2022-06-15 Nr. AB-16351-3-61-3-00130-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-208-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00130-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. L. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 2ZP-1616 „Dėl prašymo dėl žemės paėmimo akto pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti bei įpareigoti Ministeriją inicijuoti Žemės paėmimo akto pakeitimą, Žemės pakeitimo akte nustatant, kad visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo dalies vertė yra 64 000 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 1/5 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav. (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypas lygiomis dalimis priklauso penkiems bendraturčiams. Pareiškėjas paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. aktu Nr. ŽVP-147-(1.18) Žemės sklypo dalis buvo paimta visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo (duomenys neskelbtini) km rekonstruoti) (toliau – ir Žemės paėmimo aktas). Žemės paėmimo akte buvo nustatyta, kad už paimamą žemės sklypo dalį pareiškėjui atlyginama, sumokant jam 40 060 Eur kompensaciją. Pareiškėjas šį Žemės paėmimo aktą pasirašė.

3. Pareiškėjas nurodė, kad analogiškais aktais visuomenės poreikiams buvo paimtos ir kitiems bendraturčiams nuosavybės teise priklausiusios Žemės sklypo dalys. Žemės sklypo bendraturčiams Ž. J. ir A. J. žemės paėmimo akto nepasirašius, Ministerija kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti žemės paėmimo akto teisėtumą ir už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypo dalį nustatyti 40 060 Eur dydžio kompensaciją. Tačiau Ž. J. ir A. J. ginčijo paimamos žemės sklypo dalies vertę, nurodydami, kad paimamo žemės sklypo vertė turėtų būti 64 600 Eur. Ministerijos ir Ž. bei A. J. ginčas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1827-415/2020 (toliau – ir Nutartis), kurioje nustatyta, kad atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypo dalį turi siekti 64 600 Eur.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo situacija tapati Ž. ir A. J. situacijai, kadangi visiems jiems priklausė tokia pati to paties Žemės sklypo dalis. Be to, žemės paėmimo aktai buvo surašyti tą pačią dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 27 d., taip pat aktuose nurodoma ta pati paimamos žemės sklypo dalies vertė – 40 060 Eur, kuri grindžiama valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondo vertintojo A. T. parengta 2015 m. rugpjūčio 18 d. vertinimo ataskaita Nr. TVA-2015-30 (toliau – ir Ataskaita). Pareiškėjo teigimu, tokiu atveju už tą patį turtą (jo dalį) tiek Ž. ir A. J., tiek pareiškėjui turėtų būti atlyginama vienodai, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartimi turėtų būti vadovaujamasi kaip precedentu.

5. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. spalio 13 d. kreipėsi į NŽT, prašydamas pakeisti Žemės paėmimo aktą, jame nustatant paimamo žemės sklypo dalies vertę – 64 600 Eur, tačiau NŽT 2020 m. lapkričio 19 d. raštu atsakė negalinti vienašališkai pakeisti Žemės paėmimo akto ir nurodė jį galinti pakeisti tik tuo atveju, jei iš Ministerijos, kaip projektą įgyvendinančios institucijos, būtų gautas raštas, kuriuo būtų siūloma pakeisti aktą pagal pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 23 d. raštu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas pritarti Žemės paėmimo akto pakeitimui, kurio pagrindu iš pareiškėjo visuomenės poreikiams paimta žemės sklypo dalies vertė būtų 64 600 Eur, tačiau Ministerija Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

6. Pareiškėjas vadovavosi išaiškinimais LVAT Nutartyje ir darė išvadą, kad Žemės paėmimo akte už iš pareiškėjo visuomenės poreikiams paimtą Žemės sklypo dalį buvo nustatytas neteisingo dydžio atlygis. Nors pareiškėjas kreipėsi į valstybines institucijas su prašymais pakeisti Žemės paėmimo aktą, tačiau atsakovas nurodė itin formalius argumentus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad LVAT Nutartyje konstatavo, jog žemės paėmimo momentu (2017 m. gruodžio 27 d.) Ataskaita negalėjo būti taikoma paimamos žemės vertei nustatyti, nes jos duomenys jau buvo nebeaktualūs žemės paėmimo momentui, o pati Ataskaita neatspindėjo ir negalėjo atspindėti žemės sklypo vertės pokyčio laikotarpiu tarp Ataskaitos parengimo ir žemės sklypo paėmimo. Pareiškėjo teigimu, susidarė situacija, kai skirtingiems savininkams, iš kurių visuomenės poreikiams buvo paimta analogiška nuosavybė, už ją atlyginta skirtingai, t. y. pareiškėjui už analogišką nuosavybę kompensuota 24 540 Eur mažiau nei Ž. ir A. J..

7. Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas dėl Žemės paėmimo akto pasirašymo, kurį jis pasirašė 2018 m. sausio 16 d., o po pasirašymo Lietuvos automobilių kelių direkcija 40 060 Eur sumą 2018 m. vasario 21 d. bankiniu pavedimu pervedė, kaip nurodyta Žemės paėmimo akte, pareiškėjo kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri tuo metu buvo areštavusi Žemės sklypą. Minėta Žemės sklypo dalis buvo įregistruota valstybės vardu. Atsakovo teigimu, Sprendimas atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus, yra motyvuotas ir aiškiai suprantamas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir priimtas neviršijant teisės aktų suteiktų įgaliojimų. Be to, Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, jis parengtas ir įteiktas pareiškėjui nustatytais terminais. Ministerija jame išsamiai paaiškino, kad turto vertinimo, Žemės paėmimo akto pasirašymo ir ginčų, susijusių su turto verte, nagrinėjimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Taip pat pareiškėjui buvo paaiškinta, kad žemės paėmimo procedūros jo atžvilgiu užbaigtos dar 2018 metais, pasirašius Žemės paėmimo aktą ir sumokėjus jame nurodytą atlyginimo už žemės sklypą sumą, o teisės aktai nenumato atlyginimo dydžio perskaičiavimo arba NŽT priimto ir pareiškėjo pasirašyto Žemės paėmimo akto keitimo galimybės. Sprendime pasisakyta ir dėl minimos LVAT Nutarties, t. y. nurodyta, kad tai yra kitų asmenų ginčas su Ministerija dėl kito žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto, pareiškėjas jame nedalyvavo, todėl ši Nutartis taikoma tik tos bylos šalims.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas NŽT ir Ministerijai prašymus pateikė praėjus beveik trims metams nuo Žemės paėmimo akto pasirašymo ir atlyginimo už Žemės sklypo dalį išmokėjimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymas numato tik vieną būdą pakeisti žemės paėmimo akte nustatytą atlyginimą už paimtą turtą, t. y. per 30 dienų savininkams nepasirašius žemės paėmimo akto, projektą įgyvendinanti institucija kreipiasi į teismą, o teismas nagrinėja bylą dėl akto teisėtumo patvirtinimo ir atlyginimo dydžio už paimtą žemę nustatymo. Atsakovas pažymėjo, kad Žemės paėmimo aktas, kaip administracinis sprendimas paimti Žemės sklypo dalį, jau yra įvykdytas 2018 metais. Jeigu būtų priimtas naujas aktas, neaišku, kaip reikėtų vertinti pirminio Žemės paėmimo akto sprendimų turinį, kurie yra įvykdyti, kaip organizuoti naujo Žemės paėmimo akto pasirašymą ar nepasirašymą, taip pat įregistravimą valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre ir kitas procedūras, kurios jau įvykdytos. Atsakovas pabrėžė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros priskirtinos viešosios teisės sričiai, o šiuo atveju Ministerija neturėjo teisinio pagrindo atlikti prašomus veiksmus, t. y. pasibaigus procedūrai inicijuoti Žemės paėmimo akto pakeitimą. Priešingu atveju galėtų būti pažeisti VAĮ įtvirtinti įstatymo viršenybės ir asmenų lygiateisiškumo principai, kadangi yra ir daugiau savininkų, kurie nustatyta tvarka neginčijo atlyginimo dydžio. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LVAT Nutartyje nenustatė, kad Ministerijos pateikta Ataskaita yra neteisėta ar naikintina.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

11. NŽT teigimu, Sprendimas atitinka visus VAĮ nustatytus reikalavimus, yra motyvuotas ir aiškiai suprantamas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir priimtas neviršijant teisės aktų suteiktų įgaliojimų, nurodyta jo apskundimo tvarka, jis parengtas ir įteiktas pareiškėjui nustatytais terminais. NŽT pritarė Ministerijos argumentams, kad byloje keliamus klausimus reglamentuoja Įstatymas, kurio redakcija iki 2019 m. liepos 1 d. numatė, jog tuo atveju, jeigu žemės savininkas pasirašo žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą, projektą įgyvendinanti institucija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto pasirašymo dienos perveda žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte nurodytą atlyginimo sumą į žemės savininko ir (ar) kito naudotojo nurodytą sąskaitą ir apie tai nustatyta tvarka praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui. O tuo atveju, jeigu nurodytą terminą žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto nepasirašo, projektą įgyvendinanti institucija privalo kreiptis į teismą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo.

12. NŽT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas NŽT ir Ministerijai prašymus pateikė praėjus beveik trims metams nuo Žemės paėmimo akto pasirašymo ir atlyginimo už Žemės sklypo dalį išmokėjimo. NŽT nurodė, kad Įstatymas nenumato žemės paėmimo akto pakeitimo ar peržiūrėjimo galimybės po žemės paėmimo akto sprendinių įvykdymo, šiuo atveju negalėtų būti taikomas ir VAĮ 15 straipsnyje (ankstesnės VAĮ redakcijos 35 straipsnyje) reglamentuotas klaidų ištaisymas administraciniame akte, kadangi Žemės paėmimo akte nebuvo nustatyta klaidų ar netikslumų. NŽT pažymėjo, kad Ministerijai teisės aktai nesuteikia teisės atlikti visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimo ar vertinimo ataskaitose nustatytų kompensacijų dydžių perskaičiavimo, ar kitokių su minėto turto vertinimu susijusių pakeitimų po Žemės paėmimo akto pasirašymo. NŽT darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasirašė Žemės paėmimo aktą 2018 m. sausio 16 d., Lietuvos automobilių kelių direkcija 40 060 Eur sumą 2018 m. vasario 21 d. bankiniu pavedimu pervedė pareiškėjo kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri tuo metu buvo areštavusi Žemės sklypą. Pareiškėjas 2020 m. spalio 13 d. kreipėsi į NŽT su prašymu pakeisti Žemės paėmimo aktą ir jame nustatyti, kad visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo dalies vertė yra 64 600 Eur. Taip pat paprašė, pakeitus Žemės paėmimo aktą, papildomai už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį jam priklausantį atlygį, sudarantį 24 540 Eur, pervesti į pareiškėjo atsiskaitomąją banko sąskaitą.

Savo prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad sužinojo apie LVAT Nutartį, kurioje Žemės sklypo bendraturčiai Ž. ir A. J. ginčijo visuomenės poreikiams paimtos žemės sklypo dalies, analogiškos pareiškėjo turimai žemės sklypo daliai, vertę, o LVAT pasisakė, jog paimamos žemės sklypo dalies vertė turi siekti 64 600 Eur. NŽT 2020 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. 1SS-2128-(5.59E.) nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka priėmė žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktus, kuriuos pasirašė visi Žemės sklypo bendraturčiai, išskyrus bendraturčius Ž.

J. ir A. J.. NŽT pažymėjo, kad ji nėra įgaliota vienasmeniškai priimti sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat vienašališkai spręsti klausimą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę ir kitą turtą dydžio (jo pakeitimo), todėl neturi ir teisinio pagrindo keisti Žemės paėmimo aktą. Taip pat nurodė, kad tuo atveju, jeigu gautų iš Ministerijos, kaip projektą įgyvendinančios institucijos, raštą, kuriuo būtų siūloma spręsti klausimą dėl Žemės paėmimo akto pakeitimo, minėtas klausimas dėl pareiškėjui priklausančios Žemės sklypo dalies atlygio būtų sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 23 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas pritarti Žemės paėmimo akto pakeitimui, pagal kurį visuomenės poreikiams paimta jam priklausanti žemės sklypo dalis būtų įvertinta 64 600 Eur, o papildomai už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypo dalį jam priklausantis atlygis būtų pervestas į jo banko sąskaitą. Ministerija Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Sprendime pažymėjo, kad Ministerijai teisės aktai nesuteikia teisės atlikti visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimo ar vertinimo ataskaitose nustatytų kompensacijų dydžių perskaičiavimo ar kitokių su minėto turto vertinimu susijusių pakeitimų po Žemės paėmimo akto pasirašymo.

Taip pat paaiškino, kad minimas Žemės paėmimo aktas yra NŽT pagal kompetenciją priimtas administracinis sprendimas, o VAĮ nenumato pareigos valstybės institucijai (šiuo atveju – Ministerijai) prašyti kitos institucijos pakeisti jos priimtą administracinį sprendimą.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d.) 13 straipsnio 1–3 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nustatė, kad Vyriausybė 2015 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl žemės sklypų (dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo (duomenys neskelbtini) km rekonstruoti) procedūros pradžios“ patvirtino specialųjį planą ir nutarė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą dėl ginčo Žemės sklypo. Įvertinęs pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalies vertę, NŽT direktorius priėmė Žemės paėmimo aktą, kuriuo, be kita ko, nusprendė paimti visuomenės poreikiams D. L. nuosavybės teise priklausančią 1/5 dalį 0,9925 ha Žemės sklypo ir už tai jam kompensuoti 40 060 Eur. Ant Žemės paėmimo akto esantis D. L. parašas patvirtina, kad su Žemės paėmimo akto sąlygomis jis sutiko 2018 m. sausio 16 d. ir pretenzijų dėl jų neturėjo.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 4, 5 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas dėl jam pasiūlytos sumos už paimamą žemės sklypo dalį pretenzijų nereiškė, su Žemės paėmimo akte nustatytomis sąlygomis sutiko pasirašytinai ir ginčų dėl to nekilo. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą, siekdamas nuginčyti kompensacijos už žemės sklypo dalį dydį.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad, remiantis LVAT Nutartimi, žemės paėmimo momentu (2017 m. gruodžio 27 d.) Ataskaita negalėjo būti taikoma, ir kad pareiškėjui už analogišką nuosavybę kompensuota 24 540 Eur mažiau nei Ž. ir A. J., pažymėjo, jog nurodytoje LVAT Nutartyje pateikti išaiškinimai nagrinėjamoje byloje teisiškai nėra aktualūs, kadangi šioje byloje teismas nesprendžia ir nebegali spręsti dėl ginčo žemės sklypo rinkos vertės, taip pat negali spręsti dėl kito (aukštesnio) teismo kitoje byloje, kurioje pareiškėjas nebuvo proceso dalyviu, priimto sprendimo taikymo pareiškėjui.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas niekada nekėlė ginčo dėl jam priklausančios Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją dydžio, taip pat nekėlė ginčo dėl Ataskaitos ar Žemės paėmimo akto teisėtumo. Be to, pareiškėjas pats savanoriškai sutiko su jam siūlomu kompensacijos dydžiu ir patvirtino tai savo parašu. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas būtų suklaidintas atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens atstovų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje ginčas byloje buvo nagrinėjamas dėl Ž. ir A. J. priklausančio žemės sklypo, pareiškėjas D. L. į bylą nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, savarankiškų reikalavimų nereiškė, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad LVAT Nutartyje pateikti išaiškinimai yra susiję ir su pareiškėjui priklausančia žemės sklypo dalimi.

19. Teismas konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta Ministerijos pareiga atlikti visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimo ar vertinimo ataskaitose nustatytų kompensacijų dydžių perskaičiavimą ar kitokių su minėto turto vertinimu susijusių pakeitimų po Žemės paėmimo akto pasirašymo. Taip pat teismas sutiko su Ministerijos pozicija, kad Žemės paėmimo aktas yra priimtas NŽT direktoriaus, todėl Ministerija nėra įgaliota prašyti kitos institucijos pakeisti jos priimtą administracinį sprendimą.

20. Teismas vadovavosi VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktais, įvertino Sprendimo turinį ir darė išvadą, kad ginčijamas aktas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Be to, įvertinęs Sprendimą gero administravimo principo reikalavimų kontekste, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Sprendimo pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus.

21. Teismas darė išvadą, kad Ministerija, priimdama ginčijamą Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetė. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas taip pat netenkino išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 22. Pareiškėjas D. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad LVAT Nutartis turėjo būti traktuojama kaip precedentas, nurodo, jog pareiškėjui ir Ž. ir A. J. priklausiusios ir iš šių asmenų visuomenės poreikiams paimtos Žemės sklypo dalys yra identiškos, todėl objektyviai turi būti įvertintos vienoda suma, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Pareiškėjo teigimu, tai, kad iš jo bei Ž. ir A. J. visuomenės poreikiams buvo paimta visais atžvilgiais identiška nuosavybė, suponuoja ir tai, kad už šią nuosavybę turėtų būti atlyginama vienodai. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas imperatyvas, nustatantis, kad už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti teisingai atlyginama, būtų išlaikytas tik tuo atveju, jei už vienodą paimtą nuosavybę būtų nustatytas vienodas atlygis. Pareiškėjas daro išvadą, kad, nelaikant LVAT Nutarties precedentu, už vienodą visuomenės poreikiams paimtą nuosavybę nustatant skirtingo dydžio atlygį, šis konstitucinis imperatyvas nebuvo išlaikytas.

24. Pareiškėjas pažymi, kad Žemės paėmimo aktas yra administracinis sprendimas, o ne sutartis, todėl jam negali būti taikomi sutartis reglamentuojantys teisės aktai. Žemės paėmimo aktas sudaromas be paimamos žemės savininko (šiuo atveju pareiškėjo) valios, dėl tokio akto sąlygų nėra vykdomos derybos, tokį aktą ir jo sąlygas ginčyti galima tik teismine tvarka. Pareiškėjas pažymi, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras inicijuoja ir atlieka valstybinės institucijos (aptariamu atveju Ministerija bei NŽT).

Tokių institucijų sprendimams pilietis gali suteikti ir suteikia didesnį pasitikėjimo kreditą, tikėdamasis, kad valstybinių institucijų sprendimai yra pagrįsti, teisėti, priimti nepiktnaudžiaujant ir apdairiai, laikantis konstitucinio principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pareiškėjas yra fizinis asmuo, neturintis išsamių ir profesionalių žinių, susijusių su nekilnojamojo turto vertinimu. Tokių žinių neturint, žemės paėmimo procedūros metu buvo pakankamai sunku ar net neįmanoma nustatyti ar net įtarti, kad Žemės paėmimo aktas yra ydingas: t. y. paremtas pernelyg sena turto vertinimo Ataskaita, kurioje nėra atspindėta turto vertė žemės paėmimo procedūros momentu.

Pareiškėjas daro išvadą, kad teisinėje valstybėje neturi ir negali egzistuoti tvarka, pagal kurią net ir esant akivaizdžiai naujoms, anksčiau neegzistavusioms faktinėms aplinkybėms, nustatytoms, be kita ko, įsiteisėjusiu teismo sprendimu, valstybė, remdamasi vien formaliais argumentais, vien pačios valstybės, inter alia įstatymų leidėjo, nustatytomis procedūromis ar jų nebuvimu, atsisakytų užtikrinti asmens konstitucinės teisės apsaugą. Tokią tvarką nustačius, būtų pažeidžiami Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinti principai.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės yra pakankamas pagrindas procesui atnaujinti net ir tais atvejais, kai ginčas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi. Pareiškėjas nurodo, kad vien faktas, jog jis nepasinaudojo įstatyme nustatyta procedūra Žemės paėmimo aktui ginčyti, bei aplinkybė, kad įstatymas tiesiogiai nenumato galimybės peržiūrėti Žemės paėmimo akto teisėtumą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nėra pakankamas pagrindas iš Konstitucijos kylančioms asmens teisėms paneigti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, sprendime darydamas nuorodą į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas administracinės bylos nagrinėjimo ribas, kartu nepagrįstai susiaurino administracinio ginčo dalyką iki patikros, ar nebuvo pažeistos įstatyme įtvirtintos formalios procedūros. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai netikrino, ar Sprendimas nepažeidė Konstitucijos, todėl Sprendimo teisėtumas ištirtas neišsamiai ir paviršutiniškai.

25. Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu, nurodo, kad bylos dalykas nebuvo teisingo atlyginimo už iš pareiškėjo paimtą Žemės sklypo dalį nustatymas, kadangi praleistas terminas tokiam ginčui nagrinėti, todėl ir pareiškėjo argumentai dėl teisingo atlyginimo už paimtą turtą teismo pagrįstai buvo atmesti ir išsamiau nenagrinėti. Atsakovo teigimu, Sprendime išdėstyti faktai ir motyvai neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucijoje nustatytus imperatyvus detalizuoja ir įgyvendina įstatymai – VAĮ bei Įstatymas, kurių buvo laikomasi. Atsakovas pažymi, kad nuosavybės teisės ribojimai yra galimi įstatymų nurodytais atvejais ir tvarka ir šiuo atveju atitiko Įstatymą, o Sprendimo argumentavimas atitiko VAĮ. Atsakovas pažymi, kad nėra konstatuota faktų, jog Ministerija, vykdydama procedūrą pareiškėjo atžvilgiu, būtų pažeidusi Įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus, kad būtų suklaidinusi ar netinkamai informavusi pareiškėją ar kad pareiškėjui nebuvo teisingai atlyginta už visuomenės poreikiams paimtą Žemės sklypo dalį. Atsakovas nurodo, kad, pasirašius Žemės paėmimo aktą ir pervedus nustatytą pinigų sumą, procedūra pasibaigė. Atsakovo teigimu, LVAT Nutartis nelaikytina prejudiciniu faktu šioje byloje ar precedentu, kadangi bylos yra skirtingo pobūdžio ir nėra susijusios tarpusavyje – nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Ministerijos priimto Sprendimo teisėtumas, o pareiškėjo minimoje byloje buvo nagrinėjamas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemę atlyginimo dydis vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu. Be to, pareiškėjas aptariamoje byloje nedalyvavo, o joje nustatyti faktai nepripažįsta kitiems asmenims materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo formuojami reikalavimai negalėtų būti tenkinami ir dėl to, kad būtų paneigta Įstatyme nustatyta konkreti ginčų nagrinėjimo tvarka bei atsirastų tam tikras neapibrėžtumas.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. NŽT teigimu, Sprendimas atitinka visus VAĮ nustatytus reikalavimus, nes yra motyvuotas ir aiškiai suprantamas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir priimtas neviršijant teisės aktų suteiktų įgaliojimų, jame nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimas parengtas ir pateiktas pareiškėjui nustatytais terminais. Ministerija Sprendime išsamiai paaiškino, kad turto vertinimo, Žemės paėmimo akto pasirašymo ir ginčų susijusių su turto verte nagrinėjimo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kad žemės paėmimo procedūros pareiškėjo atžvilgiu yra užbaigtos 2018 metais pasirašius Žemės paėmimo aktą ir sumokėjus jame nurodytą atlyginimo už žemės sklypą sumą, o teisės aktai nenumato atlyginimo dydžio perskaičiavimo arba NŽT priimto ir pareiškėjo pasirašyto Žemės paėmimo akto keitimo galimybės. Žemės paėmimo akte taip pat nenustatyta klaidų ar neatitikimų, dėl kurių reikėtų jį keisti. Sprendime buvo pasisakyta ir dėl LVAT Nutarties taikymo. NŽT nurodo, kad Įstatymas nenumato Žemės paėmimo akto pakeitimo ar peržiūrėjimo galimybės po Žemės paėmimo akto sprendinių įvykdymo. Taip pat šiuo atveju negalėtų būti taikomas ir VAĮ 15 straipsnyje (anksčiau – VAĮ 35 straipsnyje) reglamentuotas klaidų ištaisymas administraciniame akte, kadangi Žemės paėmimo akte nebuvo nustatyta klaidų ar netikslumų. NŽT pažymi, kad Ministerijai teisės aktai nesuteikia teisės atlikti visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimo ar vertinimo ataskaitose nustatytų kompensacijų dydžių perskaičiavimo ar kitokių su minėto turto vertinimu susijusių pakeitimų po Žemės paėmimo akto pasirašymo. NŽT teigimu, LVAT Nutartimi šioje byloje nesivadovautina, kadangi šioje byloje teismas nesprendžia ir nebegali spręsti dėl Žemės sklypo rinkos vertės ir negali spręsti dėl kito teismo kitoje byloje, kurioje pareiškėjas nebuvo proceso dalyviu, priimto sprendimo taikymo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 2ZP-1616 „Dėl prašymo dėl žemės paėmimo akto pakeitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo D. L. skundą atmetė.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

32. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės paėmimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai.

33. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 4 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra pradedamas, kai Vyriausybė priima atitinkamą nutarimą, kuriuo patvirtina specialųjį planą ir nutaria pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o sąlygos padaryti žymą Nekilnojamo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą atsiranda, kai įsigalioja minėtas Vyriausybės nutarimas ir kai projektą įgyvendinanti institucija apie tai praneša nekilnojamo turto registro tvarkytojui. Ši žyma panaikinama, kai nuosavybės teisė į žemės sklypą pereina valstybei (Žemės paėmimo įstatymo 7 str. 3 d.).

34. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas pasirašo žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktą, projektą įgyvendinanti institucija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto pasirašymo dienos perveda žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte nurodytą atlyginimo sumą į žemės savininko ir (ar) kito naudotojo nurodytą sąskaitą ir apie tai šio įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui. Projektą įgyvendinanti institucija, per šiame įstatyme nurodytus terminus nepervedusi atlyginimo sumos, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepervestos atlyginimo sumos dydžio už kiekvieną uždelstą dieną. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto nepasirašo, projektą įgyvendinanti institucija šio įstatymo 6 straipsnio nustatyta tvarka privalo kreiptis į teismą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo. Tokiu atveju projektą įgyvendinanti institucija iki kreipimosi į teismą dienos perveda žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte nurodytą atlyginimo sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą ir apie tai šio įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui.

35. Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis nustato specialią procedūrą ginčams dėl paimto turto vertės(kompensacijos dydžio) nagrinėti.

36. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vyriausybė 2015 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 304 „Dėl žemės sklypų (dalių) paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo (duomenys neskelbtini) km rekonstruoti) procedūros pradžios“ pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą 9 bendraturčių, įskaitant ir pareiškėjo, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo 8,7854 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., dalies atžvilgiu. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo metu kadastriniais matavimais nustatyta, kad visuomenės poreikiams bus paimama bendraturčių 8,7854 ha dydžio Žemės sklypo 0,9925 ha dydžio dalis, kurioje pareiškėjui teko 1/5 dalis.

37. VĮ Valstybės žemės fondo parengtoje Turto vertinimo ataskaitoje Nr. TVA-2015-30 nustatyta, kad bendraturčių Žemės sklypo visuomenės poreikiams paimamos 0,9925 ha dydžio dalies rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo 200 300 Eur.

38. Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (23.4-08E) RNA-37291 „Dėl areštuotų žemės sklypų dalies paėmimo visuomenės poreikiams“ nurodė, kad neprieštarauja bendraturčių A. J. ir Ž. J., taip pat D. L. 0,9925 ha Žemės sklypo paėmimui visuomenės poreikiams, reikalingo įgyvendinant ypatingos svarbos projektą, o už paimamą A. J. ir Ž. J. 1/5 dalį žemės sklypo bus pervesta 40 060 Eur, taip pat už D. L. 1/5 dalį žemės sklypo bus pervesta 40 060 Eur į vieną iš VMI biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų. Taip pat informavo, kad turto areštus minėtiems asmenims panaikins, gavusi pinigus į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų.

39. NŽT direktorius 2017 m. gruodžio 27 d. aktu Nr. ŽVP-147-(1.18) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo (duomenys neskelbtini) km rekonstruoti)“ nusprendė paimti visuomenės poreikiams D. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą 1/5 dalį 0,9925 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos), esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav.

40. Minėtu aktu buvo nustatyta, kad nuostolių dėl žemės sklypo dalies pagal paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo 2015 m. rugpjūčio 18 d. vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-30, parengtą VĮ Valstybės žemės fondo vertintojo A. T., paėmimo visuomenės poreikiams dydis – 40 060 Eur, iš jų žemės sklypo dalies vertė yra 40 060 Eur, kitų nuostolių, susijusių su žemės sklypo dalies paėmimu visuomenės poreikiams, dydis – 0 Eur (Akto 2.1, 2.1.1, 2.1.2 punktai). Taip pat Akto 2.3 papunkčiu nustatyta, kad žemės sklypo bendraturčiui D. L. pasirašius šį aktą Lietuvos automobilių kelių direkcija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo akto pasirašymo dienos perves nurodytą atlyginimo sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

41. Pagal Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį paimamo visuomenės poreikiams turto vertė ir šiame straipsnyje nurodyti nuostoliai apskaičiuojami taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualaus turto vertinimo būdą, o turto vertinimo metodas kiekvienu atveju parenkamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje. Visuomenės poreikiams paimamo turto vertė įforminama parengiant turto vertinimo ataskaitą.

42. NŽT direktorius 2017 m. gruodžio 27 d. priėmė aktą Nr. ŽVP-147-(1.18) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo (duomenys neskelbtini) km rekonstruoti)“, kuriuo, be kita ko, nusprendė paimti visuomenės poreikiams D. L. nuosavybės teise priklausančią 1/5 dalį 0,9925 ha Žemės sklypo ir už tai jam kompensuoti 40 060 Eur. Minėtą Aktą D. L. 2018 m. sausio 16 d. pasirašė, patvirtindamas, kad su Akto sąlygomis jis sutiko ir pretenzijų dėl jo neturėjo, sutiko su jam siūlomu kompensacijos dydžiu.

43. Pareiškėjui kompensuojamos lėšos buvo pervestos į jo atsiskaitomąją sąskaitą, Lietuvos automobilių kelių direkcija 40 060 Eur sumą 2018 m. vasario 21 d. bankiniu pavedimu pervedė pareiškėjo D. L. kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri tuo metu buvo areštavusi Žemės sklypą.

44. 2018 m. kovo 23 d. Valstybinė mokesčių inspekcija raštu Nr. (23.4-08E) RNA -8524 „Dėl D. L. turto dalies arešto panaikinimo“ informavo Lietuvos automobilių kelių direkciją, kad 2018 m. kovo 20 d. panaikino areštą D. L. asmeninės nuosavybės teise valdomos 1/5 dalies žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.

45. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto, asmuo kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei, priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimtą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

46. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir už ją teisingai atlyginama. Ir toks reguliavimas suponuoja, jog nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei ir tik tokio atlyginimo sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su paimamo turto verte, kuri (vertė) paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną. Šią aplinkybę konstatavo ir tinkamai išaiškino pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas ginčijamo sprendimo ydingumo.

47. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas niekada nekėlė ginčo dėl jam priklausančios žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją dydžio, taip pat nekėlė ginčo dėl VĮ Valstybės žemės fondo vertintojo A. T. 2015 m. rugpjūčio 18 d. vertinimo ataskaitos Nr. TVA-2015-30 ar NŽT direktoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. akto Nr. ŽVP-147-(1.18) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožui nuo (duomenys neskelbtini) km rekonstruoti)“ teisėtumo. Be to, pareiškėjas pats savanoriškai sutiko su jam siūlomu kompensacijos dydžiu ir patvirtino tai savo parašu. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas būtų suklaidintas atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens atstovų.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1827-415/2020 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi konstatavo, kad Ž. ir A. J., pirmosios instancijos teisme ginčydami kompensacijos dydį, pateikė ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto vertinimo išvadą Nr. IK-9/2018, kurioje nustatyta ginčo žemės sklypo dalies rinkos kaina buvo 64 600 Eur. Kaip matyti iš minėtos nutarties, ginčas byloje buvo nagrinėjamas dėl Ž. ir A. J. priklausančio žemės sklypo, pareiškėjas D. L. į bylą nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, savarankiškų reikalavimų nereiškė, todėl nėra pagrindo teigti, kad minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra susiję ir su pareiškėjui priklausančia žemės sklypo dalimi. Kitoje byloje, kurioje pareiškėjas nedalyvavo, teismo nustatyti nauji faktiniai duomenys nėra prejudiciniai šioje pareiškėjo byloje.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra tęstinio pobūdžio ir nuo šios procedūros pradžios iki žemės sklypo perėmimo iš asmeninės nuosavybės valstybės nuosavybėn praėjo žymus laiko tarpas, kad galėjo daryti įtaką žemės sklypo rinkos vertei tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme. Todėl pareiškėjas turėjo teisę reikalauti tikslinti visuomenės reikmėms paimamo sklypo vertę, tačiau šia savo teise nepasinaudojo.

50. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams, todėl jų iš naujo nekartoja, vertindama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai dėl jų pasisakė.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė