2013-06-11 Nr. AB-2458-3-61-3-01918-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-872/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01918-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 77 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje pareiškėjo R. A. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK, Komisija) 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-119/03-2011) atmetė R. A. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) direktoriaus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro veiksmų pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: panaikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr.3K-32; įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą (toliau – ir LR vidaus reikalų ministras, atsakovas) iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, Ministerija) priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas).

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras ir trečiasis suinteresuotas asmuo LR vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 2011 m. spalio 3 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad Departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė, kadangi 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo priėmimo metu teisė Departamentui nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo bei priimti sprendimus šiuo klausimu buvo nustatyta Departamento nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388, 9.23 punkte. Kadangi šios administracinės bylos atveju dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, prašo šią bylą nutraukti.

Atsakovas Migracijos departamento direktorius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 konstatuota, jog Departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, bei remdamiesi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, mano, kad Departamento direktoriaus kompetencijos, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, ribų klausimas neturi būti kvestionuojamas, o administracinė byla vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 2 dalimi nutrauktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 117–126), kuriuo prašė:

1. bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka,

2. panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3846-484/2012,

3. panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011),

4. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. Įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“,

5. įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo,

6. atsakovui Direktoriui nurodyti sutvarkyti pareiškėjo Asmens bylą Nr. 62770/47028 „Lietuvos Respublikos pilietybės klausimu“ taip, kad ji atitiktų norminių aktų reikalavimus,

7. nurodyti įrašyti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 Departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąraše, nurodyti, kad už tai atsakingas yra atsakovas Direktorius.

8. pareikalauti, kad pateiktų teismo posėdžiui: Vyriausioji administracinių ginčų komisija - visą medžiagą, pagal kurią Komisija priėmė skundžiamąjį sprendimą, atsakovas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius, visą medžiagą, pagal kurią paruošė, priėmė ir pateikė pareiškėjui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. Įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ išrašą, pareiškėjo asmens bylą, kurioje būtų visi visų dokumentų originalai.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. I, b. l. 161–162), kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. I, b. l. 164–168), kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo (t. II, b. l. 1-2).

Nurodo, jog visi jo reikalavimai nebuvo išnagrinėti, teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti, todėl prašo atsakovui nurodyti pakeisti direktoriaus įsakymus, priimtus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. tokiu būdu, kad juose būtų išbrauktas negaliojantis ministro įsakymas ir įrašyti galiojantys norminiai aktai, kurių pagrindu direktorius tariamai turėjo teisę priimti įsakymus. Savo reikalavimą grindžia ABTĮ 95, 108, 109, 133, 146 straipsnių nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prašymas priimti papildomą sprendimą netenkintinas.

Pareiškėjo nuomone, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, neišnagrinėti visi reikalavimai, todėl turi būti priimtas papildomas sprendimas..

Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo gautas 2013 m. balandžio 22 d., taigi įstatyme numatytas 14 dienų terminas nėra praleistas.

Pareiškėjas prašyme priimti papildomą sprendimą nurodo, kad 2013 m. balandžio 8 d. LVAT priimtoje nutartyje konstatuota, kad netinkamas įsakymo priėmimo pagrindo nurodymas laikytinas procedūrine klaida, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Tokia formuluotė, anot pareiškėjo, rodo, kad „taip tvirtinantys teisėjai patys savęs negerbia ir siekia pažeminti, sugniuždyti visuomenės narių žmogiškąjį orumą, o Žmogaus orumas yra visų Žmogaus teisių ir laisvių pagrindas“. Prašyme priimti papildomą sprendimą taip pat nurodoma, kad „toks įsakymas mano teises ir teisėtus interesus pažeidžia“; „<...> tai akivaizdus sisteminės korupcijos pavyzdys – valstybės apskritai nėra“; „<...> taigi visi reikalavimai yra neišnagrinėti, teismas išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas turi atlikti“.

Minėta, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 95, 108, 109, 133, 146 straipsnių nuostatomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnis numato, kad papildomas sprendimas gali būti priimamas jei 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti.

ABTĮ 108 straipsnis numato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

ABTĮ 109 straipsnis numato, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui.

ABTĮ 133 straipsnis numato, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

ABTĮ 146 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas šio įstatymo 108 straipsnio nustatytais atvejais gali priimti atskirąją nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą.

Šios nutarties II dalyje išvardinti pareiškėjo reikalavimai buvo nagrinėjami apeliacine tvarka tiriant 2012 m. gruodžio 11 d. pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl minėtų reikalavimų pasisakyta 2013 m. balandžio 8 d. LVAT priimtoje nutartyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant 2013 m. balandžio 8 d. LVAT nutartį nebuvo teisinio poreikio, išsprendus teisės klausimą, nurodyti kokius nors veiksmus, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, prašydamas priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 (2013 m. balandžio 8 d. LVAT nutartis) ir manydamas, kad tam yra įstatyme numatyti pagrindai, nenurodė aiškių bei teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl toks papildomas sprendimas yra būtinas. Visi pareiškėjo reikalavimai išsamiai ir nuodugniai išnagrinėti bei teisiškai įvertinti šioje byloje priėmus 2013 m. balandžio 8 d. LVAT nutartį (b. l. 191-202. T.1).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. prašymą dėl papildomo sprendimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė