2016-01-21 Nr. AB-1588-3-61-3-02540-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-175-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02540-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3183, atnaujinti terminą kreiptis į VSDFV, įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjui 13 965 Lt senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Pasak pareiškėjo, apie savo pažeistas teises jis sužinojo, kai minėtas nutarimas buvo paskelbtas, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl, pareiškėjo nuomone, VSDFV be pagrindo atsisakė nagrinėti jo skundą. Pareiškėjo teigimu, VSDFV atsisakė patenkinti prašymą nepagrįstais ir neteisingais argumentais dėl senaties termino. Pabrėžė, jog į VSDFV kreipėsi nepraleidęs teisės aktuose numatyto termino VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimui apskųsti, todėl VSDFV privalėjo iš esmės išnagrinėti skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Pareiškėjo nuomone, kadangi Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas išmokėti jam nepagrįstai sumažintą pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą paaiškino, jog pareiškėjas 2014 m. kovo 3 d. prašymu reikalavo VSDFV grąžinti arba įpareigoti skyrių grąžinti 13 965 Lt pensijos dalį, kuri neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o VSDFV Klaipėdos skyriaus rašto neskundė, jo panaikinti neprašė, taigi pareiškėjas praleido 3 metų VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą. Atsakovo nuomone, jis tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymą, teisingai taikė 3 metų apskundimo terminą. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip ir VSDFV.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo A. Š. reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjui 13 965 Lt senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. Kitą pareiškėjo A. Š. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Taikydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuotas taisykles, nagrinėjamoje byloje teismas pažymėjo, kad paduodamas 2014 m. kovo 3 d. prašymą VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą.

Pažymėta, kad pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiamame 2014 m. balandžio 3 d. sprendime VSDFV pagrįstai paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą, išaiškindama galimybę prašyti atnaujinti praleistą terminą. Duomenų, jog pareiškėjas su tokiu pobūdžio prašymu būtų kreipęsis į VSDFV nėra.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl termino kreiptis dėl nepriemokos išmokėjimo skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ar jokio termino netaikymo paneigia jau anksčiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3183 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo reikalavimas pastarąjį panaikinti, atnaujinti terminą kreiptis į VSDFV ir pareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo prašymą atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundžiamu 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. skundą, taigi pastarasis liko iš esmės VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylos dalis dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką nutrauktina.

III. Pareiškėjas A. Š. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 111–115).

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 125–129) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

VSDFV Klaipėdos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 120–124) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą VSDFV Klaipėdos skyrius grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia VSDFV Klaipėdos skyriaus jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, prašydamas išduoti pažymą apie neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 m. (b. l. 34). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas minėtu prašymu neprašė išmokėti jam susidariusią nepriemoką. VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. (10.1)SI-7096 pateikė pareiškėjui jo prašytą informaciją apie senatvės pensijos dydžius (b. l. 5).

2014 m. kovo 3 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, prašydamas grąžinti arba įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį – 13 965 Lt (b. l. 39–40).

VSDFV 2014 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. (6.5)I-3183 pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir pareiškėjui pasiūlyta iki 2014 m. balandžio 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. VSDFV sprendime taip pat nurodė, kad Seimo 2013 m. lapkričio nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Taip pat nurodė, kad priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka ir terminais.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Klaipėdos skyrių, išmokėti jam pensijos nepriemokos neprašė, kreipimosi į privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją data laikytina prašymo VSDFV padavimo data – 2014 m. kovo 3 d.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV paduotas 2014 m. kovo 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą), pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pareiškėjas nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta ir pareiškėjo pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Skundžiamame VSDFV sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas pasisakė iš esmės dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, VSDFV pasisakė tik dėl skundo padavimo termino, konstatavo šio termino praleidimą. Sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip minėta, individualių priežasčių, kurios galėtų kliudyti pareiškėjui pateikti skundą per įstatymų nustatytą 3 metų terminą pareiškėjas nenurodė, todėl nebuvo pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė