2020-04-29 Nr. AB-8736-3-61-3-04183-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3683-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04183-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 11U-00018 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Ukrainos piliečiui S. B.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

2. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo 2019 m. rugsėjo 25 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir LNG) tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto reikalavimo, t. y. per 5 pastaruosius metus 76 dienas neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG). Paaiškino, kad jam iš tiesų laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. rugsėjo 4 d. buvo išduota nacionalinė viza Nr. 003616988, tačiau šiuo laikotarpiu pareiškėjas neišvyko iš valstybės ir joje nuolat teisėtai gyveno. Be to, pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 12 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, tai patvirtina jo pastovų ir nepertraukiamą gyvenimą bei integracinį ryšį su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas – gyvenimas joje, darbas bei vertimasis teisėta veikla. Pareiškėjas Lietuvoje teisėtai gyvena nuo pat atvykimo 2014 m. kovo mėn., Lietuvoje deklaruota jo gyvenamoji vieta, jis čia dirba. Pareiškėjo trumpalaikiai išvykimai už šalies teritorijos ribų buvo susiję tik su komandiruotėmis ir kasmetinėmis trumpomis atostogomis. Buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas netruko ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudarė daugiau kaip 10 mėnesių. Pareiškėjas taip pat yra Ukrainos advokatūros narys, jis deda realias pastangas stiprinant Lietuvos Respublikos ir Ukrainos advokatūrų bendradarbiavimą. Visos šios aplinkybės patvirtina jo glaudų ryšį su Lietuva.

3. Pareiškėjas tvirtino, jog jis 2019 m. balandžio 4 d. prašymu atsakovo prašė išduoti LLG skubos tvarka (Įstatymo 341 str. 1 d., 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 2 p.), kartu pateikė visus privalomus dokumentus (informaciją). Nepaisant to, atsakovas nepagrįstai ilgai tikrino tiek patį pareiškėją, tiek uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Lano Solutions“ (toliau – ir Bendrovė), kurios vadovas yra pareiškėjas. Pareiškėjui buvo pateiktos dvi užklausos dėl papildomų dokumentų pateikimo, jis du kartus kviestas atvykti į apklausas, taip pat į apklausas buvo kviečiami Bendrovės darbuotojai. Departamentas 2019 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui LLG, kurį pareiškėjas įsiformino 2019 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėjo nuomone, dėl šių atsakovo nepagrįstų veiksmų buvo pažeista jo teisė laiku pateikti prašymą ir laiku bei nustatyta skubos tvarka gauti sprendimą dėl LLG išdavimo. Atsakovas neteisėtai atsisakė pastarąjį pareiškėjo prašymą nagrinėti skubos tvarka. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas Sprendime nenurodė, kokių duomenų jam pritrūko arba kokie duomenys leido manyti, kad bendrovė, kurioje dirba pareiškėjas, galbūt yra fiktyvi ir todėl reikėjo atlikti tokį ilgą patikrinimą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas teigė, kad Sprendimu atsisakyta išduoti pareiškėjui LNG, nes jis neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto tokio leidimo išdavimo pagrindo, t. y. per pastaruosius 5 metus 76 dienas neturėjo LLG, todėl, atsakovo nuomone, negalima laikyti, jog pareiškėjas pastaruosius 5 metus Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos. Įstatymo nuostatos Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį sieja su LLG, o ne su nacionalinės vizos turėjimu. Šie dokumentai skirtingai apibrėžia užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, todėl Įstatymo kontekste jie nelaikytini tapačiais. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai mano, jog jo buvimas Lietuvoje turint daugkartinę nacionalinę vizą yra prilyginamas nuolatiniam teisėtam buvimui.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas prašymą išduoti LLG pateikė 2019 m. balandžio 4 d. Šio prašymo nagrinėjimo terminas buvo sustabdytas Departamento kreipimosi į pareiškėją dėl papildomų duomenų ir informacijos pateikimo išsiuntimo dieną (2019 m. balandžio 23 d.) ir atnaujintas reikiamų duomenų ir dokumentų sprendimui dėl LLG išdavimo priimti gavimo dieną (2019 m. gegužės 3 d.), vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėjo prašymas išduoti LLG skubos tvarka buvo išnagrinėtas bendra tvarka dėl Departamento vykdyto patikrinimo, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad UAB „Lano Solutions“ yra fiktyvi, bei nustačius, kad nepakanka duomenų ir dokumentų sprendimui dėl LLG išdavimo priimti. Siekdamas išsiaiškinti visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, Departamentas taip pat kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Departamento Vilniaus skyrius) su prašymu atlikti Bendrovės veiklos patikrinimą (2019 m. balandžio 23 d. raštas Nr. (15/4-3) 10K-18348). Atsakovas UAB „Lano Solutions“ veiklos patikrinimo medžiagą gavo 2019 m. liepos 1 d. ir, įvertinęs duomenų visumą, sprendimą dėl LLG išdavimo priėmė 2019 m. rugpjūčio 2 d., t. y. per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos (Įstatymo 33 str. 1 d.). Pareiškėjas įsiformino LLG 2019 m. rugpjūčio 27 d. Atsakovo vertinimu, jis laikėsi teisės aktuose nustatytų procedūrinių reikalavimų ir vykdė jam nustatytus įpareigojimus. Pareiškėjas ne pirmą kartą kreipėsi su prašymu išduoti / pakeisti LLG, todėl reikalavimai ir prašymų nagrinėjimo procedūros pateikiant prašymą jam turėjo būti puikiai žinomos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas tvirtino, jog jis priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą Sprendimą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. B. skundą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 25 d. Departamento Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti LNG skubos tvarka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė: pažymėjimą LVP Nr. 007959, patvirtinantį, kad pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Konstitucijos pagrindų egzaminą; valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą LVK Nr. 013213; 2016 m. balandžio 13 d. darbo sutartį Nr. LS2016/04; prašymą dėl Lietuvos Respublikoje pragyvento laikotarpio skaičiavimo; galiojančio kelionės dokumento (paso) kopijas; LLG Nr. LT7482064 kopiją; dokumentą, patvirtinantį rinkliavos sumokėjimą už prašymo nagrinėjimą.

9. Departamentas ginčijamu 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (15/4-2) 11U-00018 atsisakė išduoti pareiškėjui LNG, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto LNG išdavimo pagrindo, t. y. per pastaruosius 5 metus 76 kalendorines dienas neturėjo LLG, todėl negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius 5 metus be pertraukos.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pabrėžė, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog LNG užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo LLG (2). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo išduoti šie LLG: Nr. LT7347149, galiojęs nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 19 d.; Nr. LT7369897, galiojęs nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. birželio 17 d.; Nr. LT7391238, galiojęs nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2019 m. birželio 9 d.; Nr. LT7482064, galiojantis nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2021 m. rugpjūčio 27 d. Nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza Nr. 003616988. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį neturėjo LLG (76 dienas), šios faktinės aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų kumuliatyvinių reikalavimų – be pertraukos pastaruosius 5 metus turėti LLG, todėl atsakovas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti jam LNG.

11. Teismas, išanalizavęs atitinkamai Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje ir 33 dalyje pateiktas vizos ir LLG sąvokas, pažymėjo, jog minėti dokumentai skirtingai apibrėžia užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, todėl Įstatymo kontekste tai nėra tapatūs dokumentai. Viza nesuteikia teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje bei vykti tranzitu tam tikrą ribotą laiką. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo buvimas Lietuvoje turint išduotą nacionalinę vizą yra prilyginamas nuolatiniam teisėtam gyvenimui joje. Be to, teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) nuostatas ir nustatydamas LNG išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo LLG, sąlygas, nenumatė išimčių apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015 nenustatė pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, turėdamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto (t. y. aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo Lietuvos Respublikoje) pagrindu jam išduotą LLG, galiojusį nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2019 m. birželio 9 d., Departamentui 2019 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą išduoti LLG Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais skubos tvarka.

13. Iš Departamento Imigracijos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. pranešimo Nr. (15/4-3) 10K-18347 matyti, kad prašymo nagrinėjimo metu nustačius, jog nepakanka prašymą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui priimti, pareiškėjo buvo paprašyta iki 2019 m. gegužės 6 d. pateikti Departamentui papildomus duomenis bei informaciją, t. y.: rašytinius paaiškinimus, kur konkrečiai yra pareiškėjo ir kiekvieno UAB „Lano Solutions“ darbuotojo darbo vieta, nurodyti kiekvieno darbuotojo konkrečias darbo dienas ir valandas; nurodyti pareiškėjo funkcijas ir atliktas užduotis bendrovėje; visų bendrovėje įdarbintų asmenų darbo sutartis; kitus dokumentus, patvirtinančius, kad bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl LLG išdavimo pagal verslo planą vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje ir kt. Šiuo pranešimu pareiškėjas informuotas apie jo prašymo nagrinėjimo termino sustabdymą.

14. Departamentas 2019 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (15/4-3) 10K-18348 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu atlikti UAB „Lano Solutions“ veiklos patikrinimą, t. y. ar bendrovė veiklos vykdymo adresu iš tikrųjų vykdo veiklą (yra bendrovės iškaba, įrengtos darbo vietos, ar įmonėje įdarbinti asmenys faktiškai dirba bendrovėje ir jų darbas nėra tik imituojamas) bei dėl bendrovės veiklos apklausti jos darbuotojus.

15. Departamentas 2019 m. gegužės 3 d. gavo pareiškėjo paaiškinimus į 2019 m. balandžio 19 d. pranešime nurodytus klausimus bei papildomus dokumentus apie Bendrovės vykdomą veiklą.

16. Departamentas 2019 m. gegužės 16 d. pareiškėjui išsiuntė kvietimą Nr. (15/4-3) 10K-21387, kuriuo jis įpareigotas 2019 m. gegužės 24 d. atvykti į Departamentą apklausai, siekiant patikslinti duomenis apie jo vykdomą teisėtą veiklą UAB „Lano Solutions“. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019 m. gegužės 24 d. apklausos metu pareiškėjas pateikė naujų duomenų apie Bendrovės veiklą, 2019 m. gegužės 29 d. pranešimu Nr. 10K-23681 paprašė pareiškėjo iki 2019 m. birželio 7 d. pateikti papildomus paaiškinimus. Papildomus paaiškinimus pareiškėjas Departamentui pateikė 2019 m. birželio 5 d. ir 12 d.

17. Departamentas 2019 m. liepos 1 d. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos gavo UAB „Lano Solutions“ veiklos patikrinimo medžiagą.

18. Departamentas 2019 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui LLG.

19. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas išduoti LLG skubos tvarka buvo išnagrinėtas bendra tvarka dėl Departamento vykdyto Bendrovės patikrinimo, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad bendrovė, kurios vadovas yra pareiškėjas, yra fiktyvi, bei nustačius, kad nepakanka pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui dėl LLG išdavimo priimti. Departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir sprendimą išduoti jam LLG priėmė 2019 m. rugpjūčio 2 d., t. y. ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Teismo vertinimu, atsakovas, vykdydamas jam teisės aktais suteiktus įgaliojimus, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti LLG privalėjo imtis veiksmų, kurie leistų išsamiai ir tinkamai įsitikinti, ar nėra Įstatyme nustatytų pagrindų, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti atsisakyta išduoti LLG. Atsakovas laikėsi Leidinių laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) (toliau – Aprašas) nustatytų procedūrinių reikalavimų tokiems prašymams nagrinėti ir vykdė kitus jam Aprašu nustatytus įpareigojimus, neatliko jokių veiksmų, kurie negalimi pagal Aprašo nuostatas, sprendimą dėl LLG išdavimo priėmė nepažeisdamas Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 4 mėnesių termino, todėl atmesti skundo argumentai, kad dėl atsakovo nepagrįstų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeista jo teisė laiku pateikti prašymą ir laiku bei nustatyta skubos tvarka gauti sprendimą dėl LLG. Teismas papildomai pastebėjo, kad, nors sprendimas išduoti pareiškėjui LLG buvo priimtas 2019 m. rugpjūčio 2 d., jis LLG įsiformino tik 2019 m. rugpjūčio 27 d.

20. Teismas akcentavo, kad atsisakymas išduoti LNG savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis turi LLG Nr. LT7482064, galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 27 d., bei, pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį ir esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl LNG išdavimo.

21. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 ir 55 straipsnio 2 dalimi, atsisakė išduoti pareiškėjui LNG, ginčijamas administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, atmestas ir skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą, ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl LNG išdavimo, taip pat netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 22. Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Pareiškėjas apžvelgia skundžiamo teismo sprendimo motyvus, ginčo faktines aplinkybes, iš esmės pakartoja skundo argumentus, t. y. kad jis 5 metus nepertraukiamai ir teisėtai pragyveno Lietuvos Respublikoje (išvykimo iš valstybės laikotarpiai netruko ilgiau nei 6 mėnesius), tai pagrindžia oficialūs dokumentai (LLG ir nacionalinė viza), o 76 dienų pertrauka, kai pareiškėjas neturėjo LLG, susidarė išimtinai dėl atsakovo atliekamo patikrinimo, kurio metu jokie pažeidimai ir / ar neatitikimai nebuvo nustatyti. Pabrėžia, jog jis laikėsi Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, nepraleido prašymų suteikti LLG ir LNG terminų, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių tiek jo, tiek Bendrovės veiklą.

Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija dėl vizos vertinimo ir atkreipia dėmesį į Įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, jog daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje, todėl, pareiškėjo nuomone, buvimas Lietuvoje pagal daugkartinę nacionalinę vizą prilygintinas nuolatiniam teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįsigilino į susiklosčiusios situacijos esmę, t. y. neišanalizavo jo argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo veiksmai nagrinėjant prašymą išduoti LLG buvo pertekliniai.

Be kita ko, atsakovas, turėdamas vertinti UAB „Lano Solutions“ veiklą, turėjo visus reikalingus duomenis, tarp jų – pareigą ir galimybę patikrinti Bendrovės duomenis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir kitose informacinėse sistemose. Atsakovo atstovai neatvyko į Bendrovės veiklos vykdymo vietą, t. y. taip ir nepatikrino, ar Bendrovė veiklos vykdymo adresu iš tikrųjų vykdo veiklą (ar yra iškaba, įrengtos darbo vietos, darbas nėra tik imituojamas ir kt.). Be to, Bendrovės veikla buvo patikrinta 2018 metais, nagrinėjant Bendrovės akcininkų prašymus dėl LLG keitimo.

Atsakovas Sprendime teigė nenagrinėjęs pareiškėjo prašymo skubos tvarka, vadovaudamasis Aprašo 71 ir 71.1 punktais, tačiau nenurodė kokių duomenų pritrūko nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl LLG išdavimo ir / arba kokie duomenys leido manyti, kad Bendrovė galbūt fiktyvi, o Aprašo 71.1 punkto nuostatos šiuo atveju neaktualios. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi, nes nenustatė (nenurodė) Aprašo 991 ir 100 punktuose numatytų veiksnių. Atsakovas pareiškėjo ir Bendrovės patikrinimus nepagrįstai užtempė nesilaikydamas Įstatymo ir Direktyvos nuostatų (pateiktos dvi užklausos dėl papildomų dokumentų pateikimo, du kvietimai pareiškėjui atvykti į apklausas, šaukimai Bendrovės darbuotojams atvykti į apklausas).

Be to, pareiškėjas tvirtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina jo glaudų ryšį su Lietuvos Respublika, o teismo sprendimas neatitinka proporcingumo principo, nes užkerta kelią jam realizuoti savo teisę – po daugiau nei 5 metų nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje, kurioje vykdoma veikla, sukurta šeima, gyvena draugai ir pažįstami, gauti LNG. Pareiškėjas akcentuoja Direktyvos tikslus ir pažymi, jog jis neturi kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, sukūrė stiprų ekonominį, socialinį ir kultūrinį ryšį su Lietuvos Respublika, būtent su šia valstybe sieja savo ateitį, o priežastys, dėl kurių susidarė atsakovo pabrėžiamas laiko tarpas, susijusios su paties atsakovo nepagrįstais veiksmais.

24. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas iš esmės pakartoja savo argumentus atsiliepime į skundą, t. y. kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos (taip pat Direktyvos nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pvz., 2015 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015) Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį sieja su LLG, o ne su nacionalinės vizos turėjimu, nes šie dokumentai skirtingai apibrėžia užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje (Įstatymo 2 str. 14 d. ir 33 d.); bei kad pareiškėjo 2019 m. balandžio 4 d. prašymo išduoti LLG nagrinėjimas buvo sustabdytas, nes kartu su šiuo prašymu pateiktų duomenų ir dokumentų nepakako sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti ir Departamentas turėjo patikrinti, ar nėra rimto pagrindo manyti, jog UAB „Lano Solutions“ yra fiktyvi, tačiau sprendimas vis tik buvo priimtas per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos (Įstatymo 33 str. 1 d.).

Atsakovas paaiškina, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti LLG kilo įtarimų dėl jo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą realumo ir dėl Bendrovės veiklos vykdymo, pagal Aprašo 100 punktą nustatyti kiti požymiai, kad įmonė, kurios vadovas yra užsienietis, gali būti fiktyvi. Departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 27 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-25850 nuosekliai aprašyta visa Bendrovės patikrinimo eiga, kas paneigia pareiškėjo tvirtinimą, kad Bendrovės patikrinimas nebuvo atliktas. Be to, prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomus paaiškinimus, kuriuos turėjo pateikti iki 2019 m. birželio 7 d. (Departamento 2019 m. gegužės 29 d. pranešimas Nr. 10K-23681), pateikė 2019 m. birželio 12 d., o pagal Departamento 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą išduotiną LLG atvyko įsiforminti tik 2019 m. rugpjūčio 21 d., taigi, atsakovo vertinimu, paties pareiškėjo veiksmai nebuvo operatyvūs. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog jis yra sukūręs stiprų ekonominį, socialinį ir kultūrinį ryšį su Lietuvos Respublika bei sieja savo ateitį su ja, akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), kuri neva patvirtina, kad sprendžiant dėl LNG išdavimo asmenims pagrįstai keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei sprendžiant dėl LLG išdavimo.

Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Departamento 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 11U-00018 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Ukrainos piliečiui S. B.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti prašymą, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 76 kalendorines dienas neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai reiškia, kad negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovo sprendimo pagrįstumą, o pareiškėjas skundo argumentais ir pateiktais įrodymais Departamento sprendimo neteisėtumo neįrodė.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, jam neatitinkant Įstatyme nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas iš esmės neginčija. Jas patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai, kuriuos teismas aptarė ir įvertino, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad, kaip teigia apeliantas, Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino į bylą pateiktų įrodymų.

29. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų ir faktinės situacijos vertinimu, ginčija nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje apskaičiavimo tvarką, mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas.

30. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog LNG užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo LLG (2).

31. 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso straipsnyje nustatyta aiški taisyklė, kaip turi būti suprantamas teisėtas ir nuolatinis gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje 5 metų laikotarpis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog iš Direktyvos 2003/109/EB 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių, visų pirma, matyti, kad jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija (žr. 2012 m. spalio 18 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie prieš Mangat Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 45 p.). ESTT taip pat nusprendė, kad, kaip išplaukia iš Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalies ir 6 konstatuojamosios dalies, penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (žr. sprendimo Staatssecretaris van Justitie prieš Mangat Singh 46 p.).

32. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas aptartas Direktyvos nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.), sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto bei 53 straipsnio 10 dalies nuostatos yra išaiškintos nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje. byloje Nr. A-662-1439/2014, 2015 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015, 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015, 2016 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3407-662/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3031-822/2017).

34. Atsižvelgiant į tai, kad leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos yra aiškiai ir imperatyviai įtvirtintos Įstatyme, kurio nuostatos įgyvendina Direktyvą, nurodyto leidimo išdavimo tvarka detalizuojama Apraše ir nuosekliai aiškinama teismų praktikoje, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad teismas netinkamai aiškino bylai aktualias teisės normas, taip kartu pažeisdamas tarptautinius įsipareigojimus pagal Direktyvą, atmetami.

35. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ir neturėdamas leidimo laikinai gyventi, jis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, nes turėjo vizą, pažymėtina, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra imperatyviai nustatyta būtent nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje su sąlyga turėti leidimą laikinai gyventi.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pertrauką tarp pareiškėjo turėtų leidimų laikinai gyventi sąlygojo paties pareiškėjo elgesys. Pažymėtina, kad siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo jau likus 4 mėnesiams iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, tačiau tokia galimybe nurodytais atvejais nesinaudojo.

37. Apibendrinant konstatuotina, jog pareiškėjo prašymo išduoti jam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje padavimo momentu nebuvo įvykdytos Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos ir, nenustačius kitų Įstatyme įtvirtintų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.

38. Pažymėtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. B. (S. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė