fb3de49c-6ffb-4d7a-92ea-b4fe5712cc4a · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2-2398-614/2017 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01535-2016-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.9.2.; 3.2.3.6.1.1; 3.2.6.4. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 24 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovėms I. P. ir D. G., atsakovo atstovams advokatams M. N. ir S. K., viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę byla pagal ieškovo UAB “Būsto paskolų draudimas” ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių dėl įgyto turto priteisimo.

Teismas nustatė: 2008-09-09 D. K. ir Nordea Bank AB sudarė bÅ«sto kredito sutartį, buto pirkimui ir remontui, kurios pagrindu gautų pinigų grÄ Å¾inimas buvo apdraustas ieÅ¡kovo bendrovėje (užtikrinimui įkeistas minėtas perkamas butas. Kredito gavėjas nevykdė įsipareigojimu, todėl buvo nutraukta kredito sutartis. IeÅ¡kovo bendrovė iÅ¡mokėjo 90 516,11 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , tačiau vėliau paaiÅ¡kėjo, kad 2010-07-02 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratÅ«ra surašė kaltinamÄ jį aktÄ dėl draudėjo galimai atliktų nusikalstamų veikų, kuriame nurodė, jog draudėjas, siekdamas gauti iÅ¡ banko bÅ«sto kreditÄ , pateikė melagingus duomenis apie savo darbovietę ir gaunamas pajamas, o bÅ«tent - draudėjas suklastojo 2008-09-01 paraiÅ¡kÄ bÅ«sto kreditui bei 2008-09-17 praÅ¡ymÄ sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas juose melagingus duomenis, kad nuo 2005 m. dirba Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“ ir kad jo mėnesinės pajamos yra apie 5 000 Lt.

Kaltinamojo akto pagrindu Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos mėn. iÅ¡kėlė baudžiamÄ jÄ bylÄ dėl draudėjo nusikalstamų veikų, kurioje draudėjas pripažintas kaltu. 2011-10-25 ieÅ¡kovas perėmė iÅ¡ banko hipotekos į butÄ reikalavimÄ Ä¯ draudėjÄ . IeÅ¡kovas įregistravo hipotekos pakeitimus. IeÅ¡kovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo reikalavo: (i) pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytÄ apgaulės įtakoje CK 1.91 str. pagrindu, o šį reikalavimÄ patenkinus, (ii) taikyti restitucijÄ ir įpareigoti BankÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui jo iÅ¡mokėtÄ 90 516,11 EUR dydžio draudimo iÅ¡mokÄ .

Žemesnių instancijų teismai ieÅ¡kinio netenkino, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2016-05-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, t.y. draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restitucijÄ grÄ Å¾inant ieÅ¡kovui Å¡io Bankui iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ . Tokį sprendimÄ kasacinis teismas motyvavo tuo, kad sandorio negaliojimo aplinkybė negali bÅ«ti panaudota prieÅ¡ sÄ Å¾iningÄ BankÄ (CK 1.91 str. 7 d.).Atsižvelgiant į tai, kad LAT draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restitucijÄ , ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo iÅ¡ atsakovo.IeÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ ieÅ¡kiniu prašė iÅ¡ atsakovo, ieÅ¡kovo naudai, priteisti bendrÄ 104 242,32 Eur sumÄ ir 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas nuo Å¡ios sumos, jas skaičiuojant nuo Å¡io ieÅ¡kinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos.

IeÅ¡kovas nurodė, kad po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 pripažino 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo liudijimÄ (polisÄ ) negaliojančiu ir atsisakė taikyti restitucijÄ , turėtų bÅ«ti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) normos reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimÄ . Civilinių teisinių santykių subjektams įstatymo leidėjo yra įtvirtinta pareiga grÄ Å¾inti be pagrindo įgytÄ turtÄ .

LAT minėtoje nutartyje, kuri galutinė ir neskundžiama, pripažino 2008-09-19 sudarytÄ draudimo sutartį negaliojančia, todėl atsakovas privalo grÄ Å¾inti Å¡ios sutarties pagrindu iÅ¡ ieÅ¡kovo gautus pinigus, tačiau tai padaryti atsisako. Pripažinus, kad draudimo sutartis yra negaliojanti nebeliko pagrindo pagal kurį atsakovas galėtų bÅ«ti laikomas pagrįstai gavęs ieÅ¡kovui priklausantį turtÄ , o kitais bÅ«dais iÅ¡ atsakovo iÅ¡sireikalauti ieÅ¡kovo jam iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ nei reiÅ¡kiant ieÅ¡kinį, dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo, nėra.

Pažymima, kad Å¡iuo atveju tarp bylos Å¡alių nėra ginčo, jog atsakovas realiai gavo 90 516,11 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , nes atsakovas iÅ¡mokos gavimo faktÄ pripažįsta. Kas reiÅ¡kia, kad be pagrindo gauto turto grÄ Å¾inimui reikÅ¡mės neturi ar asmuo be pagrindo gavęs turtÄ buvo sÄ Å¾iningas ar nesÄ Å¾iningas. Å iuo atveju svarbiausia yra pagrindo turtui gauti nebÅ«vimas/iÅ¡nykimas vėliau, o pagrindui iÅ¡nykus be pagrindo gautas turtas turi bÅ«ti grÄ Å¾intas tam asmeniui iÅ¡ ko tas turtas yra gautas nedelsiant.

Tai supranta ir prižįsta ir pats atsakovas, nes minėtoje civilinėje byloje atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė, kad <....konkrečiai - nors draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas bÅ«tų laikomas teisėtu (ieÅ¡kovo veiksmai, susiję su draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimu, nėra nuginčyti ir net neginčijami), Bankas formaliai privalėtų grÄ Å¾inti draudimo iÅ¡mokÄ IeÅ¡kovui....>. Kadangi nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos Å¡alių pripažintais faktais, atsakovo pozicijos nenuoseklumas (vienu metu pačiam atsakovui pripažįstant ir aiÅ¡kinant, kad jis privalės grÄ Å¾inti gautus pinigus, kitu metu jau sakant, kad jam tokios pareigos nėra) veda prie iÅ¡vados, kad iÅ¡ esmės ieÅ¡kovas supranta, kad jis privalo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui priklausantį turtÄ , todėl prieÅ¡ingas jo elgesys yra neteisėtas ir nepagrįstas.

IeÅ¡kinyje pažymima, kad atsakovas elgėsi nesÄ Å¾iningai, nes apie tai, jog draudėjas sudarydamas draudimo sutartį pateikė melagingÄ informacijÄ apie savo darbo teisinius santykius atsakovas sužinojo dar iki kreipiantis su paraiÅ¡ka draudimo iÅ¡mokai gauti, draudimo iÅ¡mokos mokėjimo ar draudimo iÅ¡mokos galutinio gavimo/iÅ¡mokėjimo metu. Atsakovas žinodamas, kad draudėjas yra suklastojęs dokumentus draudimo sutarčiai sudaryti, žinodamas Å¡ių dokumentų reikÅ¡mę draudimo sutarties sudarymui ir galiojimui, žinodamas ir turėdamas pareigÄ pagal bendradarbiavimo sutartį sudarytÄ su ieÅ¡kovu nedelsiant (per 10 d.d.) praneÅ¡ti ieÅ¡kovui apie turimÄ informacijÄ , kad draudimo rizika padidėjo, Å¡ios informacijos nepranešė ir tęsdamas savo nesÄ Å¾iningumÄ 2009-05-14 kreipėsi į ieÅ¡kovÄ draudimo iÅ¡mokos ir jÄ 2011-10-10 gavo.

Mokant draudimo iÅ¡mokÄ atsakovas aktyviai dalyvavo ikiteisminiame tyrime ir pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje, kurio pagrindu jis buvo patenkintas ir ieÅ¡kovui buvo priteistos jo paskolintos kredito gavėjui lėšos. IeÅ¡kovas akcentavo, kad iÅ¡ teisinio reglamentavimo ir draudimo sutarčių sudarymo susiklosčiusios tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo matyti, kad fiziÅ¡kai ir tiesiogiai su draudėju draudimo sutarties sudarymo klausimu bendraudavo bankas, nes kredito draudimo sutartis buvo sudaryta banke, Å¡iuo atveju banko skyriuje Klaipėdoje, kas reiÅ¡kia, kad bÅ«sto kredito draudimo paslaugos buvo teikiamos iÅ¡ esmės per tarpininkus - naudos gavėjus - su bendrove bendradarbiaujančius bankus.

Esant tokiai situacijai, bankui gavus informacijÄ , kad kredito gavėjas realiai nedirbo ir kredito bei draudimo sutarčiai sudaryti pateikė fiktyvius dokumentus iÅ¡karto turėjo bÅ«ti akivaizdu, kad darbinių santykių realus neturėjimas, Å¡iuo atveju yra pagrindas draudimo sutarčiai negalioti. Atsižvelgiant į tai, negalėjo bÅ«ti teikiama draudimo apsauga ir atsakovas negalėtų gauti naudos iÅ¡ tokios situacijos, nes iÅ¡ sutartis buvo negaliojanti nuo pat jos sudarymo momento. IÅ¡ ko seka, kad atsakovas turėdamas ir valdydamas tokiÄ informacijÄ , bÅ«damas pareiÅ¡kęs civilinį ieÅ¡kinį, kuris be kita ko dar ir buvo patenkintas visa apimtimi, baudžiamojoje byloje visai iÅ¡duoto kredito sumai, pagrindo ne tik kreiptis dėl draudimo iÅ¡mokos į ieÅ¡kovÄ , bet ir jÄ gauti neturėjo.

Tačiau atsakovas buvo nesÄ Å¾iningas ir neinformavo ieÅ¡kovo. Be to, kreipėsi į draudimo iÅ¡mokos ir jÄ gavo, kas negali bÅ«ti vertinama pagrįstu ir sÄ Å¾iningu atsakovo veiksmu. IeÅ¡kovas ragino atsakovo grÄ Å¾inti be pagrindo gautÄ iÅ¡mokÄ iki 2013-07-19, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. IeÅ¡kovo nuomone, bÅ«tent nuo Å¡ios dienos atsakovas žinojo arba turėjo žinoti ir suprasti, kad atsakovas be pagrindo naudojasi ieÅ¡kovui priklausančiu turtu, privalo jį grÄ Å¾inti. IeÅ¡kovas yra vieÅ¡as asmuo, todėl taip pat turi mokėti 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas (nuo 2013-07-20 iki 2016-08-01).

Å ios palÅ«kanos sudaro 13 726,21 Eur sumÄ .Dublike ieÅ¡kovas prašė tenkinti ieÅ¡kinį. IeÅ¡kovo nuomone, ieÅ¡kovo LAT minėtoje byloje netaikė restitucijos, nes santykis tarp ieÅ¡kovo, draudėjo ir atsakovo buvo vertinamas ne draudimo iÅ¡mokos mokėjimo ir vykdymo metu, o draudimo sutarties sudarymo metu. Teismas byloje pasisakė, kad nuginčytos draudimo sutarties sudarymo momentu tiek ieÅ¡kovas, tiek atsakovas buvo apgauti draudėjo, todėl LR CK 1.91 str. 7 d. pagrindu restitucijos atsakovo atžvilgiu ir netaikė.

Tuo tarpu Å¡ioje byloje viena vertus atsakovo sÄ Å¾iningumas/nesÄ Å¾iningumas apskritai Å¡iam ginčui esminės reikÅ¡mės neturi, antra vertus, atsakovas ieÅ¡kovo atžvilgiu vykdant draudimo sutartį buvo itin nesÄ Å¾iningas. IeÅ¡kovas pažymėjo, kad nebuvo tirta visa tai, kas vyko po sutarties sudarymo ir ieÅ¡kovas pagrįstai reikalauja priteisti iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ atsakovo, kaip gauta be pagrindo (po LAT nutarties nebeliko pagrindo). IeÅ¡kovas pažymi, kad pagrindas, kuriuo vadovaudamasi bendrovė iÅ¡mokėdama draudimo iÅ¡mokÄ yra pripažintas negaliojančiu, veda prie pagrįstos iÅ¡vados, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo gauti, turėti ir valdyti bendrovei priklausančio turto - draudimo iÅ¡mokos, todėl kitoks atsakovo aiÅ¡kinimas yra vertintinas iÅ¡skirtinai, kaip nepagrįsta gynybinė pozicija Å¡io ginčo prizmėje.

Å iuo atveju, susidarė palankesnė atsakovui nei ieÅ¡kovui situacija, kai atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieÅ¡kovo sÄ skaita, o tokia situacija teisiniu aspektu iÅ¡ esmės yra negalima, todėl ieÅ¡kinys pagrįstas ir tenkintinas visa apimtimi tam, kad Å¡io teisinio santykio Å¡alys bÅ«tų grÄ Å¾intos į status quo. IeÅ¡kovas teigė, kad hipoteka įkeistas turtas nėra realizuotas ir teismui tenkinus šį ieÅ¡kinį, atsakovas matydamas bÅ«tinumÄ galės spręsti ar vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ hipoteka įkeisto turto ar ne, nes ieÅ¡kovas be jokių kliūčių hipotekos teisę perleis atsakovui.

IeÅ¡kovas praÅ¡o palÅ«kanų nuo to momento, kuomet aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai suformulavo reikalavimÄ atsakovui grÄ Å¾inti be pagrindo iÅ¡ ieÅ¡kovo gautÄ draudimo iÅ¡mokÄ (2013 -07-19), nes bÅ«tent nuo Å¡ios dienos atsakovas buvo tinkamai informuotas, kad be pagrindo naudojasi ieÅ¡kovui priklausančiu turtu ir nuo Å¡ios dienos kyla neigiamos jo veikimo pasekmės.Atsakovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepime prašė atmesti ieÅ¡kinį visa apimtimi.

Atsakovas nurodo, kad draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti CK 6.237 str. Tais atvejais, kai sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, tokio sandorio pagrindu perduoto turto negalima laikyti kaip perduoto „be teisinio pagrindo“, kadangi nors sandoris vėliau ir buvo panaikintas, turto perdavimo metu toks sandoris buvo galiojantis ir Å¡alys turto perdavimÄ pateisino bÅ«tent tuo konkrečiu sandoriu. Atsakovo nuomone, įstatymo leidėjas sÄ moningai sandorio negaliojimÄ susiejo bÅ«tent su restitucijos instituto taikymu, o ne be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimu.

Atitinkamai, draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti nepagrįsto turto iÅ¡reikalavimo institutÄ ir draudimo iÅ¡moka galėjo bÅ«ti iÅ¡reikalauta nebent tik restitucijos pagrindu. Å iuo konkrečiu atveju, restitucija, pripažinus draudimo sutartį negaliojančia, banko atžvilgiu negalima ir nėra pagrindo iÅ¡reikalauti banko naudai iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakovas pažymi, kad CK 6.237 str. 2 d. taikytina ne sandorių negaliojimo atveju, bet tais atvejais, kuomet pareiga perduoti tam tikrÄ turtÄ kyla privalomų vienaÅ¡alių nurodymų / įpareigojimų pagrindu.

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos bÅ«dais arba kai jos apginamos nevisiÅ¡kai. Nagrinėjamu atveju - draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia metu visos restitucijos taikymo sÄ lygos ir galimybės egzistavo, o pritaikius restitucijÄ bÅ«tų buvę pilnai patenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniu keliami reikalavimai. Tačiau kasacinis teismas nusprendė kitaip ir neiÅ¡reikalavo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ banko, tokiu bÅ«du galutinai iÅ¡spręsdamas draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimo iÅ¡ banko klausimÄ .

Draudimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, kaip sudaryta dėl apgaulės. Kasacinis teismas 2016-05-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 konstatavo, kad ginčo atveju turi bÅ«ti taikoma CK 1.91 str. 7 d. nuostata, numatanti, kad siekiant apsaugoti sÄ Å¾iningos Å¡alies interesus tam tikrais atvejais nepaisant sandorio pripažinimo negaliojančiu aplinkybės status quo tarp Å¡alių negali bÅ«ti atkuriama, todėl buvo atsisakyta taikyti restitucijÄ . Atsiliepime pažymima, kad ieÅ¡kovas iÅ¡kreipia atsakovo pasakytÄ mintį.

Konkrečiai - nors draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas bÅ«tų laikomas teisėtu (ieÅ¡kovo veiksmai, susiję su draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimu, nėra nuginčyti ir net nėra ginčijami), bankas formaliai privalėtų grÄ Å¾inti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovui, kuris iki to laiko jau gali bÅ«ti patenkinęs savo reikalavimÄ Ä¯ DraudėjÄ Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu“. IeÅ¡kinyje cituojamas banko atsiliepimo į apeliacinį skundÄ teiginys buvo pateiktas tik kaip hipotetinis ydingai suformuluotų ieÅ¡kovo reikalavimų kontekste.

Tokio teiginio pagrindinis tikslas buvo parodyti teisinio neapibrėžtumo situacijÄ , kuriÄ sukurtų draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia bei draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimas, o jokiu bÅ«du ne pripažinimas, kad ieÅ¡kovas turi teisę susigrÄ Å¾inti bankui iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ . Apibendrinant, draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti CK 6.237 str. ir jo pagrindu iÅ¡reikalauti draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ banko. Draudimo iÅ¡moka iÅ¡ Banko galėjo bÅ«ti iÅ¡reikalauta nebent tik restitucijos pagrindu, tačiau kasacinis teismas įsiteisėjusia ir privaloma nutartimi aiÅ¡kiai konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo banko atžvilgiu taikyti restitucijÄ bei iÅ¡reikalauti draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakovas teigė, kad banko sÄ Å¾iningumo aplinkybė Å¡io ginčo kontekste nėra reikÅ¡minga, nes ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimo CK 6.237 str. pagrindu, kuris nėra siejamas su Å¡alies, galimai nepagrįstai gavusios turtÄ , sÄ Å¾iningumu.

Taip pat, bankas ieÅ¡kovui praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pateikė 2009-05-14, o objektyviai nustatytas draudėjo apgaulės faktas buvo teismų patvirtintas tik 2012-01-12, bankas, pateikdamas praÅ¡ymÄ ieÅ¡kovui iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , negalėjo pažeisti bendradarbiavimo sutarties 14.4 p. reikalavimo. Tuo tarpu net ir po 2012-01-12 (t.y. nuosprendžio draudėjo atžvilgiu įsiteisėjimo), kuomet draudėjo apgaulės aplinkybė buvo žinoma ir pačiam ieÅ¡kovui, ieÅ¡kovas ir toliau atliko veiksmus, patvirtinančius draudimo sutarties galiojimo faktÄ , konkrečiai - 2012-05-02 reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieÅ¡kovas perėmė banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir įregistravo hipotekos pakeitimus, t.y. kreditoriumi pagal hipotekos sandorį buvo nurodytas ieÅ¡kovas, pakeitęs bankÄ .

Taip pat, 2012-12-14 ieÅ¡kovas iÅ¡siėmė vykdomÄ jį raÅ¡tÄ pagal Hipotekos sandorį ir pateikė jį vykdymui, kas, banko manymu, patvirtina, kad pats ieÅ¡kovas nematė pagrindo draudėjo apgaulės aplinkybę pripažinti pagrindu atleisti ieÅ¡kovÄ nuo pareigos iÅ¡mokėti bankui draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakovas akcentavo, jog bendradarbiavimo sutartyje nėra nuostatos, kuri teigtų, kad bendradarbiavimo sutarties pažeidimo iÅ¡ banko pusės atveju bankas netektų teisės į draudimo iÅ¡mokÄ , o, jei Å¡i jau iÅ¡mokėta, bankas neva turėtų draudimo iÅ¡mokÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui.

Draudėjo apgaulės atskleidimas bet kuriuo atveju nebÅ«tų atleidęs ieÅ¡kovo nuo pareigos iÅ¡mokėti bankui draudimo iÅ¡mokÄ , nes nepriklausomai nuo to, ar sprendimo iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ priėmimo metu ieÅ¡kovas bÅ«tų žinojęs aplinkybę apie galimÄ draudėjo apgaulę, ar ne, ieÅ¡kovas vis vien bÅ«tų privalėjęs iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ bankui. atsakovo nuomone, teismas buvo konstatavęs, kad tiek ieÅ¡kovas, tiek bankas buvo apgauti dėl draudėjo darbovietės, todėl nei vienas iÅ¡ jų nėra „kaltesnis“.

Sisteminis bendradarbiavimo sutarties 7.1, 7.3 ir 7.5 p. įtvirtintų nuostatų aiÅ¡kinimas parodo, kad bankas neturėjo pareigos įvertinti draudėjo pateiktų dokumentų ir kad bankas iÅ¡ esmės buvo tik techninis draudėjo pateiktų dokumentų ieÅ¡kovui persiuntėjas. Tuo tarpu bÅ«tent ieÅ¡kovui, kaip draudikui, teko pareiga įvertinti jam pateiktus dokumentus ir draudėjo rizikÄ bei tokio vertinimo pagrindu nuspręsti dėl galimybės sudaryti draudimo sutartį su draudėju. Apibendrinant, banko veiksmų nesÄ Å¾iningumas bendradarbiavimo sutarties atžvilgiu yra nesusijęs su ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniu pareikÅ¡tu reikalavimu iÅ¡reikalauti draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ banko pagal CK 6.237 str., dėl to neturėtų bÅ«ti vertinamas.

Nepaisant to, aplinkybės dėl galimos draudėjo apgaulės neatskleidimas nesudaro pagrindo ieÅ¡kovui atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ arba reikalauti jau iÅ¡mokėtÄ iÅ¡mokÄ grÄ Å¾inti. Atsakovas nurodė, kad atitinkamai, ieÅ¡kovo reikalavimų patenkinimas, ieÅ¡kovui leistų nepagrįstai praturtėti banko sÄ skaita, ko teismas neturėtų leisti. PalÅ«kanos už naudojimÄ si draudimo iÅ¡moka iÅ¡ banko ieÅ¡kovo naudai galėtų bÅ«ti priteisiamos tik tuomet, jei teismas visgi nustatytų, kad draudimo iÅ¡moka bankui buvo iÅ¡mokėta nesant teisinio pagrindo.

Tačiau, kaip detaliai aptarta aukščiau Å¡iame atsiliepime, draudimo iÅ¡moka bankui buvo iÅ¡mokėta teisėtai ir nėra jokio pagrindo jÄ iÅ¡reikalauti, o juo labiau pripažinti, kad ji buvo iÅ¡mokėta be teisinio pagrindo. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo priteisti palÅ«kanas iÅ¡ banko už naudojimÄ si teisėtai ir pagrįstai gauta draudimo iÅ¡moka. PrieÅ¡ingu atveju, palÅ«kanos turėtų bÅ«ti skaičiuojamos nebent tik nuo teismo sprendimo Å¡ioje byloje priėmimo, o ne nuo 2013-07-19, kaip nepagrįstai teigia ieÅ¡kovas.

IeÅ¡kovo nurodytÄ datÄ (2013-07-19) bankas objektyviai negalėjo žinoti apie draudimo iÅ¡mokos tariamai nepagrįstÄ iÅ¡mokėjimÄ , kadangi tiek tuo metu, tiek ir dabar draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas yra grindžiamas draudimo sutartimi. Taigi, iki pat dabar nėra nė vienos aplinkybės, kuri nepaneigiamai patvirtintų banko pareigÄ grÄ Å¾inti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovui, veikiau prieÅ¡ingai - yra eilė aplinkybių, patvirtinančių banko teisę į draudimo iÅ¡mokÄ .Atsakovas triplike prašė atmesti ieÅ¡kinį.

Nurodė, kad CK 6.237 str. įtvirtintas teisių gynimo pagrindas savo esme yra subsidiarus. Tačiau, be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo instituto subsidiarumu negali bÅ«ti remiamasi tuo atveju, kai buvo visos restitucijos taikymo sÄ lygos ir teismas vis vien atsisakė taikyti restitucijÄ pagal CK 1.91 str. 7 d. LAT atsisakė taikyti restitucijÄ grÄ Å¾inant ieÅ¡kovui banko iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ ir aiÅ¡kiai motyvavo bÅ«tent CK 1.91 str. 7 d., o ne aplinkybe, jog ginčo santykiai buvo vertinami draudimo sutarties sudarymo metu.

Nagrinėjamu atveju - draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia metu visos restitucijos taikymo sÄ lygos ir galimybės egzistavo, o pritaikius restitucijÄ bÅ«tų buvę pilnai patenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniu keliami reikalavimai, tačiau kasacinis teismas, vadovaudamasis CK 1.91 str. 7 d., atsisakė taikyti restitucijÄ tokiu bÅ«du galutinai iÅ¡spręsdamas draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimo iÅ¡ banko klausimÄ . Nesant galimybės konkrečioje byloje taikyti restitucijÄ be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo instituto taikymo galimybė turėtų bÅ«ti iÅ¡sprendžiama toje pačioje byloje, kurioje konkretus sandoris bÅ«tų pripažintas negaliojančiu.

Nagrinėjamu atveju tai reiÅ¡kia, jog net ir esant teisiniam pagrindui iÅ¡reikalauti iÅ¡ banko draudimo iÅ¡mokÄ taikant be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo institutÄ draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimu bÅ«tų turėjęs pasirÅ«pinti bylÄ dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia iÅ¡nagrinėjęs teismas. Draudimo iÅ¡moka bankui buvo iÅ¡mokėta vadovaujantis draudimo sutartimi bei draudimo taisyklėmis, kurios abi draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo metu galiojo ir patvirtino draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimÄ .

Jokios papildomos sumos bankui nebuvo sumokėtos. Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog draudimo iÅ¡moka suteikė nepagrįstÄ piniginį pranaÅ¡umÄ bankui. PrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovas, kasacinis teismas 2016-­05-12 nutartimi aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai pasisakė dėl bankui iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo ieÅ¡kovui konstatuodamas, kad Å¡iuo konkrečiu atveju restitucija yra negalima pagal CK 1.91 str. 7 d. Nagrinėjamu atveju - nėra pagrindo draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡reikalauti.

Atitinkamai, nėra jokio pagrindo priteisti palÅ«kanas iÅ¡ banko už naudojimÄ si teisėtai ir pagrįstai gauta draudimo iÅ¡moka.             Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovo atstovės prašė ieÅ¡kinį patenkinti procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.             Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai prašė atmesti ieÅ¡kinį procesiniuose dokumentuose numatytais motyvais.IeÅ¡kinys atmestinas.Tiek iÅ¡ Å¡ios bylos medžiagos, tiek iÅ¡ prejudicinę reikÅ¡mę Å¡alių ginčui nagrinėti turinčios kitos civilinės bylos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-12 iÅ¡nagrinėtos kasacine tvarka (3K-3-268/2016, e.b.l. 65-76, 1 t.) matyti, kad Å¡alis – ieÅ¡kovÄ UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ ir atsakovÄ Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (bankÄ ), siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kilę iÅ¡ 2005-05-30 Å¡alių, vadovaujantis LR Vyriausybės 1998-06-18 nutarimu Nr.739 „Dėl bÅ«sto paskolų draudimo bendrovės“, sudarytos Bendradarbiavimo sutarties (e.b.l.77-84 1 t.) dėl bÅ«sto kreditų draudimo vadovaujantis Bendrovės (ieÅ¡kovo) BÅ«sto kreditų draudimo taisyklėmis Nr.004.

Minima sutartimi (su pakeitimais) ieÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ įsipareigojo drausti bÅ«sto kreditus, vadovaudamasis draudimo taisyklėmis, bÅ«sto kredito draudimo sutartimi užtikrinti viso negrÄ Å¾into kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 p. nurodytais atvejais grÄ Å¾inimÄ , palÅ«kanų už draudimo taisyklių 47.2 p. nustatytÄ terminÄ grÄ Å¾inimÄ (2.1, 2.2.1, 2.2.2 p.p.). Bankas Sutartimi įsipareigojo supažindinti bÅ«sto kredito gavėjÄ su draudimo taisyklėmis, įteikti jam draudimo taisyklių kopijÄ , surinkti ir teikti ieÅ¡kovui su bÅ«sto kreditu susijusius dokumentus, reikalingus iÅ¡ankstiniam sutikimui ir/ar draudimo sutarčiai sudaryti, užtikrinti, kad bÅ«sto kredito gavėjo anketoje surinkta informacija yra tiksli ir teisinga, t.y. atitinka kredito gavėjo pateiktus dokumentus ir duomenis ir yra atitinkamai įvertinta.

Å alys susitarė, kad bankas neatsako už tai, kad ieÅ¡kovui pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, jei tokiÄ informacijÄ bankui pateikė bÅ«sto kredito gavėjas, iÅ¡skyrus atvejus, kai vadovaujantis bÅ«sto kredito gavėjo pateiktais dokumentais buvo galima padaryti iÅ¡vadÄ , kad bankui buvo pateikta aiÅ¡kiai ir žinomai melaginga ar klaidinga informacija. Bankas taip pat įsipareigojo iÅ¡ bÅ«sto kredito gavėjo pareikalauti pateikti bÅ«sto kredito draudimo įmokos sumokėjimÄ patvirtinantį dokumentÄ , įsitikinti, kad jis sumokėjo visÄ draudimo liudijime (polise) nurodytÄ jo lėšomis mokėtinÄ draudimo įmokÄ ; iki draudimo sutarties sudarymo sužinojęs apie anketoje nurodytų duomenų ar informacijos pasikeitimÄ informuoti apie pasikeitimus ieÅ¡kovÄ ir kt.

Be to, Sutarties 14 p. bankas įsipareigojo gavęs informacijÄ apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per 10 darbo dienų privalomai informuoti apie tai ieÅ¡kovÄ , be kita ko informuoti ieÅ¡kovÄ , jei bÅ«sto kredito gavėjas pateikė bankui aiÅ¡kiai ir žinomai melagingÄ ar klaidinančiÄ informacijÄ , susijusiÄ su bÅ«sto kreditu (Sutarties 14.4. p.).Å alys taip pat susitarė, jog bÅ«sto kredito gavėjui pažeidžiant sutartį ir per nustatytÄ terminÄ atitinkamai pažeidimų nepaÅ¡alinus, bankas įsipareigoja nustatytais terminais nutraukti kredito sutartį ir pateikti ieÅ¡kovui UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ pareiÅ¡kimÄ apie draudiminį įvykį ir paraiÅ¡kÄ draudimo iÅ¡mokai gauti.

IeÅ¡kovas savo ruožtu įsipareigojo per 10 d. nuo visų dokumentų gavimo dienos atlikti draudiminio įvykio tyrimÄ , suraÅ¡yti aktÄ , priimti sprendimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo ir apie tai raÅ¡tu informuoti bankÄ ir bÅ«sto kredito gavėjÄ . 2008-09-09 tarp atsakovo (banko) ir D. K. buvo sudaryta bÅ«sto kreditavimo sutartis. IeÅ¡kovo ir atsakovo Bendradarbiavimo sutarties (su pakeitimais ir papildymais), tarpininkaujant bankui (atsakovui), ieÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ ir kredito gavėjas D.

K. 2008-08-19 d. sudarė bÅ«sto paskolos draudimo sutartį, kurioje kaip naudos gavėjas nurodytas atsakovas – bankas. Å i Draudimo sutartis buvo sudaryta Draudimo taisyklių, draudėjo praÅ¡ymo ir 2008 m. rugsėjo 9 d. banko su D. K. sudarytos bÅ«sto kreditavimo sutarties pagrindu. Remiantis Reikalavimų draudėjui 18.3.1 p. bÅ«sto kreditavimo sutarčiai sudaryti bankui buvo bÅ«tinas ieÅ¡kovo iÅ¡ankstinis sutikimas sudaryti Draudimo sutartį. Tuo tikslu bankas ieÅ¡kovui pateikė reikalingus dokumentus – 2008-09-17 d. draudėjo užpildytÄ praÅ¡ymÄ sudaryti draudimo sutartį, draudėjo anketÄ , dokumentus apie draudėjo gaunamas pajamas, įkeičiamo turto rinkos vertės nustatymo pažymÄ .

IeÅ¡kovas bankui suteikė iÅ¡ankstinį sutikimÄ dėl draudimo sutarties, 2008-09-19 d. kredito gavėjui buvo iÅ¡duotas draudimo liudijimas (Draudimo taisyklių 26.1, 26.2 p.p.).   Sudarius pirmiau nurodytas sutartis, paaiÅ¡kėjo, kad atsakovas D. K. buvo pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis. Ä®siteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuota, kad D. K., užpildydamas praÅ¡ymÄ sudaryti Draudimo sutartį, įrašė jame tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbovietę (suklastojo tikrÄ dokumentÄ ) ir padėjo pagaminti netikrus dokumentus – darbo sutartį su Norvegijos bendrove ir pažymÄ apie darbo užmokestį, bei, pateikęs Å¡iuos dokumentus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, apgaule gavo kreditÄ pagal 2008-09-09 d. kreditavimo sutartį.

Ä®vykiai vystėsi chronologiÅ¡kai taip. D. K. pradėjus pažeidinėti kredito sutartį, 2009-04-17 bankas vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė kreditavimo sutartį. Atsakovas pateikė ieÅ¡kovui 2009-05-14 dienos praneÅ¡imÄ apie draudžiamÄ jį įvykį (draudėjo negrÄ Å¾intÄ kreditÄ ).2009-07-17 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl draudėjo D. K. dokumentų suklastojimo, 2010-03-20 atsakovas informavo apie savo ieÅ¡kinio D. K. sumÄ ikiteisminio tyrimo organus (e.b.l. 106, 1 t.).2010-04-29 ieÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ priėmė sprendimÄ iÅ¡mokėti atsakovui Nordea Bank AB bankui 88.069,74 Eur draudimo iÅ¡mokÄ .

Nuo 2010-11-10 iki 2011-10-10 ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo bankui 90.516,11 Eur draudimo iÅ¡mokÄ su palÅ«kanomis.             Dar 2010-07-02 D. K. buvo suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas dėl dokumentų suklastojimo (e.b.l. 114-119, 1 t.), o 2011-10-13 Klaipėdos miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr.1-20-606/2011 priimtas apkaltinamasis nuosprendis D. K. (e.b.l. 120-123, 1 t.), kuris įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2012-01-12 nutartimi iÅ¡nagrinėjus bylÄ apeliacine tvarka (1A-91-360/2012, e.bl. 124-127, 1 t.).

Ä®siteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuota, kad D. K., užpildydamas praÅ¡ymÄ sudaryti Draudimo sutartį, įrašė jame tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbovietę (suklastojo tikrÄ dokumentÄ ) ir padėjo pagaminti netikrus dokumentus – darbo sutartį su Norvegijos bendrove ir pažymÄ apie darbo užmokestį, bei, pateikęs Å¡iuos dokumentus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, apgaule gavo kreditÄ pagal 2008 m. rugsėjo 9 d. kreditavimo sutartį.

Atsakovas prisipažino kaltu padaręs Å¡ias nusikalstamas veikas.2011-10-25 pagal reikalavimo perleidimo sutartį atsakovas perleido ieÅ¡kovui teisę į hipotekÄ .2012-05-02 ieÅ¡kovas pateikė praÅ¡ymÄ dėl sutartinės hipotekos pakeitimo 2011-10-25 reikalavimo perleidimo sutarties Nr.SUT-2856 pagrindu (b.l. 203, 1 t.), o 2012-12-13 ieÅ¡kovo praÅ¡ymu buvo atliktas Vilniaus miesto 41 notarų biuro vykdomasis įraÅ¡as Nr.6-3170VZ dėl 451.514,89 Lt skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ D. K. parduodant skolininkui priklausantį įkeistÄ turtÄ .

IeÅ¡kovo vykdomÄ jį įraÅ¡Ä pateikė vykdyti antstoliui A. S., tačiau 2013-03-18 jis pateikė antstoliui praÅ¡ymÄ dėl vykdomosios bylos sustabdymo, nurodo, kad vykdymo veiksmai iki Å¡iol yra sustabdyti, D. K. turtas nerealizuotas.             2013-06-20 ieÅ¡kovas raÅ¡tu kreipėsi į atsakovÄ dėl 88.069,74 Eur draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo, tačiau atsakovas (bankas) grÄ Å¾inti draudimo iÅ¡mokÄ atsisakė, Todėl 2013-09-23 ieÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismÄ dėl draudimo sutarties, sudarytos su D.

K. nuginčijimo ir draudimo iÅ¡mokos priteisimo (Liteko duomenimis, civilinė byla Nr. 2-714-513/2014). Nors Klaipėdos apygardos teismas 2014-04-04 d. nutartimi ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas sprendimÄ paliko nepakeistÄ , iÅ¡nagrinėjęs bylÄ kasacine tvarka 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino 2008-09-19 draudimo sutartį Nr.BPD 045045 negaliojančia. Minimoje byloje apeliacinės instancijos teismas analizavo ieÅ¡kovo valios sudaryti Draudimo sutartį formavimosi procesÄ ir padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo valios susiformavimÄ tiesiogiai nulėmė ne tik atsakovo D.

K. nusikalstamai apgaulingi ir nesÄ Å¾iningi veiksmai, konstatuoti teismo nuosprendyje, bet ir ieÅ¡kovo neatidus, neprofesionalus, neprotingas veikimas, apsiribojant vien draudimo įmokos gavimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, pripažinęs, jog ieÅ¡kovė buvo apgauta atsakovo D. K., nepripažino Draudimo sutarties negaliojančia, kaip sudarytos dėl apgaulės. Nurodė, nors pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumÄ , atlikti draudėjo rizikos įvertinimÄ , remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 p.) ir Draudimo taisyklių (26.1, 26.2 p.p.) nuostatomis, iÅ¡ tiesų tenka ieÅ¡kovui, tačiau draudimo rizikai įvertinti ir draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus ir informacijÄ jam turi pareigÄ pateikti draudėjas, kuris atsako už praÅ¡yme pateiktų duomenų teisingumÄ (Draudimo taisyklių 21, 23 p.p.).

Draudėjo D. K. atsakomybė už praÅ¡yme pateiktų duomenų teisingumÄ Ä¯tvirtinta ir CK 6.990 str. 2 d.), o CK 6.993 str. nustatyta, kad, prieÅ¡ sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visÄ Å¾inomÄ informacijÄ apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir Å¡io įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi bÅ«ti žinomos draudikui; esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudikÄ , pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sÄ lygose (draudimo rÅ«Å¡ies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raÅ¡tu prašė draudėjo suteikti informacijÄ ; jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui žinomai melagingÄ informacijÄ apie aplinkybes, numatytas Å¡io straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, iÅ¡skyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, iÅ¡nyko iki draudiminio įvykio ar neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui.

Draudimo taisyklių 23 p. nustatyta, kad jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas pateikė draudikui žinomai melagingÄ informacijÄ apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudimo rizikai įvertinti, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia. Duomenys apie atsakovo D. K. darbovietę, pajamas ir juos patvirtinantys dokumentai laikytini turinčiais esminę įtakÄ draudimo rizikai įvertinti. Reikalavimų draudėjui II skyriuje nustatyta, kad draudėju gali bÅ«ti asmuo, gaunantis reguliarias ir pakankamas pajamas (4 punktas), kuriam kas mėnesį įvykdžius finansinius įsipareigojimus, turi likti nustatyta pinigų suma (6.2 punktas), iÅ¡dėstytos kitos su pajamomis susijusios sÄ lygos.

Minėta, kad pagal Draudimo taisyklių ir CK nuostatas už praÅ¡yme nurodytų duomenų teisingumÄ atsako draudėjas. Nors pagal Draudimo taisyklių 24 p. prieÅ¡ sudarydamas draudimo sutartį draudikas turi teisę tikrinti draudėjo pateiktų dokumentų ir duomenų teisingumÄ bei atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas atsisakymo priežastis, tačiau Å¡i nuostata savaime neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieÅ¡kovas netinkamai įvykdė pareigÄ iÅ¡analizuoti informacijÄ , reikalingÄ draudimo rizikai įvertinti.

IeÅ¡kovas neprivalėjo reikalauti iÅ¡ draudėjo pateikti papildomus duomenis ar rinkti juos pats, nenustatęs, kad jų trÅ«ksta. Skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek ieÅ¡kovui, tiek bankui nebuvo akivaizdus atsakovo D. K. pateiktų duomenų melagingumas ir klaidingumas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad draudėjo pateiktų tų pačių duomenų ir dokumentų, kurių neatitikties tikrovei ir suklastojimo faktas paaiÅ¡kėjo vėliau, pagrindu bankas iÅ¡davė kreditÄ , taigi taip pat jais vadovavosi.             Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja iÅ¡vadÄ , kad ginčo sandoris buvo kitos sandorio Å¡alies – atsakovo – nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas.

IeÅ¡kovas buvo tyčia suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nepripažinti Draudimo sutarties negaliojančia, kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad bÅ«sto paskolų draudimo specifika yra ta, kad draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens, t. y. banko, interesais, kaip ir nagrinėjamu atveju. CK 1.91 str. 7 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso numatytas iÅ¡imtis.

Nagrinėjamoje byloje teismo konstatuota, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti, jog bankas Draudimo sutarties sudarymo metu buvo nesÄ Å¾iningas. PrieÅ¡ingai, paties banko veiksmai suteikiant kreditÄ atsakovui tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu rodo, kad bankas Å¡iuos duomenis laikė teisingais ir pakankamais. Duomenų, kad Draudimo sutarties sudarymo metu bankas bÅ«tų disponavęs informacija apie tai, kad atsakovo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nėra. Taigi nėra pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo (bankas) bÅ«tų panaudojęs apgaulę tam, kad ieÅ¡kovė sudarytų Draudimo sutartį.

Dėl nurodytų priežasčių nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina.Teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog kasatorės - ieÅ¡kovo UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ argumentas, kad teismas nepagrįstai neįvertino banko nesÄ Å¾iningumo kreipimosi dėl draudimo iÅ¡mokos gavimo, iÅ¡mokos mokėjimo laikotarpiu, po iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, teisiÅ¡kai nepagrįsti, nes Å¡iuo atveju, esant pareikÅ¡tam ieÅ¡kovo reikalavimui pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, esminę reikÅ¡mę turi banko veiksmų kvalifikavimas Draudimo sutarties sudarymo, ne jos vykdymo metu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieÅ¡kovas disponavo teise pasirinkti jai priimtinÄ pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ . Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Å¡ioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl Bendradarbiavimo sutartimi banko prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo (nustatytų, inter alia, 7.8 p.), todėl banko (ne)sÄ Å¾iningumo klausimas ieÅ¡kovo Draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo laikotarpiu nėra Å¡ios bylos dalykas.   PareikÅ¡damas naujÄ ieÅ¡kinį dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo iÅ¡ atsakovo – banko, ieÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevertino banko nesÄ Å¾iningumo Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo kontekste, ir Draudimo sutarties vykdymo kontekste, o bÅ«tent tai, kad prieÅ¡ pateikdamas paraiÅ¡kÄ draudimo iÅ¡mokai gauti bankas jau žinojo apie bÅ«sto kredito gavėjo D.

K. galimai suklastotus dokumentus, nes bankas elektroniniu laiÅ¡ku užklausė Norvegijos įmonės, kurioje D. K. nurodė dirbęs, apie darbo santykius ir gavo atsakymÄ , jog toks asmuo pas juos nedirba. IeÅ¡kovas teigė, jog žinodamas Å¡iÄ informacijÄ bankas buvo nesÄ Å¾iningas abiejų sutarčių vykdymo eigoje, nes nuslėpė minėtÄ reikÅ¡mingÄ informacijÄ nuo ieÅ¡kovo ir taip gavo iÅ¡mokÄ , aktyviai dalyvavo ikiteisminiame tyrime ir baudžiamos bylos nagrinėjime. IeÅ¡kovas nurodė, kad žinodamas Å¡iÄ informacijÄ jis draudimo iÅ¡mokos bÅ«tų nemokėjęs ir anksčiau bÅ«tų pradėjęs bylÄ dėl draudimo sutarties nuginčijimo.

Kaip jau nurodyta, Å¡iais argumentais ieÅ¡kovas prašė priteisti jam iÅ¡ banko draudimo iÅ¡mokÄ kaip be pagrindo įgytÄ turtÄ , nes tas pagrindas – kuris buvo, o bÅ«tent - su kredito gavėju (draudėju) D. K. buvusi sudaryta kredito draudimo sutartis Lietuvos Aukščiausiam Teismui pripažinus jÄ negaliojančia, iÅ¡nyko. IeÅ¡kovas tvirtina, kad draudimo sutarčiai esant pripažintai negaliojančia nuo sudarymo momento, kito pagrindo bankui turėti ieÅ¡kovo iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ nebeliko.

Teismo vertinimu, tokie ieÅ¡kovo argumentai teisiÅ¡kai nėra pagrįsti. Minėta, kad draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovas atsakovui iÅ¡mokėjo draudėjo D. K. ir draudiko – ieÅ¡kovo UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ sudarytos Draudimo sutarties pagrindu iki jos nuginčijimo. Prejudicinę reikÅ¡mę turinčioje byloje teismų buvo konstatuota, jog pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir dokumentus D. K. apgavo ir suklaidino tiek ieÅ¡kovÄ , tiek atsakovÄ . Taigi, Draudimo sutartis, kuri buvo pagrindu draudimo iÅ¡mokai sumokėti, negaliojančia buvo pripažinta bÅ«tent CK 1.91 str. pagrindu – tai yra dėl apgaulės. Minimo kodekso straipsnio 1 d. nustato, jog toks sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieÅ¡kinį ir tokiu atveju antroji Å¡alis privalo grÄ Å¾inti nukentėjusiajam visa, kÄ ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grÄ Å¾inti, – atlyginti to vertę pinigais; be to, kaltoji Å¡alis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas iÅ¡laidas (restitucija).

Taigi, analizuojama teisės norma Å¡iuo atveju įtvirtina visiÅ¡kÄ sutarties Å¡alies – draudėjo D. K. atsakomybę ir jo pareigÄ atlyginti draudimui (ieÅ¡kovui) žalÄ . Minėta, kad minimo kodekso straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso numatytas iÅ¡imtis. Taigi, sutiktina su atsakovo argumentais, jog ieÅ¡kovo Draudimo sutarties nuginčijimas teisme Å¡iuo pagrindu – dėl apgaulės reiÅ¡kia, kad sÄ Å¾iningu teismų pripažintas trečiasis asmuo – bankas, kurio naudai draudimo sutartis buvo sudaryta, įstatymo yra apsaugotas nuo jam neigiamų padarinių, nes sandorio nuginčijimas Å¡iuo atveju įstatymo leidėjo valia negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ jį, o minimo kodekso numatytų iÅ¡imčių nenustatyta.

Teismo vertinimu, įstatyme įtvirtintos sÄ Å¾iningo trečiojo asmens (atsakovo) apsaugos negalima apeiti kitu civilinės teisės institutu – be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo institutu (CK 6.237 str. – 6.242 str.), prieÅ¡ingu atveju minima teisės norma prarastų savo prasmę.Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK 6.237-6.242 str. normomis. Jų įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sÄ skaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo.

Kartu tai reiÅ¡kia teisę iÅ¡reikalauti iÅ¡ kito asmens tai, kÄ Å¡is nepagrįstai sutaupė, ar to asmens sÄ skaita gavo kitokios naudos. Dėl Å¡ios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje bÅ«damas savarankiÅ¡ku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo bÅ«das. Å iame kontekste subsidiarumas reiÅ¡kia, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos bÅ«dais arba jos apginamos ne visiÅ¡kai.

Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos Å¡io instituto taikymo sÄ lygos, nuosekliai pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012, 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; kt.). Teismo vertinimu, esant CK 1.91 str. 7 dalyje įtvirtintai atsakovo apsaugai nuo neigiamų padarinių pripažinus sutartį negaliojančia dėl apgaulės, ieÅ¡kovas gali apginti savo teises kitu įstatyme numatytu bÅ«du – reikalaudamas, jog nuostolius atlygintų nesÄ Å¾ininga kredito draudimo sutarties Å¡alis – D.

K.. Pažymėtina, kad LR Vyriausybės 1998-06-18 d. nutarimo Nr. 739 „Dėl BÅ«sto paskolų draudimo bendrovės“ 2.1.1 p. redakcijoje, galiojusioje ginčo draudimo sutarties sudarymo metu, buvo nustatyta, kad ieÅ¡kovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ draudžia su ja bendradarbiavimo sutartis pasiraÅ¡iusių Lietuvos Respublikoje nustatytÄ ja tvarka įregistruotų bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus bÅ«stui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir bÅ«stui statyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad minimoje Koncepcijoje nustatyti tikslai padidinti bÅ«sto paskolų prieinamumÄ buvo pasiekti paÅ¡alinus kliÅ«tis Å¡iems tikslams – teisės aktais ir jų pagrindu sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis su bankais sukÅ«rus bÅ«sto paskolos prieinamumÄ padidinusiÄ sistemÄ , kuri sudarė galimybes gyventojams, gaunantiems reguliarias pajamas, bet negalintiems sukaupti ar neturintiems pradinio įnaÅ¡o bankui, įsigyti bÅ«stÄ su mažesniu pradiniu įnaÅ¡u ar be jo.

Å i sistema veikia tokiu principu:

1) apdraudžiant bÅ«sto paskolÄ , užtikrinama, kad kredito gavėjui jos negrÄ Å¾inat, draudikas visiÅ¡kai padengs skolÄ ;

2) draudikui, sumokėjusiam draudimo iÅ¡mokÄ garantuota reali subrogacijos teisės įgyvendinimo galimybė, nes bankai, gavę draudimo iÅ¡mokÄ , privalo perleisti draudikui už paskolÄ Ä¯gyto bÅ«sto hipotekos teises (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 64 p.), kas Å¡iuo atveju ir buvo padaryta, ieÅ¡kovas perėmė skolininko D. K. bÅ«sto įkaito teisę ir pradėjo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ . IeÅ¡kovas pradėdamas Å¡iÄ bylÄ , sÄ moningai sustabdė jo naudai pradėtÄ iÅ¡ieÅ¡kojimÄ vykdymo procese pagal vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , tai yra savo teisėmis nesinaudojo, o pasinaudoti gali.

IeÅ¡kovas nurodo, kad jo turto sumažėjimÄ Ä¯rodo jo draudimo iÅ¡mokos pervedimas atsakovui, tačiau ieÅ¡kovas neįrodė, kad jis negali to sumažėjimo kompensuoti realizuodamas perimtÄ hipotekÄ Ä¯keistÄ D. K. turtÄ . IeÅ¡kovas tvirtina, kad gavęs draudimo iÅ¡mokÄ bankas nepagrįstai praturtėjo, tačiau praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesÄ Å¾iningu, jeigu jis atsirado dėl prievolės vykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės Å¡alis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įvertinti savo teisių taip, kad bÅ«tų iÅ¡vengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios Å¡alies veiksmų, kuriuos Å¡i atliko iÅ¡imtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 3 d.).Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog aplinkybė, kad pateikdamas praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , bankas žinojo apie galimÄ D.

K. dokumentų suklastojimÄ , Å¡ios bylos nagrinėjimo kontekste nėra esminė, kadangi šį aplinkybė materialinio teisinio sutarties Å¡alių ir sÄ Å¾iningo trečiojo asmens santykio kvalifikavimo, kai sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, Å¡iuo atveju nepakeistų. Teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo ir kitu pagrindu, teismas tokių pagrindų nenustatė.IeÅ¡kovas teigė, kad atsakovas buvo nesÄ Å¾iningas sutarčių vykdymo metu, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo sutartį, neinformavo ieÅ¡kovo apie galimÄ D.

K. dokumentų klastojimÄ , tačiau, teismo vertinimu, ieÅ¡kovas neįrodė vienos iÅ¡ sutartinei atsakomybei kilti įstatymo nustatytų bÅ«tinųjų sÄ lygų, o bÅ«tent žalos atsiradimo (CK 249 str.). Ä® teismo formuluotus klausimus ieÅ¡kovas nurodė, kad nežino už kokiÄ kainÄ bus (gali bÅ«ti) realizuotas įkeistas D. K. turtas, todėl teismas sprendžia, jog žalos dėl jo įvardijamo sutarties pažeidimo ieÅ¡kovas neįrodė. Dėl Å¡ios priežasties teismas neanalizuoja kitų civilinei atsakomybei kilti bÅ«tinųjų sÄ lygų buvimo.Kiti ieÅ¡kovo argumentai ginčui spręsti nėra aktualÅ«s, todėl teismas dėl jų nepasisako.

IÅ¡dėstytais argumentais ieÅ¡kinys atmetamas (CPK 178 str.). Atsakovas pateikė duomenis apie jo patirtas 8.912,12 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) iÅ¡laidas (e.bl. priedo b.l. 149-154, 2 t.). PaÅ¡to iÅ¡laidos byloje nesusidarė.Atmetus ieÅ¡kinį iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai priteistinos pagrįsta 4.460,00 Eur dalis bylinėjimosi iÅ¡laidų už atstovavimÄ teisme (CPK 93 str.), teismas sumažina priteistinÄ iÅ¡laidų sumÄ pusiau, kadangi byla nėra sudėtinga, posėdžių trukmė nėra didelė, iÅ¡imtinai nebuvo pagrįstas ir dviejų advokatų atstovavimo teisme bÅ«tinybė.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais, nusprendė:IeÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ 4.460,00 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas atsakovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančios per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, naudai.Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per Vilniaus apygardos teismÄ .             Teisėja                                                                                                               Eglė Surgailienė