faf938ef-69c8-43ee-9a4d-bcdc04343fad · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. eI2-4363-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2020 m. gruodžio 2 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės, vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo C. A. K. (C. A. K.) skundÄ Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas C. A. K., atstovaujamas advokato Vytauto MerkÅ¡aičio, kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Kauno skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimÄ Nr. SP9-13-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio C. A. K. grÄ Å¾inimo į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ â€œ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkinti;

2) įpareigoti Departamento Kauno skyrių priimti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iÅ¡davimo ir nacionalinei vizai gauti, neiÅ¡vykstant iÅ¡ Lietuvos Respublikos. Nurodo, kad Departamento Kauno skyrius priėmė sprendimÄ dėl pareiÅ¡kėjo grÄ Å¾inimo į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ . Remdamasis Lietuvos Respublikos „Užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgdamas į Å¡io įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Å¡io įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių bÅ«tų draudžiama pareiÅ¡kėjÄ grÄ Å¾inti į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ , nusprendė įpareigoti pareiÅ¡kėjÄ savanoriÅ¡kai iÅ¡vykti į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t.y. iki 2020 m. liepos 30 d.

PareiÅ¡kėjo teigimu, nors ginčijamame sprendime Departamentas remiasi Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi ir kaip nurodoma, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nei faktinės aplinkybės, nei jų vertinimas ginčijamame sprendime nėra iÅ¡dėstyti. PareiÅ¡kėjas, be kita ko, nesutinka ir su ginčijamo sprendimo iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjas yra Lietuvos Respublikoje ir Å engeno erdvėje neteisėtai nuo 2020 m. birželio 9 d. (22 dienas). PareiÅ¡kėjas cituodamas minėto įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad priimant sprendimÄ dėl pareiÅ¡kėjo grÄ Å¾inimo į kilmės Å¡alį, nebuvo atsižvelgta ir įvertintos Ä®statymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės, o bÅ«tent pareiÅ¡kėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, socialiniai ir kiti ryÅ¡iai su Lietuvos Respublika, taip pat nebuvo atsižvelgta ir į pareiÅ¡kėjo Å¡eimyninius ryÅ¡ius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, į tai, jog pareiÅ¡kėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui ar vieÅ¡ajai tvarkai.

PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kina, jog į Lietuvos RespublikÄ jis atvyko 2014 m. mokymosi tikslais, studijuoti Kauno kolegijoje turizmo ir vieÅ¡bučių vadybÄ . Tuo pagrindu pareiÅ¡kėjui buvo iÅ¡duota viza ir laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo pratęsiamas vieneriais metais iki pareiÅ¡kėjo studijų aukÅ¡tojoje mokykloje. Tačiau, pareiÅ¡kėjo tvirtinimu, dėl nesusikalbėjimo tarp Kauno kolegijos ir Kauno migracijos skyriaus, pareiÅ¡kėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo pratęstas.

Kauno migracijos skyrius reikalavo, kad pareiÅ¡kėjas pateiktų studijų sutartį, tuo tarpu Kauno kolegija atsisakė pratęsti studijų sutartį su pareiÅ¡kėju, kol jam nebus pratęstas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiÅ¡kėjas pateko į tam tikrÄ aklavietę dėl institucijų nesusikalbėjimo. PareiÅ¡kėjas nurodo, jog 2016 m. susipažino su Lietuvos Respublikos piliete V. R.. Su pastarÄ ja pradėjo kartu gyventi, vesti bendrÄ Å«kį, iÅ¡sinuomojo bÅ«stÄ . Pažymi, jog 2020 m. vasario 20 d. pareiÅ¡kėjas ir jo sužadėtinė V.

R. susilaukė sÅ«naus Nikitos A. K.. PareiÅ¡kėjo vertinimu, kadangi jo sÅ«nui buvo suteikta Lietuvos pilietybė, vaiko motina taip pat Lietuvos pilietė, o pareiÅ¡kėjas įraÅ¡ytas vaiko tėvu, laikytina, jog jis nori ir turi tikslÄ toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jį sieja glaudÅ«s Å¡eimyniniai, socialiniai ir kiti ryÅ¡iai. PareiÅ¡kėjo įsitikinimu, įvykdžius ginčijamÄ sprendimÄ ir pareiÅ¡kėjui savanoriÅ¡kai iÅ¡vykus arba priverstinai jį iÅ¡siuntus į kilmės Å¡alį, jis prarastų ryšį su savo Å¡eima.

Be to, pareiškėjo teigimu, jis yra vienintelis šeimos maitintojas, galintis pasirūpinti finansiškai tiek savimi, tiek sužadėtine ir mažamečiu sūnumi. Neturint laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negali įsidarbinti, todėl jam ir jo šeimai finansiškai padeda artimieji, gyvenantys N. F. Respublikoje, periodiškai atsiųsdami pinigų. Taigi, pareiškėjo teigimu, jis turi pajamų ir finansinių galimybių gyventi Lietuvos Respublikoje ir pasirūpinti savo šeima.

Anot pareiÅ¡kėjo, esant susiklosčiusiai situacijai, kuomet įvykdžius ginčijamÄ sprendimÄ ir pareiÅ¡kėjui savanoriÅ¡kai iÅ¡vykus arba priverstinai iÅ¡siuntus jį į kilmės Å¡alį, pareiÅ¡kėjas nebetektų galimybės auklėti ir prižiÅ«rėti savo vaikÄ , rÅ«pintis jo sveikata, iÅ¡laikyti jį, sudaryti palankias sÄ lygas visapusiÅ¡kai ir harmoningai vystytis, tokiu bÅ«du pažeidžiant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nuostatas (CK, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Konstitucijos ir kt.).

Apibendrindamas skundo argumentus, pareiÅ¡kėjas nurodo, jog visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį, t.y. nuo 2014 m. rugsėjo mėn. pareiÅ¡kėjui gyvenant Lietuvos Respublikoje savaime susiklostė nuolatinės gyvenamosios vietos socialiniai ryÅ¡iai, o per Å¡eÅ¡erių metų laikotarpį Lietuvos Respublikoje gyvenimo laikotarpį susiformavo tvirti ryÅ¡iai su čia gyvenančiais asmenimis. Todėl, pareiÅ¡kėjo vertinimu, atsakovas, pažeisdamas Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priėmė nepagrįstÄ ir neproporcingÄ sprendimÄ , kuris jo manymu, turėtų bÅ«ti naikintinas.

Atsakovas Departamentas su pareiÅ¡kėjo skundo argumentais nesutinka ir praÅ¡o skundÄ atmesti. Departamentas nurodo, jog pareiÅ¡kėjo skundo argumentas dėl pareiÅ¡kėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir Å engeno erdvėje laikotarpio, yra deklaratyvaus pobÅ«džio. Atsakovo nuomone, pareiÅ¡kėjas minėtų Departamento ginčijamu sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigia savo skunde nurodytais argumentais arba pateiktais įrodymais. Kaip ir nepagrįstus vertina pareiÅ¡kėjo argumentus, jog Departamentas ginčijamame sprendime nevertino Ä®statymo 128 straipsnyje numatytų aplinkybių – pareiÅ¡kėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiko, socialinių ir kitų ryÅ¡ių, pareiÅ¡kėjo Å¡eimyninių ryÅ¡ių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, jog Ä®statymo 125 straipsnyje yra nustatyti grÄ Å¾inimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal Ä®statymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ , sprendimas grÄ Å¾inti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimÄ dėl užsieniečio grÄ Å¾inimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių bÅ«tų draudžiama priimti tokį sprendimÄ ), o bÅ«tent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, Å¡eiminiai ryÅ¡iai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryÅ¡iai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo Å¡vietimo programÄ (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobÅ«dį ir mastÄ .

Patikina, jog ginčijamame sprendime nurodyta, jog Departamentas priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , atsižvelgė į Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Å iÄ faktinę aplinkybę patvirtina ir tai, kad Departamentas ginčijamu sprendimu pareiÅ¡kėjui nustatė maksimalų Ä®statymo 127 straipsnio 1 dalyje numatytÄ terminÄ savanoriÅ¡kai iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos. PaaiÅ¡kina, jog pareiÅ¡kėjui 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo iÅ¡duotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 22 d.

PareiÅ¡kėjas dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo į DepartamentÄ kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., tačiau Departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimÄ neiÅ¡duoti pareiÅ¡kėjui leidimo laikinai gyventi, nes pareiÅ¡kėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, vieÅ¡ai tvarkai ir žmonių sveikatai. Å i aplinkybė pareiÅ¡kėjui yra žinoma, nes pareiÅ¡kėjas minėtÄ Departamento sprendimÄ buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi pareiÅ¡kėjo skundÄ priimti atsisakė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio nutartimi minėtÄ Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistÄ .

Nesutikdamas su pareiÅ¡kėjo argumentais, jog sprendimas iÅ¡siųsti pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos nepagrįstai apribotų pareiÅ¡kėjo ir jo Å¡eimos narių teises į asmeninį ir Å¡eimyninį gyvenimÄ , bÅ«tų pažeista vaiko teisė gyventi su abiem tėvais, atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl pareiÅ¡kėjo grÄ Å¾inimo į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ , o ne dėl pareiÅ¡kėjo iÅ¡siuntimo į kilmės Å¡alį. Pažymi, jog ginčijamu sprendimu pareiÅ¡kėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos RespublikÄ .

Pareiškėjui savanoriškai išvykus iš Lietuvos Respublikos suteikiama galimybė vėl kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Departamento nuomone, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, pritaikytos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas.

Todėl, Departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VieÅ¡ojo administravimo nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl D. S., kuriuo pareiÅ¡kėjas įpareigotas savanoriÅ¡kai iÅ¡vykti į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ , teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis bylos raÅ¡ytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėjui 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo iÅ¡duotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 22 d.

PareiÅ¡kėjas dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo į DepartamentÄ kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., tačiau Departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimÄ neiÅ¡duoti pareiÅ¡kėjui leidimo laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad pareiÅ¡kėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, vieÅ¡ajai tvarkai bei žmonių sveikatai. PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi pareiÅ¡kėjo skundÄ atsisakė priimti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio nutartimi minėtÄ Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistÄ .

Departamentas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiÅ¡kėjas nuo 2020 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikoje ir Å engeno erdvėje buvo neteisėtai 2020 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. SP9-13-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio C. A. K. grÄ Å¾inimo į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ â€œ, kuriuo įpareigojo pareiÅ¡kėjÄ savanoriÅ¡kai iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 2020 m. liepos 30 d. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, motyvuojant tuo, kad nuo 2020 m. birželio 9 d. pareiÅ¡kėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, neturėdamas vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – UTPÄ®), taip pat UTPÄ® įgyvendinantys teisės aktai. UTPÄ® 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytÄ laikÄ savanoriÅ¡kai privalo iÅ¡vykti į tÄ Europos SÄ jungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę bÅ«ti ar gyventi.

Ä®statymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grÄ Å¾inti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pagal Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimÄ iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos, sprendimÄ grÄ Å¾inti užsienietį į užsienio valstybę arba iÅ¡siųsti užsienietį iÅ¡ Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo:

1) buvimo Lietuvos Respublikoje laikÄ ;

2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje;

3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryÅ¡ius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo Å¡vietimo programÄ (programas);

4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobÅ«dį ir mastÄ . Pagal Ä®statymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama iÅ¡siųsti arba grÄ Å¾inti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali bÅ«ti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iÅ¡ kurios jis gali bÅ«ti vėliau nusiųstas į tokiÄ valstybę. Užsienietis neiÅ¡siunčiamas iÅ¡ Lietuvos Respublikos arba negrÄ Å¾inamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniÅ¡kai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu bÅ«du baudžiamas (Ä®statymo 130 straipsnio 2 dalis).

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų Å¡alių piliečių grÄ Å¾inimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva) preambulės Å¡eÅ¡toje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos SÄ jungos teisės principus sprendimai pagal Å¡iÄ direktyvÄ turėtų bÅ«ti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grÄ Å¾inimo į užsienio valstybę klausimÄ , nesvarbu, kokia procedÅ«ra naudojama (įpareigojimo iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos ar iÅ¡siuntimo iÅ¡ Lietuvos Respublikos), paaiÅ¡kėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių Å¡io užsieniečio grÄ Å¾inimas į užsienio valstybę, gali bÅ«ti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo bÅ«ti visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai įvertintos prieÅ¡ priimant sprendimÄ dėl asmens grÄ Å¾inimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grÄ Å¾inti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl iÅ¡siuntimo priimami raÅ¡tu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informacijÄ apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, matyti, kad sprendimai, susiję su grÄ Å¾inimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritorijÄ ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės bÅ«ti toje valstybėje narėje.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiÅ¡kėjui 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo iÅ¡duota viza ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. PareiÅ¡kėjas dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo į DepartamentÄ kreipėsi 2016 m. birželio 15 d., tačiau Departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimÄ neiÅ¡duoti pareiÅ¡kėjui leidimo laikinai gyventi, todėl pareiÅ¡kėjas į Lietuvos RespublikÄ atvyko neteisėtai ir vėliau negavo leidimo ar teisės bÅ«ti Lietuvos Respublikoje.

Nors pagal Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritorijÄ ir vėliau negavus leidimo ar teisės bÅ«ti toje valstybėje narėje sprendimas gali bÅ«ti pateiktas ir standartine forma, tačiau reikėtų įvertinti ir paties ginčijamo Sprendimo turinį. Ä®vertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime nurodyti tik atitinkami Ä®statymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas individualus administracinis aktas, tačiau nepaaiÅ¡kinta, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai faktinei situacijai.

Nors jame formaliai nurodyta, kad įvertintos Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, tačiau tai Sprendime niekaip neatsispindi. Pažymėtina, kad vienas iÅ¡ pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant vieÅ¡Ä jį administravimÄ (VAÄ® 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra įstatymo virÅ¡enybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais bÅ«tų pagrįsti įstatymais.

VAÄ® 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi bÅ«ti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi bÅ«ti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra konstatavęs, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiÅ¡kia, jog akte turi bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktÄ ; motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas.

Å i teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai bÅ«tų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas negali bÅ«ti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAÄ® 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iÅ¡ esmės, kas sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ jį panaikinti. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas SprendimÄ , žinojo aplinkybes, jog pareiÅ¡kėjas yra su Lietuvos RespublikÄ saistomas socialiniais, Å¡eimyniniais ryÅ¡iais. Pats Departamentas patvirtina, jog priimant sprendimÄ buvo įvertintos Å¡ios aplinkybės. Ir nors pareiÅ¡kėjo vertinimu, tai buvo pagrindas atsakovui taikyti Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalį, Sprendimui nesant tinkamai motyvuotam, teismui nėra įmanoma patikrinti, ar minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos.

Pažymėtina ir tai, jog atsakovas priimdamas sprendimÄ , neatsižvelgė į tai, jog pareiÅ¡kėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui ar vieÅ¡ajai tvarkai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad konstatavus, jog UTPÄ® 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus iÅ¡siųstas iÅ¡ Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės bÅ«ti įteisintas. Atitinkamai UTPÄ® 128 straipsnio 3 dalis negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam iÅ¡duoto leidimo galiojimui, neiÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

PrieÅ¡ingas UTPÄ® nuostatų aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų, jog UTPÄ® 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iÅ¡ esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos, o UTPÄ® 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto (faktiÅ¡kai) bÅ«tų vertinamos ne priimant sprendimÄ tokį asmenį iÅ¡siųsti, o tuomet, kai jis, bÅ«damas užsienio valstybėje, pateiktų naujÄ praÅ¡ymÄ dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje iÅ¡davimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

Atsižvelgiant į tai ir įvertinus Ä®statymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes palankiai pareiÅ¡kėjui, jam siÅ«lytina kreiptis pakartotinai į DepartamentÄ dėl vizos ar leidimo iÅ¡davimo ir pastarojo pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo atsisakymas priimti paneigtinas tuo pagrindu, jog jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei reikalaujant, kad jis turėtų iÅ¡vykti ir pateiktų naujÄ praÅ¡ymÄ jau bÅ«damas užsienio valstybėje. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, pritaria pareiÅ¡kėjo skundo argumentams, jog sprendimas yra formalus, priimtas nesilaikant pagrindinių taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant administracinį aktÄ .

Sprendimas iÅ¡ esmės yra grindžiamas tik teisės aktų nuostatomis, jame nenurodomos tokio sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai. Todėl pareiÅ¡kėjas pagrįstai tvirtina nesupratÄ s kuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas. Å ių aplinkybių konstatavimas (kad pareiÅ¡kėjas nesuprato sprendimo priėmimo priežasčių ir motyvų) įgalina teisėjų kolegijÄ konstatuoti, jog padaryti VAÄ® 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai, kurie paneigia priimto sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

Konstatavus ginčijamo sprendimo neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ , pareiÅ¡kėjo skundas patenkinamas, panaikinant Departamento sprendimÄ (ABTÄ® 88 straipsnio 2 punktas). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo C. A. K. (C. A. K.) skundÄ patenkinti. Panaikinti Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimÄ Nr. SP9-13-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio C.

A. K. grÄ Å¾inimo į (duomenys neskelbtini) RespublikÄ â€œ. Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjos Egidija Puzinskaitė Rasa Ragulskytė-Markovienė Eglė Žulytė-Janulionienė