2018-08-29 Nr. AB-14873-3-61-3-01056-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4949-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01056-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2.; 9.3.; 59.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo tėvas R. S. (R. S.) yra uigūrų kilmės. Kirgizijos Respublikoje (pareiškėjo kilmės valstybėje) jis bijo patirti smurtą nuo senelio (kirgizų kilmės) B. T. (B. T.), jam kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintam, sužalotam ar nužudytam. Pareiškėjas teigė, kad jo senelis dirbo milicijoje ir tebeturi įtaką bei ryšių su teisėsaugos institucijose dirbančiais pareigūnais, dėl ko kyla dar didesnė rizika patirti tokius persekiojimo veiksmus, kaip psichologinis smurtas, neteisėtas laisvės suvaržymas, fizinis smurtas. Pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumą įrodo 1998–1999 metais jo tėvo R. S. patirtas persekiojimas. Pareiškėjas teigė, kad dėl etninės priklausomybės diskriminaciją ir persekiojimą patiria ir kiti jo šeimos nariai ne tik iš senelio, bet ir iš visuomenės narių.

3. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog nėra tikimybės, kad jis kilmės valstybėje susidurs su sistemingu uigūrų diskriminavimu. Pareiškėjas nurodė, kad etninės neapykantos rizika gresia ne tik politiškai aktyviems asmenims, bet ir apskritai uigūrų visuomenės nariams, o neapykantą skatina žiniasklaida, siejanti uigūrus su teroristinėmis organizacijomis, didėjantis nacionalizmas, o etninių mažumų apsauga iš esmės neveikia.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad į kilmės valstybę negali grįžti dėl pagrįstos baimės, jog per prievartą gali būti išsiųstas kariauti į Siriją. Ši baimė yra pagrįsta, nes jo senelis grasino jį išsiųsti kariauti, pareiškėjas privalėdavo paklusti senelio reikalavimams, o bet koks pasipriešinimas jam baigdavosi smurtu. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nesurinko informacijos apie šeimų tradicijas ir papročius Kirgizijos Respublikoje.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų pabėgėlio statuso pagrindų. Nors egzistuoja tikimybė, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje gal susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju. Pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nėra individualizuota, taip pat etninės neapykantos požymiai nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

7. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo senelio neigiamas požiūris į pareiškėjo tėvų santuoką pasireikšdavo iš esmės barniais su dukra ir anūkų nuteikinėjimu prieš tėvus su epizodiniais buitinio smurto protrūkiais. Nebuvo nustatyta aiškių sąsajų tarp šių praeities įvykių ir prieglobsčio prašytojo nurodytų grėsmių, su kuriomis jis tariamai susidurtų grįžęs į kilmės šalį.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Kirgizijoje karinė tarnyba yra privaloma, todėl pareiškėjo pareigą atlikti karinę tarnybą lemia Kirgizijos įstatymai, o ne jo senelis. Nustatyta, kad Kirgizija nesiunčia karių kariauti į Siriją, pareiškėjas nebuvo verbuojamas, yra pilnametis, gebantis savarankiškai priimti sprendimus, todėl nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog Kirgizijoje pareiškėjas prieš savo valią bus išsiųstas kariauti į Siriją.

9. Atsakovas pažymėjo, kad nusprendė nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjui, nes nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, įtvirtintus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

11. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Migracijos departamentas 2018 m. vasario 14 d. parengė išvadą Nr. (15/6-3)13PR-39RN (toliau – ir Išvada), kurioje siūloma nesuteikti Kirgizijos Respublikos piliečiui A. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas, remdamasis šia Išvada, priėmė Sprendimą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko su šeima 2016 m. liepos 16 d., būdamas 17 metų amžiaus. Pareiškėjas jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso ir nebuvo persekiojamas valstybės saugumo institucijų. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių atvejų dėl visuomenės diskriminacinio požiūrio ar elgesio su juo. Pareiškėjas pasakojo, kad mokykloje patirdavo patyčias ne tautybės pagrindu, bet dėl to, kad yra kilęs iš kaimo.

12. Teismas, įvertinęs atsakovo surinktą informaciją ir pareiškėjo pasakojimus, padarė išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nors tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors Kirgizijoje fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju (nenustatyta jokių individualių aplinkybių dėl didesnės tikimybės pareiškėjui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu, negu kitiems uigūrams, gyvenantiems Kirgizijoje). Pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis yra pagrįsta, tačiau ji nėra individualizuota. Taip pat veiksmai (etninės neapykantos požymiai), su kuriais jis gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė, jog atlikdamas karinę tarnybą kilmės valstybėje gali būti išsiųstas į Sirijos karinį konfliktą, nėra visiškai pagrįsta. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, charakterizuojančios senelio elgesį ir jo santykius su pareiškėjo tėvu, motina ir seserimi, nėra tiesiogiai susijusios su grėsmėmis pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme.

14. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

15. Teismas nenustatė aplinkybės, kad Kirgizijos Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl sprendė, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto pavojus, dėl kurio taip pat turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

III. 16. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, t. y. panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

17. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas ir teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytus faktus, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas.

18. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek teismas byloje pripažino nustatytais faktais šias aplinkybes: 1) pareiškėjas yra uigūrų tautybės; 2) uigūrai Kirgizijoje yra diskriminuojami dėl savo tautybės, o tam tikros politiškai aktyvios uigūrų grupės yra persekiojamos ypač aktyviai; 3) pareiškėjo senelis grasino išsiųsti jį kariauti į Siriją; 4) pareiškėjo senelis smurtavo prieš pareiškėjo tėvą, motiną bei seserį ir norėjo ją nepilnametę ištekinti už savo draugo. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat turėjo pripažinti, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis gali būti ir toliau persekiojamas dėl tautybės tiek savo senelio, įtakingo buvusio milicijos pareigūno, tiek likusios dalies Kirgizų visuomenės.

19. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybės, jog pareiškėjo senelis prieš jį vartojo psichologinį smurtą, o prieš kitus pareiškėjo šeimos narius senelis naudojo fizinį smurtą, patvirtina išvadą, kad pareiškėjas būtent dėl savo tautybės (uigūras) yra persekiojamas ir diskriminuojamas, o galimybės gauti pagalbos iš kilmės valstybės teisėsaugos institucijų, kurių struktūrose anksčiau būtent ir dirbo persekiojimą vykdantis pareiškėjo senelis, nėra realios galimybės. Šios aplinkybės taip pat įrodo pareiškėjo individualaus ir realaus persekiojimo kilmės valstybėje egzistavimo faktą.

20. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju akivaizdu, jog etninės neapykantos rizika gresia ne tik politiškai aktyviems asmenims, bet ir apskritai uigūrų visuomenės nariams. Vertinant konkrečiai pareiškėjo ir jo šeimos situaciją, jiems kyla realus pavojus patirti diskriminacinius veiksmus vien dėl savo etninės priklausomybės, be to, jau yra realiai patirtas persekiojimas iš savo šeimos nario.

21. Pareiškėjas sutinka su Migracijos departamento ir teismo išvadomis, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio turėtų būti suteikta papildoma apsauga, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo kilmės valstybėje laukia egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė (Įstatymo 87 str. 1 d. 1 p.). Tačiau, pareiškėjo vertinimu, išsiuntus jį į kilmės valstybę, su juo ir jo šeimos nariais senelis ir dalis Kirgizų visuomenės gali žiauriai elgtis arba žeminti jų orumą vien dėl to, jog kilmės valstybė neužtikrina efektyvių uigūrų tautinei mažumai priklausančių asmenų teisių. Pareiškėjas teigia, kad nei atsakovas, nei teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą, ir papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018 išnagrinėjo pareiškėjo tėvų apeliacinį skundą ir jį atmetė. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ir jo tėvai savo prieglobsčio prašymus grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis (tiek tariamu persekiojimu dėl tautybės, tiek tariamu persekiojimu iš senelio), mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2018 m. liepos 25 d. nutartyje yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo Kirgizijos Respublikos piliečio A. S., gimusio (duomenys neskelbtini), skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-39, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pareiškėjo pasakojimus, kad jis iš Kirgizijos išvyko dėl šeimos problemų, nes kilmės valstybėje gyveno pas senelius, nuolat kentėjo dėl agresyvaus senelio elgesio (senelis jį nuteikinėjo prieš tėvus, buvo panaudojęs smurtą prieš seserį, per prievartą norėjo ištekinti pareiškėjo seserį už savo draugo, senelis praeityje dirbo milicininku), bijo, jog senelis jį per prievartą gali išsiųsti kariauti į Siriją, nes liepė lankyti bokso treniruotes ir mokytis arabų kalbos, senelis draudė pripažinti, kad jis yra uigūras (pareiškėjas visiems sakydavo, jog yra kirgizas), Išvadą, nustatė, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundas turėjo būti tenkintas dėl jame nurodytų aplinkybių, nes pareiškėjas yra uigūrų tautybės, uigūrai Kirgizijoje yra diskriminuojami dėl savo tautybės, o tam tikros politiškai aktyvios uigūrų grupės persekiojamos ypač aktyviai; pareiškėjo senelis jam grasino išsiųsiantis kariauti į Siriją; senelis smurtavo prieš pareiškėjo tėvą, motiną bei seserį ir norėjo ją būnant nepilnamete ištekinti už savo draugo, t. y. pareiškėjas grįžimo į kilmės valstybę atveju gali būti ir toliau persekiojamas dėl jo tautybės tiek senelio (įtakingo buvusio milicijos pareigūno), tiek likusios Kirgizų visuomenės dalies. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo surinktos informaciją bei pareiškėjo pasakojimų nustatė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nors tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors Kirgizijoje fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę prieglobsčio prašytojui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu negu kitiems uigūrams, gyvenantiems Kirgizijoje). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nors ir yra pagrįsta, tačiau ji nėra individualizuota, taip pat veiksmai (etninės neapykantos išraiškos), su kuriais jis gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

32. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje, vertindamas iš esmės tokias pat faktines aplinkybes (kaip šioje byloje nurodo pareiškėjas), yra konstatavęs, kad nors egzistuoja tikimybė, jog prieglobsčio prašytojas (uigūras) ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su užsieniečiu (prieglobsčio prašytoju) ar jo vaikais. Pareiškėjų baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nėra individualizuota kaip to reikalaujama pagal EŽTT praktiką (žr. 2018 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4562-502/2018).

33. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

34. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su etnine neapykanta uigūrų visuomenės nariams, su pareiškėjo ir šeimos situacija, su patirtu šeimos narių (senelio) persekiojimu, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo tautybė (uigūras)) yra priežastinis ryšys. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui dėl jo tautybės.

35. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė.

36. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė