2016-11-02 Nr. AB-20967-3-61-3-03681-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1938-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03681-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Piliuona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Piliuona“ prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl papildomo termino pašalinti savavališkos statybos padarinius nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Piliuona“ su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas nustatyti papildomą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. lapkričio 13 d. privalomojo nurodymo Nr. PRN-00-141113-00202 pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Nurodymas) įvykdymo terminą iki 2016 m. gegužės 13 d.

Nurodė, kad Inspekcija 2014 m. lapkričio 13 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-14113-00191 (toliau – ir Aktas), kuriuo įpareigojo pareiškėją nevykdyti jokių statinio (jo dalies), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m. gruodžio 22 d. sujungus du žemės klypus, žemės sklypo adresas: (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius. Nurodymu pareiškėjui buvo nustatytas terminas ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 13 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas Aktas, padarinius: išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (1 600 kv. m mašinų parkavimo aikštelę). Pareiškėjas nurodė, kad siekia įteisinti savavališką statybą, tačiau reikalingų dokumentų parengimas užtruko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, jis tolimesnei procedūros trukmei įtakos daryti negali, kadangi tai priklauso nuo kompetentingų institucijų veiksmų atlikimo. Yra visos sąlygos užbaigti procedūrą, tačiau tam reikia nustatyti papildomą 12 mėnesių terminą Nurodymui įvykdyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime prašė prašymą atmesti.

Nurodė, kad savavališkos statybos padarinius pagal Nurodymą pareiškėjas turėjo pašalinti iki 2015 m. gegužės 13 d. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 3 dalį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius, šį terminą Inspekcija esant svarbių priežasčių asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Pareiškėjas tokio prašymo Inspekcijai nepateikė, nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kurių ėmėsi šalindamas savavališkos statybos padarinius. Inspekcija kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su 2015 m. birželio 2 d. ieškiniu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, ir šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-26784-934/2015. Pareiškėjas į teismą kreipėsi jau pasibaigus Nurodymo terminui, o galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus. Teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti praleistą terminą jam pasibaigus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Piliuona“ prašymą atmetė.

Teismas rėmėsi Įstatymo 14 straipsniu, jo 3 dalimi, nurodė, kad pastarojoje nuostatoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra identiškas iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiam Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012 (Administracinė jurisprudencija, 2012, 24, p. 207-212), aiškindamas Statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) 28 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Tokio teisės aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose išnagrinėtose tapataus pobūdžio administracinėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1725/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1532/2014; 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-678/2014; 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-377/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija 2014 m. lapkričio 13 d. surašė Aktą ir Nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjui pagal Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo nurodyta ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 13 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkas statybos aktas, padarinius. Pareiškėjas į Inspekciją su rašytiniu prašymu dėl Nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė. Nurodyme nustatytas terminas pasibaigė 2015 m. gegužės 13 d., prašymą dėl papildomo termino nustatymo teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. liepos 13 d., t. y. jau suėjus Nurodymo įvykdymo terminui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-26784-934/2015 pagal Inspekcijos ieškinį atsakovui UAB „Piliuona“ dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Vadinasi, nagrinėjamu atveju jau yra prasidėjusi nuosekliai einanti sekanti savavališkos statybos padarinių šalinimo stadija – savavališkos statybos padarinių šalinimas teismine tvarka. Iš Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies matyti, kad šios stadijos metu teismas spręs dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdo parinkimo (tarp jų ir galimybės išsaugoti statinį bei įteisinti statybą) ir termino nurodytiems veiksmams atlikti. Taigi pasibaigus Inspekcijos Nurodymo įvykdymo terminui, pareiškėjui prieš šio termino pabaigą nesikreipus į Inspekciją ar teismą dėl termino pratęsimo, Inspekcijai inicijavus sekančią stadiją – savavališkos statybos padarinių šalinimą teismine tvarka, pareiškėjo prašymas nustatyti naują Nurodymo įvykdymo terminą negali būti tenkinamas, o pareiškėjo teiginiai dėl užtrukusio statybos įteisinimui reikalingų dokumentų parengimo nenagrinėtini kaip neturintys teisinės reikšmės šios bylos baigčiai.

III. Pareiškėjas UAB „Piliuona“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti papildomą Inspekcijos 2014 m. lapkričio 13 d. privalomojo nurodymo Nr. PRN-00-141113-00202 pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą iki 2016 m. gegužės 13 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad vien tai, jog pareiškėjas dėl papildomo termino nustatymo kreipėsi į teismą jau pasibaigus Inspekcijos reikalavimo įvykdymo terminui, nėra kliūtis nustatyti papildomą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Šį argumentą grindžia, visų pirma, tuo, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą su prašymu pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą ir nėra nustatyto termino, per kurį asmuo gali ją realizuoti, tad termino pasibaigimas nesudaro kliūčių šia teisę įgyvendinti ir, nustačius įstatyme nurodytų svarbių priežasčių egzistavimą, nustatyti papildomą terminą privalomajam nurodymui vykdyti.

Antra, nuo 2014 m. sausio 1 d. pakeisto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 37 ir 38 punktų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad kreipimasis dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo yra galimas tiek iki, tiek po šio termino pabaigos.

Trečia, teismų praktikoje (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Ik-1395-644/2012) aiškinant Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas (kurios iš esmės yra analogiškos Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoms), nurodoma, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dėl termino pratęsimo į teismą kreipiasi jau pasibaigus Inspekcijos reikalavimo įvykdymo terminui nėra kliūtis šį terminą pratęsti.

Visa tai patvirtina, jog teismas netinkamai taikė Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai nesprendė svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui būtina nustatyti ilgesnį terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, egzistavimo klausimo, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ėmėsi visų reikalingų veiksmų siekdamas įteisinti savavališką statybą, tačiau dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių savavališkos statybos įteisinimo procedūra užtruko, ir pareiškėjo prašymą išsprendė formaliai, netinkamai aiškindamas nurodytas teisės normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, taikant Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas (dabar galiojančio Įstatymo 14 straipsnio nuostatos), yra nuosekli. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, kuri buvo publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Administracinė jurisprudencija 2012, 24, p. 207-212, aiškindamas Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog „remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos bei Reglamento (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“) 37 punkto tikslą, pažymėtina, jog minėtos teisės aktų nuostatos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta“. Taigi šia nutartimi buvo konstatuota, kad terminui pasibaigus pastarojo pratęsti nebėra galimybės, ir tai buvo patvirtinta kitose vėliau išnagrinėtose tapataus pobūdžio administracinėse bylose (pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1725/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1532/2014; 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-678/2014; 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-377/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013). Ši administracinė byla yra analogiška kitoms išnagrinėtoms administracinėms byloms, kuriose buvo spręsti tapataus pobūdžio klausimai, todėl pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamos bylos – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas nustatyti papildomą Inspekcijos Nurodymo įvykdymo terminą iki 2016 m. gegužės 13 d., teisėtumas ir pagrįstumas

Byloje nustatyta, kad Inspekcija 2014 m. lapkričio 13 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-14113-00191, kuriuo įpareigojo pareiškėją nevykdyti jokių statinio (jo dalies), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius. Nurodymu pareiškėjui buvo nustatytas terminas ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 13 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas Aktas, padarinius: išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (1600 kv. m. mašinų parkavimo aikštelę). Nustatyta, kad į teismą pareiškėjas su prašymu nustatyti Nurodymo vykdymo papildomą terminą kreipėsi 2015 m. liepos 13 d. Byloje nėra ginčo dėl šių faktinių aplinkybių.

Apeliaciniu skundu skundžiamu teismo sprendimu buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo nustačius, kad Nurodymo vykdymo terminas iki pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl papildomo termino nustatymo buvo jau pasibaigęs, todėl, nesant teisės aktuose nustatytos atnaujinimo galimybės, jo pratęsimas negalimas. Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, ginčui taikytinų teisės normų nuostatas, aktualią administracinių teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 28 straipsnyje (ginčui aktuali nuo 2015 m. liepos 2 d. galiojanti teisės normos redakcija, galiojusi kreipimosi į teismą ir teismo sprendimo priėmimo metu) nustatyta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje be kita ko nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu; inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams; dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Nurodyme nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012; 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog prašymą teismui dėl Nurodymo vykdymo papildomo termino nustatymo pareiškėjas pateikė pasibaigus jo įvykdymo terminui – Nurodyme nustatytas terminas pasibaigė 2015 m. gegužės 13 d., o prašymas dėl papildomo termino nustatymo teismui pateiktas 2015 m. liepos 13 d. Pažymima, jog pareiškėjas į Inspekciją su rašytiniu prašymu dėl Nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nesikreipė. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktais nustatytos termino pratęsimo tvarkos, todėl vadovaujantis teisės aktais bei aktualia teismų praktika pagrindo nustatyti papildomą Nurodymo įvykdymo terminą nėra.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia termino laiku kreiptis dėl Nurodymo įvykdymo termino pratęsimo praleidimą bei negalėjimą Inspekcijos nustatytais terminais įvykdyti Nurodymo, šiuo atveju nėra aktualios, kadangi apskritai neegzistuoja galimybė pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą ar šį terminą atnaujinti. Kaip buvo pažymėta, pagal šios bylos faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas bei aktualią teismų praktiką, tokios galimybės nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjos prašyme išdėstytų aplinkybių.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Piliuona“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė