2016-05-05 Nr. AB-9954-3-61-3-02892-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-712-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02892-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. I. ir R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. I. ir R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai J. I. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) 2014 m. gegužės 28 d. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – ir atsakovas arba Valstybės kontrolė) 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. S-(301-1.9)-1202; 2) įpareigoti Valstybės kontrolę neatidėliotinai įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo (toliau – ir Valstybės kontrolės įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio nustatytus uždavinius; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išvados, ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) ta apimtimi, kuria iš visų Lietuvos piliečių išskiria dalį privilegijuotųjų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygybės principą ir draudžiančiam teikti privilegijas, taip pat, ar neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, nustatančiam, jog valstybė laiduoja teisę gauti tik senatvės ir invalidumo pensijas bei socialinę paramą ligos ar atitinkamų netekčių atvejais, nenustatant kokių nors išimčių.

Pareiškėjai paaiškino, kad 2014 m. balandžio 24 d. su prašymu kreipėsi į Valstybės kontrolierę, ragindami imtis priemonių įgyvendinant Valstybės kontrolei pavestus uždavinius, kurie apibrėžti Konstitucijos 134 straipsnyje ir Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnyje. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo pateikta išvada, kad jų keliama problema dėl valstybinių pensijų ir kitų išmokų, turinčių privileginį pobūdį, turi būti vertinama dėl atitikimo asmenų lygybės konstituciniam principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje, ir piliečių pensinio aprūpinimo sistemai, apibrėžtai Konstitucijos 52 straipsnyje, o tai turėtų įvertinti Konstitucinis Teismas. Pareiškėjų teigimu, valstybines pensijas, kaip Konstitucijoje nenumatytą pensijų rūšį ir privileginį pobūdį turintį reiškinį, įvedęs Valstybinių pensijų įstatymas laikytinas antikonstituciniu ir turėtų būti pripažintas negaliojančiu, o pagal jį mokamų biudžeto lėšų naudojimas – nedelsiant nutrauktas. Pažymėjo ir tai, kad Valstybinių pensijų įstatymas tais teiginiais, kurie pensijų mokėjimą atsieja nuo valstybinio socialinio draudimo sistemos, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, VSDĮ) normai (2 str. 9 d.), nustatančiai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondą administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjų teigimu, kai įvairios išmokos, vykdomos ne per minėtą instituciją, jas laikyti socialinio draudimo sudėtine dalimi teisiniu požiūriu taip pat nėra vienareikšmiai vertintinas dalykas.

Atsakovas Valstybės kontrolė atsiliepime į skundą (b. l. 13–17) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2014 m. birželio 10 d. gavo pareiškėjų skundą, tačiau mano, kad jis yra nepagrįstas, kadangi Valstybės kontrolė valstybinius auditus vykdo pagal iš anksto nustatytą ir valstybės kontrolieriaus įsakymu patvirtintą audito programą. Valstybės kontrolės veikla grindžiama nepriklausomumo principu ir tik Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) savo nutarimu gali įpareigoti Valstybės kontrolę atlikti Valstybės kontrolės programoje nenumatytą auditą pagal jos kompetenciją. Atsakovo teigimu, pareiškėjams pateiktas atsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, parengtas ir išsiųstas laikantis nustatytos tvarkos bei terminų. Paaiškino, kad valstybinių auditų planavimo ir atlikimo procedūra yra griežtai sureguliuota ir atliekama pagal iš anksto sudarytą planą ir numatytą apimtį, skiriant didžiausią dėmesį svarbiausioms ir rizikingiausioms audito sritims, siekiant, kad kiekvienas auditas būtų atliktas laiku, taupiai, efektyviai ir veiksmingai. Pažymėjo, kad teisės aktai atskiriems fiziniams ir juridiniams asmenims nesuteikia teisės skundais, prašymais, pareiškimais ar kitokio pobūdžio kreipimaisis pavesti Valstybės kontrolei atlikti tam tikrą valstybinį auditą. Neplaninį auditą, kuris nėra numatytas minėtoje programoje, Valstybės kontrolė privalo atlikti tik tuo atveju, kai gauna tokį Seimo pavedimą, įformintą nutarimu. Teisės aktai nenumato galimybės ir teismui įtakoti Valstybės kontrolės veiklos sprendžiant dėl audito programos sudarymo ar audito programoje nenumatyto audito atlikimo. Tai išskirtiniais atvejais priimdamas nutarimą gali padaryti tik Seimas. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu ( b. l. 32–35) pareiškėjų skundą atmetė, dalį bylos dėl 2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolės sprendimo Nr. S-(301-1.9)-1202 panaikinimo nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatęs jose išvardintas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Jeigu administracinės bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, skundas turi būti atmestas.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės kontrolei įstatymu pavestų pareigų nevykdymo, t. y. pareiškėjai siekia, kad atsakovas imtųsi priemonių ir sustabdytų galimai neteisėtą valstybės biudžeto lėšų panaudojimą išmokant valstybines pensijas ir rentas. Teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė, jog patys nėra valstybinių pensijų ar rentų gavėjai. Šį reikalavimą kelia dėl moralinių vertybių, siekdami socialinio teisingumo, lygybės.

Teismas nurodė, kad Valstybinį auditą ir biudžeto politikos kontrolę Lietuvos Respublikoje atlieka Valstybės kontrolė. Vykdomos veiklos specifiškumas lemia ir specifinį teisinį reglamentavimą. Valstybės kontrolės veiklą ir tarnybos Valstybės kontrolėje teisinius santykius reglamentuoja Valstybės kontrolės įstatymas. Vadovaujantis šio Įstatymo 9 ir 14 straipsniais Valstybės kontrolė, prižiūrėdama, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, audituoja valstybės biudžeto vykdymą, valstybės piniginių išteklių naudojimą, valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vykdymą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymą, taip pat atitinkamas lėšų valdymo institucijas ir paramos gavėjus, kaip naudojamos Lietuvos Respublikoje gautos Europos Sąjungos lėšos ir kaip vykdomos programos, kuriose dalyvauja Lietuva. Valstybės kontrolė taip pat audituoja valstybės biudžeto lėšų, skiriamų savivaldybių biudžetams, naudojimą. Valstybės kontrolė valstybinius auditus atlieka laikydamasi valstybinio audito reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2002 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-26 (2012 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-171 redakcija).

Teismas vertino, kad Valstybė kontrolė valstybinius auditus vykdo pagal griežtai reglamentuotą procedūrą, pagal iš anksto patvirtintą audito programą. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi, tik Seimas nutarimu gali pavesti Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą pagal jos kompetenciją. Todėl sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad teisės aktai atskiriems fiziniams ir juridiniams asmenims nesuteikia iniciatyvos teisės pavedant Valstybės kontrolei atlikti tam tikrą valstybinį auditą. Neplaninį auditą, kuris nėra numatytas minėtoje programoje, Valstybės kontrolė privalo atlikti tik tuo atveju, kai gauna tokį Seimo pavedimą, įformintą nutarimu.

Teismas sprendė, kad pagal faktines bylos aplinkybes, remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai šioje byloje neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, t. y. reikalavimo teisės. Byloje nenustatyta, kad jų individualios teisės ar interesai būtų pažeisti. Todėl jų skundo reikalavimas įpareigoti Valstybės kontrolę neatidėliotinai įgyvendinti Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnio nustatytus uždavinius yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, remdamasis, tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad 2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolės priimtas sprendimas Nr. S-(301-1.9)-1202 yra informacinio pobūdžio ir jame jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įgaliojimų), skirtų pareiškėjams, nėra. Jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių pareiškėjų atžvilgiu, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Ginčijamas sprendimas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia. Todėl administracinė byla dalyje dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti 2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolės sprendimą nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinių pensijų įstatymo konstitucingumo laikytinas nepagrįstu.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39–40), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Valstybinių pensijų įstatymas savo privilegine esme ir tekstiniu turiniu neprieštarauja Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams. Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais:

1. Pareiškėjų nuomone, teismas, pasisakydamas, kad pareiškėjai šioje byloje neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, t. y. reikalavimo teisės, tokiu sprendimu pareiškėjus pripažino neturinčiais teisių rūpintis tautos paveldu ir ištekliais. Nors Konstitucijos 2, 3, 6 straipsniai suteikia teisę kiekvienam asmeniui savo teises ginti remiantis Konstitucija, kuri yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, pilietis nebeturi teisės į teisinę gynybą, kai pažeidinėjamos pilietinės teisės. Pareiškėjai teigia, kad bet koks Konstitucijos pažeidimas žeidžia valstybei lojalaus piliečio žmogiškąjį orumą. Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, jog pareiškėjai šioje byloje neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, yra niekinis. Vertinant, kad teismas, galimai, materialinės teisės normomis laiko tik tas normas, kurios gina turtinius (materialinius) interesus, su teismo išvada galima būtų sutikti, nes turtinio intereso pareiškėjai šioje byloje tikrai neturi.

3. Tik orumą turintis žmogus žino, pažeistas ar nepažeistas žmogaus orumas, kurį pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį gina įstatymas. Jeigu bylą nagrinėję teisėjai mano, kad Lietuvos Konstitucijos pažeidinėjimas nepatenka į žmogaus pilietinių teisių pažeidimų sferą, jie ignoruoja Lietuvos kaip teisinės valstybės principą, o tai prasilenkia su konstitucinės santvarkos teismine apsauga.

4. Atsakovo pozicija, jog jis savo konstitucinę pareigą (prižiūrėti, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas) vykdo tik tada, kai tai suplanuoja, arba kai gauna Seimo pavedimą, kelia rimtą susirūpinimą. Jeigu kiekvienas konstitucinis subjektas gali nevykdyti Konstitucijos nuostatų tol, kol jis to į savo darbo planus neįtraukė, tuomet Konstitucija nėra tiesiogiai taikomas aktas, kaip nurodyta 6-ajame straipsnyje, o pasirinktinai taikomas aktas.

3. Atsakovas 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 3-(301-1.9)-1202, nurodė, jog pareiškėjams pateiktas atsakymas gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau, pirmosios instancijos teismas tvirtina, kad tai netinkami pareiškėjai, t. y. negalintys skųsti Valstybės kontrolės neveikimo. Tokie veiksmai negali būti toleruojami, nes jie tampa pavojingi valstybės konstituciniams pagrindams.

Atsakovas pateikė atsiliepimą (b. l. 46–50) į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir laikosi nuomonės, kad teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pažymi, kad palaiko pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus ir pasisako tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie tiesiogiai susiję su skundžiamu Valstybės kontrolės raštu. Atsakovas nurodo:

1. Valstybės kontrolės veiklą reglamentuoja Valstybės kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, kurios imperatyviai įtvirtina Valstybės kontrolės teisinį statusą ir pagrindinius veiklos principus. Vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsniu, 14 straipsniu, 14 straipsnio 1, 5 dalimis Valstybės kontrolė, siekdama efektyviai atlikti savo funkcijas, t.y. prižiūrėdama, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, valstybinius auditus atlieka pagal valstybinio audito programas, kuriose kasmet nustato valstybinio audito mastą. Valstybės kontrolierius tvirtina programas, įvertinęs Seimo Audito komiteto pateiktas rekomendacijas. Seimas savo nutarimu gali pavesti Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą pagal jos kompetenciją, griežtai laikydamasi Valstybinio audito reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2002 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-26.

2. Valstybės kontrolės įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatomis siekiama užtikrinti Valstybės kontrolės nepriklausomumą, neutralumą ir veiklos teisėtumą visuose jos veiklos etapuose - ne tik vykdant valstybinius auditus, ar priimant sprendimus pagal jos kompetenciją, bet ir siekiant efektyviai planuoti Valstybės kontrolės veiklą. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pareiškėjų 2014 m. balandžio 24 d. prašymas Valstybės kontrolei nėra privalomas nurodymas atlikti valstybinį auditą pagal savo kompetenciją, nenumatytą valstybinio audito programoje. Tokia galimybė nėra numatyta jokiems fiziniams ar juridiniams asmenims, teismams ar kitoms institucijoms. Vienintelis teisės aktuose įtvirtintas privalomo pobūdžio įpareigojimas Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą pagal savo kompetenciją yra nustatyta tvarka priimtas Seimo nutarimas. Nepaisant to, pažymėtina, kad Valstybės kontrolė, kiekvieną kartą sudarydama valstybinio audito programą, atsižvelgia į visą savo sukauptą informaciją: asmenų pasiūlymus ir skundus, kitų institucijų raštus, pranešimus žiniasklaidoje ir pan. Šią aplinkybę Valstybės kontrolė pareiškėjams nurodė skundžiamame rašte. Valstybės kontrolės vertinimu, būtent toks teisinis reglamentavimas kaip tik ir užtikrina, kad efektyviai (įvertinant ir atsirenkant rizikingiausias audito sritis), tinkamai (veikiant pagal iš anksto nustatytus kriterijus ir procedūras) ir nešališkai (nepriklausomai nuo kilų subjektų įtakos) būtų įgyvendinta Konstitucijoje numatyta Valstybės kontrolės funkcija prižiūrėti, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas.

3. Skundžiamas raštas buvo motyvuotas ir priimtas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų ir procedūrų. Atsakovas informavo pareiškėjus, kad jie turi teisę skųsti Valstybės kontrolės atsakymą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais savo pasirinkimu Lietuvos Respublikos Administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Administracinių ginčų komisija) arba teismui, jei, pareiškėjų manymu, pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, kad teisė į teisminę gynybą negali būti absoliutinama - ji turi būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka. Piliečių ir kitų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V–233 (toliau – ir Taisyklės). Valstybės kontrolės atsakyme (skundžiamame rašte) motyvuotai ir neperžengiant Valstybės kontrolės kompetencijos ribų atsakyta į visus pareiškėjų keliamus klausimus, pareiškėjams nurodyta rašto apskundimo tvarka (Taisyklių 44.4, 47 punktai). Pareiškėjai jokių procedūrinių pažeidimų nenurodė. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir paaiškino, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, kitaip tariant, panaikinus skundžiamą Valstybės kontrolės raštą, teismas, kaip jau anksčiau nurodyta šiame atsiliepime, vis tiek neturėtų įstatyminių įgaliojimų įpareigoti Valstybės kontrolę atlikti valstybinį auditą, kuris nenumatytas valstybinio audito programoje, todėl toks teismo sprendimas realiai nesukeltų jokių pasekmių.

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybės kontrolės veiksmų įgyvendinant jai įstatymo nustatytus uždavinius.

Pareiškėjai prašė panaikinti Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą (raštą) Nr. S-(301-1.9)-1202 ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnyje nustatytus uždavinius. Savo skunde kėlė abejones dėl Valstybinių pensijų įstatymo atitikimo Konstitucijai, mano, kad šiame įstatyme nustatytų pensijų mokėjimas turi būti nedelsiant nutrauktas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005).

Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012). Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai nenurodė kokią konkrečią subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą jie siekia apginti, kuo pasireiškia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimas. Savo skunde jie tik išreiškė abstrakčias abejones Valstybinių pensijų įstatymo konstitucingumu, nors, kaip nurodė, jie patys nėra valstybinių pensijų gavėjai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl iškelto administracinio ginčo, todėl jų skundas atmestinas. Pažymėtina, kad pareiškėjai taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių jų teisę ginti viešąjį interesą.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Tai yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarime, šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, o Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į paminėtą konstitucinį principą ir konstitucinės jurisprudencijos nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidyba yra Seimo prerogatyva ir jokiai kitai valstybės institucijai įstatymų leidybos teisė nėra suteikta. Pagrindiniai Valstybės kontrolės uždaviniai yra: 1) prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas; 2) skatinti teigiamą ir veiksmingą valstybinio audito poveikį valstybės finansų valdymo ir kontrolės sistemai bei į rezultatus ir visuomenės poreikius orientuotam viešajam valdymui; 3) vykdyti biudžeto politikos kontrolės institucijos funkcijas (Valstybės kontrolės įstatymo 4 str.). Taigi Valstybės kontrolei nėra suteikta teisė nei leisti įstatymus, nei juos vertinti.

Kaip jau minėta, pareiškėjai šioje byloje ginčija Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. raštą Nr. S-(301-1.9)-1202, kuriuo Valstybės kontrolė atsakė pareiškėjams į jų 2014 m. balandžio 24 d. prašymą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. raštą Nr. S-(301-1.9)-1202 yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – Taisyklės, 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų (toliau vadinama – asmenys) prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose (toliau vadinama – institucijos). Vadovaujantis Taisyklių 47.2 punktu, atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka administracinių ginčų komisijai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui (Taisyklių 49 p.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai 2014 m. balandžio 24 prašymu kreipėsi į Valstybės kontrolę, prašydami sustabdyti neteisėtą biudžeto lėšų naudojimą. Valstybės kontrolė 2014 m. balandžio 30 d. raštu nurodė pareiškėjams, kad tik Seimas gali savo nutarimu pavesti Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą pagal jos kompetenciją. Pažymėjo, kad 2014 m. valstybinio audito programoje pareiškėjų pateiktu klausimu nėra atliekamas auditas.

Taigi pareiškėjai kreipėsi į viešojo administravimo instituciją su prašymu, į kurį institucija turi pareigą atsakyti remdamasi paminėtų teisės aktų nuostatomis ir šis atsakymas gali būti suinteresuoto asmens skundžiamas administraciniam teismui, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. rašto panaikinimo. Vadovaudamasi proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais bei atsižvelgdama į tai, kad šio pareiškėjų reikalavimo išsprendimas nereikalauja naujų aplinkybių nustatymo, naujų įrodymų rinkimo ar tyrimo teisėjų kolegija nusprendžia pasisakyti dėl Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. rašto iš esmės, negrąžindama šio klausimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. rašto turinį, konstatuoja, kad ši institucija tinkamai atsakė į pareiškėjų 2014 m. balandžio 24 prašymą. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio kreipimuisi Taisyklės numato atsakymą laisva forma (Taisyklių 47. 4 p.). Teisėjų kolegija vertina, kad atsakymo turinys atitinka pareiškėjų išdėstyto kreipimosi esmę, jame pasisakyta dėl pareiškėjų dėstomų argumentų, prašymas išnagrinėtas laikantis Taisyklių 34 punkte nustatyto 20 darbo dienų termino, taigi nėra pagrindo Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. raštą pripažinti neteisėtu ir jį naikinti, todėl ši pareiškėjų skundo dalis atmestina.

Pareiškėjai savo skunde taip pat kėlė Valstybinių pensijų įstatymo konstitucingumo klausimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį esant pagrindui manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iškėlė abejonę dėl Valstybinių pensijų įstatymo atitikimo Konstitucijai, tačiau, kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjus suinteresuotais dėl nagrinėjamo administracinio ginčo asmenimis, kurių pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus privalo ginti teismas, nagrinėjamam ginčui nėra taikomas Valstybinių pensijų įstatymas, o tai reiškia, kad šiuo atveju nėra ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismas, prašant įvertinti šio teisės akto konstitucingumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundo dalį, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šios teismo sprendimo dalies keisti ar naikinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo keistina ir pareiškėjų reikalavimas panaikinti Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. rašto atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. I. ir R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti: panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria administracinė byla nutraukta ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė