2017-03-06 Nr. AB-5373-3-64-3-02794-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-748-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02794-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 21 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2010 m. vasario 11 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kuriame kameros buvo perpildytos, jose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose; kamerose buvo drėgna, šalta (vasarą – karšta); buvo prastas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos; kalinimo patalpose nebuvo įrengta iškvietimo skambučių. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai. Išduodama patalynė buvo susidėvėjusi. Pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži, netinkamai įrengti. Pasivaikščioti kiemelyje jis galėjo tik vieną valandą per dieną. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, todėl nežinojo apie jo pažeidžiamas teises. Dėl tokių netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius, padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2010 m. vasario 11 d. Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2010 m. vasario 11 d., negynė savo teisėtų interesų. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taikė ieškinio senatį ir skundą atmetė.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad jam atvykus į Šiaulių TI, jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais asmenų kalinimo sąlygas tardymo izoliatoriuje, todėl nežinojo apie jo pažeidžiamas teises. Pareiškėjo nuomone, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio ieškinio senaties termino, o šio straipsnio saugomos teisės absoliučios, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžia, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. R. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties instituto, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui gali taikyti.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2010 m. vasario 11 d. Šiaulių TI byloje pateikti duomenys (b. l. 8) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas minėtu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2015 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 9), t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, numatytam Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teigdamas, kad jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas tardymo izoliatoriuje, todėl nežinojo, jog jo teisės buvo pažeidžiamos.

Dėl minėto pareiškėjo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, nustatantys minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą ir higienos normų reikalavimus, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad buvimo Šiaulių TI metu kalinimo įstaigos administracija nesupažindino jo su teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas tardymo izoliatoriuje, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, diskomfortą. Tai reiškia, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir galėjo kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo bei informacijos dėl teisminės gynybos gavimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2010 m. vasario 11 d., tačiau iki kreipimosi su skundu į teismą nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamoje byloje.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė