fb057b60-efbc-469b-b169-6a0dcd8a4c9f · Vilniaus apygardos administracinis teismas

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS (S) SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. balandžio 26 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja JÅ«ra Marija Strumskienė, sekretoriaujant Tatjanai BaÅ¡kir,dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Ingai Titovai,atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Daliai Kulienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo S. D. skundÄ atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė:

PareiÅ¡kėjas S. D. skundu prašė solidariai priteisti iÅ¡ atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemokÄ â€“ 3536,62 Lt.PaaiÅ¡kino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Å irvintų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje vyresniojo tyrėjo pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuodami priedus bei priemokas, atsakovai nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , ribojančiÄ mokamų priedų ir priemokų dydį.

Todėl nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01 buvo neiÅ¡mokėta 3536,62 Lt priemokų ir priedų. Laikė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis buvo taikyta nepagrįstai, o taip pat įrodinėjo, kad Å¡i norma prieÅ¡tarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai (teisė pasirinkti darbÄ ), 23 straipsniui (nuosavybės teisės gynimas), 48 straipsnio 1 daliai (teisė į apmokėjimÄ už darbÄ ), asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ , teismÄ bei valstybės institucijas principui, teisėtų lÅ«kesčių principui, proporcingumo principui.

Pažymėjo, kad skirtingai nei Darbo kodeksas, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis apriboja galimų priemokų ir priedų sumÄ iki 70 procentų pareiginės algos. Nors valstybės tarnybos santykiams gali bÅ«ti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. PareiÅ¡kėjo atveju tokio reguliavimo tikslu gali bÅ«ti įvardinta nebent biudžeto lėšų taupymas, tačiau toks tikslas pats savaime negali bÅ«ti pagrindu sumažinti pareiÅ¡kėjo uždirbtÄ darbo užmokestį.

PaaiÅ¡kino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimÄ , kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniams teisinės valstybės principui.

Taip pat prašė nesumokėtÄ darbo užmokestį pripažinti žala, kuriÄ turi atlyginti Lietuvos valstybė.Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiÅ¡kėjo skundÄ kaip nepagrįstÄ . PaaiÅ¡kino, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius pareiÅ¡kėjui buvo pagrįstai taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kadangi teisės aktas privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu nurodė, jog valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu.

Galiojant įstatymo teisėtumo prezumpcijai įstatymas laikomas teisėtu iki tol, kol paskelbiamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Tokia teisės aiškinimo praktika išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-256/2008. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsakovo nuomone, valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį.

Vilniaus apskrities VPK yra įgaliotas tik išmokėti darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 7 straipsnį, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatui skiriamų asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas. Policijos departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų.

Todėl teismas turi spręsti klausimÄ dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus. Valstybė, kaip tarnautojo darbdavys, klausimÄ dėl lėšų grÄ Å¾inimo turėtų spręsti atskiru sprendimu pagal analogijÄ imant 2006-07-14 Vyriausybės nutarimÄ Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies iÅ¡mokėjimo taisyklių patvirtinimo“.Å io atsakovo nuomone, tinkamu atsakovu byloje galėtų bÅ«ti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kadangi Vyriausybės sutinkamai su Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi organizuoja valstybės biudžeto vykdymÄ .

Tokia pozicija patvirtinta praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Nurodė, kad ginčo dėl pareiÅ¡kėjo nurodytų sumų byloje nėra, atsakovas sutinka, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad pareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ jau po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, o Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai.

Remdamasis Konstitucijos 107 straipsniu ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi teigė, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas sprendimus priėmė ir juos vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Valdžios įstaigos iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymus ar kitus teisės aktus, motyvuodamos jų nekonstitucingumu.

Vykdydamas įstatymus Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas veikė teisėtai, taip, kaip privalėjo elgtis pagal įstatymus. Pažymėjo, kad reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti reiškiamas darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei. Tokia praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pagrindžia tai, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, yra privatinio pobūdžio.

Nurodė, kad žala pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų gali bÅ«ti atlyginama tada, kai valstybės institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Nenustačius tokių faktų nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Tokį aiÅ¡kinimÄ grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-264/2003.Skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.Byloje nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo S. D. 2007 metais už buvo atskaityta 1430,86 Lt, 2008 metais buvo atskaityta 2105,76 Lt, iÅ¡ viso – 3536,62 Lt (b. l. 5–6).

Tokia nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, o straipsnio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad į priedų ir permokų sumÄ neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos staÅ¾Ä ) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtÄ Valstybės tarnybos 23 straipsnio 1 dalyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumÄ neįskaitomas priedas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.Nepriemoka pareiÅ¡kėjui yra atsiradusi 2007-2008 metais, kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo.

Taigi, nepriemoka susidarė pareiÅ¡kėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi, tuo buvo nustatyta, kad pareiÅ¡kėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos. Byloje iÅ¡keltas ginčas, ar pareiÅ¡kėjas turi teisę į nepriemokos priteisimÄ , kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ . Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.Teismų praktika aiÅ¡kinant minėtÄ situacijÄ pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m.

Å ioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedÅ«roje nustatytų faktinių aplinkybių, iÅ¡ kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimÄ , kuris jau negali bÅ«ti ginčijamas. Iki Å¡io momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs bÅ«tino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedÅ«ra nėra baigta.

Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato iÅ¡imčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visÄ numatytÄ sprendimo priėmimo procedÅ«rÄ , įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo iÅ¡nagrinėjimÄ teisme, kai iÅ¡nyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.Be to, Å¡ioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikÅ¡minga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi bÅ«ti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis“.

Toliau Å¡ioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimÄ Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo bÅ«ti taikomos. Ta pati teismo pozicija iÅ¡dėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Dėl Å¡ios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Å ioje byloje prieinant nurodytÄ iÅ¡vadÄ nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiÅ¡kinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti. Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginÄÄ teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimÄ , kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovų argumentai, kad neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis negali bÅ«ti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ 3536,62 Lt darbo užmokesčio nepriemokÄ yra pagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už netinkamÄ darbo organizavimÄ ir darbo neatitinkantį apmokėjimÄ yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigÄ mokėti darbo užmokestį.

Taigi bylose dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. PareiÅ¡kėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, todėl neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis priteisiamas iÅ¡ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Å ioje nutartyje detaliai iÅ¡aiÅ¡kinta, kodėl taikoma skirtinga gynyba, nei buvo taikyta administracinėje byloje Nr. A-265/2003. Kadangi čia nagrinėjama byla tiek Å¡alimis, tiek dalyku daug panaÅ¡esnė į administracinę bylÄ Nr. A-638/2005, nei į administracinę bylÄ Nr. A-265/2003, tai teismas remiasi pirmÄ ja ir atmeta atsakovo motyvÄ dėl reikalingumo taikyti administracinėje byloje Nr. A-265/2003 suformuotas taisykles. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, pateikdamas argumentus atsakovo tinkamumo klausimu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1285/2009.

Pastebėtina, kad Å¡ios bylos aplinkybės yra skirtingos. Administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 buvo priteisiamas neiÅ¡mokėtas teisėjo darbo užmokestis. Visų pirma, pagal byloje analizuotus teisės aktus, kuriais buvo nustatytas teisėjo darbo užmokestis, matyti, kad teisėjui nebuvo galima mokėti didesnio darbo užmokesčio, nustatyti tokį darbo režimÄ , kad darbo užmokestis bÅ«tų sumokėtas teisėtai. Tuo tarpu, net ir esant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl priedų apribojimo, pareiÅ¡kėjo darbdavys galėjo taip organizuoti darbÄ , kad pareiÅ¡kėjas neturėtų atlikti darbų, už kuriuos negalima apmokėti.

Kaip matyti, iÅ¡ pateiktos Asmens kortelės (b. l. 5-6) pareiÅ¡kėjui tik labai retai buvo skiriami darbai, apmokėjimas už kuriuos virÅ¡ija 70 procentų. Be to, byloje keliamas klausimas dėl to, kad teismas spręstų reikalavimÄ dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus. Tačiau toks reikalavimas byloje nėra pareikÅ¡tas, o teismas pagal jam nustatytÄ kompetencijÄ negali įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo priimti ar pakeisti teisės aktus.   Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias iÅ¡mokas galiojimÄ .

Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Å iuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias iÅ¡mokas. Å is apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Skundas teismui paduotas 2010-01-27 (b. l. 2-4), pareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ už laikotarpį, nevirÅ¡ijantį 3 metų.Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytÄ Å¾alÄ Ä¯tvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, apskaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusiomis teisės normomis (Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi).

Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė Å¡iuo atveju negalima. Skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės, atžvilgiu atmetamas. Motyvai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta pareiÅ¡kėjo materialinį reikalavimÄ reikalavimu darbdaviui, o ne žalos atlyginimu nurodyti aukščiau. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas nusprendė:                          SkundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.             Priteisti S. D. naudai iÅ¡ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3536,62 Lt (trys tÅ«kstančiai penki Å¡imtai trisdeÅ¡imt Å¡eÅ¡i litai, Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt du centai) neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio.Kitoje dalyje ir kito atsakovo atžvilgiu skundÄ atmesti.Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja                                                                        Jūra Marija Strumskienė