2021-07-28 Nr. AB-15173-3-61-3-02106-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2219-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02106-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Giesole“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas mažoji bendrija „Giesole“ (toliau – ir Bendrija) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2020 m. birželio 18 d., ir prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-95(7-68/2020) „Dėl MB „Giesole“ skundo“ (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija, VMI) 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 331-55673 „Grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ (toliau – Inspekcijos Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permokos grąžinimo su prašymu į Inspekciją kreipėsi nepraleidęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnio 13 dalyje nustatyto PVM permokos grąžinimo senaties termino. Nuo PVM permokos atsiradimo datos, t. y. nuo 2013 metų, kuomet buvo padarytos ilgalaikės investicijos į saulės energijos elektrinę, iki prašymo Inspekcijai pateikimo dienos Bendrija žinojo apie PVM permokos likutį ir jį kontroliavo. Bendrija kas mėnesį, o nuo 2019 m. liepos 1 d. – kas ketvirtį Inspekcijai teikė PVM deklaracijas (forma FR0600). Suėjus PVM mokėjimo terminui, Inspekcijai deklaruotą PVM mokėtiną sumą sumažindavo, atsižvelgdama į PVM permokos likutį. Inspekcija, atitinkamai užskaitydavo mokėtiną PVM sumą, atnaujintą / perskaičiuotą PVM permokos likutį pateikdavo e. sistemoje per „Mano VMI“. Pareiškėjo įsitikinimu, visi aukščiau išvardinti veiksmai patvirtina, kad Bendrija žinojo ir žino apie PVM permokos buvimą. Pareiškėjas manė, kad senaties terminas turėtų būti perskaičiuojamas nuo kiekvieno tokio veiksmo atlikimo datos, kaip tai yra nustatyta MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad gavęs Inspekcijos reikalavimą pateikti papildomus dokumentus, Inspekcijai pateikė visus Inspekcijos prašyme nurodytus dokumentus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrija sąmoningai neteikė prašymo grąžinti PVM permoką, nes nuolat teikė PVM apmokestintas paslaugas ir žinojo, kad PVM permokos likutis nuolatos mažėja, kontroliavo PVM permokos likutį, kol jis naudojamas mokėtino PVM užskaitymui abipusiai patogiu būdu. Kadangi PVM permokos užskaitymas visais metais nuo 2013 m. vyko sklandžiai, niekuomet nei vienai pusei nekilo klausimų dėl PVM permokos likučio ar savalaikio deklaruoto PVM nesumokėjimo, likučių suderinimo aktas nebuvo surašytas.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija, reikalaudama iš Bendrijos dokumentų, pati Bendrijai jokio priminimo / įspėjimo / pranešimo apie artėjantį PVM permokos senaties suėjimo terminą neatsiuntė. Bendrija apie Inspekcijos ketinimą nurašyti PVM permokos likutį sužinojo atsitiktinai iš panašia veikla užsiimančių įmonių. Pareiškėjo nuomone, priimtas Inspekcijos Sprendimas nesiderina su gero administravimo principu bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuris numato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

5. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Inspekcija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, vykdydamas Inspekcijos 2020 m. vasario 3 d. nurodymą Nr. (17.17-40) RES-22866, 2020 m. vasario 3 d. pateikė papildomus dokumentus, įrodančius ilgalaikio turto įsigijimą. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, pavyzdžiui, mokestinių prievolių likučių suderinimo su Vilniaus apskrities valstybine mokesčių inspekcija aktų, liudijančių, kad jis žino apie PVM permokos dydžius kalendorinių metų pabaigoje arba kitomis datomis ir siekia PVM permoką (skirtumą) susigrąžinti. Inspekcija sutiko su MGK išvada, kad pareiškėjas iki prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos neatliko jokio veiksmo, liudijančio, kad jis žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti). Aplinkybė, jog pareiškėjas vykdė PVM įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą prievolę teikti šio Įstatymo reikalaujamas PVM deklaracijas ir nemokėjo jose deklaruojamas mokėtinas PVM sumas, nelaikytina veiksmu, liudijančiu, kad jis žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-95(7-68/2020) „Dėl MB „Giesole“ skundo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 331-55673 „Grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ dalį, kuria atsisakyta grąžinti 854,73 Eur dydžio PVM permoką. Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išnagrinėti mažosios bendrijos „Giesole“ 2020 m. sausio 30 d. prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) iš naujo. Teismas taip pat priteisė iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjo mažosios bendrijos „Giesole“ naudai 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsisakymo grąžinti 854,73 Eur dydžio PVM permoką.

9. Teismas, iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad:

9.1. Bendrija 2020 m. sausio 30 d. Inspekcijai pateikė prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) (toliau – ir Prašymas). Šiuo Prašymu Bendrija prašė grąžinti 857,00 Eur permoką.

9.2. Gavusi Prašymą, Inspekcija 2020 m. vasario 3 d. raštu Nr. (17.17-40) RES-22866 kreipėsi į Bendriją su prašymu pateikti papildomus dokumentus: 2013 m. rugsėjo 1 d. – 2019 m. vasario 1 d. mokestiniu laikotarpiu įsigyto ilgalaikio turto sąskaitų faktūrų kopijas, buhalterinės apskaitos registrą / registrus, kuriuose būtų matoma, kurioje sąskaitoje yra apskaitomos ūkinės operacijos, susijusios su įsigytu ilgalaikiu turtu ir įvedimo į eksploataciją aktus arba kitus dokumentus, įrodančius, kad ilgalaikis turtas bus naudojamas PVM apmokestinamai veiklai vykdyti bei Metinę finansinę atskaitomybę (balansą ir pelno (nuostolio ataskaitą) už 2018 metus pateiktus valstybės įmonei Registrų centras.

9.3. Pareiškėjas papildomus dokumentus Inspekcijai pateikė 2020 m. vasario 3 d. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė: Įrangos, darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 233, Metines finansines ataskaitas už 2018 metus (Balansą, Pelno (Nuostolių) ataskaitą; PVM sąskaitą faktūrą, Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą, Apyvartos žiniaraščius, PVM deklaracijų duomenis, Sąskaitų išrašus.

9.4. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento V skyrius 2020 m. kovo 18 d. surašė išvadą Nr. 331-54592 „Dėl mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ (toliau – Išvada), kurioje konstatavo, jog dėl 854,73 Eur PVM permokos yra suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties terminas.

9.5. Inspekcija, atsižvelgdama į Išvadoje konstatuotas aplinkybes, 2020 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą „Grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ Nr. 331-55673, kuriuo dėl suėjusio MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatyto mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties termino atsisakė tenkinti Bendrijos prašymą ir Bendrijai grąžinti 854,73 Eur dydžio PVM permoką.

9.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos Sprendimo dalimi, 2020 m. kovo 31 d. skundą pateikė MGK. MGK, išnagrinėjusi Bendrijos skundą, 2020 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą Nr. S-95(7-68/2020) „Dėl MB „Giesole“ skundo, kuriuo patvirtino Inspekcijos 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 331-55673.

10. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ ir Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2019 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. VA-9 redakcija), (toliau – Taisyklės) nuostatos. Teismas taip pat citavo MAĮ 87 straipsnio 13 dalį ir 68 straipsnio 1 dalį.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo, jog Bendrija prašymą grąžinti 857 Eur PVM už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. pateikė 2020 m. sausio 30 d, nėra. Byloje pripažįstama aplinkybė, kad 825,77 Eur PVM permoka susidarė už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.; 17,96 Eur PVM permoka – už mokestinį laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 11 Eur PVM permoka – už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Pareiškėjas neneigė, kad jis anksčiau nebuvo pateikęs prašymų grąžinti mokesčio permoką (skirtumą) ir su Inspekcija nebuvo pasirašęs mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, tačiau pareiškėjas tvirtino, kad jis apie mokesčio permokos buvimą žinojo ir atliko veiksmus, liudijančius jo siekį ją susigrąžinti (įskaityti). Teismas iš Inspekcijos Sprendimo nustatė, kad Inspekcija pripažino aplinkybę, jog Bendrija žinojo apie mokesčio permokos buvimą, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo siekį šią PVM permoką susigrąžinti.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei MAĮ 87 straipsnio 13 dalis, nei Taisyklės nereglamentuoja, kokie konkretūs mokesčių mokėtojo veiksmai laikytini patvirtinančiais, jog jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žinojimą apie mokesčio permokos buvimą grindžia veiksmu – PVM deklaracijų pateikimu ir mažesnio PVM mokėjimu, nei nurodyta PVM deklaracijose. Teismas nustatė, kad Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, konstatavo aplinkybę, jog Bendrija žinojo apie PVM permoką, tačiau atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo siekio susigrąžinti (įskaityti) PVM permoką, mokant mažesnes PVM sumas, nei nurodyta PVM deklaracijose.

13. Teismas taip pat pažymėjo, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pablogino pareiškėjo padėtį ir paneigė Inspekcijos sprendime konstatuotą aplinkybę – pareiškėjo žinojimą apie PVM permoką. MGK, patvirtinusi aplinkybę, kad pareiškėjas, teikdamas PVM deklaracijas, nemokėjo jose deklaruojamų mokėtinų PVM sumų, ir ją įvertinusi, visiškai neatsižvelgė į tai, jog šios aplinkybės Inspekcija Sprendime nevertino.

14. Taigi, teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, jog Inspekcijos Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra pagrindas Inspekcijos Sprendimą panaikinti ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti Bendrijos Prašymą iš naujo. Teismas konstatavo, kad MGK netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl yra pagrindas MGK sprendimą taip pat panaikinti.

15. Teismas atsižvelgė į tai, kad patenkino pareiškėjo skundą, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas turi teisę į 100 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo nurodyta patirtų išlaidų suma neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto minimalaus dydžio, todėl pareiškėjo naudai priteisė visą prašomą sumą – 200 Eur.

III. 16. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos sprendimą ir Inspekcijos Sprendimą.

17. Atsakovas cituoja MAĮ 87 straipsnio 13 dalį ir 68 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad iš MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos turinio matyti, jog jos taikymui yra svarbus mokestinės permokos susidarymo momentas – nuo jos prasideda aptariamo senaties termino skaičiavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 9 d. administracinėje byloje Nr. A8-1622/2006 pažymėjo, kad mokesčio permokos susidarymo data sietina su data, kai mokesčio mokėtojas faktiškai sumokėjo per didelę mokesčio sumą į valstybės (savivaldybės) biudžetą. Todėl jei mokesčių mokėtojas praleido įstatymu nustatytą terminą ir per MAĮ nustatytą laikotarpį, skaičiuojamą nuo mokesčio permokos susidarymo datos, nesikreipė į mokesčių administratorių su prašymu grąžinti susidariusią mokesčio permoką, jis praranda teisę reikalauti ją grąžinti, o mokesčių administratoriui prievolė grąžinti mokesčių mokėtojui permoką pasibaigia. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nepagrįsti buvo apelianto teiginiai, jog mokesčio permokos grąžinimo (įskaitymo) senaties terminą reikėtų skaičiuoti nuo datos, kai mokesčio permoka buvo abiejų ginčo šalių pripažinta bei patvirtinta atitinkamais mokestinių patikrinimų aktais ar kitokia mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija Sprendime nurodė, jog pareiškėjas iki prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos neatliko jokio veiksmo, liudijančio, kad jis žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti). Aplinkybė, jog pareiškėjas vykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą prievolę teikti šio Įstatymo reikalaujamas PVM deklaracijas ir nemokėjo jose deklaruojamas mokėtinas PVM sumas, Komisijos vertinimu, nelaikytina veiksmu, liudijančiu, kad jis žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti. Nesant reikalaujamo veiksmo atlikimą pagrindžiančių įrodymų, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo senaties terminas skaičiuojamas bendra tvarka – atgal nuo prašymo pateikimo dienos. Komisija padarė išvadą, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai negrąžinta (neįskaityta) 854,73 Eur permoka (skirtumas) pasibaigus MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytam mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui.

19. Atsakovas nurodo, kad MAĮ komentare (toliau – ir Komentaras) (2020 m. rugsėjo 24 d. redakcija) nurodyta, kad pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalį turi būti nustatytos dvi sąlygos: žinojimas apie permokos (skirtumo) buvimą ir siekis ją susigrąžinti. Kadangi MAĮ nedetalizuojama, kokie veiksmai galėtų būti laikomi veiksmais, nusakančiais, kad mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permokos (skirtumo) buvimą ir siekia ją susigrąžinti, darytina išvada, jog minėtų veiksmų pripažinimas neatsiejamas nuo konkrečių faktinių aplinkybių visumos vertinimo. Veiksmai, liudijantys, kad mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permokos (skirtumo) buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), gali būti, pavyzdžiui: mokesčių mokėtojo prašymo permoką grąžinti (įskaityti) pateikimas; metinės pajamų mokesčio deklaracijos, kurioje nurodyta GPM permoka, pateikimas; mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, kuriame įtraukta atitinkamo dydžio ir laikotarpio mokesčio permoka (skirtumas), suderinimas, kai po to per protingą terminą prašoma grąžinti suderintą mokesčio permoką (skirtumą); patikslintos mokesčio deklaracijos, kurioje nurodyta grąžintina mokesčio suma pateikimas (tuomet ją pateikusiam mokesčių mokėtojui atsiranda pagrindas prašyti grąžinti mokesčio permoką), kai po to per protingą terminą teikiamas prašymas grąžinti mokesčio permoką.

20. Taigi, atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą grąžinti 857 Eur PVM permoką (skirtumą) pateikė tik 2020 m. sausio 30 d., tačiau iki prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos neatliko jokio veiksmo (pavyzdžiui, mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, kuriame įtraukta atitinkamo dydžio ir laikotarpio mokesčio permoka (skirtumas), suderinimas) liudijančio, kad jis žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti).

21. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo nuomone, VMI pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatomis bei Taisyklėmis, pareiškėjui negrąžino 854,73 Eur PVM permokos (skirtumo).

22. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Pareiškėjas pažymi, kad savo prašymuose ir skunduose, pateiktuose VMI, MGK ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, įrodinėjo tiek žodžiu (MGK virtualiame posėdyje 2020 m. balandžio 22 d. ir pirmosios instancijos teismo posėdyje 2020 m. rugsėjo 26 d.), tiek pateikdamas papildomus dokumentus, kad nuo PVM permokos atsiradimo datos (t. y. 2013 m., kuomet buvo padarytos ilgalaikės investicijos į saulės energijos elektrinę) iki šios dienos žinojo ir kontroliavo PVM permokos likutį ir siekė jį susigrąžinti (įskaityti), konkrečiai: a) pareiškėjas nuo 2013 m. birželio mėn. kas mėnesį, o nuo 2019 m. liepos 1 d. – kas ketvirtį VMI pateikinėjo PVM deklaracijas (forma FR0600); b) suėjus PVM mokėjimo terminui VMI deklaruota mokėtina suma sumažindavo PVM permokos likutį ir atitinkamai užskaitydavo mokėtiną PVM sumą, VMI atnaujintą / perskaičiuotą PVM permokos likutį pateikdavo el. sistemoje per „Mano VMI“; c) pareiškėjas vizualiai (el. sistemoje „Mano VMI“) ir buhalteriniuose įrašuose (pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas pareiškėjo apskaitos apyvartos iki 2020 m. birželio 15 d. žiniaraštis, kuriame aiškiai matomas PVM permokos likutis po kiekvienos įmonės išrašytos ar gautos PVM sąskaitos faktūros) kontroliavo šį likutį, todėl deklaruodama sekantį mokėtiną PVM aiškiai žinodavo, ar jau reikia daryti mokestinį pavedimą, ar esančios PVM permokos likučio dar užtenka deklaruojamam PVM apmokėti. Pareiškėjo įsitikinimu, visi aukščiau išvardinti veiksmai yra pakankami, kad įrodytų, kad pareiškėjas žinojo ir žino apie PVM permokos buvimą ir diskutuojamas senaties terminas turėtų būti perskaičiuojamas nuo kiekvieno tokio veiksmo datos, kaip tai ir numatyta MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad „Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką privalo pateikti mokesčių administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius dokumentus“. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad VMI jam atsiuntė prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo (pirmosios instancijos teismui buvo pateikta šio prašymo kopija) ir šiame prašyme buvo nurodytas baigtinis teiktinų dokumentų sąrašas. Pareiškėjas per el. sistemą „Mano VMI“ pateikė visus VMI prašyme nurodytus dokumentus (pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas el. sistemos „Mano VMI“ išrašas apie pateiktus dokumentus), tačiau gavęs Inspekcijos Sprendimą, pareiškėjas jame perskaitė, kad nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog siekė susigrąžinti PVM skirtumą.

25. Pareiškėjas pažymi, kad MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje prašymas ar apelianto minimas mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas nėra vieninteliai galimi veiksmai, liudijantys, jog pareiškėjas žino apie mokesčio permokos buvimą. Pareiškėjas sąmoningai neteikė prašymo grąžinti PVM permoką, nes nuolatos teikė PVM apmokestintas paslaugas ir žinojo, kad PVM permokos likutis nuolatos mažėja, kontroliavo PVM permokos likutį, kol jis naudojamas mokėtino PVM užskaitymui abipusiai patogiu būdu. Kadangi PVM permokos užskaitymas visais metais nuo 2013 m. vyko sklandžiai, niekuomet nė vienai pusei nekilo klausimų dėl PVM permokos likučio ar savalaikio deklaruoto PVM nesumokėjimo, likučių suderinimo aktas pareiškėjui nebuvo reikalingas.

26. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A8-1622/2006. Pareiškėjas iš apelianto pateiktos informacijos daro išvadą, kad bylos esmė ir atitinkamai nutartis yra sietina su mokesčio permokos susidarymo datos, nuo kurios yra skaičiuojama mokesčio permokos grąžinimo termino senatis, nustatymu. Pareiškėjas neginčija mokesčio permokos susidarymo datos, tačiau tvirtina, kad pareiškėjo veiksmai, susiję su kas mėnesiniu (nuo 2019 m. liepos 1 d. – kas ketvirtiniu) PVM deklaracijų teikimu, nuolatiniu mokesčio permokos likučio sekimu (vizualiai „Mano VMI“ el. sistemoje ir raštu buhalteriniuose dokumentuose) ir mokėtino PVM sumokėjimu (užskaitymu) būtent iš šio mokesčio permokos likučio (sąmoningai nedarant papildomo bankinio pavedimo mokėtino PVM sumai apmokėti iki įstatymais numatyto termino), yra veiksmai, liudijantys, kad pareiškėjas žinojo ir žino apie mokesčio permokos likutį ir visuomet siekė jį susigrąžinti (užskaityti).

27. Pareiškėjas neprieštarauja atsakovo pateiktam Komentarui, nes minimame dokumente yra sakoma, kad vertinant, ar mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permokos (skirtumo) buvimą ir siekia ją susigrąžinti turi būti vertinama konkrečių faktinių aplinkybių visuma, ir įvardinti dokumentai, galintys būti įrodymu, kad mokesčių mokėtojas žinojo apie mokesčio permokos (skirtumo) buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), išvardinti kaip galimi pavyzdžiai, ir tų dokumentų sąrašas nėra įvardintas kaip baigtinis. Tačiau pareiškėjas nesutiko su apelianto interpretacija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iki 2020 m. sausio 30 d. prašymo grąžinti PVM mokesčio permoką neatliko jokio veiksmo, liudijančio, kad jis žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad MAĮ 3 straipsnio 5 dalis įvardina, kad „Visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai”, o MAĮ 10 straipsnis apibrėžia, kad „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“.

28. Pareiškėjui yra žinoma, kad jo išvardintus veiksmus, liudijančius, jog jis žinojo apie PVM permoką, pati VMI pripažįsta pakankamais įrodymais apie tai, kad įmonė žino apie PVM permokos buvimą ir siekia ją įskaityti, ir diskutuojamas senaties terminas turi būti perskaičiuojamas, kaip numatyta MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta kopija VMI rašto dėl PVM permokos atstatymo kitai įmonei: esant analogiškoms aplinkybėms, kaip ir pareiškėjo atveju, VMI priėmė visiškai priešingą sprendimą. Minėta įmonė 2020 m. sausio 31 d. pateikė paaiškinimą VMI dėl susidariusios PVM permokos (skirtumo). VMI nurodė, kad atsižvelgiant į pateiktą įmonės paaiškinimą, galima daryti prielaidą, jog įmonė nemokėjo mokesčių, neteikė VMI prašymų grąžinti (įskaityti) mokesčių permokas, žinodama apie tai, kad turi mokesčių permokų (skirtumo) ir jos mokestinės prievolės bus įvykdytos. Pačios VMI rašte nurodyta, kad tokia aplinkybė vertinama kaip veiksmas, liudijantis tai, kad mokesčių mokėtojas žino apie mokesčių permokos / skirtumo buvimą ir siekia ją įskaityti.

29. Pareiškėjo nuomone, toks prieštaringas to paties MAĮ interpretavimas skirtingoms įmonėms prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, numatančiam, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, ir prieštarauja MAĮ 6 straipsniui.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VMI, reikalaudama iš pareiškėjo įvairių dokumentų, niekuomet neatsiuntė pareiškėjui jokio priminimo / įspėjimo / pranešimo apie pagal artėjantį PVM permokos senaties suėjimo terminą ir ketinamą pareiškėjo lėšų nurašymą / neįskaitymą, kaip to reikalautų gero ir sąžiningo verslo praktika. Pareiškėjas apie VMI ketinimą nusirašyti PVM permokos likutį sužinojo atsitiktinai iš panašia veikla užsiimančių įmonių. Sužinojęs apie tokius atvejus, pareiškėjas 2020 m. sausio 30 d. parašė prašymą VMI grąžinti PVM permokos likutį į pareiškėjo sąskaitą, tačiau gavo VMI Sprendimą negrąžinti ir neįskaityti permokos likučio dėl senaties. Pareiškėjo nuomone, tai prieštarauja vienai iš MAĮ 19 straipsnio nuostatų: „1. Pagrindiniai Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai yra: 1) padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas“. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-442/2018.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti PVM permoką suėjus MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytam mokesčio permokos grąžinimo senaties terminui.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustatė, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją.

34. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

35. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą Inspekcijos Sprendimą panaikino dėl to, kad Inspekcijos Sprendimas, teismo nuomone, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas žinojimą apie mokesčio permokos buvimą grindžia veiksmu – PVM deklaracijų pateikimu ir mažesnio PVM mokėjimu, nei nurodyta PVM deklaracijose. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, konstatavo aplinkybę, jog Bendrija žinojo apie PVM permoką, tačiau atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jos siekio susigrąžinti (įskaityti) PVM permoką, mokant mažesnes PVM sumas, nei nurodyta PVM deklaracijose.

37. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų – apeliantas neįrodinėja, kad jo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymą, kad ginčijamu sprendimu įvertino ginčui spręsti reikšmingą aplinkybę, o būtent tai, kad Bendrija ne tik teikė PVM deklaracijas, bet ir mokėjo mažesnį PVM. Darytina išvada, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nenuginčijo.

38. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes – Sprendime atsakovas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo siekio susigrąžinti (įskaityti) PVM permoką, mokant mažesnes PVM sumas. Taip pat atsakovas nenustatė, ar pareiškėjo teiginiai atitinka tikrovę – ar buvo mokamos mažesnės PVM sumos, ar tai buvo daroma dėl siekio susigrąžinti (įskaityti) PVM permoką. Šios aplinkybės yra reikšmingos taikant MAĮ 87 straipsnio 13 dalį, kadangi įstatymų leidėjas jose numatė, kad permoką grąžinama jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per atitinkamą šio Įstatymo 68 straipsnyje nurodytą mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminą ji skaičiuojant nuo mokesčių mokėtojo atlikto veiksmo, liudijančio tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), dienos.

39. Taigi, byloje įrodyta, kad ginčijame Įsakyme nebuvo nustatyti reikiami objektyvūs duomenys, o jų neįvertinus, įsakyme motyvų išdėstymas nėra adekvatus ir pakankamas. Taigi Atsakovas pažeidė teisę nurodytą šios nutarties 33-35 p.

40. Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė