2020-01-22 Nr. AB-1443-3-64-3-01871-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-980-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01871-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–25) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 25 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu. Pro stebėjimo akutę kameros duryse pareiškėją galėjo matyti pareigūnai (įskaitant ir moteris), nes sanitariniame mazge nebuvo sienelės. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Dėl didelio suimtųjų kiekio teko valgyti atšalusį maistą. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per maža. Kamerose buvo žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 12 iki 16 °C, o vasarą karšta, iki 35 °C, sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Pareiškėjas neturėjo galimybės plauti ir džiovinti rūbus. Šiukšlių konteineriai buvo prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą. Atvykstant ir išvykstant krata buvo atliekama pastato rūsyje esančioje patalpoje, daiktai dedami į nešvarias voneles, oro temperatūra buvo labai žema. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše, be to, praustis duše galėjo tik vieną kartą per savaitę. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, blakių, deratizacija ir dezinfekcija vykdomos nebuvo. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir neskanus, per maža energetinė vertė.

3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. l. 178–189) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,79 kv. m iki 9,8 kv. m. Be to, pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle.

6. Nurodė, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-55, 2018 m. birželio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA-3769 matyti, kad kameroje Nr. 8 apšvieta, santykinė oro drėgmė tinkama, temperatūra nevertintina. Veiksnių, galinčių nulemti nelaimingus atsitikimus, nėra, pelėsio nėra. Iš 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-5258 matyti, kad kameroje Nr. 66 lempos be gaubtų. Pažymėta, kad suimtieji (nuteistieji) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo kaitrines lemputes arba išmontuoja, sugadina liuminescencines lempas, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.

7. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

8. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

II. 9. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu (II t., b. l. 5–12) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką teismas pažymėjo, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog patalpos (gyvenamosios, laikino sulaikymo, kratos atlikimo, pasivaikščiojimo kiemeliai ir kt.), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų., teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015). Teismas nustatė, kad: iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-55 (16.3.187.6.12) matyti, kad patikrinimo metu 2017 m. kovo 7 d. kameroje Nr. 8 higienos normos pažeidimų nenustatyta; iš patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA.6-3769 matyti, kad patikrinimo metu 2018 m. birželio 8 d. kameroje Nr. 87 higienos normos pažeidimų nenustatyta; iš patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA.6-5258 matyti, kad patikrinimo metu 2018 m. rugpjūčio 3 d. kameroje Nr. 66 nustatyti HN 134:2015 12 punkto pažeidimai (lempos be apsauginių gaubtų), kitų higienos normos pažeidimų, nenustatyta.

Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Taip pat pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 66, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas atsižvelgė į tai, jog Šiaulių TI nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,81 m (kamera Nr. 8) iki 2,40 m (kamera Nr. 57). Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, skunde nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo atitvertas, tačiau atsakovas šias aplinkybes paneigė. Pareiškėjas nenurodė, kaip toks sanitarinio mazgo atitvėrimas pažeidė jo privatumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeista nebuvo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, todėl pripažinti pagrįstais pareiškėjo teiginiai dėl kameroje buvusio blogo oro.

13. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos, nebuvo sudaryta galimybė sportuoti, yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Skundų Šiaulių TI administracijai dėl socialinės reabilitacijos programos, galimybės sportuoti ar kitokio laisvalaikio organizavimo, neteikė. Atsakovas pažymoje bei atsiliepime nurodė, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) organizuojamas užimtumas. Iš Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos teismas nustatė, kad Šiaulių TI organizuojamas laisvalaikio užimtumas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Šias aplinkybes patvirtino suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai. Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo teisių dėl pareiškėjo užimtumo organizavimo nepažeidė.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik 1 valanda, yra abstraktus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130, suimtiesiems nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo trukmė gryname ore. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Jokių duomenų, kad šis įsakymas nebuvo vykdomas, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. – dviejų valandų) pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto, abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

16. Pareiškėjo teiginiai, kad patalpose buvo tarakonų, pelių, vorų, blakių, nebuvo vykdoma dezinfekcija ir deratizacija, atmesti kaip nepagrįsti. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų teismas nustatė, kad dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos pažeidimų nenustatyta. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Šias aplinkybes patvirtino dezinfekcijos planai.

17. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo tiekiamas nekaloringas maistas, jo per mažai, pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl per mažų maisto porcijų ar papildomo maitinimo, nenurodo aplinkybių, kad jam rekomenduotas papildomas maitinimas, tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kada jis gavo nekokybišką maistą, ar jo buvo per mažai. Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos patikrinimo akto teismas nustatė, kad ištyrus maisto pavyzdžius dėl maisto kiekio ir kokybės pažeidimų nenustatyta. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, kad pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis.

18. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko, abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Teismas pažymėjo, kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, nepagrįstas.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis neturėjo galimybės išsiplauti savo asmeninius rūbus, teismas pažymėjo, jog Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuris reglamentuoja viršutinių rūbų skalbimo tvarką. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl ne visada buvo galima nusiprausti duše, yra abstraktūs, nedetalizuoti. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

22. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Kartu pabrėžta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Teismas pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas.

23. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 24. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 16–18) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja kalinimo Šiaulių TI aplinkybes, išdėstytas jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad EŽTT bet kokį pripažintą pažeidimą įvertina pinigais.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 21–22) prašo nutraukti apeliacinį procesą.

27. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 8 dalimi. Nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodomi nei ginčijami klausimai, nei įstatymai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepatiekti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, o tik kartojami pirmosios instancijos teismui nurodyti abstraktūs teiginiai dėl neturtinės žalos priteisimo.

28. Atsakovo nuomone, įvertinus pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, atsižvelgus į jų trukmę ir į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti pažeistą teisę, tačiau atmesti prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d., atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 66 kuri neatitiko higienos normų reikalavimų (lempos buvo be apsauginių gaubtų) ir pripažinęs pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameroje buvusio blogo kvapo, konstatavo, kad nors pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, todėl nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

31. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dar kartą pakartoja visas aplinkybes, nurodytas jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, tačiau jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų apeliaciniame skunde nenurodo.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo abstrakčiais argumentais ginčija sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas pakankamas kameros plotas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo užimtumo organizavimo, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, asbesto buvimo, dezinfekcijos ir deratizacijos, maitinimo kiekio ir kokybės, signalizacijos mygtuko, galimybės skalbtis rūbus, galimybės naudotis dušu, bei pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl higienos normų pažeidimo kameroje Nr. 66 ir blogo kvapo kameroje. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.

36. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

37. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad EŽTT bet kokį pripažintą pažeidimą įvertina pinigais. Pažymėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (higienos normų reikalavimų pažeidimas dėl apsauginių gaubtų ant lempų nebuvimo kameroje Nr. 66, blogo kvapo kameroje), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė