2016-05-18 Nr. AB-10920-3-61-3-03113-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P-42-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03113-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R. ir A. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 pagal pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R., A. R. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R. ir A. R. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui P. P. dėl akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. R., S. R., R. R., B. R., A. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Tauragės apskrities viršininkės 2008 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 77-13213 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 77-13213); 2) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo už žemę, kurios negalima grąžinti natūra, kompensuojant ekvivalentine natūra, perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės plotą, jį padidinant 100 procentų, t. y. 1,34 ha žemės (0,81 ha žemės plotą, kurio projektinis sklypo Nr. 1324, suprojektuotą Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 34VĮ-(14.34.2)-2046, ir 0,53 ha žemės plotą, kurio projektinis sklypo Nr. 1348-1 ir kuris NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 34VĮ-(14.34.2)-16 „Dėl Tauragės raj. savivaldybės (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorijos patvirtinimo bei projekto rengimo terminų nustatymo“ 2 priede Tauragės apskrities Tauragės raj. (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų laisvos žemės fondo žemės plotų žiniaraštyje skelbiamas kaip laisvos žemės fondo plotas); 3) priteisti iš atsakovo 1 503,74 Eur turtinės ir 579,24 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai paaiškino, kad Tauragės apskrities 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 77-7679 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 14,34 ha žemės ir 0,32 ha miško. Už negrąžintą 0,69 ha žemės nustatyta 747 Lt piniginė kompensacija. Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 2002 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1435 „Dėl 2000 m. rugpjūčio 31 d. Tauragės viršininko administracijos pažymos Nr. 694 priimtos P. R. panaikinimo, 2000 m. rugpjūčio 31 d.

Tauragės apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 77-7679, 2000 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 1620 ir 2000 m. spalio 23 d. Nr. 2073 įsakymų dalinio pakeitimo“ Tauragės apskrities 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 77-7679 1.3 punktas buvo pakeistas ir nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,69 ha žemės bus atkurtos, piliečiui pasirinkus kompensavimo būdą. 2014 metų pavasarį pareiškėjai sužinojo, kad natūrinėje A. R. iki žemės nacionalizacijos priklausiusio 10,38 ha žemės sklypo vietoje gali būti laisvos žemės, kurią ruošiamasi perduoti kitiems naudotojams. 2014 m. balandžio 22 d.

P. R. įpėdiniai pateikė prašymą dėl 0,69 ha žemės grąžinimo natūra. Kartu su 2014 m. gegužės 30 d. raštu „Dėl prašymo nagrinėjimo“, 2008 m. vasario 29 d. pažyma apie valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertę ir NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 34VĮ-(14.34.2)-970 2014 m. birželio 3 d. paštu buvo gautas ginčijamas Sprendimas Nr. 77-13213. Pareiškėjai teigė, kad Sprendimas Nr. 77-13213 pažeidžia P. R. įpėdinių teises, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatų.

Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R. turėjo būti priimtas per 6 mėnesius, pasibaigus teisminiams procesams, kurių metu buvo ginčijamas 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 77-7679 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ teisėtumas. P. R. įpėdinių valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo buvo pareikšta dar 2000 m. rugpjūčio 29 d. įpėdinės R. R. prašyme, kas atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad apie posėdį, kuriame buvo priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. 77-13213, jie nebuvo informuoti.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas NŽT prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus atsakovas paaiškino, kad Tauragės apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 77-7679 buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusiajam P. R. grąžinant natūra 14,34 ha žemės ir 0,32 ha miško penkiuose žemės sklypuose. Minėtu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 300-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 6,66 ha), grąžinant natūra buvusio savininko A. R. turėto žemės sklypo Nr. 41 žemėnaudos ribose.

Suformuoto grąžintino natūra žemės sklypo Nr. 300-1 ribos nesutapo su buvusio savininko valdyto žemės sklypo Nr. 41 ribomis, bet nesutapimas neviršijo 40 procentų turėtos žemės valdos. Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 1623 1 punktu patvirtintas Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas pagal 18 priedą. Buvusio žemės savininko A. R. nuosavybės teise valdyto 0,69 ha žemės sklypo Nr. 29 (buvusio Tauragės apskrities (duomenys neskelbtini) kaime) žemė priskirta valstybės išperkamai žemei (plano eksplikacijoje kodas 12-2-1 namų valdų (sodybos) ir individualiai statybai suteikta žemė).

Pareiškėjai Tauragės apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 77-7679 ginčijo, tačiau Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu jis pripažintas teisėtu. Pareiškėjai šioje byloje prašo grąžintiną žemės sklypą padidinti, tačiau žemės sklypo padidinimo klausimas jau buvo išspręstas nurodytu teismo sprendimu. Nors terminas pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo jau buvo pasibaigęs, Tauragės apskrities viršininko administracija registruotais laiškais kvietė pareiškėjus į 2007 m. spalio 4 d. posėdį, kuriame buvo svarstomas nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimo klausimas, tačiau P. R.

įpėdiniai neatvyko ir valios raštu nepareiškė. Pastarajame susirinkime buvo nuspręsta už 0,69 ha žemės kompensuoti pinigais. 2000 m. rugpjūčio 29 d. prašyme R. R. nenurodė, kurioje kadastro vietovėje pageidauja susigrąžinti žemę. Prašymas pateiktas tik R. R. vardu, įgaliojimas veikti kitų įpėdinių vardu nepateiktas. Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės ūkio departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2007 m. lapkričio 7 d. raštas Nr. 3-3558 „Dėl atlyginimo būdo parinkimo“ ir Tauragės apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d.

įsakymo Nr. V-2231 kopija pareiškėjams buvo išsiųsti registruotais laiškais, jie informuoti apie nurodyto įsakymo apskundimo tvarką. Tokie dokumentai buvo įteikti pareiškėjams S. R. ir A. R., o pareiškėja E. R. laiško neatsiėmė. Kadangi pareiškėja E. R. nėra pateikusi dokumento, kad laiško neatsiėmė dėl svarbių priežasčių, ji buvo informuota tinkamai. Pareiškėjams R. R. ir B. R. siųsti Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės ūkio departamento Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2007 m. lapkričio 7 d. raštas Nr. 3-3558 „Dėl atlyginimo būdo parinkimo“ ir Tauragės apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d.

įsakymo Nr. V-2231 kopija įteikti tinkamai. Kadangi pareiškėjai vengė atvykti ir pareikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Tauragės apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-493 pagrįstai priimtas Tauragės apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. sprendimas Nr. 77-13213 dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. R. už 0,69 ha valstybės išperkamos žemės atlyginant pinigais. Pareiškėja R. R. neskundė rašto, kuriuo jai buvo atsakyta į 2000 m. rugpjūčio 25 d. prašymą. Pareiškėjai neskundė ir Tauragės apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d.

įsakymo Nr. V-2231 pagrindu priimto sprendimo, kuriuo buvo parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, be to, vengė pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tauragės apskrities viršininko administracija ir NŽT veikė pagal įstatymus. NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 34VĮ-(14.34.2)-266 1.2 punktu patvirtintas 3 priedas „Tauragės apskrities Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų laisvos žemės fondo žemės (LVŽ) plotų (ha) žiniaraštis“, kuriame nurodyta, kad asmeninio ūkio teritorijoje nustatytas 1,00 ha laisvos žemės plotas Nr. 251, o NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 8 d.

įsakymo Nr. 34VĮ-(14.34.2)-16 1.2 punktu patvirtintas 2 priedas „Tauragės apskrities Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų laisvos žemės fondo žemės (LVŽ) plotų (ha) žiniaraštis“, kuriame nurodyta, kad asmeninio ūkio teritorijoje nustatytas 0,60 ha laisvos žemės sklypas Nr. 1348-1.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. P. atsiliepime (II t., b. l. 70) su pareiškėjų skundu nesutiko bei palaikė atsakovo atsiliepimo argumentus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu (II t., b. l. 189–194) skundą patenkino iš dalies, t. y.: panaikino Tauragės apskrities 2008 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 77-13213 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, pareiškėjams perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,69 ha žemės sklypą; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra pageidavo mirusio P. R. įpėdiniai, buvo užimtas namų valdų (sodybos) ir individualiai statybai suteikta žeme, todėl tokia žemė pagrįstai priskirta valstybės išperkamai. Teismas taip pat vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi ir 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisės nebegalėjo būti atkuriamos P. R. pageidautu būdu, t. y. natūra, todėl turėjo būti pasirinktas kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas 2000 m. rugpjūčio 25 d. R. R. prašymas, adresuotas Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkui, iš kurio turinio matyti, kad jame buvo išreikšta mirusio P. R. įpėdinės valia dėl perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kito žemės sklypo, kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę; Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2000 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 616 nurodyta, kad 0,69 ha žemės grąžinti natūra negalima, kadangi teritorija yra užstatyta, pažymėta, kad prašymas suformuoti lygiavertį žemės sklypą už negrąžinamą žemę netenkinamas. Teismo vertinimu, nors Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2000 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 616, kuriame buvo išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, nebuvo ginčijamas, tai nepaneigia aplinkybės, kad kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas P. R. įpėdinių buvo pasirinktas iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl ginčijamas Sprendimas Nr. 77-13213, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, atlyginant pinigais, laikytinas neteisėtu. Pareiškėjai pagrįstai nurodė, kad jie privalėjo būti informuoti apie Sprendimo Nr. 77-13213 priėmimo vietą ir laiką (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, ši įstatyme numatyta pareiga yra sietina su piliečio teise žinoti apie priimamą sprendimą bei galimybe šį sprendimą savalaikiai ginčyti teisme.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, kad jiems perduotinas žemės sklypas turėtų būti didinamas 100 procentų, teismas nurodė, jog žemės sklypas, į kurį pretendavo mirusio P. R. įpėdiniai, yra užimtas namų valdų (sodybos) ir individualiai statybai suteikta žeme, todėl vertintina, kad pareiškėjai nėra priskirtini asmenų, nurodytų Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje, kategorijai, taigi, jie turi teisę tik į 0,69 ha ploto lygiaverčio žemės sklypo suteikimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pageidaujamą gauti nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą pareiškėjai įvardijo tik 2014 m. lapkričio 27 d. Atsižvelgęs į tai, kad NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo įsakymas „Dėl 2014 m. Tauragės rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ priimtas 2014 m. lapkričio 26 d., teismas sprendė, kad pareiškėjai negali pretenduoti į šiuo projektu suprojektuotus žemės sklypus. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad Tauragės apskrities Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės yra. Pareiškėjai yra nurodę, jog pageidauja, kad jiems būtų suteiktas NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 34VĮ-(14.34.2)-16 1.2 punktu patvirtintame 2 priede „Tauragės apskrities Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų laisvos žemės fondo žemės (LVŽ) plotų (ha) žiniaraštis“ nurodytas 0,60 ha žemės sklypas Nr. 1348-1. Pripažinęs Sprendimą Nr. 77-13213, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, atlyginant pinigais, neteisėtu, teismas nusprendė atsakovą įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, pareiškėjams perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,69 ha žemės sklypą.

Pasisakydamas dėl žalos, kurią pareiškėjai kildino iš Tauragės apskrities pareigūnų veiksmų (teigdami, jog dėl nuo 2003 m. kovo 12 d. užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso jiems nebuvo perduotas teisėtai priklausantis turtas, iš kurio jie galėjo gauti pajamų, dėl ko pablogėjo sveikata, patirti dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai), priteisimo teismas nurodė, kad nors apie ginčo sprendimą pareiškėjai nebuvo informuoti, byloje esantis Tauragės apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymas Nr. V-2231 patvirtina, kad juo buvo nuspręsta parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą už 0,69 ha valstybės išperkamą žemę kompensuojant pinigais. Pareiškėjams jų gyvenamosios vietos adresais buvo siunčiami pranešimai apie 2007 m. spalio 4 d. posėdį, kuriame buvo svarstomas klausimas, kokiu būdu turėtų būti atlyginama už P. R. nuosavybės teise priklausiusią žemę, siųstas ir Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 7 d. raštas Nr. 3-3558 su Tauragės apskrities viršininko įsakymu Nr. V-2231 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atlyginimo būdo parinkimo P. R. Tauragės rajone“, tačiau pareiškėjai jų neatsiėmė. Be byloje esančio 2000 m. rugpjūčio 25 d. R. R. prašymo Tauragės rajono Žemėtvarkos skyriaus viršininkui, kitų įrodymų, jog siekdami tinkamai įgyvendinti savo teises pareiškėjai būtų pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, teismas byloje nenustatė. Pareiškėjai nereiškė pretenzijų ir nesikreipė į teismą dėl to, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nėra priimamas. Pageidaujamą gauti nuosavybėn žemės sklypą pareiškėjai įvardijo tik 2014 m. lapkričio 27 d. Ginčijamu Sprendimu Nr. 77-13213 kompensavimo už valstybės išperkamą žemę klausimas buvo išspręstas vienu iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytų būdų, o teisę ginčyti šį Sprendimą pareiškėjai realizavo visa apimtimi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Tauragės apskrities pareigūnų veiksmais žala pareiškėjams nebuvo padaryta. Nenustatęs vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, teismas reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo netenkino.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1–5) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jų skundą visiškai. Pareiškėjai savo apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:

1. Pareiškėjai nesutiko su teismo išvada dėl reikalavimo 100 proc. padidinti lygiaverčio sklypo plotą ir iš viso perduoti neatlygintinai 1,34 ha. Jų manymu, tokios išvados prieita neišnagrinėjus visų aplinkybių ir įrodymų, todėl ji yra nepagrįsta, neteisėta ir neteisinga, pažeidžia pareiškėjų teises. Remdamiesi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjai teigė, kad įstatyme numatyta prievolė (ne galimybė) padidinti perduodamo sklypo plotą. Teismui pateiktas 2015 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 34VĮ-(34VĮ-(14.34.2.)-16) įrodo pakankamai didelį šiuo metu esantį laisvos valstybinės žemės (toliau – ir LVŽ) plotą.

2. Dėl įpareigojimo per 3 mėnesių laikotarpį neatlygintinai perduoti P. R. vardu iš viso 1,34 ha žemės plotą, esantį LVŽ plotuose Nr. 1324 ir Nr. 1348-1, pareiškėjai nurodė, kad teismo teiginys, jog pageidaujamą gauti nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą pareiškėjai įvardijo tik 2014 m. lapkričio 27 d., prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Taip pat pareiškėjai nesutiko, kad žemėtvarkos projektą patvirtinus 2014 m. lapkričio 26 d. pareiškėjai negali pretenduoti į juo suprojektuotus žemės sklypus. Remdamiesi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjai teigė, kad P. P. suprojektuotas nuomai sklypas Nr. 1324 tebėra LVŽ fondo žemė. Teismo posėdyje atsakovo atstovas sutiko, kad sklypas Nr. 1324 gali būti perduotas nuosavybėn P. R. vardu. Remdamiesi Žemės reformos įstatymo 10 straipsniu, pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas, žinodamas P. R. įpėdinių pageidavimą gauti natūrinėje vietoje esančius plotus kaip lygiaverčius, 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu suprojektuodamas nuomai P. P. sklypą Nr. 1324 (0,81 ha) pažeidė minėtoje įstatymo nuostatoje numatytą eiliškumą. P. P. į procesą įtrauktas neteisėtai. Teismas neįvertino bylos aplinkybių visumos, atsakovo neteisėtų veiksmų, daromų nuo 2000 metų P. R. įpėdinių atžvilgiu, ir nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą nustatyti atsakovui įpareigojimą dėl nuosavybės atkūrimo termino ir žemės sklypų vietos. Teismui nepriėmus įpareigojimo perduoti pareiškėjams prašomus sklypus, šiuo metu esantys laisvos žemės plotai bus suprojektuoti nuomai ir, laikantis skundžiamo teismo sprendimo išvadų, pareiškėjai nebegalės jų įsigyti.

3. Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjai nurodė, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos žalai pripažinti, priešinga teismo išvada nepagrįsta, nenustatytos ir neištirtos aplinkybės, įrodymai. Tauragės apskrities pareigūnai neteisėtais veiksmais nuo 2000 m. vilkino ir trukdė teisingai atkurti nuosavybės teises P. R. vardu, neveikė taip, kaip reikalauja įstatymai. Argumentas, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Atsakovas NŽT apeliaciniu skundu (III t., b. l. 20–22) prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo dalį panaikinti arba pakeisti.

Atsakovas nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl Sprendimo Nr. 77-13213 panaikinimo ir NŽT įpareigojimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį. P. R. nuosavybės teisės į turėtos 0,69 ha žemės grąžinant natūra neatkurtos, nes ji yra valstybės išperkama. Atsakovas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 25 d. iki 2012 m. sausio 31 d.) ir pažymėjo, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą mirusiojo P. R. turtą ir turtines teises paveldėjo visi pareiškėjai lygiomis dalimis. Todėl pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo visi pareiškėjai arba vienas iš pareiškėjų, turėdamas notariškai patvirtintą kitų pareiškėjų įgaliojimą. Pareiškėja R. R. 2000 m. rugpjūčio 25 d. prašyme nurodė, kad jeigu trūkstamos žemės plotas negali būti sugrąžintas tame pačiame plote, ji prašo grąžinti trūkstamą plotą laisvame fonde. Prašymą pasirašė viena pareiškėja R. R. ir nepateikė notariškai patvirtinto įgaliojimo, kad ji galėjo veikti kitų pareiškėjų vardu. Todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 77-13213 visa apimtimi. Teismas nepagrįstai įpareigojo NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, perduodant pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,69 ha žemes sklypą, nes už turėtos 0,69 ha valstybės išperkamos žemės atkuriant nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį, o ne lygiaplotį žemės sklypą, jo dydis gali būti ir ne 0,69 ha.

Pareiškėjai su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 27–28) pareiškėjai nurodė:

1. Norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus dėl nuosavybes teisių atkūrimo, pareigos reikalauti mirusio asmens, kuris laiku buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, turtinių teisių perėmėjų notariškai patvirtintų dokumentų apie perimamo turto padalijimą ar notariškai patvirtintų įgaliojimų, reglamentuojančių santykius tarp įpėdinių. Atsakovas turėjo turto savininko P. R. 1991 m. lapkričio 10 d. prašymą grąžinti žemę ir pareiškėjo mirties liudijimą, pirmos eilės įpėdinės dukros R. R. 2000 m. rugpjūčio 25 d. prašymą trūkstamą žemės plotą grąžinti laisvame fonde, t. y. kompensuoti lygiaverčiu plotu, R. R. gimimo liudijimo kopiją bei žinojo, kad ji yra P. R. dukra, tad turėjo pareigą atkurti nuosavybės teises P. R. vardu, perduodant lygiavertį žemės plotą už visą negrąžintą natūra 0,69 ha plotą. Taigi teismas Sprendimą Nr. 77-13213 panaikino pagrįstai.

2. Pareiškėjų prašomas perduoti sklypas Nr. 1384, suprojektuotas vietoje buvusių sklypų 251, 252, yra buvusioje natūrinėje teritorijoje, todėl teismui neturėtų kilti abejonių dėl jo lygiavertiškumo negrąžintam plotui. Tai patvirtina Žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 42.

3. Ginčijamame Sprendime Nr. 77-13213 už 0,69 ha žemę paskirta 747 Lt piniginė kompensacija, t. y. tokia pati kompensacija, kaip buvo paskirta ir ankstesniame 2000 m. rugpjūčio 31 d. Tauragės apskrities sprendime. Remdamiesi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjai teigė, jog, vadovaujantis protingumo kriterijumi, Sprendimu Nr. 77-13213 paskirta piniginė kompensacija negalėjo atitikti realios išperkamo turto vertės, buvusios 2000 m. rugpjūčio 31 d., todėl yra neteisinga ir neteisėta, o tai yra savarankiškas Sprendimo Nr. 77-13213 panaikinimo pagrindas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 (III t., b. l. 32–41), pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R., A. R. apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkino, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą pakeitė ir rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Tauragės apskrities 2008 m. vasario 29 d. Nr. 77-13213 sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo R. R. panaikinti. Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, pareiškėjai R. R. perduodant neatlygintinai nuosavybėn jos kaip P. R. įpėdinės daliai tenkantį lygiavertį žemės sklypą. Kitą skundo dalį atmesti.“

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Tauragės apskrities 2008 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. 77-13213 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą, žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, o pagal 2 punktą, – jeigu ji kaimo vietovėje yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų ar yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Iš byloje esančių įrodymų (I t., b. l. 53–56) teismas nustatė, kad žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra pageidavo mirusio P. R.

įpėdiniai, buvo užimtas namų valdų (sodybos) ir individualiai statybai suteikta žeme, todėl tokia žemė pagrįstai priskirta valstybės išperkamai. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis nustato būdus, kuriais atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą. Konkretų būdą turi pasirinkti pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka apskrities viršininko administracija.

Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad Tauragės apskrities 2008 m. vasario 29 d. sprendimas Nr. 77-13213 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, atlyginant pinigais, buvo priimtas neatsižvelgus į 2000 m. rugpjūčio 25 d. R. R. prašymą (I t., b. l. 6), adresuotą Tauragės rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkui, kuriame buvo išreikšta mirusio P. R. įpėdinės valia dėl perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kito žemės sklypo, kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę.

Minėtu R. R. prašymu išreikšta P. R. įpėdinės valia dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo buvo pareikšta iki 2003 m. balandžio 1 d. Iš byloje esančios paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą kopijos (I t., b. l. 132) matyti, jog P. R., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą jo įpėdiniai – sutuoktinė S. R. ir vaikai A. R., E. R., R. R. ir B. R. – paveldėjo lygiomis dalimis, t. y. po 1/5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog R. R. 2000 m. rugpjūčio 25 d. prašymu išreiškė visų P. R.

įpėdinių valią ir minėtą prašymą pateikė atstovaudama visų jų interesus. Įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisėjų kolegija sprendė, kad valią dėl perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kito sklypo išreiškė tik vienas iš pareiškėjų, t. y. R. R., o priimdama ginčijamą Sprendimą Nr. 77-13213 institucija šių aplinkybių nevertino, todėl teismas kaip neteisėtą panaikino ginčijamo Tauragės apskrities 2008 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. 77-13213 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo R.

R. Įvertinusi aplinkybę, kad kiti pareiškėjai apie posėdį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo bei apie posėdžio metu priimtą sprendimą buvo informuoti siunčiant pranešimus, rašto ir įsakymo kopijas (I t., b. l. 60–61, 65–66, 174–182), tačiau savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo jie nepareiškė, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laikė, kad Sprendimas Nr. 77-13213 kitų pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis nustato, kad, kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Įvertinusi šią teisės normą bei aplinkybę dėl ginčijamo Sprendimo Nr. 77-13213 dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo R. R. panaikinimo, teisėjų kolegija nusprendė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į piliečiui P. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,69 ha žemės, pareiškėjai R. R. perduodant neatlygintinai nuosavybėn jos, P. R. įpėdinės, daliai tenkantį lygiavertį žemės sklypą.

Pasisakydama dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, kurioje, pasak pareiškėjų, numatyta prievolė padidinti perduodamo sklypo plotą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos dokumentus, sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu ir padaryta išvada, kad pareiškėjai nėra priskirtini asmenų, nurodytų Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo 10 straipsnyje, kategorijai, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytas aplinkybes ir pareiškėjų teisę į jiems perduotino žemės sklypo didinimą, todėl su tuo susijusius pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atmetęs paminėtus argumentus dėl pareiškėjams perduotino sklypo didinimo, apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjų reikalavimus dėl padidinto sklypo jiems suteikimo.

Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jie pretenduoja į tą patį žemės plotą, kuriame P. P. yra suprojektuotas nuomai žemės sklypas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad P. P. trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą buvo įtrauktas pagrįstai, nes bylos išsprendimas galėjo turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms.

Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas ir, įvertinusi bylos dokumentus, sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl žalos atlyginimo pareiškėjams bei sprendė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog dėl atsakovo galbūt netinkamai atliktų funkcijų (byloje nėra duomenų apie pareiškėjų informavimą apie ginčijamo Sprendimo Nr. 77-13213 priėmimą) pareiškėjai patyrė žalą, o nesant vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybė nekyla, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl žalos atlyginimo teismas atmetė.

V. Pareiškėjai E. R., S. R., R. R., B. R., A. R. 2016 m. vasario 15 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (III t., b. l. 60–62) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu. Pareiškėjai taip pat prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija nagrinėdama administracinę bylą Nr. A-302-525/2016 esą neišnagrinėjo pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, aplinkybių bei juos pagrindžiančių įrodymų ir nepasisakė dėl jų, tuo apeliacinis teismas nesilaikė ABTĮ 81 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų. Taip pat teismas nenurodė teisinio pagrindo savo išvadoms pagrįsti, tokiu būdu pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 4 punktą.

Pareiškėjų nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytas pilietis, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, mirė, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu (t. y. P. R., o ne įpėdiniams) ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos pilietis. LVAT praktikoje aiškinama, kad norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareigos reikalauti mirusio asmens, kuris laiku buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, turtinių teisių perėmėjų notariškai patvirtintų dokumentų apie perimamo turto padalijimą ar notariškai patvirtintų įgaliojimų, reglamentuojančių santykius tarp įpėdinių. Todėl apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo buvo pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, yra neteisėtas ir neteisingas, pažeidžia ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 4 punktą (nenurodyta, kokios teisės normos taikomos), 86 straipsnio 1, 2 dalis, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir LVAT formuojamai teismų praktikai.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl teismo teiginys apie posėdį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo, galėjusį vykti paminėtų dokumentų surašymo metu, t. y. 2007 m. pabaigoje, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 daliai.

Pasak pareiškėjų, apeliacinis teismas neišnagrinėjo aplinkybių, ar ginčo sprendimo priėmimo dieną trūkstamo žemės ploto nebuvo galima grąžinti natūra. Atsakovas nepateikė teismui teisėtų dokumentų (apskrities viršininko įsakymų dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, asmeninio ūkio žemės nuomos sutarčių), kad žemės plote, kuriame pagal 2014 m. birželio 20 d. raštą buvo suformuoti laisvi žemės plotai Nr. 251 ir 252, iš kurių 0,79 ha patenka į buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos valdytą 10,38 ha plotą, ginčo Sprendimo Nr. 77-13213 priėmimo dieną buvo teisėtai paskirti ir teisėtai naudojami. Žemės plotų Nr. 251, 252 teritorijoje esanti žemė faktiškai buvo laisvo fondo žemė ginčo sprendimo priėmimo dieną ir privalėjo būti grąžinta natūra nedelsiant P. R. (Atkūrimo įstatymo 2 str., 4 str.).

Teismas padarė neteisingą ir nepagristą išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises P. R. vardu jam netaikytinos lengvatos, numatytos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje. Teismui buvo pateiktas Seimo kontrolieriui tarpininkaujant atsakovo parengtas raštas į E. R. prašymą (2014 m. birželio 20 d. Nr. ISS-(7.5)-1568), kuriame nurodyta, kad A. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) valsč., Tauragės apskr. valdytame 10,38 ha žemės plote ginčo sprendimo priėmimo dieną žemės sklypai, suteikti asmeniniam ūkiui, buvo 1,57 ha, o rašto parengimo dieną (2014 m. birželio 20 d.) – 0,65 ha. P. R. reabilitacijos pažymėjimo kopija buvo pateikta Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2015 m. vasario 3 d. Todėl apeliacinio teismo išvada, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytas aplinkybes ir pareiškėjų teisę į jiems perduotino žemės sklypo didinimą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, pažeidžia ABTĮ 81 straipsnį ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad P. P. trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą buvo įtrauktas pagrįstai, nenurodė teisėtų pagrindų, kuriais atsirado P. P. teisės. Tokia teismo išvada padaryta pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnį ir 87 straipsnio 4 dalies 4 punktą. Pripažindamas P. P. teises, teismas nesilaikė Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje pateikiamo apibrėžimo, kad neperduota naudotis ir neišnuomuota valstybinė žemė, kuri pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, negrąžinta natūra, priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui.

Pareiškėja E. R. 2016 m. kovo 21 d. papildomai kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su raštu, informuodama apie tai, kad ji 2016 m. kovo 21 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą dėl dokumentų, kurie buvo panaudoti administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 kaip įrodinėjimo priemonė, pripažinimo suklastotais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos.

Taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje Brumărescu prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 51–58).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 buvo paduotas teismui 2016 m. vasario 15 d., t. y. nepraėjus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui nuo galutinio teismo procesinio sprendimo administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 (t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties) paskelbimo.

Pareiškėjų prašymas yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-121/2013, 2016 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-38-261/2016).

Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui. Minėtoje įstatymo normoje kalbama apie proceso atnaujinimą dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo. Bendrojoje teisės teorijoje teisės normos yra skirstomos pagal turinį į materialines, t. y. nustatančias subjektų teisinę padėtį (teises ir pareigas), bei proceso, t. y. nustatančias tvarką, pagal kurią įgyvendinamos materialinės teisės normos.

Iš pareiškėjų pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad pareiškėjai, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, iš esmės kelia klausimą dėl proceso teisės normų, susijusių su teismo pareigomis nagrinėjant administracines bylas, be kita ko, tiriant bei vertinant įrodymus (ABTĮ 81 str.), priimant ir motyvuojant teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 1 d., 2 d., 87 str. 4 d.), galimu pažeidimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kurį nurodo pareiškėjai savo prašyme, nenumato proceso atnaujinimo dėl proceso teisės normų pažeidimo, kaip savarankiško proceso atnaujinimo pagrindo (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-62-822/2015).

Įstatymų leidėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodė konkrečius proceso teisės normų pažeidimo atvejus, kurie gali būti pagrindas atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6, 7, 8, 9 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų) taip pat negalėtų būti tenkinamas, nes šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr.

LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011), tuo tarpu šiuo atveju iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties, kuria buvo užbaigta prašoma atnaujinti byla, motyvuojamosios dalies aiškiai matyti, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priimdama šią nutartį.

Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatytas pagrindas atnaujinti procesą dėl pareiškėjų prašyme minimų Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 21 straipsnio 3 dalies normų bei Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalies normos taikymo. Visų pirma, pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartyje pateikiamas minėtų materialinės teisės normų aiškinimas yra klaidingas, t. y. kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Šiuo atveju pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl akivaizdžiai klaidingo minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016. Antra, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 sprendė kilusį ginčą atsižvelgdamas į byloje nustatytą teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjai, mirusio P. R. įpėdiniai (išskyrus pareiškėją R. R.), iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo pareiškę valios dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo (nei nurodytas ginčijamame Tauragės apskrities viršininkės 2008 m. vasario 29 d. sprendime Nr. 77-13213) pasirinkimo. Atsižvelgiant į šią byloje nustatytą svarbią faktinę aplinkybę (t. y. kad pareiškėjai (išskyrus pareiškėją R. R.) iki 2003 m. balandžio 1 d. įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareiškę valios dėl 0,69 ha žemės grąžinimo natūra), pareiškėjų prašyme nurodyti argumentai dėl Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 21 straipsnio 3 dalies normų, taip pat Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalies normos esą neteisingo taikymo tampa teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai nepateikė argumentų, bylojančių apie konkrečias, esmines ir akivaizdžias teisės taikymo klaidas, padarytas nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-302-525/2016, todėl jų prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu netenkintinas.

Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti administracinės bylos Nr. A-302-525/2016 procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nes šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jeigu egzistuoja šios dvi sąlygos: pirma, pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė; ir antra, teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybe teismas rėmėsi ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą (žr. LVAT 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-125/2010). Šiuo atveju pareiškėja E. R. 2016 m. kovo 21 d. raštu papildomai informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą apie tai, kad ji 2016 m. kovo 21 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą dėl dokumentų, kurie buvo panaudoti administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 kaip įrodinėjimo priemonė, pripažinimo suklastotais. Pažymėtina, kad pareiškėjos E. R. įvardijamas dokumentų galimo suklastojimo faktas dar nėra konstatuotas (jei iš viso bus konstatuotas) jokiu įsiteisėjusiu teismo baigiamuoju aktu, todėl šiuo metu atnaujinti administracinę bylą Nr. A-302-525/2016 aptariamu pagrindu (ABTĮ 153 str. 2 d. 3 p.) negalima.

Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, apibendrinusi šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R. ir A. R. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-302-525/2016 pagal pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R., A. R. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. R., S. R., R. R., B. R. ir A. R. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui P. P. dėl akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė