2015-12-15 Nr. BB-5186-1-50-1-00223-2012-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-604-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00223-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.1.13;

2.3.6.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Iš D. J. ir R. Z. solidariai nukentėjusiajam A. Š. priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas. Be to, iš D. J. ir R. Z. solidariai civiliniam ieškovui Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 14 915,12 Eur turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nutartimi nuteistojo R. Z. gynėjos advokatės K. R. ir nuteistojo D. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu nuteistas ir R. Z., tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra priimta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., apie 2.50 val., Panevėžyje, kieme tarp Nemuno g. 14 ir 16 namų, veikdamas bendrininkų grupe su R. Z., keršydami A. Š. dėl ankstesnio konflikto su jais ir galbūt padegtų R. Z. buto, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), durų, užpuolė A. Š. ir bendrais veiksmais sudavė daugybinius smūgius rankomis, kojomis ir metaliniais vamzdžiais nukentėjusiajam į galvos sritį, padarydami jam sumušimus veide, dešinio smilkinkaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, dėl to išsivystė smegenų suspaudimas, pabrinkimas, koma, dešinio plaučio uždegimas, taip tyčia sunkiai sutrikdė A. Š. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų. Asmenų parodymai tampa įrodymais tik tada, kai jie, nepažeidžiant įstatyme numatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 301 straipsnyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl teismas, kiek tai susiję su asmenų parodymais, priimdamas nuosprendį, gali remtis tik teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymais arba asmenų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, jei jie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti asmens parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi. BPK 242 straipsnyje nurodyta, kad teismas nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad proceso šalims turi būti sudaromos vienodos galimybės teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-83-699/2015).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas išvadą dėl jo kaltumo pagrindė liudytojos D. M. parodymais, kad ji iš balso atpažino D. J., kaip asmenį, buvusį toje vietoje, kur buvo mušamas žmogus. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą teisme liudytoja niekada tokių parodymų nedavė, o šie parodymai yra perkelti iš kaltinamojo akto, todėl pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 242, 301 straipsnius, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai neišnagrinėtais įrodymais. Šį pažeidimą jis nurodė paduotame apeliaciniame skunde ir, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prašė perklausyti pirmosios instancijos teisme daryto teisiamojo posėdžio garso įrašo dalį, kurioje fiksuoti liudytojos D.

M. parodymai. Pažeisdamas BPK 7 straipsnį, 324 straipsnio 4 dalį, apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, suvaržydamas jo teisę į teisingą baudžiamąjį procesą. Atmesdamas jo apeliacinio skundo argumentą dėl liudytojos D. M. parodymų iškreipimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į liudytojos D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, užfiksuotus bylos 1 tome 118-120 lapuose, tačiau šie liudytojos parodymai nebuvo perskaityti teisme BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, todėl šiais parodymais nei priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nei atmetant apeliacinį skundą, negalėjo būti vadovaujamasi.

Be to, kaip jau minėta, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti asmens parodymai negali turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-699/2015). Dėl to darytina išvada, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 242, 301 straipsnių pažeidimų neištaisė, o priešingai, buvo šališkas, pažeidė rungimosi principą, netenkino prašymo pagarsinti garso įrašo dalies, nors tokia teisė yra numatyta BPK 324 straipsnio 4 dalyje, atmesdamas skundą rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo ištirti nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, t. y. padarė esminius BPK pažeidimus.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nes skyrė straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį atitinkančią bausmę, nors nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, o anksčiau jis nebuvo teistas. Be to, teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis yra teistas Vokietijoje, nes BK 97 straipsnio 1 dalies nuostata, kuria numatyta, kad sprendžiant dėl asmens teistumo atsižvelgiama ir į kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, negaliojo veikos padarymo metu ir dėl to negalėjo būti jam taikoma. Priešingi apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė dėl netinkamo BK 54 straipsnio 2 dalies, 97 straipsnio 1 dalies taikymo neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties, savo dydžiu yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui, todėl turėjo būti sumažinta, tačiau nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. J. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Liudytoja D. M. buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, skelbiant rašytinę medžiagą buvo paskelbtas šios liudytojos apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolas. Skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalys, kuriose nurodoma, ką paaiškino liudytoja D. M., atitinka teismo posėdžio protokolą ir byloje paskelbtą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Svarbu ir tai, kad D. J. nepateikė pastabų dėl teismo posėdžio protokolo, be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas nurodė, jog įrodymų tyrimo atlikti nereikia. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti gynėjo prašymą išklausyti teismo posėdžio garso įrašo dalį negali būti vertinamas kaip BPK 324 straipsnio 4 dalies pažeidimas. Be to, teismas motyvavo, kodėl atmeta šį prašymą, priimtoje nutartyje argumentavo, kodėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai dėl D. M. parodymų dėl vaikinų įvardijimo iškreipimo. Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas. Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes BPK 20 straipsnio 5 dalis. Prokurorės nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme D. J. buvo suteiktos visos įstatyme numatytos teisės, jos nebuvo suvaržytos.

Prokurorė nurodo, kad nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl to, kad teismai jį vertino kaip teistą asmenį. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai nurodė, jog D. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, nuteistas tik po nusikalstamos veikos padarymo. Nors skunde pagrįstai teigiama, kad nuosprendyje nurodomas jo teistumas pagal Vokietijos teismo nuosprendį ir veikos padarymo metu negaliojo BK 97 straipsnio 1 dalies redakcija, įvirtinanti pareigą teismui atsižvelgti į teistumą pagal kitos Europos Sąjungos valstybės teismo apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau ši aplinkybė reikšmės skiriant D. J. bausmę neturėjo, nes jis buvo teistas ir Lietuvos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, kuris priimtas po nusikalstamos veikos, už kurią D. J. nuteistas šioje byloje, padarymo.

Prokurorės nuomone, nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl per griežtos bausmės jam paskyrimo, nes teismas, kaip to reikalaujama BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 2 dalyje, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skyrė vienintelę BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis atitinka vidurkį. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo D. J. skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis prižįstamas teisingu ir pagrįstu. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo nepažeisdamas kitų bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka reikalavimų. Dėl to byloje nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų teismo baigiamiesiems aktams pakeisti ar panaikinti.

Nuteistojo D. J. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 7, 242, 301, 324 straipsnių pažeidimų

Kasatorius nurodo, kad teismai pagrįsdami baigiamuosius aktus teisiamajame posėdyje neištirtais liudytojos D. M. parodymais, iš esmės pažeidė BPK 242, 301 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas jo gynėjo prašymą perklausyti teisiamojo posėdžio garso įrašo dalį, fiksuojančią liudytojos D. M. parodymus, iš esmės pažeidė ir BPK 7 straipsnį, 44 straipsnio 5 dalį ir 324 straipsnio 4 dalį.

Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus, o vadovaudamasis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, dėl to šie duomenys savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau gali būti svarbūs teismui vertinant kitus byloje teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolo palyginimo matyti, kad šios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos D. M. parodymais. Kita vertus, šis įrodymų vertinimo trūkumas šiuo atveju nelaikytinas esminiu procesiniu pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad išvada dėl D.

J. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta nukentėjusiojo A. Š., liudytojų A. M., R. R., A. K., N. Ž., A. D. ir kitų asmenų parodymais, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, specialisto išvada Nr. 140-(6647)-IS1-4303, kuria nustatyta, kad ant D. J. kelnių ir batų rasta žmogaus kraujo, kurio genotipas sutampa su A. Š. genotipu, ir kitais įrodymais. Dėl to liudytojos D. M. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinami kaip įrodymas, lėmęs ar turėjęs didelės reikšmės teismui darant išvadas apie faktines bylos aplinkybes.

Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas tiesiogiai ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos D. M. parodymais nesirėmė, todėl kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti.

Pagal BPK 324 straipsnio 4 dalį teismo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali būti perskaitytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir kiti toje byloje priimti nuosprendžiai arba nutartys, taip pat pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas arba jo dalys. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo D. J. gynėjas pateikė prašymą perklausyti liudytojos D. M. parodymų teisiamojo posėdžio metu garso įrašą. Kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo rašomas teisiamojo posėdžio protokolas, kuriame, be kita ko, aprašyti liudytojos D. M. šios instancijos teisme duoti parodymai. Dėl šio protokolo nei pats D. J., nei jo gynėjas jokių pastabų nepareiškė. Pateikdamas prašymą apeliacinės instancijos teismui perklausyti teisiamojo posėdžio garso įrašo dalį, kurioje užfiksuoti D. M. parodymai, D. J. gynėjas motyvavo tuo, kad liudytojos D. M. parodymai iškreipti nuosprendyje, o to, kad jie būtų iškreipti teisiamojo posėdžio protokole, nenurodė ir to neginčijo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį D. J. gynėjo prašymą, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad teisiamojo posėdžio protokolo teisingumas nėra ginčijamas, pažeidė BPK 324 straipsnio 4 dalį. Nenustačius BPK 324 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 44 straipsnio 5 dalyje numatytą kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisę į teisingą teismą.

Dėl netinkamo BK 54 straipsnio 2 dalies, 97 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes teismas nepagrįstai atsižvelgė į jo teistumą, be to, skyrė jam bausmę, atitinkančią sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, nors nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šie argumentai nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. J., atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą (tyčinė veika), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta), D. J. asmenybę (teistas vieną kartą už nesunkų nusikaltimą, kurį įvykdė prieš nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje, bausmę atlikęs, teistas laisvės atėmimo bausme Vokietijoje, bausmės vykdymą atidedant, baustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centre neregistruotas, jo asmenybė gyvenamoje vietoje apibūdinama patenkinamai, nuosprendžio priėmimo metu nebuvo duomenų, kad jis mokytųsi ar dirbtų, žalos neatlygino ir nesistengė sumažinti veikos padarinių, jo padaryto nusikaltimo padariniai niekada neišnyks), taip pat nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. Įvertinęs šią aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas skyrė D. J. ne bausmės vidurkį atitinkančią, bet mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę (skaičiuojant vidurkį atsižvelgiama ir į minimalią BK 50 straipsnio 2 dalyje nurodytą laisvės atėmimo bausmės trukmę – 3 mėnesiai). Nenustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, ignoruotų kurią nors svarbią nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę apibūdinančią aplinkybę, nesilaikytų normos sankcijos ribų ar netinkamai motyvuotų savo sprendimą.

Pažymėtina, kad kasatoriaus argumentas dėl atsižvelgimo į kitos Europos Sąjungos valstybės priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstas, nes ši aplinkybė teismo buvo įvertinta tik kaip apibūdinanti kaltininko asmenybę, o baudžiamasis įstatymas įpareigoja teismą ją vertinti (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Išvadą, kad teistumas pagal kitos Europos Sąjungos apkaltinamąjį nuosprendį neturėjo jokios kitokios teisinės reikšmės skiriant bausmę D. J., rodo ir aplinkybė, kad teismas į ją, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 1 dalimi, BK 56 straipsnio 1 dalimi, neatsižvelgė, nes D. J. recidyvistu nelaikė ir bausmės jam, kaip recidyvistui, neskyrė.

Konstatuotina, kad kasacinis skundas nepagrindžia išvados, kad teismas, skirdamas bausmę, nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiami nuosprendis ir nutartis pripažintini teisėtais, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas