2013-10-29 Nr. AB-7159-3-61-3-02513-2010-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1587/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02513-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 54–55), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-6006-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), visą neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 11SP-4493 paskirtą 1 755,23 Lt pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą.

Pareiškėja nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu jai paskirta 1 755,23 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėnesio gavo sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, todėl 2010 m. liepos 14 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1D-6006-(2) atsisakė tai padaryti. Pareiškėja nurodė, kad yra dirbanti pensininkė ir Vidaus reikalų ministerija jai, kaip dirbančiai pensininkei, nemoka ir bazinės pensijos, todėl pensija yra mažinama tris kartus: pirmą kartą kaip pensininkei apskritai, antrą – kaip dirbančiai pensininkei, trečią – kaip dirbanti pensininkė ji negauna 360 Lt bazinės pensijos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris nustato valstybinių, taip pat ir pareigūnų bei karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Vidaus reikalų ministerija taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai apribojo jos teisę į nuosavybę bei teisę pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad dėl prieštaraujančio Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų Vidaus reikalų ministerija neteisėtai sumažino ir neišmokėjo jai skirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 31–33, 59–60) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, kad neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jos valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 20–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėja 2010 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pensija dar kartą buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Toliau pareiškėjai bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas įstatymo nuostatas ir gaunamas draudžiamąsias pajamas. Įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 65–70) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 9 379,25 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., o likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 m. teisėtumo. Teismas vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1, 3 dalimis, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nustatė, kad pareiškėjai pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi.

Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. ir kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 11D (P)-6028, teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėjai paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. buvo 1 755,23 Lt, todėl per šį laikotarpį jai turėjo būti išmokėta 59 677,82 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 1 408,05 Lt (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn.) ir 1 692,18 Lt (nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. spalio mėn.). Šiuo pagrindu pareiškėjai pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjos turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Taigi pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo yra 9 379,25 Lt (turėjo būti išmokėta 21 404,88 Lt, o išmokėta 12 025,63 Lt). Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011). Teismas, atsižvelgęs į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, nustatęs, kad pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. rugpjūčio 24 d., pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., padarė išvadą, kad ji nėra praleidusi penkerių metų termino teisme ginti pažeistas teises.

Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (9 379,25 Lt) pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl ginčijamas 2010 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 1D-6006-(2) yra teisėtas.

Atsižvelgęs į tai, šią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Vertindamas pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 11SP-4493 paskirtą 1 755,23 Lt pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą, teismas dar kartą pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta 1 755,23 Lt pensija sumažinta iki 1 408,05 Lt (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn.) ir 1 692,18 Lt (nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. spalio mėn. ir vėliau) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, perskaičiuodamas pareiškėjai paskirtą pensiją pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai, taigi jo veiksmai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 11SP-4493 paskirtą 1 755,23 Lt pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą patenkinti nebuvo pagrindo.

Šią pareiškėjos skundo dalį teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 75–76) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo dalį dėl patenkinto skundo reikalavimo ir jį atmesti; atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas nurodo, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Pažymi, jog teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjai pensijos dydis neatitinka tikrovės. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. pažymos Nr. 11D(P)-6028 duomenis, pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., išskyrus 2010 m. gruodžio mėn., turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl skirtumas tarp pareiškėjai paskirtos pensijos, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, sudaro 7 971,20 Lt (19 996,83 Lt – 12 025,63 Lt). Be to, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 87) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–86) iš dalies sutinka su apeliaciniu skundu.

Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, išskyrus tai, kad sutinka su jame nurodyta priteistina pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymą Nr. 11D(P)-6028 neišmokėtos valstybinės pensijos suma, kuri būtų 7 971,20 Lt. Pažymi, jog teismas teisingai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo nutarimą. Nėra praradusi teisės ginti savo pažeistų teisių bei reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Neišmokėtos pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjai paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjai taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėja sieja iš esmės tik su tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėja nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą (prašymą) Vidaus reikalų ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėja padavė 2010 m. liepos 14 d., o į teismą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 24 d.;

2) ar pareiškėjos teisė į jai paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjai (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją);

3) teismui nustačius, kad dalis nurodytos pensijos buvo neišmokėta neteisėtai, iš ko turi būti priteista neišmokėtos pensijos dalis: iš Vidaus reikalų ministerijos, kuri (kaip buvo nurodyta aukščiau) yra įstatymo numatyta tokias pensijas skirianti ir mokanti institucija, ar valstybė, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Lietuvos Respublikos Seimas – nustatė Konstitucijai prieštaraujantį pensijų sumažinimo reglamentavimą.

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, tinkamumo tokio pobūdžio administracinėse bylose) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja šio termino nepažeidė, todėl klausimas dėl jos pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas iš esmės teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais ir yra atmetami.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteistinos sumos dydžio nustatymo, kolegija, sutikdama su šiuo klausimu apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (pažymėtina, kad su jais sutiko ir pareiškėja savo atsiliepime į apeliacinį skundą), patikslina pareiškėjai priteistinos sumos dydį iki 7 971,20 Lt. Tokios pirmosios instancijos teismo padarytos pareiškėjai priklausančios nepriemokos dydžio apskaičiavimo klaidos kolegija nelaiko teismo sprendimo trūkumu ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme. Todėl teismo priimtas sprendimas nekeičiamas, o atitinkamai tikslinamas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d., kolegija, atsižvelgdama į šio prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtina atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti pareiškėjai G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistą neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, nustatant, kad pareiškėjai priteistina septynių tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt vieno lito ir 20 ct (7 971, 20 Lt) dydžio suma.

Teismo sprendimo priteisti pareiškėjai G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 7 971, 20 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė