2019-12-11 Nr. AB-23304-3-65-3-00050-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5076-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00050-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK) viršininko 2019 m. sausio 31 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui nustatyti pareiginės algos koeficientą – 9 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pakeisti 2019 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 89-TE-1 „Dėl pareiginės algos koeficiento nustatymo statutiniams valstybės tarnautojams“ ir nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui nustatyti pareiginės algos koeficientą – 9 (toliau – Įsakymas); 3) išmokėti pareiškėjui dėl netinkamo algos koeficiento taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo 2019 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis nuo 2018 m. vasario 21 d. paskirtas į Utenos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – OVS) viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, 6 pareigybių grupės) pareigas.

2.2. Utenos AVPK viršininkas, vykdydamas 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1381 (toliau – Statuto pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, Įsakymu Utenos AVPK pareigūnams nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatė atitinkamus pareiginės algos koeficientus. Šiuo Įsakymu pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas nebuvo pakeistas. Pareiškėjas, manydamas, kad Utenos AVPK jo atžvilgiu nevykdė pareigų, suformuluotų Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalyje, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 6 straipsniu, 29 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į Utenos AVPK su prašymu nuo 2019 m. sausio 1 d. jam nustatyti pareiginės algos koeficientą – 9. Utenos AVPK viršininkas Sprendimu pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, nurodydamas, kad pareiškėjui 2018 m. gruodžio 31 d. nustatytas pareiginės algos koeficientas buvo 8,09 ir toks pareiginės algos koeficientas atitiko jo pareigybės grupei nustatytą pareiginės algos koeficientų intervalą.

2.3. Utenos AVPK viršininkas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 6 straipsniu ir 29 straipsnio 1 dalimi bei neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju svarbi Statuto 53 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad pareigūno pareiginė alga nustatoma taikant šio statuto priede tai pareigūno pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą iš atitinkamos pareigybių grupės pareigybėms nustatytų pareiginės algos koeficientų intervalo. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VAD) pareigūnams, kurių pareigybės priskirtos 5, 6 pareigybių grupėms, taikomas papildomas koeficientas – 1. Tokiu būdu Statuto 53 straipsnio 1 dalis nepagrįstai, nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, grupę asmenų, t. y. vidaus tarnybos pareigūnus, tarnaujančius VAD ir FNTT, traktuoja akivaizdžiai palankiau palyginti su kitais pareigūnais, tarnaujančiais kitose vidaus reikalų sistemai priklausančiose, bet Statuto 53 straipsnio 1 dalyje neišskirtose statutinėse vidaus reikalų įstaigose. Pareiškėjas, tarnaujantis Utenos AVPK, pagal faktiškai vykdo analogiškas funkcijas, kokios yra numatytos ir atitinkamo padalinio VAD pareigūnui, kuriam, priešingai nei pareiškėjui, Statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatytas papildomas koeficientas prie pareiginės algos.

2.4. Nors pareiškėjas tarnauja Statuto 53 straipsnio 1 dalyje neišskirtoje vidaus reikalų statutinėje įstaigoje, tačiau iš teisės normų (Statuto 1 str., 2 str. 9, 10, 11 d., 3 str. 1 d. 2 p.) turinio sisteminės analizės akivaizdu, kad visais kitais aspektais jo teisinė padėtis yra tokia pati (lygiateisė) kaip VAD ir FNTT pareigūnų – jam taikomi tokie patys priėmimo į vidaus tarnybą reikalavimai (Statuto 8–17 str.), jis turi tokias pačias teises ir pareigas (Statuto 21–24 str.), vienodai reglamentuotos jo socialinės ir kitos garantijos (Statuto 46–60 str.) ir kita. Taigi pareiškėjas nepagrįstai nelygiateisiškai su FNTT ir VAD pareigūnais yra traktuojamas tik Statuto 53 straipsnio 1 dalies kontekste.

2.5. Ne tik pareiškėjo teisinė padėtis Statuto nuostatų kontekste yra tokia pati kaip ir Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nepagrįstai išskirtų institucijų pareigūnų, bet ir faktiškai vykdomos funkcijos sutampa su atitinkamoms VAD pareigūnų pareigybėms (kurios išskirtos Statuto 53 straipsnio 1 dalyje) priskirtomis funkcijomis, todėl jam taip pat turėtų būti taikomas papildomas koeficientas prie jau nustatyto koeficiento. Pareiškėjo, kuris yra Utenos AVPK OVS viršininkas, vykdomos tarnybinės (pareiginės) funkcijos pagal jo pareigybės aprašymą, patvirtintą Utenos AVPK viršininko 2013 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 89-V-421, yra analogiškos lyginant jas su VAD Pajėgų valdymo valdybos (toliau – PVV) J1 skyriaus viršininko vykdomomis funkcijomis. Esmingai nesiskiria ir OVS viršininkui bei VAD PVV J1 skyriaus viršininkui nustatyti specialieji reikalavimai.

2.6. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 53 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuri nustato, kad FNTT ir VAD pareigūnams, kurių pareigybės priskirtos 5, 6 pareigybių grupėms, taikomas papildomas koeficientas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo nuomone, jo skunde nurodyti motyvai yra pagrindas išvadai, jog sprendžiant šį individualų ginčą taikytina Statuto 53 straipsnio 1 dalis minėta apimtimi prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Pareiškėjo abejones dėl individualiame ginče taikytinos Statuto 53 straipsnio 1 dalies normos konstitucingumo papildomai pagrindžia ir tai, kad tokių abejonių kilo ir įstatymų leidėjui dar teisėkūros procedūrų metu, svarstant Statuto pakeitimo siūlymus: Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto Pagrindinis komitetas (toliau – Komitetas) 2018 m. birželio 20 d. išvados Nr. 102-P-22 dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIIP-1609) (toliau – ir Projektas) (toliau – Išvada) 5 dalies „Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai“ 18 punktu siūlė nepritarti Statumo 53 straipsnio 1 dalies normai (jos formuluotei), nurodydamas, kad pateiktu pasiūlymu būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, nes nepagrįstai siekiama FNTT ir VAD pareigūnus traktuoti skirtingai lyginant su kitais vidaus tarnybos pareigūnais, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas galėtų būti objektyviai pateisinamas. Komitetas taip pat akcentavo, kad Projekto 55 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra numatyta priemoka už darbą, kuris tiesiogiai susijęs su saugomų asmenų fizine apsauga, o šios priemokos tikslas – motyvuoti saugomų asmenų fizinę apsaugą vykdančius pareigūnus, kuriems yra keliami itin aukšti reikalavimai. Taigi akivaizdu, kad jau teisėkūros procedūros metu įstatymų leidėjui kilo abejonių dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies normos atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui.

3. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepimu prašė: 1) spręsti dėl administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Statuto 53 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį; 2) tuo atveju, jei, teismo vertinimu, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai nėra, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Statuto priedu 6 pareigybių grupės skyriaus viršininko (taikoma struktūriniam padaliniui, kuris nėra kitame struktūriniame padalinyje) pareigybei pagal įstaigų grupę numatytas pareiginės algos koeficientų intervalas nuo 8 iki 14,5. Pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalį ir Statuto priedą pareiškėjo pareiginės algos koeficientas, t. y. 8,09, 2019 m. sausio 1 d. atitiko pareiškėjo pareigybės grupei nustatytą pareiginės algos intervalą. Vadovaujantis galiojančiomis Statuto nuostatomis ir pareiškėjui toliau einant užimamas pareigas, pareiškėjo pareiginės algos koeficientas gali būti padidintas, tik jei pareiškėjo tiesioginis vadovas jo tarnybinę veiklą įvertintų labai gerai ir vertinimo komisijai pateiktų vertinimo išvadą su pasiūlymu nustatyti ne mažiau kaip 0,5 ir ne daugiau kaip 1,5 didesnį pareiginės algos koeficientą pagal Statuto priede šiai pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientų intervalą, tačiau neviršijantį tai pareigybei nustatyto didžiausio pareiginės algos koeficiento.

3.2. Utenos AVPK viršininko Įsakymu pareiginės algos koeficientai nustatyti tik tiems statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems iki 2018 m. gruodžio 31 d. nustatytas pareiginės algos koeficientas buvo mažesnis už Statuto priede atitinkamai pareigūno pareigybei nustatytą mažiausią pareiginės algos koeficientą iš koeficientų intervalo. Utenos AVPK viršininkas, vykdydamas Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, Įsakymu Utenos AVPK pareigūnams nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatė atitinkamus pareiginės algos koeficientus. Įsakymu pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas nebuvo pakeistas, nes nebuvo žemesnis už jo pareigybei nustatytą žemiausią pareiginės algos koeficientą.

3.3. Patvirtina, kad pareiškėjas tarnauja Statuto 53 straipsnio 1 dalies neišskirtoje vidaus reikalų statutinėje įstaigoje, jo teisinė padėtis yra tokia pati (lygiateisė) kaip VAD ir FNTT pareigūnų – jam taikomi tokie patys priėmimo į vidaus tarnybą reikalavimai (Statuto 8–17 str.), jis turi tokias pačias teises ir pareigas (Statuto 21–24 str.), vienodai reglamentuotos jo socialinės ir kitos garantijos (Statuto 46–60 str.) ir kita. Pritaria, kad pareiškėjas nepagrįstai nelygiateisiškai su FNTT ir VAD pareigūnais yra traktuojamas tik Statuto 53 straipsnio 1 dalies kontekste. Taip pat pritaria pareiškėjo nuomonei, kad jo skunde nurodyti motyvai sudaro savarankišką pagrindą manyti, jog sprendžiant šį individualų ginčą taikytina Statuto 53 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuri nustato, kad FNTT ir VAD pareigūnams, kurių pareigybės priskirtos 5, 6 pareigybių grupėms, taikomas papildomas koeficientas, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Šia abejones pagrindžia ir pareiškėjo nurodyta Komiteto Išvada.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjui, einančiam Utenos AVPK OVS viršininko pareigas, nuo 2018 m. balandžio 6 d. buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas – 8,09. Utenos AVPK viršininkas, vykdydamas Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, Įsakymu nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatė atitinkamus pareiginės algos koeficientus tiems Utenos AVPK pareigūnams, kurių pareiginė alga 2019 m. sausio 1 d. buvo mažesnė už pareiginę algą, apskaičiuotą taikant Statuto priede tai pareigūno pareigybei nustatytą žemiausią pareiginės algos koeficientą. Pareiškėjui minėtu Įsakymu pareiginės algos koeficientas nebuvo nustatytas. Pareiškėjas kreipėsi į Utenos AVPK viršininką su prašymu nustatyti jam pareiginės algos koeficientą – 9 – nuo 2019 m. sausio 1 d., savo prašymą grindė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės įstatymui principu, nurodydamas, jog jo užimamos pareigos analogiškos atitinkamų pareigūnų, dirbančių FNTT ir VAD, pareigoms. Utenos AVPK viršininkas Sprendimu nustatyti pareiškėjui pareiginės algos koeficientą – 9 – atsisakė.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo užimama pareigybė patenka į 6 pareigybių grupę (III įstaigos grupė), o jai Statuto priedu nustatytas pareiginės algos koeficientų intervalas 8–14,5. Pareiškėjui 2019 m. sausio 1 d. buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas – 8,09, t. y. didesnis už jo pareigybei Statuto priede nustatytą žemiausią pareiginės algos koeficientą, jis nebuvo FNTT ir VAD pareigūnas. Todėl, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalyje ir Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintomis teisės normomis, nustatyti pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiginės algos koeficientą – 9 – nebuvo teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino Sprendimą kaip teisėtą ir pagrįstą.

7. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 481 (2016 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 23 redakcija) patvirtintuose Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatuose, Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 284 (2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1361 redakcija) patvirtintuose Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintuose Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatuose nurodytoms institucijoms nustatytus tikslus ir funkcijas, sprendė, jog šie tikslai ir uždaviniai nors savo esme panašūs, tačiau nėra tapatūs, todėl negalima vertinti, jog nurodytose institucijose dirbantys pareigūnai vykdo tapačias funkcijas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 53 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria FNTT ir VAD pareigūnams, kurių pareigybės priskirtos 5, 6 pareigybių grupėms, taikomas papildomas koeficientas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, netenkino.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti jį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

8.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi galbūt Konstitucijos 29 straipsniui prieštaraujančia Statuto 53 straipsnio 1 dalimi. Teismas apsiribojo formaliu vertinimu, kad pareiškėjas nėra FNTT ir VAD pareigūnas, netyrė, nesigilino ir nepasisakė dėl pareiškėjo byloje pateiktų įrodymų (pareiškėjo ir VAD pareigūnų pareigybių aprašymų). Ne tik pareiškėjo teisinė padėtis Statuto nuostatų kontekste yra tokia pati kaip ir Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nepagrįstai išskirtų institucijų pareigūnų, bet ir faktiškai jo vykdomos funkcijos sutampa su atitinkamoms VAD pareigūnų pareigybėms (kurios išskirtos Statuto 53 str. 1 d.) priskirtomis funkcijomis, todėl jam taip pat turėtų būti taikomas papildomas koeficientas prie jau nustatyto koeficiento. Pareiškėjo, kaip Utenos AVPK OVS viršininko, vykdomos tarnybinės (pareiginės) funkcijos yra analogiškos lyginant jas su VAD PVV J1 skyriaus viršininko vykdomomis funkcijomis. Esmingai nesiskiria ir OVS viršininkui bei VAD PVV J1 skyriaus viršininkui nustatyti specialieji reikalavimai.

8.2. Teismas peržengė ginčo nagrinėjimo ribas, vertindamas įstaigų nuostatus, o ne konkrečių pareigūnų atliekamas funkcijas ir tapatų teisinį statusą Statuto normų kontekste. Teismas, spręsdamas dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies taikymo šiame individualiame ginče, lygino teisės normoje minimų įstaigų (VAD ir FNTT) ir Utenos AVPK nuostatus, tačiau neanalizavo šių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, be kita ko, nustatytų veiklos principų, funkcijų ir uždavinių (t. y. numatytų Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatyme ir Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatyme). Nurodytus įstatymus pareigūnai įgyvendina vykdydami pareigybines funkcijas, kurios yra iš esmės analogiškos (panašios). Teismas neatsižvelgė į tai, kad vienodą visų vidaus tarnybos pareigūnų statusą reglamentuoja Statutas (1 str., 2 str. 9, 10, 11 d., 3 str. 1 d. 2 p.).

8.3. Teismas laikėsi klaidingos pozicijos, kad nekyla abejonių dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, nes Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtinta, kad nėra būtina asmenų grupių teisinio tapatumo sąlyga, o pakanka, kad tarp lyginamų asmenų grupių nebūtų tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Teismas turėjo įvertinti asmenų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumus, neapsiribodamas tik įstaigų nuostatais, o atsižvelgdamas ir į pareigūnų analogišką teisinį statusą, įtvirtintą Statute, taip pat įvertinti ne tik Utenos AVPK, kaip įstaigą, tačiau visą policijos sistemą, nes Statuto 53 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos visos policijos sistemos pareigūnams. Nors ir akivaizdu, kad statutinės įstaigos turi skirtingus tikslus ir uždavinius, tačiau siekiant jų, pareigūnai įgyvendina pareigybines funkcijas, kurios yra analogiškos ar bent jau ne tiek skirtingos, kad būtų objektyviai pateisinamas nevienodas pareigūnų darbo apmokėjimas.

8.4. Teismas, nors ir turi teisę vertinti, ar atitinkama įstatymo nuostata kelia ar nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai, tačiau teismas šiuo atveju vertindamas tai tik atsižvelgdamas į FNTT, VAD ir Utenos AVPK veiklos nuostatus, negalėjo teisingai nustatyti, ar Statuto 53 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Pareigūnai (pareiškėjas ir VAD PVV J1 skyriaus viršininkas), nors iš esmės atlieka analogiškas pareigybines funkcijas (vykdo tokį patį ar labai panašų darbą), tačiau toks darbas yra skirtingai vertinamas. Teismo abejones turėjo sustiprinti ir pareiškėjo skunde nurodyta Komiteto Išvada.

9. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepimu prašo panaikinti dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

9.1. Pareiškėjo užimama pareigybė patenka į 6 pareigybių grupę (III įstaigos grupė), jai Statuto priedu nustatytas pareiginės algos koeficientų intervalas yra 8–14,5. Pareiškėjui 2019 m. sausio 1 d. buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas – 8,09, t. y. didesnis už jo pareigybei Statuto priede nustatytą žemiausią pareiginės algos koeficientą, jis nebuvo FNTT ir VAD pareigūnas. Todėl, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalyje ir Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintomis teisės normomis, nustatyti pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiginės algos koeficientą – 9 – nebuvo teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

9.2. Vis dėlto Utenos AVPK sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui ir mano, kad pareiškėjo skundo dalis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šioje byloje turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šią savo poziciją atsakovas pagrindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir pareiškėjas apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Utenos AVPK viršininko 2019 m. sausio 31 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta nuo 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjui nustatyti pareiginės algos koeficientą – 9, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nėra jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ar taikė galiojančias materialiosios teisės normas, tačiau nurodoma, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl, jo nuomone, šiai bylai išnagrinėti reikšmingo teisinio reguliavimo konstitucingumo.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

13. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams (Nutarties II d.), todėl jų nebekartoja.

15. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (2007 m. birželio 27 d. sprendimas). Pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą; pareiškėjo sąsaja su ginčijamu teisės aktu) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (inter alia (be kita ko) 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Ši nuostata reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą (2016 m. liepos 7 d. sprendimas).

16. Pareiškėjas prašo teismo į Konstitucinį Teismą kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 53 straipsnio 1 dalies nuostata „Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Vadovybės apsaugos departamento pareigūnams, kurių pareigybės priskirtos 5, 6 pareigybių grupėms, taikomas papildomas koeficientas – 1“. Paminėta Statuto nuostata taikoma apskaičiuojant pareiginę algą tik FNTT ir VAD pareigūnams. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nėra nei FNTT, nei VAD pareigūnas, jis yra Utenos AVPK OVS viršininkas. Teisėjų kolegija, pritardama Nutarties 7 punkte nurodytiems pirmosios instancijos teismo motyvams ir vertinimui, kad nėra pagrindo teigti, jog paminėtose institucijose dirbantys pareigūnai vykdo tapačias funkcijas, jų nekartoja bei sprendžia, kad pareiškėjui minėta Statuto nuostata nėra taikoma. Atitinkamai teismas šioje byloje neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijai. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija Nutarties 8 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė