Legislator Case Law & Legislation
fb4b0e32-0180-4888-b9e9-e3651cbc7a93 AI generated

Lithuanian court corrects first instance verdict regarding time of crime and increases damages awarded to victim.

Case Number fb4b0e32-0180-4888-b9e9-e3651cbc7a93
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Partially Allowed

Legislator summary

AI generated

The appellate court partially overturned the first instance judgment by correcting the stated time of the crime and increasing the awarded damages. The victim argued that the first instance court failed to properly assess legal aid costs and misidentified the specific timeframe of the assault. The court ruled that the original verdict was flawed due to these procedural and factual errors, necessitating a correction of the timeline and an adjustment of the compensation amount.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai; 328 straipsnio 3, 4 punktai: The appellate court may correct a first instance judgment for improper resolution of other issues when the lower court fails to address specific procedural costs or misstates material facts essential to the case.

Keywords

AI generated
criminal procedure appeal legal aid costs time of crime correction victim compensation damages procedural error correction solidary liability assault damages assessment

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 3, 4 punktai

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-317/2014 Proceso Nr. 1-88-1-00532-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.5.1.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.7.1.; 1.1.8.7.9.; 1.1.8.8.; 1.2.3.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.2.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7. LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. spalio 31 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,teisėjų Laimos Garnelienės ir Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,nuteistiesiems A.

B., R. T., S. Č.,gynėjams advokatams Stasiui Lileikiui, Valdui Kersnauskui, Dariui Karveliui,nukentėjusiajai ir civilinei ieÅ¡kovei A. L.,nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Stasio Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. bei nukentėjusiosios A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:A.

B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.S. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.S. Č. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ . R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aÅ¡tuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.IÅ¡ A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista nukentėjusiajai A. L. 4 709 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. IÅ¡ nuteistųjų taip pat priteista nukentėjusiajai A.

L. po 19 Lt proceso iÅ¡laidoms atlyginti. IÅ¡ A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 7 082,41 Lt žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :A. B., S. Č., R. T. nuteisti už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., apie 18 val., Ukmergėje, prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) esančioje pavėsinėje, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, konflikto su D. L. metu, S. Č. suduodant D. L. ne mažiau kaip keturis smÅ«gius ranka į galvos sritį, R.

T. suduodant ne mažiau keturių smÅ«gių ranka į galvos sritį, A. B. tyčia spiriant D. L. į kojÄ ir nuo to nukentėjusiajam nukritus ant žemės, suduodant ranka du smÅ«gius į galvos sritį, visi bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. L. kraujosrÅ«vas apatinės lÅ«pos gleivinėje, pakauÅ¡io, kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujo iÅ¡siliejimÄ po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kraujosrÅ«vas nugaroje ir juosmens nugariniame pavirÅ¡iuje.

Nuo galvos sumušimo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų suspaudimui išsiliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimui ir dėl to D. L. 2012 m. birželio 28 d. mirus, A. B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L..Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Stasys Lileikis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti, civilinį ieškinį atmesti.Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A.

B. nuteisimo yra neteisėta ir nepagrįsta. Apygardos teismas klaidingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias asmenų teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį, apygardos teismo iÅ¡vados prieÅ¡tarauja tiek įstatymų nuostatoms, tiek kasacinio teismo praktikai Å¡ios kategorijos bylose. Teismas pripažino, kad D. L. įvykio vietoje elgėsi agresyviai nuteistųjų atžvilgiu, juos puldinėjo, netgi smurtavo. Nuteistasis A. B. turėjo teisę gintis nuo realaus, pavojingo ir chuliganiÅ¡ko D. L. elgesio ir pavartoto smurto prieÅ¡ jį, o panaudotos gynybos priemonės atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Apeliantai nesutinka su apygardos teismo iÅ¡vada, jog A. B. ir kiti nuteistieji turėjo realiÄ galimybę iÅ¡vengti konflikto, dėl ko nebuvo taikytas bÅ«tinosios ginties institutas. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Apygardos teismas, neteisingai aiÅ¡kindamas ir taikydamas įstatymÄ , paneigė įstatyminę žmogaus teisių, visuomenės ir valstybės interesų apsaugos garantijÄ .

Be to, teismo iÅ¡vada, kad A. B. nesiekė iÅ¡vengti konflikto, prieÅ¡tarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistųjų bei liudytojų R. N., J. T. parodymais nustatyta, kad į pavėsinę atėjus A. B., D. L. priekabes, gÄ sdinimus ir smurtÄ be menkiausios priežasties nukreipė į apeliantÄ . Ä® tokius D. L. veiksmus A. B. stengėsi nekreipti dėmesio, kas įrodo vengimÄ konfliktuoti. IÅ¡ esmės A. B. nuo D. L. smurto gynėsi pargriaudamas pastarÄ jį ant žemės, suduodamas per kojas ir tik paskutinįjį trečiÄ jį kartÄ pargriuvusiam D.

L. sudavė du kartus į veidÄ . Toks A. B. gynimosi pobÅ«dis ir intensyvumas įrodo nuteistojo pastangas iÅ¡vengti jėgos panaudojimo prieÅ¡ nukentėjusįjį net ir po D. L. be priežasties suduoto stipraus smÅ«gio apeliantui į galvÄ . Apygardos teismas, nurodydamas, jog visi kiti, o ne nukentėjusysis turi vengti konflikto, pateisina nukentėjusiojo prieÅ¡iÅ¡kÄ moralei ir teisei elgesį. Be to, teismas, nustatęs bÅ«tinosios ginties teisines prielaidas – D. L. pavojingÄ ir realų kėsinimÄ si, privalėjo įvertinti bei nuosprendyje aptarti, ar įvykio aplinkybėse nėra bÅ«tinosios ginties ribų peržengimoTaip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad esminė sÄ lyga veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra priežastinio ryÅ¡io tarp veikos ir pasekmių nustatymas.

Vadovaujantis teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, kraujo iÅ¡siliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu iÅ¡siliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir Å¡irdies veiklos sutrikimu, įvyko nuo vieno smÅ«gio, tačiau teismas teigia, kad kiti smÅ«giai į galvÄ taip pat galėjo turėti įtakos mirtinoms pasekmėms atsirasti. IÅ¡ byloje esančių įrodymų negalima nustatyti, kurio nuteistojo ir kuris smÅ«gis pagal eiliÅ¡kumÄ , galėjo sukelti teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje nurodytus sužalojimus.

Teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad D. L. po galvos sumuÅ¡imo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdeÅ¡imt minučių, nukentėjusysis iki sÄ monės praradimo galėjo atlikti aktyvius veiksmus, prasidėjęs kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius nebuvo matomas, todėl nustačius, kad kraujavimas prasidėjo po pirmo smÅ«gio, kiti asmenys galėtų atsakyti kaip bendrininkai, jeigu jie bÅ«tų supratę, kad suduodami vėlesnius smÅ«gius pagreitina kraujavimÄ , taip sÄ moningai leisdami tokioms pasekmėms kilti, bet to suprasti nebuvo galima nei iÅ¡oriÅ¡kai, nei pagal nukentėjusiojo elgesį.

Be kita ko, apeliaciniame skunde teigiama, kad nuo A. B. suduotų smūgių gulinčiam D. L. negalėjo įvykti galvos rotacija, kadangi nukentėjusiojo galva nebuvo laisvoje padėtyje. Nuteistojo A. B. kaltę paneigia ir tai, kad D. L. galvoje kraujagyslė galėjo trūkti nuo kitų asmenų, kurie nebuvo teisiami byloje, veiksmų.Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti visus ikiteisminio tyrimo metu apklaustus liudytojus, kurių parodymai turi reikšmės tiek įvykio aplinkybėms nustatyti, tiek sunkinančiai aplinkybei – A.

B. girtumui – paneigti. Liudytojas A. N. parodė, kad po įvykio sutiko nuteistÄ jį, jis buvo blaivus, o apgirto tik po kartu iÅ¡gertų alkoholinių gėrimų. Be to, po įvykio A. B. pats atvyko į policijos įstaigÄ , papasakojo jam žinomas aplinkybes, kas skiriant bausmę turėjo bÅ«ti įvertinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.Nuteistasis S. Č. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, jį iÅ¡teisinti ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jo atžvilgiu nutraukti, civilinius ieÅ¡kinius atmesti.Apeliaciniame skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti pagrįstas prielaidomis ir gali bÅ«ti priimtas vadovaujantis tik neabejotinais kaltinamojo kaltės įrodymais.

Kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Visos abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. Nuteistasis teigia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakankamai daug abejonių dėl jo kaltės, surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad jis nepadarė inkriminuojamo nusikaltimo – D. L. nemušė ir jokių sužalojimų jam nepadarė. Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles ir neįsitikino, kad nuteistasis atliko nusikalstamus veiksmus, kad atliko juos bendrininkų grupėje, kad veiksmai sukėlė pasekmes nuo kurių D.

L. mirė ir kad tarp nuteistojo veiksmų bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, kad byloje esantys įrodymai yra patikimi, kas yra laikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.Nuteistasis teigia, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad jis bÅ«tų prisidėjęs prie D. L. nužudymo, tuo metu, kai D. L. buvo padaryti sužalojimai, apelianto net nebuvo įvykio vietoje. Nukentėjusiosios A. L. parodymai negali bÅ«ti laikomi objektyviais, nes pastaroji yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nusikalstama veika buvo padaryta prieÅ¡ jos sÅ«nų, todėl ji gali turėti tikslÄ atkerÅ¡yti už sÅ«naus mirtį.

Be to, pripažinus apeliantÄ ir kitus nuteistuosius kaltais, A. L. turtinė padėtis pagerėtų. Nukentėjusiosios parodymai nenuoseklÅ«s, prieÅ¡taringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apklausų metu nukentėjusioji nurodė skirtingÄ D. L. suduotų smÅ«gių skaičių, kuris gerokai didesnis negu specialisto iÅ¡vadoje nustatytasis, taip pat A. L. neigia, kad jÄ puolė ir smaugė jos sÅ«nus D. L., kas yra matyti iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o.Apelianto teigimu, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas ir liudytojos R.

N. parodymais, kurie yra prieÅ¡taringi ir nenuoseklÅ«s. Pirminės apklausos metu liudytoja iÅ¡ viso nenurodė, kad apeliantas bÅ«tų sudavęs smÅ«gius D. L., tačiau vėlesnėje apklausoje savo parodymus pakeitė ir nurodė, jog apeliantas sudavė du smÅ«gius kumščiu ir vienÄ smÅ«gį delnu į galvos sritį, tačiau smÅ«giai nebuvo stiprÅ«s, nukentėjusiajam jokių pasekmių nesukėlė, be to, visa tai vyko porÄ valandų iki D. L. konflikto su A. B., po kurio D. L. nebeatsikėlė nuo žemės.Apelianto vertinimu, liudytojų V.

K. ir S. G. parodymai nėra reikÅ¡mingi, nes nurodyti smÅ«giai į Å¡onÄ ir stumtelėjimas į krÅ«tinę jokių pasekmių nesukėlė ir neturėjo įtakos D. L. mirčiai. Liudytojos D. J., V. V. ir L. L. matė, kad D. L. mušė vaikinas mėlynu džemperiu, be to, pastaroji patvirtino, kad apelianto nebuvo įvykio vietoje, kai A. B. parsivertė nukentėjusįjį. Tyrimo metu nustatyta, kad mėlynu džemperiu galimai buvo apsirengęs R. V., kuris teisme nebuvo apklaustas. Apygardos teismas neteisingai interpretavo J.

T. teisme duotus parodymus, nes teisme liudytojas nenurodė, kad apeliantas bÅ«tų sudavęs smÅ«gius D. L., jis matęs tik kaip D. L. buvo stumtelėtas į galvÄ , kitokius ikiteisminio tyrimo parodymus paaiÅ¡kino kaip neteisingai suraÅ¡ytus. Nuteistasis R. T. parodė, kad apeliantas nedalyvavo nusikaltimo padaryme ir jokių smÅ«gių nukentėjusiajam nesudavė. Nors A. B. parodė, kad apeliantas neva sudavė D. L. tris smÅ«gius, bet jis yra suinteresuotas asmuo, siekia iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, todėl meluoja.

Be to, smūgių sudavimas likus porai valandų iki pagrindinio konflikto jokių pasekmių nukentėjusiajam nesukėlė. Tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad D. L. po sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių, kai apelianto tariamai suduoti smūgiai buvo prieš dvi valandas. Iš teismo medicinos eksperto apklausos matyti, kad smūgio pasekmes nukentėjusysis turėjo pajausti iš karto po patirtos traumos. Todėl visos objektyvios aplinkybės rodo, kad D.

L. traumÄ patyrė bÅ«tent nuo A. B. smÅ«gių į galvÄ , apeliantas nurodo, kad tuo metu buvo išėjęs į parduotuvę ir konflikto nematė.Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis buvo pripažintas kaltu teismui nenustačius priežastinio ryÅ¡io tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių. Apelianto teigimu, jo veiksmai nebuvo bÅ«tinoji sÄ lyga kilti pasekmėms – D. L. mirčiai. Net jei bÅ«tų daroma prielaida, jog apeliantas keletÄ kartų sudavė D. L., akivaizdu, jog silpno smÅ«gio sudavimas ranka į galvos sritį, pliaukÅ¡telėjimas per pakaušį delnu nesukėlė D.

L. mirties, nes po jų pastarasis dar apie dvi valandas elgėsi lyg nieko nebÅ«tų nutikę. Neabejotinai nustatyta tai, kad po A. B. suduotų smÅ«gių D. L. nebegalėjo atsikelti, todėl bÅ«tent A. B. smÅ«giai ir buvo bÅ«tinoji sÄ lyga nukentėjusiojo mirčiai. Nenustatyta, kad kas nors daugiau bÅ«tų mušęs D. L.. Teismo medicinos specialistas apklausos metu patvirtino, jog sužalojimas, dėl kurio mirė D. L. padarytas vienu smÅ«giu ir kraujavimas buvo intensyvus, todėl nukentėjusysis nesuteikus medicininės pagalbos galėjo gyventi labai trumpai, nuo keliolikos iki keliasdeÅ¡imt minučių.

Be to, suduodamas nestiprius smÅ«gius delnu apeliantas negalėjo numatyti, kad jie gali sukelti kokias nors sunkias pasekmes, todėl nėra bÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io tarp apelianto veikos ir kilusių pasekmių, kuris pagal kasacinio teismo praktikÄ bÅ«tinas pripažįstant asmenį kaltu dėl nužudymo.Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmus vertinti kaip bendrus su R. T. ir A. B. nėra jokio teisinio pagrindo. Bylose, kuriose dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, bÅ«tina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo Å¡iame nusikaltime pobÅ«dį ir laipsnį, tai nulemia bendrininkavimo formÄ ir bendrininkų rūšį.

Apeliantas teigia, kad darant nusikaltimÄ nedalyvavo jokio smurto nukentėjusiojo D. L. atžvilgiu nevartojo, apelianto veiksmai buvo nukreipti į tai, kad D. L. pasiÅ¡alintų nuo pavėsinės, nebuvo apelianto ir A. B. bei R. T. veikos bendrumo, nebuvo ir susitarimo daryti nusikalstamÄ veikÄ , nenustatytas tyčios bendrumas.Nuteistasis R. T. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, nukentėjusiosios A. L. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieÅ¡kinius atmesti.Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tiktai nukentėjusiosios bei liudytojų nenuosekliais ir prieÅ¡taringais parodymais, parodymais teismas rėmėsi tik tiek, kiek jie buvo reikalingi priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, tačiau visiÅ¡kai nevertino parodymų visumos, neatitikimų tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų.

Teismas neiÅ¡tyrė visų bylos aplinkybių, neapklausė liudytojų, kurių parodymai galėjo turėti įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimÄ neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų visuma. IÅ¡ nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai.Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra tiesioginių ir neginčijamų apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų, iÅ¡ pateikto kaltinimo matyti, kad apelianto veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes byloje nėra nustatytas priežastinis ryÅ¡is tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių D.

L. pasekmių. Be to, apelianto veiksmuose nėra subjektyvinės pusės požymio – netiesioginės tyčios, kadangi jis neturėjo tikslo nužudyti ar kitaip sunkiai sužaloti D. L., tokių pasekmių jis nesiekė ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo mirčiai.Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio dienÄ jis D. L. iÅ¡ pavėsinės kelis kartus varė dienos metu apie 14-15 val., tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad D. L. buvo sumuÅ¡tas apie 18 val.

Apeliantas pripažįsta kelis kartus pastÅ«męs D. L. į krÅ«tinę, nugarÄ bei vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ , bet jokių smÅ«gių nesudavė, nuo apelianto veiksmų D. L. nebuvo nei parkritęs, nei jam buvo padaryti kokie nors sužalojimai. D. L. ir A. B. konfliktas su pertraukomis tęsėsi apie kelias valandas, jie buvo kelis kartus parkritę ant žemės, grÅ«mėsi, sudavė vienas kitam smÅ«gius, kai jie apie 18 val. konfliktavo paskutinį kartÄ apelianto jau nebebuvo įvykio vietoje, tik prie parduotuvės pamatė, jog atvažiavo policija ir greitoji pagalba.

D. L. puldinėjo ir savo motinÄ A. L., jÄ smaugė. Be to, dienos metu net buvo atvykęs policijos pareigÅ«nai, kuriems buvo paaiÅ¡kinta, kas triukÅ¡mauja. Tačiau apygardos teismas neapklausė Ukmergės rajono policijos komisariato pareigÅ«no J. B., kuris buvo atvykęs į įvykio vietÄ , taip pat nuosprendyje nepasisakė dėl teismo posėdžio metu peržiÅ«rėto vaizdo įraÅ¡o.Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios A. L. parodymai nepatvirtina jo kaltės, nes nukentėjusioji nei vienos apklausos metu nenurodė, kad apeliantas bÅ«tų sudavęs nors vienÄ smÅ«gį D.

L.. Teismas taip pat neįvertino liudytojos R. N. parodymų nenuoseklumo, be to, pati liudytoja įvykio metu buvo neblaivi. Pirminėje apklausoje R. N. nenurodė, kad apeliantas bÅ«tų sudavęs smÅ«gius D. L., tačiau vėlesnėse apklausose jau tvirtino, jog porÄ kartų apie 14-15 val. buvo suduota kumščiu, bet smÅ«giai nebuvo stiprÅ«s, jokių sužalojimų pas D. L. nesimatė, nuo smÅ«gių pastarasis nenugriuvo. Liudytojas J. T. teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo parodymus, kad apeliantas kartu su S. Č. sudavė ne mažiau kaip po tris smÅ«gius į veidÄ D.

L., po kurių jokių sužalojimo žymių nesimatė, ir teisme parodė, kad apeliantas ir S. Č. tik delnu pastÅ«mėme D. L. iÅ¡varinėdami pastarÄ jį iÅ¡ pavėsinės. Taip pat liudytojas J. T. patvirtino, kad paskutinio konflikto su A. B. metu apelianto įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas S. G. nurodė matęs kaip apeliantas, varydamas D. L. iÅ¡ pavėsinės, du kartus ranka pastarÄ jį pastÅ«mė į krÅ«tinę, bet nuo pastÅ«mimo D. L. nenugriuvo, vėliau D. L. konfliktavo su S. Č. ir mušėsi su A.

B.. Kiti apklausti asmenys nenurodė, kad apeliantas būtų mušęs ar kitokiu būdu smurtavęs prieš D. L.. Nuteistasis pažymi, kad teismo posėdyje nebuvo apklaustas R. V., kurio parodymai yra svarbūs, nes jis buvo įvykio vietoje ir gali paliudyti kas su kuo konfliktavo ar mušėsi. Nuteistasis A. B. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad apeliantas būtų smurtavęs prieš D. L., tačiau kitose apklausose jau teigė neva matęs kaip apeliantas su S. Č. pavėsinėje sėdinčiam D.

L. delnu sudavė ne mažiau kaip po 4-5 smÅ«gius į galvÄ , bet teisme A. B. parodė, kad apeliantas ir S. Č. sudavė po tris smÅ«gius į galvÄ , taip pat nurodė, kad nuo smÅ«gių D. L. nenugriuvo, sėdėjo ir gėrė alų bei kad nuo Å¡ių smÅ«gių iki paskutinio A. B. konflikto su D. L. praėjo ne mažiau kaip 1-1,5 valandos. Per visÄ tÄ laikÄ D. L. atliko aktyvius veiksmus, atliko aktyvius veiksmus, buvo kelis kartus parėjęs į namus, atsinešęs kirvį ar lazdÄ su ja grasino, barėsi su kitais pavėsinėje bei prie jos buvusiais asmenimis, prie pavėsinės puolė ir smaugė savo motinÄ A.

L., grasino A. B., kad su juo susidoros, su juo konfliktavo, kelis kartus mušėsi. Asmenų parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto iÅ¡vada bei specialisto paaiÅ¡kinimai teismo posėdyje, kad D. L. po galvos sumuÅ¡imo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdeÅ¡imt minučių, iÅ¡ ko galima spręsti, jog keli apelianto pastÅ«mimai apie 14-15 val. negalėjo turėti įtakos D. L. mirčiai.Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su apygardos teismo iÅ¡vadomis, kad tarp nuteistųjų veiksmų – smÅ«gių į galvÄ , ir padarinių – nukentėjusiojo mirties, yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys ir kad nužudymÄ nuteistieji padarė kaip bendravykdytojai.

Nuteistasis, remdamasis teismų praktika, teigia, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas nustatant kiekvieno iÅ¡ smurtÄ naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį, o nustačius, kad ne visi asmenys smurtÄ naudojo turėdami tyčiÄ nužudyti, už nužudymÄ atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužaloji­mai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Apie kaltininko kaltės turinį turi bÅ«ti sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį ir intensyvumÄ , jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobÅ«dį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieÅ¡ nusikalstamus veiksmus, Å¡ių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t.t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize.

Tuo tarpu apygardos teismas iÅ¡vadÄ dėl bendrai padarytos nusikalstamos veikos padarė remdamasis tik tuo, kad smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo visi nuteistieji bei remiantis nenuosekliais teismo medicinos specialisto paaiÅ¡kinimais teismo posėdyje, tačiau nedetalizuojant, koks konkrečiai pavartotas smurtas bei visiÅ¡kai neįsigilinus į visas bylos aplinkybes.Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad iÅ¡ specialisto iÅ¡vados matyti, jog nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ir nuo vieno smÅ«gio, dėl kurio įvyko kraujo iÅ¡siliejimas po galvos smegenų dangalais, tačiau teismas nenustatė, kuriam nuteistajam priskirtinas Å¡is smÅ«gis, todėl neteisingai visų nuteistųjų veiksmus vertino kaip bendrus, kai byloje nėra nustatyta, kad tarp nuteistųjų bÅ«tų buvęs susitarimas veikti bendrai.

Apeliantas nurodo, kad įvykio metu nesuprato, jog kas nors bÅ«tų kėsinęsis į D. L. gyvybę. Be to, byloje nėra neabejotinai įrodyta, kad D. L. smÅ«gius į galvÄ sudavė visi trys nuteistieji.Nuteistasis R. T. nesutinka ir su teismo iÅ¡vada, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nors tÄ dienÄ jis gėrė nedaug alaus, apsvaigęs nebuvo, iÅ¡gertas alaus kiekis neturėjo įtakos jo veiksmams, girtumas jam nebuvo nustatytas jokiomis objektyviomis priemonėmis.Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo netinkamai pritaikytos CK normos, reglamentuojančios žalos atlyginimÄ .

Prievolei dėl žalos padarymo ir atsakomybei už padarytÄ Å¾alÄ atsirasti bÅ«tinos Å¡ios sÄ lygos: žala turi bÅ«ti padaryta neteisėtais veiksmais; žala turi bÅ«ti padaryta nukentėjusiojo asmens sveikatai, gyvybei arba jo turtui; turi bÅ«ti priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; turi bÅ«ti žalÄ padariusio asmens kaltė. Atsakomybė už padarytÄ Å¾alÄ , o kartu ir pati prievolė dėl žalos atlyginimo, galima tik esant visoms Å¡ioms sÄ lygoms. Kiekvienas ieÅ¡kinys turi bÅ«ti pagrįstas padarytos žalos ar nuostolio įrodymais.

Kadangi byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad apeliantas padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , todėl pareikÅ¡ti civiliniai ieÅ¡kiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėjo bÅ«ti atmesti.Nukentėjusioji ir civilinė ieÅ¡kovė A. L. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

1) nuteisti A. B., S. Č. ir R. T. maksimalia laisvės atėmimo bausme;

2) visiÅ¡kai tenkinti civilinį ieÅ¡kinį bei priteisti iÅ¡ nuteistųjų R. T., S. Č. ir A. B. solidariai 12 940,14 Lt turtinę žalÄ ir 1 492 200 Lt neturtinę žalÄ ;

3) paÅ¡alinti nuosprendžiu pripažintÄ R. T., S. Č. ir A. B. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, kad jų nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis D. L. elgesys;

4) paÅ¡alinti nuosprendžiu pripažintÄ aplinkybę, kad D. L., bÅ«damas neblaivus, provokavo konfliktinę situacijÄ ;

5) priteisti valstybės naudai advokato atstovavimo iÅ¡laidas.Apeliaciniame skunde nurodo, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ . Nors A. B., R. T. ir S. Č. pagrįstai pripažinti kaltais dėl tyčinio D. L. gyvybės atėmimo, tačiau jie nubausti per Å¡velniomis bausmėmis. Teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė, kuriÄ taip pat padeda užtikrinti ir baudžiamosios teisės normos.

Baudžiamoji teisinė žmogaus gyvybės apsauga neatskiriama nuo teisingų, atitinkančių Å¡ios vertybės svarbÄ , bausmių skyrimo. Teismas, skirdamas bausmes, turi vadovautis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalimi), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalimi) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingÄ Å¾alÄ .

Be to, teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, privalo iÅ¡laikyti pusiausvyros principÄ tarp bausmės dydžio ir faktinių bylos aplinkybių. Taip pat skiriant bausmes buvo nesilaikyta BK 61 straipsnio nuostatų, įpareigojančių teismÄ Ä¯vertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikÅ¡mę, jų kiekį, pobÅ«dį bei tarpusavio santykį. Ä®vertinus visas aplinkybes tinkamai, nuteistiesiems skirtinos maksimalios laisvės atėmimo bausmės.Nukentėjusioji nurodo, kad BK 129 straipsnio 1 dalyje yra numatyta minimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos sankcijoje numatytÄ minimumÄ atitinkančios ar jai artimos bausmės, tokio dydžio laisvės atėmimo bausmės paskirtos nepagrįstai, tinkamai neįvertinus nusikalstamos veikos ir jÄ padariusių asmenų pavojingumo laipsnį lemiančių aplinkybių.

BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnis privalo bÅ«ti adekvatus skiriamos bausmės dydžiui, jo reikÅ¡mė negali bÅ«ti sumenkinama teikiant prioritetÄ kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms. Jau vien kito asmens nužudymas savaime rodo nusikaltimÄ padariusio asmens pavojingumÄ . Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai skyrė mažesnę bausmę negu vidurkis, neįvertinęs aplinkybės, kad yra nustatytos dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio yra pavojingesnis visuomenei, todėl skiriant bausmę tai turi bÅ«ti įvertinta.

Be to, teismas tinkamai neįvertino ir nusikaltimÄ padariusių asmenų teistumo, nuteistųjų asmenybių iki nužudymo ir elgesio po nužudymo – jie nesuteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbos, su nukentėjusiÄ ja elgėsi nepagarbiai, įžūliai, grasinančiai, net nesistengė atlyginti turtinės ir neturtinės žalos.Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo nepagrįstai nustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D.

L. elgesys. Provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvÄ ) padaryti nusikalstamÄ veikÄ . Nustatant ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, tame tarpe ir nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius bei jų asmenybes. Byloje nenustatyta, kad D. L. elgėsi tiek provokuojančiai, jog nebuvo galimybės iÅ¡vengti konflikto.Nukentėjusioji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatyta aplinkybe, jog D.

L. buvo neblaivus. Ši aplinkybė negali būti grindžiama vien kaltininkų parodymais, kurie buvo duodami siekiant išvengti griežtesnės bausmės. Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nenurodyta, kad D. L. buvo neblaivus, tai nenustatyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje.Be to, apygardos teismas nepagrįstai sumažino civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, atsisakė prie būtinųjų laidojimo išlaidų priskirti 869 Lt kapo priežiūros bei 417 Lt laidojimo metinių išlaidas.

D. L. kapavietės sutvarkymo išlaidos buvo būtinos, kaip ir laidojimo metinių išlaidos, taip pat neišvengiamos ir paminklo pastatymo išlaidos. Visos išlaidos nėra per didelės ir neproporcingos, neatitinkančios protingumo kriterijaus.Apeliantė, teigdama, kad apygardos teismas netinkamai įvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodo, kad neturtinė žala padaroma asmeninėms vertybėms kaip dvasinio pobūdžio praradimai ar pakenkimai, įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes.

Teismas, spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimÄ , turi atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes ir žalÄ padariusio asmens kaltę, sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė, todėl iÅ¡gyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiÅ¡kai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Nukentėjusioji teigia dėl padarytos nusikalstamos veikos netekusi vienintelio sÅ«naus, tai sukėlė jai sunkius dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinius sukrėtimus, skaudžiai paveikė gyvenimÄ , padaryti pakenkimai yra ilgalaikiai, pasekmės iÅ¡liks visÄ likusį gyvenimÄ , ji patyrė fizines ir dvasines kančias, emocinius iÅ¡gyvenimus, suprastėjo jos gyvenimo kokybė, atsirado nerimo, depresijos reiÅ¡kiniai, ji yra priversta vartoti vaistus.

Be to, tyčinės veikos atveju neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai didesnis.Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai bei nukentėjusioji prašė savo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Stasio Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalįNuteistieji apeliaciniuose skunduose savo kaltę dėl D.

L. nužudymo ginčija iÅ¡ esmės nesutikdami su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir to pasėkoje padarytomis nepagrįstomis iÅ¡vadomis dėl D. L. nužudymo.Ä®rodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini, turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, įrodymai įvertinami vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, ko pasėkoje pagal teismo vidinį įsitikinimÄ padaromos neÅ¡aliÅ¡kos iÅ¡vados.

Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ , patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Ä®rodymų vertinimo rezultatas – iÅ¡vada dėl įrodymų pakankamumo teismo iÅ¡vadoms pagrįsti. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų iÅ¡vadų vertinant įrodymus.

Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylÄ nagrinėjusio teismo Å¡aliÅ¡kumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-115/2009, 2K-P-218/2009, 2K-236/2010, 2K-543/2010, 2K-94/2011 ir kt.).Pirmosios instancijos teismas, prieÅ¡ingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, įstatymų nustatyta tvarka Å¡ioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų iÅ¡tyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė.Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistuosius, nukentėjusiÄ jÄ A.

L., liudytojus R. N., J. T., A. T., S. G., R. V., L. Å ., specialistÄ S. L., taip pat įvertinus byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamÄ pagrindÄ iÅ¡vadai, kad A. B., S. Č. ir R. T. pagrįstai pripažinti kaltais dėl D. L. nužudymo. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.IÅ¡ nuteistųjų tik A. B. tam tikra dalimi pripažino savo kaltę dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų, S. Č. ir R.

T. viso proceso metu savo kaltę neigė.Tiek S. Č., tiek R. T. parodė, jog D. L. nemušė ir kitokio smurto pastarojo atžvilgiu nenaudojo, abu nuteistieji pripažino, kad varydami D. L. iÅ¡ pavėsinės keletÄ kartų stÅ«mė šį į krÅ«tinę, tačiau nuo jų veiksmų D. L. nenugriuvo ir galvos susimuÅ¡ti negalėjo, taip pat tvirtino, kad prieÅ¡ D. L. fizinį smurtÄ naudojo vienintelis A. B.. Tokius nuteistųjų S. Č. ir R. T. parodymus paneigia kitų byloje apklaustų asmenų parodymai.Nuteistasis A.

B. pripažino sudavęs du smÅ«gius ranka D. L. į galvÄ ir parodė, kad į pavėsinę atėjo iÅ¡ karto po darbo, apie 16.30 val., pavėsinėje buvę asmenys gėrė alų ir degtinę, A. B. pripažino gėręs alų, taip pat pavėsinėje buvo D. L., kuriam visi pavėsinėje buvę asmenys liepė eiti iÅ¡ pavėsinės, nes su juo niekas nenorėjo kartu gerti alkoholinių gėrimų. Kaip A. B. suprato, tarp D. L. ir S. Č. su R. T. vyko aiÅ¡kinimasis dėl ankstesnių D. L. telefoninių skambučių S. Č..

A. B. teigė matęs, kaip sėdinčiam D. L. į galvÄ smÅ«gius delnu ir kumščiu suduodavo iÅ¡ Å¡onų buvę S. Č. ir R. T.. Kiekvienas iÅ¡ jų sudavė ne mažiau kaip po tris smÅ«gius, iÅ¡ pradžių suduodavo S. Č., po to R. T.. IÅ¡varius D. L. iÅ¡ pavėsinės, Å¡is po kurio laiko grįžo ir atsisėdo į tÄ pačiÄ vietÄ , tada S. Č. ir R. T. vėl sudavė ne mažiau kaip po tris smÅ«gius delnu ir kumščiu D. L. į galvÄ . Po to D. L. pradėjo kabinėtis prie A.

B., vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu, nes jis patvirtino D. L. telefoninius skambučius S. Č.. A. B. išėjus iš pavėsinės išmesti šiukšlių, D. L. jį puolė, tačiau A. B. pagriovė D. L. ir laikė prispaudęs prie žemės kol D. L. nusiramino, smūgių D. L. nesudavė, bet D. L. ir toliau tęsė užgauliojimus. Pasirodžiusi D. L. motina prašė D. L. eiti namo, bet šis A. L. neklausė. D. L. su motina išėjus, atvažiavo policijos pareigūnai, kurie jokių pretenzijų niekam nepareiškė.

Po kurio laiko D. L. prie pavėsinės grįžo su kirviu ar su pagaliu rankoje, vėl grasino susidorojimu. Vėl atėjus A. L., D. L. kirvį ar pagalį kažkur numetė. A. B. išėjus iÅ¡ pavėsinės, D. L. vėl jį puolė, A. B. pargriovė D. L. ant žemės ir laikė prispaudęs, A. L. prašė paleisti jos sÅ«nų, todėl jis D. L. paleido ir vėl nuėjo į pavėsinę. Po to keletÄ kartų D. L. sudavė kumščiu A. B. į galvÄ per pavėsinės langÄ . Vienu metu D.

L. lydimas kažkokio jaunuolio nuėjo toliau nuo pavėsinės, todėl A. B. sugalvojo per kitÄ pusę eiti namo, bet staiga D. L. parbėgo ir puolė A. B., jis pargriovė D. L. ir laikė prispaudęs prie žemės, D. L. bandė iÅ¡silaisvinti ir tada nesusivaldęs A. B. du kartus deÅ¡inės rankos kumščiu sudavė D. L. į galvÄ . Po smÅ«gių A. B. atsistojo ir su R. N. nuėjo prie parduotuvės, matė, kad D. L. sunkiai galėjo atsistoti.Nors nuteistieji S. Č. ir R. T. apeliaciniuose skunduose A.

B. parodymus laiko nepatikimais, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti A. B. parodymais. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje A. B. nutylėjo apie S. Č. ir R. T. dalyvavimÄ konflikte, nesudaro pagrindo netikėti A. B. parodymais, nes jie atitinka kitus bylos duomenis.Liudytoja apklausta R. N. parodė, kad į pavėsinę atėjo apie 15 val., jÄ pakvietė R. T., be R. T. iÅ¡ pradžių buvo dar vienas nepažįstamas asmuo, jie gėrė alų, po kiek laiko atėjo D.

L. su savo alumi. R. T. sakė D. L. eiti iš pavėsinės, nes su juo niekas negers. Vėliau atėjo S. Č., J. T. ir A. B.. Iš karto kilo žodinis konfliktas tarp S. Č. ir D. L., S. Č. kartu su R. T. varė lauk D. L.. S. Č. ir R. T. per vidurį sėdinčiam D. L. paeiliui suduodavo po smūgį iš delno per pakaušį, taip kiekvienas galėjo suduoti po du smūgius, be to, S. Č. dar prieš tai D. L. sudavė kumščiu į žandikaulį. D. L. tai išeidavo, tai vėl grįždavo prie pavėsinės, jis grasino A.

B., keletÄ kartų per pavėsinės langelį net sudavė kumščiu A. B. į veidÄ . Tada A. B. išėjusi iÅ¡ pavėsinės, jis susistumdė su D. L., parkrito ant žemės ir A. B. trenkė kumščiu gulinčiam D. L. į galvÄ . Liudytojos parodymai iÅ¡ esmės atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat parodymų patikrinimo vietoje nurodytas įvykio aplinkybes (t. 1, b.l. 175-184).Liudytojas J. T. parodė, kad į pavėsinę atėjo po darbo, po 16 val., patvirtino, kad pavėsinėje S. Č. su R.

T. pradėjo kabinėtis prie D. L.. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. T. parodė nematęs, kad S. Č. ir R. T. bÅ«tų sudavę smÅ«gius D. L., tačiau ikiteisminio tyrimo metu J. T. buvo nurodęs, kad tiek S. Č., tiek R. T. tarp jų sėdinčiam D. L. sudavė ne mažiau kaip po tris smÅ«gius delnais į galvÄ (t. 1, b.l. 185-186). Teisme J. T. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pradėjo neigti, teigdamas, kad tai buvo ne smÅ«giai, o tik pastÅ«mimai į veidÄ . Parodymų pakeitimo J.

T. nesugebėjo paaiÅ¡kinti, teigė, kad neva ikiteisminio tyrimo metu buvo neteisingai užraÅ¡yti jo parodymai. Tokį liudytojo paaiÅ¡kinimÄ paneigė pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja L. Å ., kuri nurodė, kad J. T. parodymai apklausos protokole užraÅ¡yti teisingai, liudytojas parodymus davė jam suprantama lietuvių kalba, todėl atliekant apklausÄ vertėjas nedalyvavo. Pats J. T. apklausos protokole savo ranka lietuvių kalba, nors ir su gramatinėmis klaidomis, parašė, kad jo parodymai suraÅ¡yti teisingai, nurodė dėl jų pastabų neturintis, taip pat savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 187-195), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu J.

T. duotų parodymų teisingumu. Be to, J. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie S. Č. ir R. T. suduotus smÅ«gius atitinka A. B. ir R. N. parodymus.IÅ¡ byloje esančių duomenų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad konfliktinė situacija tarp nužudytojo D. L. ir nuteistųjų tęsėsi bent porÄ valandų. Tiek nuteistasis A. B., tiek J. T. parodė, kad į pavėsinę atėjo po darbo, t.y. po 16 valandos. Liudytoja R. N. parodė, kad pavėsinėje buvo maždaug nuo 15 val., bet iÅ¡ pradžių kartu su ja buvo tik R.

T. ir vienas nepažįstamas asmuo, S. Č., J. T. ir A. B. į pavėsinę atėjo vėliau. Nurodyti asmenys taip pat patvirtino, kad konfliktas su D. L. peraugo į fizinio smurto naudojimÄ , kai jie jau visi buvo susirinkę pavėsinėje. Taigi, pirmieji S. Č. ir R. T. smÅ«giai D. L. negalėjo bÅ«ti suduoti anksčiau nei 16.30 valandÄ , tai paneigia nuteistojo R. T. teiginius, kad jis D. L. iÅ¡ pavėsinės varė apie 14-15 val.IÅ¡ aukščiau iÅ¡dėstytų asmenų parodymų matyti, kad tarp nuteistųjų ir nužudytojo D.

L. buvo kilęs žodinis konfliktas. IÅ¡ pradžių S. Č. priekaiÅ¡tavo D. L. dėl Å¡io grasinančių telefoninių skambučių, A. B. patvirtino, kad S. Č. iÅ¡ tikrųjų skambino D. L., žodinio konflikto eigoje S. Č. ir R. T. pradėjo naudoti fizinį smurtÄ prieÅ¡ D. L. suduodami pastarajam po kelis smÅ«gius ranka. D. L. iÅ¡ esmės nesiprieÅ¡ino S. Č. ir R. T., tačiau pradėjo grasinti susidorojimu A. B.. Apklausti pavėsinėje buvę asmenys ir vaizdo įraÅ¡as patvirtina, kad D.

L. pastoviai ne tik žodžiais grasino A. B., bet Å¡iam net keletÄ kartų sudavė. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad D. L. ir A. B. buvo kelis kartus susigrÅ«mę. Konfliktas baigėsi po paskutiniųjų A. B. ir D. L. grumtynių, kurių metu A. B. sudavė du smÅ«gius kumščiu į galvÄ ant žemės gulinčiam D. L.. Pastarasis konflikto epizodas įvyko ne vėliau nei buvo užfiksuotas A. L. telefoninis skambutis bendruoju pagalbos telefonu, t.y. 18.28 val. (t. 1, b.l. 15).Vertinant įvykį mačiusių asmenų parodymus, atsižvelgtina į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra nei vieno liudytojo, kuris bÅ«tų matęs visÄ konfliktÄ nuo pradžių iki pabaigos.

Daugelis liudytojų gali paliudyti tik atskiras konflikto aplinkybes. Nors nuteistasis A. B. parodė apie du konflikto epizodus, kai S. Č. ir R. T. sudavė D. L. paeiliui po 3 smÅ«gius į galvÄ , o R. N. ir J. T. parodė matę tik vienÄ tokį epizodÄ , tačiau tiek R. N., tiek J. T. pripažino, jog bent kelis kartus buvo išėję iÅ¡ pavėsinės iki namų ar parduotuvės ir kurį laikÄ nematė, kas vyko pavėsinėje ar Å¡alia jos, todėl liudytojų R. N. ir J. T. parodymai apie vienÄ matytÄ konflikto epizodÄ nepaneigia nuteistojo A.

B. parodymų.Dalis nukentėjusiosios A. L. parodymų dėl įvykio aplinkybių vertinami kritiškai, nes neatitinka kitų bylos faktinių duomenų. Akivaizdu, jog nukentėjusiosios parodymai dėl atskirų konflikto aplinkybių yra įtakoti susijaudinimo, nulemto fizinio smurto naudojimo prieš jos sūnų, todėl nukentėjusiosios parodymais vadovaujamasi ta apimtimi, kiek jie atitinka kitus faktinius bylos duomenis. Nukentėjusioji parodė, kad du kartus buvo atėjusi prie pavėsinės sekdama savo sūnų D.

L.. PirmÄ kartÄ sÅ«nų nusekė iki pavėsinės, kai Å¡is trumpam buvo grįžęs namo, pavalgė ir vėl išėjo. Apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji parodė, kad grįžęs namo D. L. sakė buvęs sumuÅ¡tas, nors ryÅ¡kių sumuÅ¡imo žymių nesimatė, bet D. L. veido kairė pusė buvo kiek patinusi. Å ie nukentėjusiosios parodymai atitinka J. T. parodymus, kad po S. Č. ir R. T. suduotų smÅ«gių D. L. prie sumuÅ¡tos vietos buvo prisidėjęs alaus butelį.

PirmÄ kartÄ atsekusi D. L. prie pavėsinės A. L. prašė jo eiti namo, bet D. L. neklausė, todėl nukentėjusioji namo grįžo viena ir iÅ¡ karto paskambino policijai. PastarÄ jÄ aplinkybę patvirtina policijos informacinėje sistemoje 17.51 val. užregistruotas telefoninis praneÅ¡imas, po kurio į įvykio vietÄ pirmÄ kartÄ atvyko policijos ekipažas. IÅ¡ pastarųjų A. L. parodymų galima spręsti, kad D. L. namo grįžo jau po S. Č. ir R. T. suduotų smÅ«gių, todėl S. Č. ir R.

T. smÅ«gius D. L. sudavė dar iki 17.51 val. Taip pat nukentėjusioji A. L. parodė, kad vėliau po kurio laiko D. L. grįžo į namus, bet netrukus ir vėl išėjo prie pavėsinės, nukentėjusioji jį nusekė iÅ¡ paskos. Nukentėjusiosios parodymai apie vėlesnius įvykius (paties D. L. elgesį, kitų asmenų smurto naudojimÄ ) vertintini kritiÅ¡kai. A. L. parodė, kad iÅ¡ pradžių pavėsinę stebėjo eidama nuo gatvės, iÅ¡ toli pamatė, kad prie sÅ«naus pribėgo vaikinas mėlynu džemperiu, jai pasirodė, kad vaikinas sudavė sÅ«nui, tačiau Å¡i aplinkybė laikytina neįrodyta, nes ikiteisminio tyrimo metu A.

L. negalėjo tiksliai pasakyti, ar iÅ¡ tikrųjų buvo suduota sÅ«nui, ar sÅ«nus nuo smÅ«gio pargriuvo, ar liko stovėti. Be to, vaikinas mėlynu džemperiu, apie kurį parodymus davė A. L., galimai buvo R. V., kurio dalyvavimo muÅ¡tynėse nepatvirtino nei vienas pavėsinėje ar arti jos buvęs asmuo. Tuo labiau, kad vėliau R. V. kaip tik padėjo A. L. raminti D. L., vesti jį namo. A. L. teigimu, po to iÅ¡ pavėsinės iÅ¡bėgo A. B. ir puolė jos sÅ«nų, pargriovė ant žemės, pradėjo smaugti ir sudavė mažiausiai 20 kartų kumščiu į galvÄ , po Å¡io iÅ¡puolio D.

L., anot nukentėjusiosios, vos pastovėjo ant kojų, bet tada iÅ¡ pavėsinės iÅ¡bėgęs S. Č. sudavė ne mažiau 8 smÅ«gių kumščiais į galvÄ , ant žemės pargriuvusį D. L. vėl puolė A. B., jį smaugė ir sudavė apie 20 smÅ«gių kumščiais į galvÄ . Tačiau tokio masto fizinio smurto naudojimo prieÅ¡ D. L. nepatvirtina kiti bylos faktiniai duomenys. Nuteistasis A. B. parodė, kad atėjus D. L. motinai, jis išėjo iÅ¡ pavėsinės tikėdamasis iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl D.

L. grasinimų, bet D. L. vėl jį puolė, tada jie susigrÅ«mė antrÄ kartÄ tÄ vakarÄ , A. B. pargriovė D. L. ir laikė prispaudęs prie žemės, jokių smÅ«gių D. L. nesudavė, nes pripuolusi A. L. prašė paleisti D. L.. A. B. teigimu, iÅ¡ karto po to R. T. pradėjo filmuoti konfliktÄ iÅ¡ pavėsinės. R. T. padarytame vaizdo įraÅ¡e matyti, kad D. L. yra sÄ moningas, atlieka aktyvius veiksmus, kas paneigia A. L. parodymus apie tai, kad D. L. jau po antrųjų grumtynių su A. B. iÅ¡ Å¡io neva suduotų smÅ«gių buvo nesÄ moningas.

Vėliau prie pavėsinės atėję ir baigiamÄ jÄ konflikto stadijÄ matę S. G., R. V., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat nurodė matę, kad tÄ kartÄ užpultas A. B. tik pargriovė D. L. ir jokių smÅ«gių Å¡iam nesudavė. PastarÄ jÄ aplinkybę patvirtino ir liudytoja A. T., mačiusi A. B. ir D. L. grumtynes per savo buto langÄ , kuri parodė, kad A. B. tik stÅ«mė D. L., suduodamų smÅ«gių ji nematė.

Taip pat vaizdo įraše užfiksuota, kaip S. Č. aiškinasi su D. L. ir A. L., bet neužfiksuota, kad S. Č. tuo metu suduotų smūgius D. L.. Pažymėtina ir tai, kad A. B., R. N., J. T., S. G., R. V. bei A. T. nurodė matę, kad atėjus A. L. nuteistasis S. Č. stumdė D. L., bet nei vienas iš šių asmenų nenurodė, kad tuo metu S. Č. būtų sudavęs smūgius D. L.. Tuo tarpu paskutines A. B. ir D. L. grumtynes nurodė matę R. N., S. G., R. V., taip pat apie A. B. muštynes su D. L. parodymus davė nuteistieji S. Č. ir R.

T.. Nei vienas iÅ¡ apklaustų asmenų nepatvirtino nukentėjusiosios A. L. parodymų, kad A. B. paskutinių grumtynių metu bÅ«tų sudavęs D. L. ne mažiau 20 smÅ«gių, prieÅ¡ingai, Å¡ių asmenų parodymai patvirtina A. B. parodymus apie D. L. suduotus du smÅ«gius.Apeliacinės instancijos teisme apklausti R. I. parodė, kad matė tik kaip D. L. bėgiojo su kirviu, J. B. nurodė atvykęs pagal pirmÄ jį A. L. iÅ¡kvietimÄ , A. N. ir K. J. paliudijo apie aplinkybes jau po pasibaigusio konflikto.

Å ių asmenų parodymai yra nereikÅ¡mingi sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes nei patvirtina, nei paneigia smurto naudojimo prieÅ¡ D. L. aplinkybių. Liudytojų L. L. ir V. V., kurios teigė kartu mačiusios įvykį, parodymai yra prieÅ¡taringi tarpusavyje, be to, neatitinka aukščiau įrodytomis pripažintų įvykio aplinkybių. Liudytojų V. K. ir D. J. parodymai taip pat neatitinka kitų aukščiau aptartų įrodymų. Tačiau vien Å¡ių liudytojų parodymų kritiÅ¡kas vertinimas nesudaro pagrindo nuteistųjų atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nes byloje yra pakankamai kitų faktinių duomenų, patvirtinančių nuteistųjų neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad dalis apklaustų asmenų – nukentėjusioji A. L., liudytojai S. G., R. V., A. T. – nematė pirmosios konflikto dalies, kai pavėsinėje D. L. smūgius sudavė nuteistieji S. Č. ir R. T., todėl jų parodymai pastarųjų kaltės nei patvirtina, nei paneigia. Nuteistųjų S. Č. ir R. T. kaltės dėl D. L. nužudymo nepaneigia ir R. T. padarytas vaizdo įrašas, kadangi jame užfiksuota tik konflikto dalis tarp antrųjų ir trečiųjų A. B. grumtynių su D.

L..Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog konflikto su D. L. metu S. Č. ir R. T. sudavė D. L. ne mažiau kaip po keturis smūgius ranka į galvos sritį, o A. B., pargriovęs D. L. ant žemės, pastarajam sudavė du smūgius ranka į galvos sritį.Specialisto išvadoje Nr. M 871/12(01) nustatyta, kad D. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis apatinės lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, taip pat specialisto išvadoje nustatyta, kad galvos sumušimas padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais (t. 1, b.l. 42-48).

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme teismo medicinos ekspertas S. L. suraÅ¡ytÄ specialisto iÅ¡vadÄ patvirtino ir paaiÅ¡kino, jog tiesiogine D. L. mirties priežastimi yra iÅ¡siliejęs kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, įvykęs dėl trauminių poveikių į galvÄ , po kurių sekė staigi galvos rotacija, ko pasėkoje plyÅ¡o kraujagyslės, tokios pasekmės galėjo kilti nuo bet kurio trauminio poveikio, palikusio kraujosruvas D. L. galvoje. Specialisto iÅ¡vadoje taip pat nurodyta, kad D.

L. po sužalojimo galėjo bÅ«ti sÄ moningas ir atlikti aktyvius veiksmus nuo keliolikos ir keliasdeÅ¡imt minučių, apklausiamas teisme teismo medicinos ekspertas paaiÅ¡kino, kad tokio intensyvumo kraujavimÄ nustatė pagal jam pateiktas įvykio aplinkybes, t.y. kad D. L. buvo sumuÅ¡tas apie 18.30 val., o 18.55 val. D. L. jau konstatuota 3 balų koma, bet kartu patikslino, jog kraujavimas galėjo trukti ir porÄ valandų, o vėlesni smÅ«giai galėjo kraujavimÄ sustiprinti.Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti specialisto iÅ¡vados teisingumu.

PrieÅ¡ingai nei apeliaciniuose skunduose teigia nuteistieji, specialisto iÅ¡vada yra aiÅ¡ki ir iÅ¡sami, jokių prieÅ¡taravimų tarp specialisto iÅ¡vados ir jÄ suraÅ¡iusio teismo medicinos eksperto paaiÅ¡kinimų teisme nėra. Apklausiamas teisme teismo medicinos ekspertas S. L. kai kurias specialisto iÅ¡vadoje nurodytas aplinkybes paaiÅ¡kino plačiau, bet tai nėra pagrindas pripažinti specialisto iÅ¡vados neiÅ¡samia ar neaiÅ¡kia. S. L. patikslino specialisto iÅ¡vados punktÄ dėl D. L. galėjimo tam tikrÄ laikÄ atlikti aktyvius veiksmus, kadangi suraÅ¡ant specialisto iÅ¡vadÄ buvo remiamasi užduotyje atlikti objektų tyrimÄ nurodytomis pirminėmis įvykio aplinkybėmis, kurios nevisiÅ¡kai atitinka nustatytÄ sias byloje.Nors S. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad prieÅ¡ dvi valandas iki konflikto pabaigos jo suduoti smÅ«giai buvo nestiprÅ«s ir negalėjo turėti įtakos D.

L. mirčiai, tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, A. L. nurodė, kad į namus parėjusio D. L. kairė veido pusė buvo patinusi, J. T. nurodė, kad po smÅ«gių D. L. prie veido prisidėjo alaus butelį, kas paneigia S. Č. paaiÅ¡kinimus, jog jo suduoti smÅ«giai neva buvo nestiprÅ«s. Teismo medicinos eksperto S. L. paaiÅ¡kinimai, kad D. L. po prasidėjusio kraujavimo galėjo iÅ¡likti sÄ moningas iki dviejų valandų, taip pat paneigia S. Č. apeliacinio skundo argumentus, kad jo smÅ«giai negalėjo turėti įtakos D.

L. mirčiai.Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog neva nuo A. B. smÅ«gio į galvÄ gulinčiam D. L. negalėjo įvykti galvos rotacija, nulėmusi kraujagyslių plyÅ¡imÄ , yra niekuo nepagrįsta subjektyvi nuomonė, kuri nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų.Asmuo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tik tada, jei nustatyta jo tyčia nužudyti asmenį. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali bÅ«ti padarytas tiesiogine ir netiesiogine tyčia.

Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistųjų tyčios turinį, įvertino tai, kad nuteistieji sÄ moningai sudavė D.

L. smÅ«gius rankomis į galvÄ , t.y. gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ . Nuteistieji bÅ«dami suaugę, pakankamo protinio iÅ¡sivystymo, sÄ moningai suduodami smÅ«gius į galvÄ , kuriai bet koks stipresnis iÅ¡orinis fizinis poveikis gali sukelti sunkias ir negrįžtamas pasekmes asmens sveikatai, tame tarpe ir žmogaus mirtį, suvokė savo veiksmų pavojingumÄ D. L. gyvybei, numatė, kad dėl jų veiksmų gali bÅ«ti atimta D. L. gyvybė, ir nors nei vienas iÅ¡ nuteistųjų nenorėjo D. L. mirties, tačiau suduodami smÅ«gius sÄ moningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Todėl apygardos teismo iÅ¡vada, kad nuteistieji D. L. smÅ«gius sudavė veikdami netiesiogine tyčia, yra pagrįsta.Vien tai, kad nuteistieji teigia neturėję tikslo nužudyti D. L., nepaneigia apygardos teismo iÅ¡vados dėl nuteistųjų kaltės, kadangi tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes (nuteistųjų elgesį, smurtinių veiksmų pobÅ«dį, intensyvumÄ ir kt.). Be to, tikslas nėra bÅ«tinasis BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.Taip pat pagrįsta apygardos teismo iÅ¡vada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje.

Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamÄ veikÄ daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iÅ¡ jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tarp nuteistųjų bÅ«tų buvęs iÅ¡ankstinis susitarimas naudoti fizinę prievartÄ D. L. atžvilgiu, tačiau bendrininkų susitarimas gali įvykti jau nusikalstamos veikos metu ir gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, žodinio konflikto metu S. Č. pirmas sudavė ranka smÅ«gį D. L. į galvos sritį, po ko iÅ¡ karto smÅ«gį sudavė ir R. T., taip konkliudentiniais veiksmais prisijungęs prie nusikalstamos veikos. Neginčijamai nustatyta, kad vienas iÅ¡ konflikto dalyvių buvo ir A. B., patvirtinęs S. Č. pretenzijas D. L. dėl telefoninių skambučių. Nors A. B. pirminėje konflikto stadijoje smÅ«gių D. L. nesudavė, bet matė kaip tai darė S. Č. su R. T., suvokė Å¡ių nuteistųjų pavojingÄ ir neteisėtÄ veikÄ , o galiausiai grumtynių metu suduodamas du kartus kumščiu D.

L. į veidÄ savo veiksmais prisijungė prie bendros nusikalstamos veikos. Nuteistieji suvokė bendrai dalyvaujantys konflikte su D. L., matė vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritarė, kas patvirtina nuteistųjų veikimÄ bendrininkų grupėje.Pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ nėra bÅ«tina, kad kiekvienas iÅ¡ tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų.

Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtÄ naudojo keli asmenys, o smurto pobÅ«dis ir intensyvumas rodo tyčiÄ nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-303/2012 ir kt.).Ä®vertinus tai, kad konflikto su D.

L. metu smÅ«gius į galvÄ sudavė visi nuteistieji ir bet kuris iÅ¡ suduotų smÅ«gių galėjo sukelti kraujo iÅ¡siliejimÄ po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas buvo D. L. mirties priežastis, o vėlesni smÅ«giai galėjo kraujavimÄ pagreitinti, pats D. L. po prasidėjusio kraujavimo iki dviejų valandų galėjo bÅ«ti sÄ moningas ir atlikti aktyvius veiksmus, todėl laikytina, kad veikiant bendrai S. Č., R. T. ir A. B. suduoti smÅ«giai yra priežastiniu ryÅ¡iu susiję su D. L. mirtimi.Aukščiau iÅ¡dėstytų aplinkybių visuma, patvirtina, kad S. Č., R.

T. ir A. B. pagrįstai buvo pripažinti kaltais nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymu.Tačiau pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog D. L. buvo nužudytas apie 18 valandÄ vykusio konflikto metu prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, iÅ¡ A. B., J. T. ir R. N. parodymų matyti, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nužudytojo D. L. prasidėjo ne anksčiau 16.30 val. PirmÄ jį kartÄ Ä¯ įvykio vietÄ policija atvyko pagal A. L. iÅ¡kvietimÄ , kuris policijos sistemoje buvo užregistruotas 17.51 val., kai nuteistieji S. Č. ir R.

T. jau buvo sudavę smÅ«gius D. L.. Tuo tarpu konflikto pabaigÄ atitinka antrasis A. L. skambutis policijai po A. B. suduotų smÅ«gių D. L., kuris policijos sistemoje buvo užregistruotas 18.28 val. Ä®vertinus tai, kad nuteistųjų smÅ«giai buvo suduoti skirtingu metu ir kad visi suduoti smÅ«giai yra priežastiniu ryÅ¡iu susiję su D. L. mirtimi, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, nes jame iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), patikslinant nusikaltimo padarymo laikÄ bei nustatant, kad D.

L. buvo nužudytas tarp 16.30 val. ir 18.28 val. vykusio konflikto metu.Taigi, byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 25 d., tarp 16.30 val. ir 18.28 val. vykusio tarpusavio konflikto su D. L. metu, Ukmergėje, prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) esančioje pavėsinėje, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, S. Č. suduodant D. L. ne mažiau kaip keturis smÅ«gius ranka į galvos sritį, R. T. suduodant ne mažiau keturių smÅ«gių ranka į galvos sritį, A. B. tyčia spiriant D. L. į kojÄ ir nuo to nukentėjusiajam nukritus ant žemės, suduodant ranka du smÅ«gius į galvos sritį, visi bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D.

L. kraujosrÅ«vas apatinės lÅ«pos gleivinėje, pakauÅ¡io, kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujo iÅ¡siliejimÄ po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kraujosrÅ«vas nugaroje ir juosmens nugariniame pavirÅ¡iuje. Nuo galvos sumuÅ¡imo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų suspaudimui iÅ¡siliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir Å¡irdies veiklos sutrikimui ir dėl to D. L. 2012 m. birželio 28 d. mirus, A.

B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L..Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iÅ¡ bylos medžiagos buvo žinomi nuteistiesiems, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iÅ¡ esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistųjų teisinės padėties bei nepažeidžia jų teisės į gynybÄ , nuteistieji S. Č. ir R. T. viso proceso metu teikė savo paaiÅ¡kinimus dėl jų veiksmų dar iki A. B. grumtynių su D.

L.. Dėl bÅ«tinosios gintiesNuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad A. B. du smÅ«gius į galvos sritį D. L. sudavė gindamasis nuo pastarojo užpuolimo.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Tam, kad asmens veiksmai bÅ«tų pripažinti padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygos.Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalÄ kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).Byloje nustatyta, kad nuo 16.30 val. iki 18.28 val. vykusio konflikto metu D. L. nuolat grasino A. B. susidorojimu, iÅ¡ aukščiau aptartų asmenų parodymų matyti, kad kelis kartus žodinis konfliktas buvo peraugęs į fizinio smurto naudojimÄ , kai D.

L. staiga puldavo nuteistÄ jį A. B. ir bandydavo Å¡iam suduoti ranka į galvos sritį. Tokie D. L. veiksmai leidžia manyti, jog pavojingas kėsinimasis, nukreiptas į A. B. sveikatÄ iÅ¡ esmės buvo, tačiau du kartus kilusių tarpusavio grumtynių metu A. B. pavyko atremti pavojingÄ D. L. kėsinimÄ si pastarÄ jį pargriaunant ir laikant prispaustÄ prie žemės, tada D. L. kuriam laikui nusiramindavo. Tuo tarpu kilusių trečiųjų grumtynių metu A. B. ne tik pargriovė D. L. ant žemės, t.y. atrėmė pavojingÄ kėsinimÄ si, bet dar jam sudavė du smÅ«gius ranka į galvÄ .

Kadangi A. B. smÅ«gius į galvÄ sudavė pargriautam ir realaus pavojaus A. B. sveikatai nebekeliančiam D. L., todėl konstatuojama, kad smÅ«gių sudavimo metu pavojingas kėsinimasis, kuris nuteistajam A. B. suteiktų teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį, jau buvo pasibaigęs ir A. B. suduoti smÅ«giai negali bÅ«ti vertinami kaip bÅ«tinoji gintis. Nors A. B. teigia, kad pargriautas ir laikomas prispaustas prie žemės D. L. bandė iÅ¡silaisvinti ir suduoti, tačiau tai nepateisina neadekvataus A. B. elgesio – smÅ«gių ranka sudavimo į galvÄ , todėl A.

B. suduoti smÅ«giai negali bÅ«ti vertinami kaip suduoti besiginančio asmens. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje A. B. prisipažino smÅ«gius D. L. sudavęs, nes „neatlaikė nervai“ (t. 2, b.l. 36), kas taip pat patvirtina, jog A. B. smÅ«giai buvo skirti ne pavojingo kėsinimosi atrėmimui, o puolimui.Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apygardos teismo iÅ¡vada, jog nėra pagrindo pripažinti, kad D. L. sužalojimai buvo padaryti bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis arba peržengiant bÅ«tinosios ginties ribas, yra pagrįsta.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmiųNuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių skundžia nuteistasis A. B. ir jo gynėjas bei nukentėjusioji ir civilinė ieÅ¡kovė A. L..Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo nustatytÄ sunkinančiÄ aplinkybę, kad nusikaltimÄ nuteistasis padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, bei pripažinti atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, numatytÄ BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu.

Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Be to, norint konstatuoti Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, turi bÅ«ti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoÅ¡irdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t.y. kai kaltininkas kritiÅ¡kai vertina savo poelgį, iÅ¡gyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalÄ ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2012, 2K-688/2012, 2K-78/2014).Pažymėtina, kad nuoÅ¡irdus gailėjimasis nėra tapatus bendro pobÅ«džio pareiÅ¡kimams dėl kaltės pripažinimo.

Jis turi bÅ«ti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumÄ , t.y. pagal praneÅ¡imo apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktÄ pagalbÄ ir pan. Prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei asmuo nuoÅ¡irdžiai gailisi padaręs tokiÄ veikÄ . Jei asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymÄ ar neigti teismo nustatytas reikÅ¡mingas bylai aplinkybes, keičia parodymus arba duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus, Å¡i aplinkybė nepripažįstama lengvinančia.Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, A.

B. viso proceso metu neneigė sudavęs D. L. du smÅ«gius, tačiau nepripažino, kad jo smÅ«giai galėjo turėti įtakos D. L. mirčiai, t.y. A. B. bandė sumenkinti savo vaidmenį bendrai padarytoje nusikalstamoje veikoje, dėl savo suduotų smÅ«gių D. L. iÅ¡ esmės nesigailėjo, nors formaliai užuojautÄ nukentėjusiajai ir pareiÅ¡kė. Be to, pirminėje apklausoje A. B. nutylėjo apie S. Č. ir R. T. suduotus smÅ«gius D. L. ir apie tai parodymus davė 2012 m. birželio 28 d. vykusioje apklausoje, kai apie S. Č. ir R.

T. neteisėtus veiksmus jau buvo davę parodymus liudytojai R. N. ir J. T. (t. 1, b.l. 155-156, 185-186). Nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis A. B. nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus ir kad jo parodymai padėjo išsiaiškinti D. L. nužudymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.Atmetamas ir A. B. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad A.

B. padarė veikÄ , apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors nuteistasis pripažįsta kartu su kitais pavėsinėje gėręs alų, bet jo teigimu konflikto metu jis buvo blaivus, kÄ gali paliudyti A. N., su kuriuo nuteistasis susitiko iÅ¡ karto po konflikto ir abu vartojo alkoholinius gėrimus. Liudytojas A. N., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad susitiko su A. B. po 18 val., A. B. atrodė blaivus, susitikę vartojo alkoholinius gėrimus iki kol pas A.

B. neatvažiavo policija. Nuteistojo A. B. ir liudytojo A. N. parodymai apie tai, kad A. B. konflikto metu buvo blaivus, yra paneigti kitais bylos įrodymais. Byloje apklausti pavėsinėje buvę asmenys – S. Č., R. T., R. N., J. T., pripažino, kad visi buvę pavėsinėje asmenys vartojo alkoholinius gėrimus (alų, degtinę), nukentėjusioji A. L., atėjusi prie pavėsinės parsivesti sūnaus, taip pat nurodė, kad pavėsinėje buvo girtuokliaujama. Be to, iš byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuoto nuteistųjų bei kitų pavėsinėje buvusių asmenų elgesio taip pat matyti, jog jie yra apsvaigę nuo alkoholio.

Nėra pagrindo pripažinti, kad apygardos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktÄ , nes akivaizdu, kad A. B., S. Č. ir R. T. dėl savo bÅ«senos (girtumo) veikos padarymo metu nesugebėjo kritiÅ¡kai vertinti savo veiksmų, o jų padaryta veika pagal savo pobÅ«dį buvo susijusi su tokia bÅ«sena.Be to, nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistieji nusikaltimÄ padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

Tai reiÅ¡kia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį.

Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį.Byloje neginčijamai nustatyta, kad viso konflikto metu D. L. elgėsi provokuojančiai. Varomas iÅ¡ pavėsinės D. L. vis sugrįždavo, neklausė netgi savo motinos praÅ¡ymų eiti namo, aplink pavėsinę bėgiojo rankoje turėdamas lazdÄ ar kirvį, nuolatos grasino A.

B., keletÄ kartų jį puolė ir sudavė kelis smÅ«gius ranka į galvÄ . Provokuojantį D. L. elgesį patvirtina ne tik apklaustų asmenų parodymai, bet ir vaizdo įraÅ¡e užfiksuotos konflikto aplinkybės. Be to, pirminėje apklausoje pats A. B. pripažino smÅ«gius D. L. sudavęs, nes susinervino dėl D. L. elgesio. Todėl nukentėjusiosios A. L. apeliacinio skundo argumentas dėl neva nepagrįstai nustatytos nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės atmetamas. Taip pat nepagrįstai A.

L. apeliaciniame skunde praÅ¡o paÅ¡alinti iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aplinkybę, jog D. L. buvo neblaivus, kadangi tai, kad D. L. vartojo alkoholį, patvirtino ne tik nuteistieji, bet ir kiti pavėsinėje buvę asmenys, be kita ko, pati A. L. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog D. L. į namus grįžo neblaivus (t. 1, b.l. 65).Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Motyvuodamas konkrečiÄ bausmę nuosprendyje, teismas visų pirma jame turi apraÅ¡yti konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikÅ¡mę ir nurodyti, kurios iÅ¡ jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už nusikaltimo padarymÄ asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių sankcijoje nėra numatyta.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. B. buvo paskirta sankcijoje numatytos bausmės minimumÄ atitinkanti septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, nuteistiesiems S. Č. ir R. T. atitinkamai aÅ¡tuonerių metų Å¡eÅ¡ių mėnesių ir aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmės.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmes, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes. A. B. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, iki sulaikymo nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas iÅ¡ esmės teigiamai.

S. Č. anksčiau teistas penkis kartus, taip pat vienas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo priimtas po D. L. nužudymo, anksčiau baustas administracine tvarka, iki sulaikymo nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, mokosi pagal suaugusiųjų pagrindinio ugdymo programÄ , laisvės atėmimo įstaigoje charakterizuojamas iÅ¡ esmės teigiamai. R. T. anksčiau teistas vienÄ kartÄ , taip pat vienas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo priimtas po D. L. nužudymo, anksčiau baustas administracine tvarka, dirba.

Nors nuteistieji padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimÄ , sukėlusį negrįžtamas pasekmes – kito žmogaus mirtį, nustatytos dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta itin reikÅ¡minga nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo paties nužudytojo provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kadangi D. L. varomas iÅ¡ pavėsinės vis sugrįždavo, neklausė nei nuteistųjų, nei kitų asmenų, tame tarpe ir savo motinos, raginimų nusiraminti, eiti namo, nuolatos grasino susidorojimu A.

B., kelis kartus šį puolė, sudavė smÅ«gius ranka į galvÄ , taip vis provokuodamas tolimesnį konfliktÄ , kuris galiausiai baigėsi D. L. mirtimi. Nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė Å¡iuo atveju nusveria nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir sudaro pagrindÄ skirti nuteistiesiems sankcijos minimumui artimas laisvės atėmimo bausmes.Atmetamas kaip nepagrįstas A. L. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas neindividualizavo nuteistiesiems paskirtų bausmių, neatsižvelgė į nuteistųjų asmenybes.

PrieÅ¡ingai, iÅ¡ to, kad kiekvienam nuteistajam buvo paskirtos nevienodo dydžio laisvės atėmimo bausmės, galima spręsti, kad laisvės atėmimo bausmių dydžius pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgdamas į nuteistųjų asmenybes, jų pavojingumÄ .Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistiesiems paskirtos sankcijoje numatytos bausmės minimumÄ atitinkanti ar jai artimos laisvės atėmimo bausmės, iÅ¡ esmės neprieÅ¡tarauja teisingumo ir proporcingumo principams, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslus.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistiesiems paskirtas bausmes gali sugriežtinti tik nustačius, kad jos yra aiÅ¡kiai per Å¡velnios, tačiau nagrinėjamoje byloje to nėra nustatyta. Todėl A. L. praÅ¡ymas skirti nuteistiesiems griežtesnes bausmes netenkinamas.Nors skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodyta, kad nuteistieji padarė sunkų tyčinį nusikaltimÄ , kai BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), bet tai laikytina techninio pobÅ«džio klaida, dėl kurios nuosprendžio keisti nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieÅ¡kinioPagal baudžiamojo proceso įstatymÄ kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį (BPK 109 straipsnis).

Teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkina pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). SprendimÄ patenkinti civilinį ieÅ¡kinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas, t.y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys.Skundžiamu nuosprendžiu A.

L. naudai iÅ¡ nuteistųjų solidariai buvo priteista 4 709 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieÅ¡kovė A. L. praÅ¡o jos pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai bei priteisti solidariai iÅ¡ nuteistųjų 12 940,14 Lt turtinės žalos ir 1 492 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų.

Byloje nėra ginčo dėl A. L. skundžiamu nuosprendžiu priteistų 582 Lt iÅ¡laidų vaistams, 3 927 Lt laidojimo iÅ¡laidų ir 200 Lt avanso už paminklÄ , iÅ¡ viso 4 709 Lt. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepriteisė iÅ¡ nuteistųjų viso paminklo kainos, nes A. L. nebuvo pateikusi dokumentų, patvirtinančių, kad Å¡ios iÅ¡laidos iÅ¡ tikrųjų yra patirtos. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateikta Pirkimo-pardavimo (gamybos) sutarties Nr. P21 patvirtinta kopija, iÅ¡ kurios matyti, jog pagal patvirtintus pakeitimus už paminklo pagaminimÄ likusi sumokėti suma be sumokėto 200 Lt avanso yra 8 480 Lt, taip pat buvo pateiktas banko mokėjimo kvitas, patvirtinantis, jog A.

L. sumokėjo 8 480 Lt paminklÄ gaminančiai įmonei.BPK 112 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau BPK nereglamentuoja pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio reikalavimų pakeitimo ar papildymo, todėl tokiais atvejais vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (BPK 113 straipsnio 2 dalis). CPK iÅ¡ esmės nedraudžia bylos nagrinėjimo metu keisti civilinio ieÅ¡kinio dalyko ar pagrindo (CPK141 straipsnis), kaip ir nėra draudžiama kelti naujus reikalavimus ar pateikti papildomus įrodymus bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 312 ir 314 straipsniai).

Tačiau šiuo atveju bÅ«tina atsižvelgti ir į BPK normas, reglamentuojančias baudžiamosios bylos nagrinėjimÄ apeliacine tvarka. BPK nenumato apeliantų teisės paduotus apeliacinius skundus pakeisti, apeliantai paduotus skundus gali tik atÅ¡aukti. Be to, BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatomis nuteistojo padėtis negali bÅ«ti pabloginta daugiau, negu to praÅ¡oma nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde. Todėl baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiosios ir jos atstovės praÅ¡ymas padidinti civiliniu ieÅ¡kiniu praÅ¡omÄ priteisti turtinės žalos atlyginimÄ negali bÅ«ti tenkinamas.Kita vertus, įstatymas nedraudžia baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius civilinio ieÅ¡kinio reikalavimus, todėl A.

L. pateikti papildomi dokumentai vertinami kaip įrodantys patirtas išlaidas paminklui. Tačiau visų 8 480 Lt išlaidų paminklui apeliacinės instancijos teismas priteisti negali, nes tokiu atveju būtų viršyta nukentėjusiosios apeliaciniame skunde prašyta priteisti 12 940,14 Lt suma, todėl neperžengiant apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, papildomai iš nuteistųjų priteisiama ne 8 480 Lt, o 8 231,14 Lt., t.y. iš viso 12 940,14 Lt turtinės žalos atlyginimo. Dėl tos pačios priežasties A.

L. negali būti priteistos ir apeliaciniame skunde nurodytos 417 Lt laidojimo metinių išlaidos bei 869 Lt kapo priežiūros išlaidos.Pažymėtina, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neužkerta nukentėjusiajai A. L. galimybių reikalauti turtinės žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas objektyviai negali bÅ«ti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokiÄ piniginę kompensacijÄ , kad kiek įmanoma teisingiau bÅ«tų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalÄ padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikÅ¡mės bylai aplinkybės, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas privalo pagrįsti Å¡ių kriterijų taikymÄ nagrinėjamoms bylos aplinkybėms bei vertinti jų visumÄ . Pagal teismų praktikÄ esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtakÄ tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, Å¡eiminiams santykiams;

žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis negali bÅ«ti laikoma lemiamu kriterijumi. Ä®statymas suteikia galimybę nukentėjusiajam pačiam savarankiÅ¡kai nustatyti atlyginimo už padarytÄ Å¾alÄ dydį, tačiau tai neturi tapti bÅ«du nukentėjusiajam pasipelnyti.A. L. apeliaciniame skunde reikalavimÄ priteisti 1 492 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo motyvuoja tuo, kad dėl nuteistųjų tyčinės veikos ji neteko vienintelio sÅ«naus, kas sukėlė sunkius dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinius sukrėtimus, skaudžiai paveikė gyvenimÄ , padaryti pakenkimai yra ilgalaikiai, pasekmės iÅ¡liks visÄ likusį gyvenimÄ , ji patyrė fizines ir dvasines kančias, emocinius iÅ¡gyvenimus, suprastėjo jos gyvenimo kokybė, atsirado nerimo, depresijos reiÅ¡kiniai, yra priversta vartoti vaistus.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies matyti, kad apygardos teismas, svarstydamas klausimÄ dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos pagrįstumo, atsižvelgė į visas Å¡io klausimo sprendimui reikÅ¡mingas ir nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes bei sumÄ neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 50 000 Lt, be to, apygardos teismas vadovavosi teismų praktika panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose.

PrieÅ¡ingai nei teigiama A. L. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino ir padaryto nusikaltimo pobÅ«dį, kilusių pasekmių sunkumÄ , patirtus dvasinius A. L. iÅ¡gyvenimus ir dėl to suprastėjusiÄ nukentėjusiosios psichinę sveikatÄ , gydymui vartojamus antidepresantus ir raminančius vaistus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms ir atitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl jos didinti A.

L. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl proceso iÅ¡laidųApeliaciniame skunde A. L. praÅ¡o priteisti valstybei visas advokato atstovavimo iÅ¡laidas.BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, iÅ¡skyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais nukentėjusiajai A. L. teikti antrinę teisinę pagalbÄ buvo paskirta advokatė Virginija Bradulskienė, atleidžiant A. L. nuo proceso iÅ¡laidų. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pažyma, patvirtinanti, jog antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos pirmosios instancijos teisme buvo 3 268,15 Lt, tačiau Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl Å¡ių iÅ¡laidų nepasisakė.

PraÅ¡omos priteisti antrinės teisinės pagalbos teikimo iÅ¡laidos yra pagrįstos, ne per didelės, nėra pagrindo jų mažinti atsižvelgiant į nuteistųjų turtinę padėtį. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai iÅ¡spręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), priteisiant valstybės naudai iÅ¡ nuteistųjų po 1 089,38 Lt antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų.Aukščiau nurodyta nuostata dėl iÅ¡laidų advokatui priteisimo vadovaujamasi ir bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Advokatė V. Bradulskienė pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymÄ , jog antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 1 787,87 Lt, kolegijos nuomone, tokio dydžio iÅ¡laidos yra pagrįstos ir priteistinos iÅ¡ nuteistųjų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3, 4 punktais,n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:Patikslinti nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodytÄ nusikalstamos veikos padarymo laikÄ , nustatant, kad A.

B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d., tarp 16.30 val. ir 18.28 val. vykusio tarpusavio konflikto su D. L. metu.Priteisti iÅ¡ A. B., S. Č., R. T. solidariai 12 940,14 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L..Priteisti valstybės naudai iÅ¡ A. B., S. Č., R. T. po 1 089,38 Lt antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme.KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Stasio Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš A. B., S. Č., R. T. po 595,95 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos pirmininkas                                                                                               Valdimaras Bavėjanas Teisėjai                                                                                                                         Laima Garnelienė    Aloyzas Kruopys