobūdžio klausimus, o būtent, atlikti aritmetinį mokėtinų už 2009 m. mokesčių dydžio paskaičiavimą bei delspinigių ir baudų dydžio, mokėtino nuo visų pareiškėjai priskaičiuotų mokesčių už 2008 m. sausio 1 d. - 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, perskaičiavimą.

Šios išvados pagrindu darytina ir kita išvada, kad centrinio mokesčių administratoriaus institucijoje mokestinis ginčas galėjo tęstis tik toje apimtyje, kuri jam buvo perduota iš naujos spręsti.

Tai savo ruožtu lemia, kad šios bylos nagrinėjimu dalyku gali būti revizavimas tik tų aplinkybių, kurios yra susijusios su pareiškėjai mokėtinų už 2009 m. mokesčių dydžio aritmetiniu paskaičiavimu bei delspinigių ir baudų dydžio, mokėtino nuo visų pareiškėjai priskaičiuotų mokesčių už 2008 m. sausio 1 d. - 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, aritmetiniu perskaičiavimu.

Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu pareiškėjos argumentai, kuriais teigiama, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo bylą iš naujo nagrinėti pilna apimtimi, yra nepagrįsti bei neteisingi. Dėl tų pačių priežasčių yra neanalizuojami ir analogiški apeliacinio skundo argumentai.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėja šioje byloje nepagrįstai remiasi ankstesne administracinių teismų praktika, kuri yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438-54/2012, nes kaip matyti iš šios nutarties, Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išnagrinėjusi toje byloje kilusį mokestinį ginčą, jo iš esmės neišsprendė. Ji dalį faktinių aplinkybių nustatyti bei įvertinti centriniam mokesčių administratoriui pavedė iš naujo, dėl likusių faktinių aplinkybių nustatymo sutikdama su centrinio mokesčių administratoriaus išvadomis, tačiau nepasisakydama dėl mokestinio ginčo baigties šioje dalyje. Iš to kas pasakyta matyti, kad nagrinėjama byla ir minėta byla Nr. A438-54/2012 savo faktinėmis aplinkybėmis nėra tapačios bei kad jose yra sprendžiama skirtinga teisinė situacija, dėl ko remtis suformuota praktika byloje Nr. A438-54/2012, nagrinėjant šią bylą, nėra pagrindo.

Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad centrinis mokesčių administratorius ginčijamu 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 68-237 neteisingai nustatė (suskaičiavo) pareiškėjai mokėtinų už 2009 m. mokesčių dydį bei perskaičiavo su jais ir kitais mokesčiais susijusius delspinigius ir baudas, nėra surinkta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėja. Šiuo atveju pareiškėja nors ir teigia, kad atsakovas neteisingai perskaičiavo šias sumas, tačiau nenurodo bei nepateikia konkrečių skaičių bei paskaičiavimo, kuriais remiantis būtų galima patikrinti bei įvertinti, ar atsakovas tai teisingai atliko. Kaip minėta, atsakovas ginčijamu šioje byloje sprendimu tik atliko aritmetinį aptariamų sumų perskaičiavimą, toks šio sprendimo pobūdis apsprendžia ir šios bylos įrodinėjimo dalyką. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių pagrįstumo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimai yra pagrįsti bei teisingi, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas