2021-06-30 Nr. AB-13687-3-65-3-00182-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-435-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00182-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. L. (V. L.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. (V. L.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. L. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 128-88 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės V. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimu nustatytą įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos vykdymą.

Pareiškėja nurodė, kad nesustabdžius Sprendimo dėl jos įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. gegužės 21 d., bus padaryta didelė ir neatitaisoma žala. Pareiškėja dirba bendrovėje, kuri teikia darbuotojų nuomos paslaugas. Tuo atveju, jeigu pareiškėja privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai dar jos skundas dėl neteisėto Sprendimo panaikinimo bus neišnagrinėtas, vietoje jos darbdavys bus priverstas įdarbinti kitą asmenį, dėl to pareiškėja praras darbą ir, grįžusi į Lenkijos Respubliką, taps bedarbe, neturės darbo vietos, kurios pagrindu buvo suteikta darbo viza. Dėl šios priežasties pareiškėja privalės išvykti į (duomenys neskelbtini) ir praras pajamas.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi pareiškėjos V. L. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nustatė, kad atsakovas 2021 m. balandžio 21 d. priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo V. L., (duomenys neskelbtini) pilietę, savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. gegužės 21 d. Sprendime nurodyta, jog pareiškėja, turėdama (duomenys neskelbtini) biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2027 m. kovo 7 d., į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. vasario 26 d. iš Lenkijos Respublikos, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta šio nutarimo 2.1.2.1.–2.1.2.18 punktuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad procesiniame įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjos teiginiai, kad ji praras darbą, nebeturės darbo vietos, kurios pagrindu buvo suteikta darbo viza, ir privalės išvykti į (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, jog tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neįrodė būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos, t. y. jog nesiėmus užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

III. Pareiškėja V. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti įpareigojimą iki 2021 m. gegužės 21 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju buvo abi ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą nutartį.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad skundžiama nutartis yra priimta akivaizdžiai skubotai ir nepagrįstai. Teismas nutartyje pasisakė tik dėl tariamai neįrodytos žalos ir neva nepateiktų įrodymų, tačiau dėl tikėtinai pagrindžiamo reikalavimo pagrįstumo apskritai net nepasisakė, nors yra privalomos dvi sąlygos pagrindui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja teisėtai gyvena (yra deklaravusi nuolatinę gyvenamąją vietą) Lenkijos Respublikoje pagal šios šalies teisės aktus, todėl ji laikoma Europos ekonominės erdvės teisėta gyventoja. Priimant skundžiamą nutartį netinkamai arba apskritai nebuvo vertinti su skundu dėl Sprendimo pateikti leistini rašytiniai įrodymai prieduose (darbo leidimas, komandiruotės įsakymas ir kt.). Nutraukus darbo sutartį, panaikinus darbo leidimą, pareiškėja neturės teisės gyventi Lenkijos Respublikoje.

Pareiškėja teigia, jog apie skundžiamą nutartį informavo savo darbdavį. Darbdavys ją įspėjo, kad tuo atveju, jeigu nebus sustabdytas Sprendimas, Bendrovė nutrauks su ja sudarytą darbo sutartį ir darbo leidimas, kurio pagrindu pareiškėjai buvo suteikta teisė gyventi Lenkijos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, bus panaikintas. Būtent darbo leidime tiksliai nurodyta, jog darbuotojas priimamas dirbti pas darbdavį UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje. Taigi tuo atveju, jeigu nebus taikyta pareiškėjos pasirinkta užtikrinimo priemonė, ji negalės dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje, bus panaikintas darbo leidimas, nutraukta darbo sutartis ir ji privalės nedelsdamas išvykti iš Lenkijos Respublikos bei Europos Sąjungos.

Pareiškėja nurodo, kad ji, teikdama skundą ir prie jo pridėdama įrodymus, įrodė užtikrinimo priemonės taikymo reikalingumą bei nurodė padarinius, kilsiančius tuo atveju, jeigu nebūtų taikyta jos pasirinkta užtikrinimo priemonė. Jeigu nebus sustabdytas Sprendime numatytas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjai bus sukelta didelė žala – bus panaikintas darbo leidimas, nutraukta darbo sutartis, sudaryta tarp jos ir darbdavio, pareiškėja privalės nedelsdama išvykti iš Europos Sąjungos, praras darbą ir pajamas. Be to, pareiškėja privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos per atsakovo Sprendime nurodytą terminą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 127 straipsnio 2 dalyje yra numatytas privalomas įpareigojimas, t. y. pareiškėja privalo išvykti ir tai nėra savarankiškas pasirinkimas. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjai numatytas įpareigojimas išvykti nėra priverstinis. Nevykdant priverstinio įpareigojimo išvykti, jai gali būti taikomos UTPĮ 133 straipsnyje numatytos sankcijos ar net administracinė/baudžiamoji atsakomybė. Taigi priverstinai vykdant įpareigojimą išvykti jai ne tik bus padaryta neatitaisoma žala, bet ir užkertamas kelias į tinkamą pasirengimą skundo dėl atsakovo Sprendimo nagrinėjimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos V. L. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Sprendimo galiojimą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti jos prašymą.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 128-88, kuriuo (duomenys neskelbtini) pilietė V. L. įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2021 m. gegužės 21 d. Be kita ko, Sprendime nurodyta, kad per nustatytą terminą pareiškėjai neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas ją išsiųsti iš šalies. Taigi pareiškėja visiškai nepagrįstai atskirajame skunde teigia, kad ginčijamu Sprendimu jai numatytas įpareigojimas išvykti yra „priverstinis“.

Prašymą taikyti jos nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas) pareiškėja iš esmės argumentuoja tuo, kad jos nepritaikius, bus padaryta reali ir sunkiai atitaisoma žala pareiškėjos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Pareiškėjos teigimu, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, bus panaikintas jos darbo leidimas, nutraukta darbo sutartis, pareiškėja privalės nedelsdama išvykti iš Europos Sąjungos, taigi praras darbą ir pajamas, be to, ji negalės tinkamai pasirengti skundo dėl atsakovo Sprendimo nagrinėjimui.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog nepritaikius pareiškėjos nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėja ateityje gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ir galimai prarasti darbą Lietuvoje, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Aplinkybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėja negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, taip pat nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja yra sudariusi teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu A. G., kuris pareiškėjos vardu ir pateikė teismui skundą. Todėl teigti, jog pareiškėja negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų, ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai, nėra jokio pagrindo. Taip pat akcentuotina, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį, proceso dalyvių, <...> dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), todėl esant pareiškėjos pageidavimui, ji galės ir pati asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, kaip minėta, pareiškėją šioje byloje atstovauja profesionalus atstovas, o byloje nėra duomenų, kad jau yra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies. Todėl minėti pareiškėjos argumentai (dėl darbo praradimo ir galimybės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui nebuvimo) negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę šiame proceso etape. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Ji, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymo suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti bei naudotis ne pagal paskirtį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjos V. L. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. L. (V. L.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė