2018-06-06 Nr. AB-11174-3-61-3-04543-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1017-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04543-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.5; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. S-233(7-171/2016) „Dėl R. G. 2016-08-01 skundo“ (toliau – ir 2016 m. spalio 19 d. sprendimas) arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo.

2. VMI paaiškino, kad, išnagrinėjusi pareiškėjo R. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskr. VMI) 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. (44.1)FR0682-216 (toliau – ir 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas), 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 68-183 (toliau – ir 2016 m. liepos 8 d. sprendimas) patvirtino Šiaulių apskr. VMI 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą, kuriuo buvo nurodyta pareiškėjui sumokėti 4 467,68 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 590,23 Eur GPM delspinigių ir 428 Eur GPM baudą.

3. VMI nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri ginčijamu 2016 m. spalio 19 d. sprendimu panaikino VMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimą. VMI paaiškino, kad atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtos išlaidos 2008 metais 138 650 Lt viršijo gautas pajamas. VMI paaiškino, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu.

4. VMI taip pat nurodė, kad pareiškėjas Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje, be kita ko, deklaravo 270 100 Lt V. K. suteiktą paskolą. Pareiškėjas pateikė 2004 m. lapkričio 16 d. raštelį, kuriame nurodytas tik paties pareiškėjo patvirtinimas, jog gavo minėtą sumą iš V. K. VMI nurodė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, 2004 metais V. K. pareiškėjui grąžinti 270 100 Lt negalėjo.

5. VMI nuomone, Komisija nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, nes minėtoje byloje situacija nebuvo analogiška. VMI pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju VMI neginčija pareiškėjo deklaracijos duomenų teisingumo. Pasak VMI, minėtas LVAT sprendimas neleidžia konstatuoti, kad Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotos paskolos, deklaracijai įgijus teisinį stabilumą, yra grąžintos. VMI nuomone, suteiktomis paskolomis negalima vėlesniais laikotarpiais grįsti patirtų išlaidų. VMI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad asmenys deklaracijoje deklaruoja paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas.

6. Pareiškėjas R. G. atsiliepime (b. l. 39–47) su VMI prašymu nesutiko, prašė jo netenkinti, o Komisijos sprendimą palikti galioti.

7. Pareiškėjas nurodė, kad, jo nuomone, VMI ir Komisijos pozicijos išsiskiria tik dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo. Pareiškėjas pastebėjo, kad Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad V. K. 2004 m. negalėjo grąžinti pareiškėjui 270 100 Lt paskolos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Komisija pažymėjo, jog VMI neatliko jokių kontrolės veiksmų V. K. ir jo sutuoktinės atžvilgiu, o savo išvadas formavo išimtinai VMI duomenų bazėse turimų duomenų pagrindu. Pasak pareiškėjo, VMI nepateikė įrodymų, kad V. K. neturėjo lėšų paskolai grąžinti.

8. Pareiškėjas paaiškino, kad jis pateikė tiesioginius įrodymus (patvirtinimą, nors ir be V. K. parašo) ir netiesioginius įrodymus (bankų išrašus, sutartis dėl terminuotų indėlių JAV doleriais), kad paskola pareiškėjui buvo grąžinta ir ji buvo teisėtai naudojama 2008 m. išlaidoms padengti. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2008–2011 m. laikotarpiu neviršijo iš oficialių šaltinių gautų pajamų, todėl papildoma mokestinė prievolė buvo apskaičiuota nepagrįstai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 64–69) atsakovo VMI prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas darė išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai rėmėsi LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-437/2016 (bylos numerio rašymo apsirikimas – 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas buvo priimtas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015) pateiktais išaiškinimais dėl mokesčių administratoriaus gyventojams duoti privalomų vykdyti nurodymų (pagrįsti turto įsigijimo šaltinius) ribojimo laike. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad tai, jog duomenys dėl paskolos suteikimo įgijo teisinį stabilumą reiškia, jog teisinį stabilumą įgijo ir aplinkybė, kad V. K. 1993–2004 m. turėjo pajamų gavimo šaltinį (iš pareiškėjo gautą 270 100 Lt (67 525 JAV dolerių) paskolą). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamą Komisijos sprendimą.

III. 11. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir palikti galioti VMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimą arba pavesti Komisijai bylą nagrinėti iš naujo (b. l. 73–76).

12. VMI apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme nurodytas faktines bylos aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėjo pateiktos deklaracijos duomenų teisingumo neginčija, tačiau šių duomenų pripažinimas teisingais, pasak VMI, nesąlygoja fakto, kad LVAT praktika gali būti taikoma plečiamai ir, kad deklaruotos paskolintos ir nesusigrąžintos piniginės lėšos, reversine tvarka turi būti pripažįstamos kaip turimos piniginės lėšos, kuriomis vėlesniais laikotarpiais galima grįsti patiriamas išlaidas. VMI nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl VGTDĮ nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju.

13. Pareiškėjas R. G. atsiliepime (b. l. 89–96) prašo VMI apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą bei Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus nurodytus atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pakartoja, kad VMI nepateikė įrodymų, kad V. K. neturėjo lėšų paskolai grąžinti. Komisija, pasak pareiškėjo, vertino priešingai, todėl ginčas nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, yra dėl faktinių aplinkybių interpretavimo. Pareiškėjas pastebi, kad MAĮ 159 straipsnio 2 dalis riboja VMI teisę skųsti teismui Komisijos sprendimus, kai VMI ir Komisija skirtingai interpretuoja ne teisės aktų nuostatas, o faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nuomone, VMI ir Komisija skirtingai vertina įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad pagal LVAT praktiką, teismas yra saistomas Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad VMI neturėjo teisės skųsti Komisijos sprendimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. S-233(7-171/2016) „Dėl R. G. 2016-08-01 skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

16. Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 6–23) buvo panaikintas VMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimas (Komisijos byla, I t., b. l. 54–57), patvirtinantis Šiaulių apskr. VMI 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą (Komisijos byla, I t., b. l. 59–77). Minėtame Komisijos sprendime buvo nurodyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, turi teisę jį apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 23). Mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo teismui neskundė.

17. VMI, nesutikdama su Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo (b. l. 4). Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu VMI prašymą atmetė kaip nepagrįstą. VMI pateikė apeliacinį skundą. Pareiškėjas atsiliepime teigė, kad VMI ir Komisijos pozicijos išsiskiria tik dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, todėl VMI neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl Komisijos sprendimo.

18. Komisijos sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 159 straipsnis, kurio 1 dalis mokesčių mokėtojams nustato besąlyginę teisę Komisijos sprendimą apskųsti teismui. MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta centrinio mokesčių administratoriaus (VMI) teisė apskųsti teismui Komisijos sprendimą, tačiau ši teisė yra sąlyginė, t. y. centrinis mokesčių administratorius turi teisę Komisijos sprendimą apskųsti teismui tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatos yra pažymėjęs, kad mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004).

20. Mokesčių administratorius mokestiniame ginče laikėsi pozicijos, kad V. K. pareiškėjui negalėjo grąžinti 270 100 Lt (67 525 JAV dolerių) paskolos. VMI, kreipdamasi į teismą dėl Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo panaikinimo, nurodė, kad Komisija sprendė, jog pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, kurioje buvo deklaruota 270 100 Lt paskola, duomenų įgytas teisinis stabilumas reiškia, kad deklaruota paskola pareiškėjui buvo grąžinta (b. l. 3). VMI nurodė, kad su tokia Komisijos pozicija nesutinka. VMI nuomone, Komisija neteisingai taikė LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015. VMI nuomone, Komisija nepagrįstai rėmėsi minėtu LVAT sprendimu, nes situacijos šiose bylose nebuvo analogiškos. VMI nuomone, Komisija plečiamai taikė LVAT praktiką.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo deklaruotos paskolos grąžinimas (ar negrąžinimas) yra fakto klausimas.

22. VMI, kreipdamasi į teismą, nurodė, kad skiriasi jos ir Komisijos pozicija dėl VGTDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatų (b. l. 3), tačiau šio savo argumento VMI niekaip nepagrindė ir nedetalizavo. VGTDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. VMI, kreipdamasi į teismą, nenurodė, kaip konkrečiai išsiskiria šios įstatymo nuostatos VMI ir Komisijos interpretacija. Iš Komisijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimo motyvuojamosios dalies (b. l. 18–22), teisėjų kolegija tokios išvados daryti negali. Komisija, atsižvelgdama į LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, minėtame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenys, be kita ko, ir 270 100 Lt paskola, suteikta V. K., įgijo teisinį stabilumą (b. l. 21), tačiau tam iš esmės pritaria ir VMI (b. l. 74).

23. Komisija ginčijamame sprendime taip pat konstatavo, kad mokesčių administratoriaus surinkta informacija apie V. K. ir jo sutuoktinę nėra pakankama daryti išvadą, kad 2004 m. V. K. negalėjo sugrąžinti pareiškėjui ir jo sutuoktinei 67 525 JAV dolerių (270 100 Lt) paskolos (b. l. 17). Komisija sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog V. K. neturėjo pajamų šaltinio paskolai grąžinti. Komisija pažymėjo, kad mokesčių administratorius neatliko jokių kontrolės veiksmų (operatyvaus patikrinimo, mokestinio tyrimo ar kt.) V. K. ir jo sutuoktinės atžvilgiu, neapklausė galimų liudininkų, savo išvadas formavo išimtinai VMI duomenų bazėse turimų duomenų pagrindu, o pareiškėjas ir jo sutuoktinė išsaugojo ir pateikė tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, jog ginčo paskola jiems buvo grąžinta. Komisija nurodė, kad koreguojant mokesčių administratoriaus nustatytą pareiškėjo ir jo sutuoktinės grynųjų pinigų likutį patikrinimo pradžiai grąžintos paskolos suma (270 100 Lt), galima daryti išvadą, kad pareiškėjo išlaidos tikrintu 2008–2011 m. laikotarpiu neviršijo gautų pajamų, todėl papildomai pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė naikintina. Iš aptartų Komisijos sprendimo motyvų matyti, kad Komisijos išvadas lėmė skirtingas įrodymų (faktinių aplinkybių) vertinimas, o ne skirtinga VGTDĮ 4 straipsnio 2 dalies ar VMI minimo VGTDĮ 3 straipsnio 3 punkto, numatančio, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą – paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 Lt, interpretacija.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VMI pateikto prašymo turinį ir ginčijamo Komisijos sprendimo motyvus, turėjo atsisakyti priimti nagrinėti VMI prašymą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (prašymas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka) arba, nustatęs šią aplinkybę po prašymo priėmimo, turėjo nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

25. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, jeigu nustatomos ABTĮ 103 straipsnyje nurodytos aplinkybės, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodyta aplinkybė (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikina ir bylą nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius