2016-03-23 Nr. AB-6673-3-61-3-00390-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-383-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00390-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja P. M. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. sausio 27 d. teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.01-08)-RNA-47541, kuriuo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjos prašymą, ir 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8439 atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjai priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos sumokėjimo išdėstymo.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimo pagal VMI prie FM 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 vykdymą. Nurodė, kad atsakovas, perdavęs antstoliui sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), aiškiai išreiškė poziciją, jog išieškojimas nustatytu terminu nesumokėjus priskaičiuotos sumos bus vykdomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, kad laikinai nesustabdžius išieškojimo proceso, jos nekilnojamasis turtas gali būti parduotas, o išieškojimo procesas – užbaigtas, dar iki administracinės bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo. Tokiu atveju įgyvendinti pareiškėjai palankų teismo sprendimą, pagal kurį atsakovas iš naujo turėtų svarstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo klausimą, tam, kad pareiškėjos finansinė būklė netaptų kritine, nebūtų įmanoma. Šiuo atveju pagrindų stabdyti priverstinį išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ) nėra, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas esą yra vienintelis būdas užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.

Skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2016 m. vasario 12 d. skundo trūkumams pašalinti: pareiškėjai išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo.

2016 m. vasario 9 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas skundo reikalavimą panaikinti VMI prie FM 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.01-08)-RNA-47541 laikyti pagrindiniu skundo reikalavimu, o kitus du – išvestiniais ir, priėmus pagrindinį skundo reikalavimą, priimti nagrinėti ir išvestinius skundo reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8439. Teismas priėmė pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VMI prie FM 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.01-08)-RNA-47541 ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjai priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (ABTĮ 37 str. 1 d., 37 str. 2 d. 8 p., 71 str.).

Teismas konstatavo, jog pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėja prašo panaikinti VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8439, tačiau skundą teismui padavė 2016 m. sausio 27 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. Teismas pažymėjo, kad šiame sprendime aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėja laiku nepasinaudojo. Tiek šis, tiek kitas skunde ginčijami sprendimai, priimti vadovaujantis skirtingais teisiniais ir faktiniais pagrindais ir gali būti nagrinėjami teisme kaip savarankiški, todėl, nors ir yra tarpusavyje susiję, reikalavimą panaikinti VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8439 vertinti kaip išvestinį nėra pagrindo. Teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjai buvo pasiūlyta prašyti atnaujinti praleistą terminą, nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėja šios teisės nerealizavo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo dalį dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas konstatavo, kad skundo dalis dėl VMI prie FM 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (23.01-08)-RNA-47541 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjai priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos sumokėjimo išdėstymo atitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtina.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimo pagal VMI prie FM 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 vykdymą. Teismas pažymėjo, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį yra realiai gresiantis teismo sprendimo įvykdymo negalimumas ar ženklus jo įvykdymo pasunkėjimas, jeigu tokios priemonės nebus pritaikytos. Šiuo atveju nėra objektyvių įrodymų, jog, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki ginčijamo akto priėmimo buvusi padėtis. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad byloje nėra nurodyta įrodymais pagrįstų argumentų, kurie leistų spręsti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir būtinas.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundo dalį dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo ir išspręsti klausimą iš esmės – skundo dalį dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo laikyti išvestiniu reikalavimu ir priimti jį nagrinėti; nusprendus, kad skundo dalis dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo negali būti laikoma išvestiniu reikalavimu, atnaujinti praleistą 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 apskundimo terminą; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimo pagal atsakovo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto vykdymą.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia tuo, jog remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika teismui nurodė, kad LVAT 2015 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-22-520/2015 yra konstatavęs, jog priimant nagrinėti teisme pagrindinius skundo reikalavimus, turi būti priimami nagrinėti ir išvestiniai skundo reikalavimai. Atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestiniai reikalavimai taip pat atsisakytini priimti (pvz., 2004 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-558/2004).

Šiuo atveju pagrindinis pareiškėjos reikalavimas panaikinti 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.01-08)-RNA-47541, kuriuo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjos skundą, yra pateiktas įstatyme nustatytų terminų ribose, tuo metu kitus reikalavimus laikant išvestiniais, jų nagrinėjimui neturėtų kilti kliūčių. Nepaisant pareiškėjos nurodytų LVAT suformuluotų ir taikomų taisyklių, teismas dėl šių pareiškėjos argumentų visiškai nepasisakė. Reikalavimo panaikinti 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.01-08)-RNA-47541, kuriuo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjos skundą, esmės atskleidimas neįmanomas be atsakovo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-327-8439 neteisėtumo analizės, kadangi vienas iš pagrindų priimti nagrinėti pakartotinį prašymą yra įtikinamų argumentų pateikimas, jog atsisakymas išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojos finansinę būklę padarytų kritiška, dėl ko ankstesnis priimtas sprendimas laikytinas neteisingu.

Pareiškėja pakartotiniu prašymu siekė būtent atsakovo 2015 m. lapkričio 4 d. priimto sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo – išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminus, priėmimo, todėl atsisakymas nagrinėti pakartotinį 2015 m. gruodžio 18 d. prašymą yra neginčijamai susijęs su 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-327-8439. Pažymi, kad abu Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai turi būti analizuojami vienoje byloje, kadangi tik tokiu atveju galima tinkamai ir objektyviai įvertinti priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

Be to, tarpusavyje neginčijamai susijusius reikalavimus nagrinėjant vienoje byloje neginčijamai būtų užtikrinamas proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principas. Nors pareiškėja sprendimo nurodytais terminais neapskundė, tačiau ji savo teises siekė apginti kitu būdu – t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdama pakartotinį prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus ((duomenys neskelbtini)), neturinti teisinio išsilavinimo, todėl nesuvokė sprendimo apskundimo termino reikšmės. Užuot kreipusis į teisininkus, pareiškėja savo jėgomis iškart parengė pakartotinį prašymą (surašytas ranka) ir jį pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, tikėdamasi, jog, pakartotinai įvertinus išsamiai nurodytas susiklosčiusios sunkios finansinės situacijos aplinkybes, bus priimtas jai palankus sprendimas.

Įvertinus tai, kad abu Valstybinės mokesčių inspekcijos priimtus sprendimus skiria nedideli laiko tarpai ir jie yra neginčijamai susiję, manytina, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos reikalavimai negali būti skirstomi į pagrindinius ir išvestinius bei priimami nagrinėti vienoje administracinėje byloje. Vis tik, jeigu teismas manytų, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra teisinga, prašo įvertinti sprendimo apskundimo termino praleidimo priežastis, t. y. pareiškėjos pasirinkimą savo teises ginti kitu būdu, reiškiant pakartotinį prašymą, ir atnaujinti praleistą 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 apskundimo terminą.

Pareiškėja, pasisakydama dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymi, kad pareiškėja iš antstolio yra gavusi 2016 m. sausio 8 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą (2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto) vykdyti (pridedama) bei raginimą per vieną mėnesį sumokėti atsakovui mokestinę nepriemoką. Kadangi raginime numatytas terminas jau yra pasibaigęs, antstolis bet kuriuo metu gali imtis išieškojimo veiksmų, t. y. pareiškėjos nekilnojamam turtui, kuriam nustatyta priverstinė hipoteka, paskelbti varžytynes.

Paskelbus varžytynes, pareiškėjos turtas būtų parduotas sąžiningam trečiajam asmeniui, dėl ko priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą ir nusprendus, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos pakartotinį skundą, taip pat išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, tokio sprendimo priėmimas būtų beprasmis, o įvykdymas neįmanomas, kadangi nesustabdžius išieškojimo proceso, dar iki teismo sprendimo priėmimo pareiškėjos turtas gali būti priverstinai parduotas, taip visiškai padengiant pareiškėjos įsiskolinimą.

Tokiu atveju atsakovui jokių neigiamų pasekmių nekiltų, o teismo sprendimo įvykdymas būtų negalimas, kadangi išieškojimas būtų įvykdytas iš nekilnojamojo turto, o ne iš pareiškėjos piniginių lėšų, kurias skirtingai nei parduotą nekilnojamąjį turtą paprastai būtų galima grąžinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, priešingai negu skundžiamoje nutartyje nurodo teismas, grindžia ne neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjos finansinei padėčiai, tačiau tuo, kad laikinai nesustabdžius išieškojimo proceso, jos nekilnojamasis turtas gali būti parduotas, o išieškojimo procesas – užbaigtas, dar iki administracinės bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo.

Tokiu atveju įgyvendinti pareiškėjai palankų teismo sprendimą, pagal kurį atsakovas iš naujo turėtų svarstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo klausimą, tam, kad pareiškėjos finansinė būklė netaptų kritine, nebūtų įmanoma. O jeigu teismas pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdytų išieškojimo procesą pagal atsakovo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968, situacija iki teismo sprendimo liktų nepakitusi, t. y. nebūtų rizikos, jog išieškojimas bus įvykdytas dar iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat, kad priimtas teismo sprendimas bus priešingas jau įvykdytiems veiksmams ir paaiškės, jog išieškojimas įvykdytas nepagrįstai.

Itin svarbia aplinkybe šiuo atveju turėtų būti laikomas objektas, į kurį nukreiptas išieškojimas, t. y. pareiškėjos nekilnojamasis turtas. Pagal MAĮ 111 straipsnį, paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Kadangi šiame straipsnyje yra kalbama apie piniginių sumų grąžinimą, visiškai nėra aišku, kaip atsakovas šiuo atveju padengtų pareiškėjos nuostolius.

Pareiškėjai priklausanti negyvenamoji-poilsio patalpa yra individualiais požymiais apibūdinamas daiktas, kuris skirtingai negu rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai, laikomas nepakeičiamuoju. Dėl šios priežasties neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjai sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, o prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal VMI prie FM 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 vykdymą, pagrįstas ir būtinas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymus ir priėmė teisingą sprendimą. VMI prie FM viršininkas skundžiamą sprendimą priėmė 2015 m. lapkričio 4 d. Sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad sprendimas gali būti apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka. Skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2016 m. sausio 27 d., t. y. praleidus ABTĮ 33 straipsnio nustatytą vieno mėnesio terminą. Nepaisant to, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjai buvo pasiūlyta prašyti atnaujinti praleistą terminą, nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus, pareiškėja šios teisės nerealizavo ir nepateikė prašymo teismui atnaujinti praleistą terminą. Šiuo atveju VMI prie FM visiškai sutinka su teismo nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, jog, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki ginčijamo akto priėmimo buvusi padėtis. Pažymi, kad ginčijami sprendimai – VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (23.24-08)-327-8439 ir 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.01-08)-RNA-47541 nors ir yra tarpusavyje susiję, tačiau yra skirtingo pobūdžio, priimti vadovaujantis skirtingais teisiniais ir faktiniais pagrindais, todėl turi būti nagrinėjami teisme kaip savarankiški. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties dalies, kuria teismas pareiškėjos skundo dalį dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėja neprašo jo atnaujinti, ir netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, 2016 m. sausio 27 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikdama teismui skundą dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439, praleido skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 1 d.). Pabrėžtina, jog šių aplinkybių pareiškėja iš esmės neginčija, tik teigia, kad šiuo atveju pagrindinis pareiškėjos reikalavimas – panaikinti VMI prie FM 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.01-08)-RNA-47541, kuriuo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjos prašymą, yra pateiktas įstatyme nustatytų terminų ribose, todėl kitą reikalavimą – panaikinti VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8439 laikant išvestiniu, jo nagrinėjimui neturėtų kilti kliūčių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skundo reikalavimus, skundžiamų mokesčių administratorių sprendimų turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tiek ginčijami VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (23.24-08)-327-8439, tiek VMI prie FM 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.01-08)-RNA-47541, priimti vadovaujantis skirtingais teisiniais ir faktiniais pagrindais ir gali būti nagrinėjami teisme kaip savarankiški, todėl, nors ir yra tarpusavyje susiję, reikalavimą panaikinti VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8439 vertinti kaip išvestinį nėra pagrindo.

Pabrėžtina, jog nėra pagrindo remtis pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-22-520/2015, kadangi skiriasi nagrinėjamos ir paminėtos bylų faktinės aplinkybės, skundų dalykas ir pagrindas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjai buvo išaiškinta teisė prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo, tačiau pareiškėja prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėja neprašė jo atnaujinti.

Pareiškėjos atskirajame skunde išreikštas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą nagrinėjamu atveju nesvarstytinas, nes toks prašymas turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui kartu su skundu, o ne išreiškiamas apeliacinės instancijos teismui paduotame atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, naujai keliamų procesinių klausimų nesprendžia, o tik patikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal šios nutarties priėmimo metu buvusias procesines aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-509/2011; LVAT 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-140-575/2016).

Kaip minėta, pareiškėja atskirajame skunde taip pat nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Tikrinamoje byloje pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimo pagal VMI prie FM 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto vykdymą.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013 ir kt.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Tikrinamu atveju mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pažymėtina, kad ginčas administracinėje byloje vyksta ne dėl VMI prie FM išduoto vykdomojo dokumento – 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320A-RNA-40968 išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto, o dėl VMI prie FM 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (23.01-08)-RNA-47541, kuriuo mokesčių administratorius atsisakė nagrinėti pakartotinį pareiškėjos prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, kad teisme ginčas dėl sprendimo, kuris yra pagrindas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nėra nagrinėjamas, minėtas sprendimas yra galiojantis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal sprendimą, kuris nėra ginčijamas teisme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pritaikė procesines teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties dalis, kuria teismas pareiškėjos skundo dalį dėl VMI prie FM 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo atsisakė priimti ir netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos P. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-8439 panaikinimo ir netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius