A-575-2430-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2430/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00237-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. T., A. Š., S. Z. (S. Z.) skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos valstybė, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. T., A. Š., S. Z. (S. Z.) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: A. T. – 749,59 Lt, A. Š. – 600,32 Lt, S. Z. – 1 939,15 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, nes pareiškėjai yra išsaugojęs galimybę į pažeistų teisių gynimą. Pareiškėjai nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundais nesutiko, prašė atmesti pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus. Teismui patenkinus skundus, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai reiškia reikalavimą netinkamam atsakovui, nes atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu yra taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos valstybė ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjų A. Š. ir S. Z. skundus tenkino visiškai, pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato A. T. – 727,05 Lt, A. Š. – 600,32 Lt, S. Z. – 1 939,15 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį pareiškėjai dėl reikalavimų dalies yra praleidę. Atsižvelgęs į taikytiną senaties terminą teismas atitinkamai nustatė pareiškėjams priteistinas sumas, atmesdamas tas reikalavimų dalis, dėl kurių senaties terminas praleistas. Teismas taip pat nurodė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė

III. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142–144), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismo sprendimo vykdymo neatidedant vieneriems metams. Pareiškėjo manymu, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinimas reikšmingai paveiks dabartinę atsakovo turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus (b. l. 149–150) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes priešingu atveju būtų apsunkintas atsakovo funkcijų vykdymas dėl sunkios finansinės padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo A. Š. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjo reikalavimo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas buvo atidėtas ne tik apeliantui, bet ir kitiems pareiškėjams, kurie tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria sprendimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, papildytina dalimi, kuria apeliantui teismo sprendimo vykdymas neatidedamas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo A. Š. reikalavimus, nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, todėl atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjui iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 600,32 Lt (šeši šimtai litų, 32 ct.) už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Sprendimo vykdymą pareiškėjui A. Š. neatidėti.“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė