fb0c21c4-c8ea-4058-95f9-278dd4e92f74 · Lietuvos apeliacinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS" Civilinė byla Nr. 2A-328/2013 (Proceso Nr. 2-57-3-00297-2011-9)                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 27.7; 44.5.2.17; 126.8; 121.21  (S)                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS                                                     N U T A R T I S                                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                           2013 m. gegužės 27 d.

                                                                       Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Algirdo GailiÅ«no (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos GudžiÅ«nienės ir Kazio KailiÅ«no, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1563-125/2011 pagal ieÅ¡kovės bankrutuojančios R.

B. individualios įmonės ieÅ¡kinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,  n  u  s  t  a  t  ė : I. Ginčo esmė Byloje ginčas kilo dėl 18 661,97 Lt žalos atlyginimo, atsiradusiosios dėl galimai neteisėtų įmonės savininko veiksmų. IeÅ¡kovės teigimu, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi R. B. individualiai įmonei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ ir perėmus dokumentus, buvo nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 31 d.

įmonės kasoje buvo 23 187,40 Lt likutis, tačiau įmonės savininkas Å¡ių pinigų neperdavė, nors pagal Kasos pajamų orderį Serija Br. 000-26 UAB „Laivingė“ į R. B. individualios įmonės kasÄ Ä¯nešė 28 198,80 Lt. Taigi įmonės savininkas galimai neteisėtais veiksmais, vadovaujantis pakartotinais 2009 m. vasario 28 d. kasos likučio duomenimis, pasisavino 18 661,97 Lt. Atsakovo manymu, ieÅ¡kovė ieÅ¡kinyje pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis, nes įmonėje iki 2009 m. kovo mėn. dirbo penki darbuotojai, buvo vykdomi tarptautiniai pervežimai, vyko atsiskaitymai su darbuotojais, Å«kinė–finansinė veikla ir ieÅ¡kovei buvo perduoti įmonės kasos dokumentai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki  2009 m. kovo 1 d.

Atsakovas reikalaujamos priteisti sumos nepasisavino, o ieÅ¡kovė elgiasi nesÄ Å¾iningai, nes nepateikė duomenų apie įmonės kasos likutį 2009 m. kovo 1 d. 2010 m. lapkričio 16 d. priėmimo–pardavimo akte nurodyta, kad perimti dokumentai yra neinventorizuoti ir neskaičiuoti, jame neįvardyti 2008 metais perduoti kasos dokumentai, nors pati ieÅ¡kovė priede pateikė 2008 m. gruodžio 31 d. Kasos knygos nuoraÅ¡Ä . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Klaipėdos apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės bankrutuojančios R.

B. individualios įmonės ieÅ¡kinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo ir nustatęs, kad atsakovas savo atsikirtimais nepagrindė, kur buvo panaudos įmonės lėšos, nepateikė įrodymų, patvirtinančių Å¡ių lėšų perdavimÄ bankroto administratorei, todėl iÅ¡ byloje esančių įrodymų bei Å¡alių paaiÅ¡kinimų padarė iÅ¡vadÄ , jog atsakovas yra atsakingas už įmonei padarytÄ 18 661,97 Lt žalÄ , todėl ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys tenkintinas – iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei priteistina 18 661,97 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo (CPK 178 str., 185 str., CK 2.87 str. 7 d. 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, padavė teismui apeliacinį skundÄ , kuriame praÅ¡o jį panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ pagrindė Å¡iais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatas dėl visapusiÅ¡ko bylos aplinkybių iÅ¡tyrimo, dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neteisingai iÅ¡nagrinėjo bylÄ .

2. Sutiko, kad įmonės savininkas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimÄ , tačiau įmonės buhalterinę apskaitÄ tvarkė vyr. buhalterė, kuri patvirtino, jog dalis jai priklausančio atsiskaitymo buvo iÅ¡mokėta, bet ji neįtraukė jai iÅ¡mokėto atsiskaitymo į buhalterinę apskaitÄ , o bÅ«dama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumÄ , netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitÄ , todėl neteisingai buvo parodytas kasos likutis – 18 661,97 Lt.

3. IeÅ¡kovė elgėsi nesÄ Å¾iningai, turėdama reikalaujamus dokumentus, tačiau nepateikdama jų teismui, kad nebÅ«tų galimybės nustatyti, kur buvo panaudotos įmonės lėšos.

4. Nebuvo nagrinėjama, ar atsakovas kaip įmonės savininkas paėmė iÅ¡ individualios įmonės pinigus, surašė pinigų paėmimo dokumentÄ , ar Å¡is dokumentas buvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitÄ . IeÅ¡kovė su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ pagrindė Å¡iais motyvais:

1. Atsakovas, būdamas individualios įmonės savininku, turėjo pasirūpinti tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau dokumentų, kur buvo panaudotos įmonės lėšos, t. y. 18 661,97 Lt, nepateikė.

2. Administratoriui po bankroto bylos iÅ¡kėlimo Didžioji knyga nebuvo perduota. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Å ioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiÅ¡kia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistÄ teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.

U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009). Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo Å¡alių, o ne teismo pareiga. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylÄ bei priimdamas sprendimÄ , privalo tinkamai taikyti ir aiÅ¡kinti įstatymus tam, kad tarp ginčo Å¡alių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, bÅ«tų teisinga. Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, Å¡alys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.).

CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, inter alia, pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginÄÄ yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus, kurie yra bÅ«tini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali bÅ«ti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 19 nutartimi R. B. individualiai įmonei iÅ¡kėlė bankroto bylÄ ir įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto valdymas“. Å ia nutartimi, be kita ko, teismas taip pat įpareigojo įmonės vadovÄ , t. y. atsakovÄ , per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtÄ ir visus turimus dokumentus. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas.

Ä®monių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iÅ¡kelti bankroto bylÄ , įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtÄ pagal balansÄ , sudarytÄ nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sÄ raÅ¡Ä , įskaitant ir turtÄ , kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.

Byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios individualios įmonės savininko civilinės atsakomybės, t. y. dėl 18 661,97 Lt žalos, atsiradusiosios dėl galimai neteisėtų įmonės savininko veiksmų. Asmeniui, savo veiksmais (neveikimu) padariusiam kitam asmeniui žalos, kyla turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ), o kita – pareigÄ juos (jÄ ) atlyginti (CK 6.245 str. 1 d.). CK 6.249 str. 1 d. yra nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų.

Piniginė žalos iÅ¡raiÅ¡ka yra nuostoliai. Kaip minėta, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.). Individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimÄ turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 str. 1 d.). Ji turtÄ valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl, kaip savarankiÅ¡kas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 str., CK 2.50 str. 1 d.).

Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 str. 1 ir 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. Civilinė byla Nr. 3K-7-400/2012).

Ä®monės vadovo turtinę atsakomybę ir jos apimtį nustato CK 2.87 str., pagal kurį, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sÄ Å¾iningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas Å¡iame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytÄ Å¾alÄ atlyginti juridiniam asmeniui visiÅ¡kai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 str. 7 d.).

Pagal bylos duomenis, 2009 m. vasario 1–28 d. Kasos knygos lapÄ Nr. 43, kasos likutis buvo 18 661,97 Lt. IÅ¡ SÄ skaitos Nr. 272 matyti, kad 2009 m. kovo 1 d. kasos likutis – 18 661,97 Lt. IeÅ¡kovė teigia, kad atsakovas galimai neteisėtais veiksmais pasisavino 18 661,97 Lt. Su Å¡iais ieÅ¡kovės teiginiais atsakovas nesutinka ir mano, kad ieÅ¡kovė ieÅ¡kinyje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes įmonėje iki 2009 m. kovo mėn. dirbo penki darbuotojai, buvo vykdomi tarptautiniai pervežimai, vyko atsiskaitymai su darbuotojais, Å«kinė–finansinė veikla ir ieÅ¡kovei buvo perduoti įmonės kasos dokumentai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d., jis reikalaujamos priteisti sumos nepasisavino.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas savo atsikirtimais nepagrindė, kur buvo panaudos įmonės lėšos, nepateikė įrodymų, patvirtinančių Å¡ių lėšų perdavimÄ bankroto administratorei, todėl iÅ¡ byloje esančių įrodymų bei Å¡alių paaiÅ¡kinimų padarė iÅ¡vadÄ , jog atsakovas yra atsakingas už įmonei padarytÄ 18 661,97 Lt žalÄ , todėl ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieÅ¡kovės reikalavimai buvo visiÅ¡kai patenkinti, nurodė, kad teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatas dėl visapusiÅ¡ko bylos aplinkybių iÅ¡tyrimo, dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neteisingai iÅ¡nagrinėjo bylÄ .

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai iÅ¡spręsti bylÄ ir nustatyti objektyviÄ tiesÄ kyla iÅ¡ Konstitucijos. Teismas, nagrinėdamas konkrečiÄ bylÄ , turi siekti nustatyti tikrÄ jÄ tiesÄ , iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. Kaip jau minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.), jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK numatytas iÅ¡imtis.

Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiÅ¡kia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumÄ ir sÄ sajumÄ (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.). Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrusi bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingų aplinkybių visetÄ , atmeta kaip nepagrįstus apelianto skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatas dėl visapusiÅ¡ko bylos aplinkybių iÅ¡tyrimo, dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neteisingai iÅ¡nagrinėjo bylÄ .

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008,2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.).

IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje A.

M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Å ., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010  ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir pilnai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, liudytojos parodymų, raÅ¡ytinių įrodymų, Å¡iuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais, kurie lemia tai, kad ieÅ¡kovės pateikti įrodymai yra labiau tikėtini ir objektyvÅ«s, nei pateikti atsakovo, todėl teismas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį tenkino pagrįstai.

Be kita ko, teisėjų kolegija akcentuoja, kaip nurodyta anksčiau, civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. BÅ«tent juo ir grindžiama įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklė, pagal kuriÄ kiekviena Å¡alis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo atsikirtimais nepagrindė, kur buvo panaudos įmonės lėšos, nepateikė įrodymų, patvirtinančių Å¡ių lėšų perdavimÄ bankroto administratorei.

Su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti, nes tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, pavyzdžiui, pinigų perdavimo akto ir pan., nors tokiÄ teisę turėjo (CPK 314 str.). IeÅ¡kovė savo reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo pagrindė jos turimais dokumentais, kuriuos perdavė pats atsakovas, vykdydamas anksčiau nurodytÄ teismo nutartį ir Ä®monių bankroto įstatymo reikalavimus. Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad įmonės buhalterinę apskaitÄ tvarkė vyr. buhalterė ir ji neteisingai parodė kasos likutį – 18 661,97 Lt, nes įmonėje iki 2009 m. kovo mėn. dirbo penki darbuotojai, buvo vykdomi tarptautiniai pervežimai, vyko atsiskaitymai su darbuotojais, Å«kinė–finansinė veikla ir ieÅ¡kovei buvo perduoti įmonės kasos dokumentai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, o taip pat ir ieÅ¡kovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ , atsakovas, bÅ«damas įmonės savininku, pagal galiojantį teisinį reglamentavimÄ , yra atsakingas už tinkamÄ buhalterinės apskaitos tvarkymÄ . Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta A. P. parodė, kad įmonėje buvo vedama Didžioji knyga, informacijÄ ji suvesdavo pagal savininko perduodamus duomenis, o vėliau Didžioji knyga buvo perduota įmonės savininkui; kad kasos likutis buvo apie 18 000 Lt; kad jokių pinigų judėjimų galimai nebuvo, pinigai tikriausiai liko pas atsakovÄ ; liudytoja nepatvirtino, kad 2009 m. sausio ir vasario mėnesiais buvo vykdomi važiavimai; nepatvirtino, kad 2009 m. sausio ir vasario mėnesiais vyko pinigų judėjimas sÄ skaitoje; tvirtino, kad darbo užmokestis buvo mokamas per bankÄ .

Teisėjų kolegija, inter alia, pastebi ir tai, kad byloje nustatyta, jog pagal 2009 m. vasario 1–28 d. Kasos knygos lapÄ Nr. 43, kasos likutis dienos pabaigoje buvo 18 661,97 Lt, o įrodymų, kad Å¡is likutis buvo panaudotas darbuotojų atlyginimams ar atsiskaityta už atitinkamas paslaugos, byloje nėra. Atsakovas pasirašė 2010 m. lapkričio 16 d. priėmimo–perdavimo aktÄ , tačiau jame nėra nurodyta, kokie konkrečiai dokumentai ir/ar pinigai yra perduodamai. Anksčiau nurodytų faktinių aplinkybių visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja teisėjų kolegijai iÅ¡vadÄ , kad ginčo atveju yra visos civilinės atsakomybės sÄ lygos, t. y. atsakovas yra atsakingas už įmonei padarytÄ 18 661,97 Lt žalÄ ir jis jÄ privalo atlyginti ieÅ¡kovei.

IeÅ¡kovė įrodė žalos faktÄ ir dydį, atsakovo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.248 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. Civilinė byla Nr. 3K-3-137/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus iÅ¡samiai iÅ¡tirti Å¡alių pateiktus paaiÅ¡kinimus, argumentus ir įrodymus be iÅ¡ankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbÅ«s sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.).

Atmesdamas apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Taigi apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidas padarė teismas priimdamas sprendimÄ patenkinti ieÅ¡kovės reikalavimus, apeliacinis skundas iÅ¡ esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir atsiliepimas į ieÅ¡kinį, kurios jau buvo iÅ¡nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir iÅ¡samiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritardama, nekartoja, atitinkamai nepasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų dėl, apelianto nuomone, netinkamų pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų.

Remdamasi iÅ¡tirtų bylos raÅ¡ytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sisteminė analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.), taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, tiesiog kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau visiÅ¡kai nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, o iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iÅ¡ esmės tinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų.

Nurodytais motyvais atmetus apeliacinį skundÄ kaip nepagrįstÄ , teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apelianto skundo argumentų, nes jie teisėjų kolegijos pripažintini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais nagrinėjamos bylos kontekste. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : palikti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimÄ nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                                    Algirdas Gailiūnas                                                                                                                                  Rasa Gudžiūnienė                                                                                                                                  Kazys Kailiūnas