2019-11-27 Nr. AB-22386-3-61-3-03314-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1590-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03314-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 23.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. KS-120 „Dėl V. B.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame Komisija pripažino, kad Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (toliau – ir Mokykla) direktorius V. B., pasirašydamas sutartis su Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų užimtumo centru (toliau – ir Centras), kuriame dirba jo sūnus ir epizodiškai – jis pats, ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei pripažino, kad Mokyklos direktorius V. B., privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neaišku, kokiais argumentais atsakovas nusprendė, jog jis pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą. Paaiškino, kad direktoriaus pareigas Mokykloje užėmė nuo 1988 metų. Per visą šį laikotarpį neturėjo jokių drausminių nuobaudų (išskyrus 2016 m. gegužės 26 d. skirta pastaba dėl neva netvarkingo mokyklos internetinio puslapio), jokių nusiskundimų dėl jo darbo nebuvo gauta, išugdė daug stiprių sportininkų. Pareiškėjo teigimu, jo valdymas turėtų būti laikomas nešališku ir sąžiningu.

Pareiškėjas akcentavo, kad interesų konfliktas šioje situacijoje nebuvo įvykęs, kadangi jis neturėjo jokio nusistatymo, moralinės skolos ar įsipareigojimo, turtinės ar neturtinės naudos arba kitokio panašaus intereso, kurie būtų galėję turėti įtakos jo priimamiems sprendimams. Visos Mokyklos (įskaitant ir su Centru sudarytas) sutartys buvo sudaromos vadovaujantis teisės aktais, įgyvendinant Mokyklos nuostatose nurodytus tikslus, uždavinius bei funkcijas, pagal sutarčių sudarymo metu galiojančius Šiaulių miesto savivaldybės nustatytus įkainius bei sąlygas, Centrui nebuvo suteiktos jokios išskirtinės sąlygos.

Pareiškėjas nesutiko su kaltinimais, kad Mokykla sutiko dalyvauti Lietuvos plaukimo federacijos organizuojamoje mokymo plaukti programoje tik su sąlyga, jog ji bus vykdoma per Centrą, kadangi ne pareiškėjas, o Mokyklos administratorė tvarkė tuos reikalus. Pareiškėjas nesutiko ir su VTEK išvadomis dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo bei atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismas interesų konflikto nenustatė. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad buvo pažeistas ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kadangi jis niekada nėra priėmęs sprendimo, kuris prieštarautų Mokyklos interesams, ar asmeninei naudai gauti.

Jokios asmeninės naudos iš sutarčių, sudarytų su Centru, pareiškėjas negavo. Pareiškėjas nurodė, kad Mokykla nuo 2014 m. iki 2016 m. su Centru buvo sudariusi 7 sutartis. Jis dalyvavo priimant sprendimus, kadangi nematė jokio interesų konflikto. Pareiškėjas neneigė, kad jis pats yra dirbęs Centre instruktoriumi, tačiau tie darbai būdavo atliekami labai trumpai, jokių vadovaujančių pareigų neužėmė ir priimti sprendimai nesuteikė jokios asmeninės naudos, todėl, pasak pareiškėjo, jokio asmeninio suinteresuotumo jis neturėjo.

Pareiškėjas neneigė, kad plaukimo instruktoriumi nuo 2008 metų Centre dirba jo suaugęs sūnus, neturintis jokių sąsajų su tėvo priimamais sprendimais. Pareiškėjas nesutiko, kad pažeidė Įstatymo nuostatas ir teigė, jog visada savo pareigas atlikdavo rūpestingai, tinkamai bei teisėtai, visus veiksmus atlikdavo vadovaudamasis Mokyklos, o ne asmeniniais interesais. Sprendimas priimtas netinkamai nustačius reikšmingas aplinkybes, todėl naikintinas. Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo išvada, kad eidamas Mokyklos direktoriaus pareigas, savo privačių interesų deklaracijoje nenurodydavo ryšių su Centru ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pareiškėjas pripažino, kad dėl žmogiškos klaidos nedeklaravo ryšių su Centru. Darbo laikotarpiai Centre buvo labai trumpi, netrunkantys ilgiau, nei savaitę, išskyrus vieną laikotarpį, kai išdirbo du mėnesius. Tai buvo papildomas, laikinas darbas, jis geranoriškai sutikdavo padėti ir nežinojo, kad turi pareigą tokį papildomą darbą deklaruoti. Jokių kitų savo asmeninių interesų šiais savo veiksmais neslėpė, jokios papildomos asmeninės naudos iš to negavo ir, 2017 m. rugpjūčio 24 d. sužinojęs apie būtinybę deklaruoti tokius savo veiksmus, tai ir padarė.

3. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jame išdėstyti motyvai, kuriais remdamasi VTEK jį priėmė. VTEK nekvestionavo pareiškėjo sudarytų sutarčių su Centru teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo, vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), o šiam iškilus – nusišalinti (Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjo teiginiai, esą Mokyklos veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo audito ataskaitoje buvo konstatuota, kad su Centru sudarytos sutartys jokių teisės aktų nepažeidė, skundžiamam Sprendimui įtakos neturėjo.

Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas Įstatyme nustatytų prievolių nevykdė, todėl klausimus, susijusius su Centru, kuriame nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. dirbo jo sūnus ir epizodiškai dirbdavo jis pats, sprendė esant akivaizdžiam ir tiesioginiam interesų konfliktui. Atsakovo nuomone, tokio konflikto veikiamas jis objektyviai negalėjo išlikti nešališku. Komisija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos vardu pasirašydamas sutartis su Centru, pats buvo pastarojo darbuotojas. Duomenų, kad jis būtų vengęs interesų konflikto ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikęs nusišalinimą Mokyklos direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendinančiam subjektui, atsakovas neturėjo, tokių duomenų nenurodė ir pats pareiškėjas.

Atsakovo nuomone, atmestini skundo argumentai, esą pareiškėjo sūnus suaugęs, savarankiškas, Centre nuo 2008 m. dirbantis plaukimo instruktoriumi ir neturintis jokių sąsajų su pareiškėjo priimamais sprendimais, todėl interesų konfliktas jam nekilo. Atsakovas pažymėjo, kad vykdydamas savo tarnybines pareigas, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas ir tinkamai neįvertino savo artimų asmenų bei savo paties darbo kaip realios Įstatyme įtvirtintos interesų konflikto grėsmės vykdant tarnybines pareigas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas savo darbinių funkcijų sąsajas su jam artimais asmenimis ar savo paties bei artimų asmenų darboviete vertino subjektyviai, atsakovo įsitikinimu, neatleido jo nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos būti objektyviu, nešališku, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad visuomenei nekiltų abejonių, jog toks konfliktas apskritai yra galimas.

Pareiškėjo argumentai, kad privačių interesų deklaracija laiku nebuvo patikslinta dėl žmogiškos klaidos, kad jis Centre dirbo tik epizodiškai, atsakovo nuomone, neturėjo reikšmės pareiškėjo veiksmų vertinimui taikant Įstatymą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui, kaip Mokyklos direktoriui, kuris laikytinas valstybinėje tarnyboje dirbančiu asmeniu, taikomos Įstatymo nuostatos (2 str. 1 d.), taigi, ir pareiga deklaruoti privačius interesus. Pareiškėjas nepaneigė, kad dirbo Mokyklos direktoriumi bei Sprendime nurodytais laikotarpiais ir Centre, jo priimami sprendimai buvo susiję su jo vykdoma veikla ir taip pasireiškė pareiškėjo privatūs interesai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas privalėjo veikti taip, kad jo veikla ir priimami sprendimai nekeltų abejonių dėl galimo asmeninio suinteresuotumo priimant sprendimus.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui neturėjo teisinės reikšmės civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjo atleidimas iš Mokyklos direktoriaus pareigų buvo pripažintas neteisėtu. Šiuo atveju buvo vertinama pareiškėjo veiksmų atitiktis Įstatymo reikalavimams. Taip pat pažymėjo, kad ne bendrosios kompetencijos teismui, o VTEK suteikta teisė nustatyti, ar pareiškėjas pažeidė Įstatymą. Pareiškėjas neneigė nustatytų faktinių aplinkybių ir teismui nepateikė kitų duomenų, kurie paneigtų VTEK nustatytas aplinkybes.

8. Teismas nurodė, kad tyrimo metu VTEK nustatė, jog pareiškėjas, nepaisydamas jam kilusio interesų konflikto, priėmė su Centru, kuriame dirbo jo sūnus ir kuriame jis pats epizodiškai buvo įdarbinamas, susijusius sprendimus. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo epizodiškai, nešalino jo atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos vardu pasirašydamas sutartis su Centru, pats buvo Centro darbuotojas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų vengęs interesų konflikto ir teikęs nusišalinimą Mokyklos direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendinančiam subjektui (Įstatymo 11 str. 2 d.), byloje nebuvo. Pareiškėjas nustatytų aplinkybių iš esmės neneigė. Jo argumentai, kad jis nežinojo, jog turi pareigą deklaruoti privačius interesus, buvo pareiškėjo subjektyvus Įstatymo vertinimas.

9. Atsakovas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas, kaip Centro darbuotojas, epizodiškai buvo draustas 11 kartų. Taip pat nustatė, kad pareiškėjo sūnus dirbo Centre (draustas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) ir jo darbo santykiai nenutrūkę. Teismo vertinimu, pareiškėjo ir jo sūnaus darbo santykiai Centre buvo pagrįstai pripažinti pareiškėjo privačiu interesu.

10. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Mokyklos vardu 2014 m. rugsėjo 1 d. pasirašė sutartis su Centru, kai pats buvo jo darbuotojas. Taigi, teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas turėjo pareigą privačių interesų deklaracijoje deklaruoti ryšį su Centru, tačiau tokių duomenų nedeklaravo. Ta aplinkybė, kad duomenys buvo deklaruoti 2017 m. rugpjūčio 24 d., nepaneigė atsakovo atlikto tyrimo teisėtumo bei nustatytų Įstatymo pažeidimų.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad jis nevertino sudarytų sutarčių teisėtumo ar atitinkamai atlikto audito išvadų. Teismas šioje byloje vertino pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms. Teismo teigimu, nei sūnaus amžius, nei jo savarankiškumas neturėjo teisinės reikšmės, šiuo atveju esminė aplinkybė, kad sūnus buvo artimas asmuo (Įstatymo 2 str. 5 d.). Pareiškėjas turėjo būti atidus bei rūpestingas, tačiau šiuo atveju jis tinkamai neįvertino savo artimų asmenų bei savo paties darbo ir vykdydamas tarnybines pareigas neišvengė interesų konflikto grėsmės.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatytas trejų metų pranešimų pateikimo senaties terminas skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo, vertino pareiškėjo elgesį tik nuo 2014 m. gegužės 12 d.

13. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pasirašydamas sutartis su Centru ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, bei Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, priimtas kompetentingo subjekto pagal jam suteiktus įgaliojimus, tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nebuvo pagrindo jo panaikinti.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą bei priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas nurodo, kad jis neginčija aplinkybės, jog formaliai žiūrint, nebuvo deklaruoti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad tai buvo neatlikta ne siekiant kokios nors asmeninės naudos sau ar savo artimiesiems (kurios pareiškėjas jokia forma ir negavo), o tiesiog dėl paprasčiausios žmogiškos klaidos bei nežinojimo. Tačiau, vos tik sužinojus apie tokią pareiškėjui Įstatyme numatytą pareigą, buvo iškart deklaruota. Pareiškėjas nurodo, kad jis Centre dirbo tik keletą kartų, labai trumpus laikotarpius, todėl nemanė, jog tokį darbą yra būtina deklaruoti, kadangi tai buvo papildomas darbas, kuris būdavo atliekamas tik tada, kai reikėdavo pavaduoti kurį nors Centro trenerį ir pareiškėjas, žinodamas koks yra plaukimo trenerių trūkumas Šiauliuose ir koks yra jiems tenkantis krūvis, geranoriškai sutikdavo padėti. Teismas, į tai nekreipė dėmesio, neatsižvelgė į tikrąją pareiškėjo valią bei pažiūrėjo į šią situaciją labai formaliai, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje nurodytą teismų pareigą vykdyti teisingumą.

16. Dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimo pareiškėjas pabrėžia, kad jis, priimdamas sprendimus, susijusius su Centru, niekada neturėjo jokio neigiamo ar teigiamo nusistatymo, jokios materialinės ar nematerialinės naudos ir jokių kitų priežasčių, kurios būtų galėjusios kaip nors įtakoti jo sprendimus. Tai, jog pareiškėjo priimti sprendimai ir sudarytos sutartys buvo visiškai teisėtos ir atitinkančios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatytus paslaugų įkainius ir sąlygas bei įgyvendinančios Centro ir Mokyklos nuostatuose nurodytus tikslus bei uždavinius, nustatė tiek auditas, tiek ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai, priėmę sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017. Be to, tokį patį sprendimą minėtoje byloje priėmė ir Šiaulių apygardos teismas savo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi. Tai dar kartą patvirtina, kad jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas neatliko ir nenusišalino nuo sprendimų, susijusių su Centru, priėmimo, kadangi neturėjo pagrindo manyti, jog jis tokią pareigą turi. Pareiškėjo nuomone, sutartys, įgyvendinančios tiek Mokyklos, tiek ir Centro tikslus, būtų buvusios sudarytos bet kokiu atveju, todėl pareiškėjo sūnaus darbas Centre jokios įtakos tam neturėjo.

17. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų priimtas sprendimas, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, nagrinėjamoje byloje yra svarbus, norint teisingai įvertinti šio ginčo kontekstą. Šiaulių miesto savivaldybė pareiškėją jau du kartus siekė pašalinti iš jo eitų pareigų ir abu kartus šie Šiaulių miesto savivaldybės veiksmai teismų buvo pripažinti neteisėtais, o pareiškėjas buvo grąžintas į darbą. VTEK prašymą tirti pareiškėjo veiksmus taip pat pateikė būtent Šiaulių miesto savivaldybė, todėl pareiškėjas mano, kad Šiaulių miesto savivaldybė dėl jam nesuprantamų priežasčių bet kokiais būdais siekia juo atsikratyti ir nagrinėjant šį ginčą, reikia atsižvelgti ir į šias aplinkybes.

18. Pareiškėjo teigimu, teismas į ginčą pažiūrėjo labai formaliai, visiškai neįsigilinęs į pareiškėjo nuomonę, esmines šio ginčo aplinkybes ir, nevertinęs visų esamų įrodymų, priėmė neteisingą sprendimą.

19. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad VTEK nebuvo ir negalėjo būti ginčo civilinėje byloje dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų šalimi, be to Sprendime apie šias aplinkybes nepasisakė, todėl paneigtini pareiškėjo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 21 ir 22 straipsnių nuostatas darytina išvada, kad VTEK gali nagrinėti ir anoniminius pranešimus. Taigi, jeigu pranešimą dėl pareiškėjo veiksmų būtų padavęs bet kuris subjektas, įskaitant ir anonimą, VTEK tokį pranešimą būtų privalėjusi nagrinėti. VTEK, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus pagal suteiktą kompetenciją, yra nepriklausoma. Aplinkybė, kad pranešimą dėl pareiškėjo galbūt Įstatymo nuostatas pažeidžiančių veiksmų pateikė Šiaulių miesto savivaldybė, VTEK jokios įtakos neturėjo, todėl šie pareiškėjo argumentai nevertinti.

21. VTEK pažymėjo, kad vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), o šiam iškilus – nusišalinti (Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.) bei Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus. VTEK nevertino sutarčių sudarymo teisėtumo ar pagrįstumo. VTEK tyrimo metu nustatė, kad minėtų sutarčių sudarymo metu Centre dirbo pareiškėjo sūnus ir epizodiškai pats pareiškėjas. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, darbovietė yra laikytina privačiu interesu, todėl pareiškėjas privalėjo įvykdyti pareigą nusišalinti.

22. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010 išdėstyta pozicija, nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio sprendimai Centro atžvilgiu buvo priimami, kokius kitus teisės aktus šie sprendimai atitinka arba tai, jog vietoje pareiškėjo bet kuris kitas subjektas būtų priėmęs tokį patį sprendimą, yra visiškai paneigtini. VTEK pažymi, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų išvengti interesų konflikto, priešingai – privačių interesų deklaracijoje nenurodė savo ryšio su Centru ir kelis kartus sprendė klausimus, susijusius su savo sūnaus (ir savo paties) darboviete.

23. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų, paneigiančių VTEK ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas neginčija VTEK tyrimo metu nustatytų faktų, tačiau subjektyviai vertina su VTEK Sprendimu ir šia administracine byla nesusijusių aplinkybių reikšmingumą, o savo veiksmus – kaip mažareikšmius ar netyčinius. Atsakovas pažymi, kad Įstatyme nenumatyta išimčių, kada jo galima nevykdyti, mažareikšmiškumo kriterijai taip pat nenustatyti, o Įstatymo nuostatos pareiškėjui yra taikytinos tiesiogiai ir visos apimties. Todėl atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjas V. B., pasirašydamas sutartis su Centru (kuriame dirba jo sūnus ir epizodiškai – jis pats) ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, bei privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su šia asociacija, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 3 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. KS-120, kuriuo nuspręsta pripažinti, jog Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktorius V. B., pasirašydamas sutartis su Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų užimtumo centru, kuriame dirba jo sūnus ir epizodiškai dirbo ir pats, ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, taip pat nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas, privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenys, pretenduojantys dirbti ir dirbantys valstybinėje tarnyboje, taip pat kiti asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, privalo deklaruoti privačius interesus. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio vardą, pavardę, asmens kodą, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo numerį, darbovietę (darbovietes) ir pareigas.

27. Atsakovas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas epizodiškai dirbo Centre, todėl pagal įstatymo 3 straipsnio 2 dalį bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalėjo privačių interesų deklaracijoje nurodyti Centrą kaip darbovietę ir pareigas, kurias užėmė Centre. Įstatymas nenustato jokių išimčių, kuomet deklaruojantis asmuo tokių duomenų privačių interesų deklaracijoje neprivalo nurodyti. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai apie tai, kad jis nuoširdžiai nemanė, jog tokį darbą yra būtina deklaruoti, kadangi tai buvo papildomas darbas, kurį jis dirbo geranoriškai sutikdamas pavaduoti kurį nors Centro trenerį, neturi reikšmės šio ginčijamu atsakovo sprendimu nustatyto pažeidimo teisinei kvalifikacijai.

28. Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 3 d.). Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 str. 4 d.).

29. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

30. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-206 redakcija) numatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-206 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatė, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Analogiška tvarka nustatyta ir šiuo metu galiojančioje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

31. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007; 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011; 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

32. Atsakovo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas priėmė su Centru, kuriame dirbo jo sūnus ir kuriame jis pats epizodiškai buvo įdarbinamas, susijusius sprendimus yra situacija, kuri kvalifikuotina kaip interesų konfliktas, todėl pareiškėjas, prieš priimdamas minėtus sprendimus, privalėjo imtis veiksmų, numatytų Įstatymo 11 straipsnyje 2 dalyje.

33. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog, priimdamas sprendimus susijusius su Centru, jis niekada neturėjo jokio neigiamo ar teigiamo nusistatymo, jokios materialinės ar nematerialinės naudos ir jokių kitų priežasčių, kurios būtų galėjusios kaip nors įtakoti jo sprendimus, kad jo priimti sprendimai yra teisėti, neturi jokios reikšmės jo padarytos veikos, susijusios su draudimu dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, teisinei kvalifikacijai. Ir šiuo atveju Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, kurioms esant asmuo, interesų konflikto situacijoje, galėtų dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus. Tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas, nebūtinas neigiamų pasekmių atsiradimas. Vien tik formalus Įstatymo 11 straipsnio nuostatų nesilaikymas, esant interesų konfliktui, pripažintinas teisės pažeidimu.

34. Aplinkybės, nustatytos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimu civilinėje byloje dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo, neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų dėl minėtų aplinkybių.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė