2024-05-22 Nr. AB-8596-3-62-3-00845-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-119-556-2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00845-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PNAK, po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 7-6703 (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 2S-55 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui); 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2022 m. vasario 22 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 0100009722, dėl kurio, saugumo sumetimais 2022 m. balandžio 21 d. jis buvo perkeltas iš Pravieniškių 3-ojo sektoriaus į 1-ąjį sektorių, kuriuose jis gyveno vienas. Tačiau 2022 m. gegužės 4 d. į jo gyvenamąją vietą buvo įkeltas nuteistasis E. V., kuris jį sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą, iš jo atimdavo medikamentus ligai gydyti, nuolat kritikuodavo jo būseną. Teigė, kad dėl minėtų veiksmų ne kartą kreipėsi į administraciją, tačiau ši jokių veiksmų nesiėmė. Nurodė, jog 2022 m. spalio 4 d. jis buvo grąžintas į Pravieniškių 3-ąjį sektorių ir patalpintas į 5 būrio 5 patalpą, kurioje gyveno tas pats nuteistasis E. V., todėl 2022 m. spalio 20 d. jis kreipėsi į šeimos gydytoją, kuris nurodė, kad tikslinga leisti nuteistajam atlikti bausmę kameroje vienam, tačiau administracija į tai nereagavo.

3. Pažymėjo, jog 2022 m. lapkričio 23 d. jis administracijai pateikė prašymą laikyti jį su nuteistuoju L. B., tačiau prašymas nebuvo patenkintas, todėl jis su skundu kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybą, kuri 2023 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. 2S-55 skundo iš esmės netyrė, formaliai ir nepagrįstai nurodė, kad prašymas dėl pageidavimo laikyti jį kameroje vieną ar su pageidaujamu asmeniu nebus tenkinamas, kadangi jis nesilaiko režimo reikalavimų, turi nuobaudų ir dėl to jo teisinė padėtis ir asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pareiškėjo įsitikinimu, tai neatitinka tikrovės, nes jis per trejus metus nebuvo nė karto baustas, o kasmet yra skatinamas.

4. Teigė, kad dėl neužtikrintų jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. laikant su asmenimis, kuriais jis būti negali, patyrė neturtinę žalą: nepatogumų, dvasinių bei fizinių išgyvenimų, psichinės sveikatos, bendravimo su kitais pablogėjimą. Pažymėjo, jog viso to nebūtų buvę, jei kalinimo įstaigos administracija būtų atsižvelgusi į gydytojo rekomendaciją bei kitus kriterijus.

5. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Nurodė, kad nuteistųjų perkėlimas iš kameros į kamerą, iš būrio į būrį, iš sektoriaus į sektorių (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas, pataisos įstaigos direktoriaus nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytos Patariamosios nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais komisijos (toliau – ir Komisija) nariai, kurie, skirstydami nuteistuosius į būrius (kameras) laikosi nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgia į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes. Būtent pataisos namų administracijai priklauso diskrecijos teisė pasinaudoti nuteistųjų skyrimo ir perkėlimo iš vieno būrio (sektoriaus, kameros) į kitą galimybe. Nuteistieji įkalinimo įstaigos direktoriaus įsakymu gali būti perkeliami dėl aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje priskirtoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje, būryje, sektoriuje). Šis perkėlimas galimas dėl konfliktų tarp nuteistųjų, jų propaguojamų vertybių ir (ar) daromos neigiamos įtakos, siekiant užtikrinti nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus, vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, siekiant laikymo sąlygų gerinimo bei socialinės reabilitacijos tobulinimo tikslų ir tais atvejais, jei yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog vieną ar kelis iš šių tikslų bus galima pasiekti tik perkėlus nuteistąjį į kitą pataisos namų būrį (kamerą, sektorių). Perkėlimas gali būti inicijuotas ir dėl kitų priežasčių – vykdomų patalpų remonto darbų, dėl perkėlimo iš vienos grupės į kitą ir t. t.

7. Pažymėjo, kad tokiam perkėlimui nuteistojo sutikimas nereikalingas. Akcentavo, kad teisės aktai neįtvirtina, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nuteistieji neturi teisės patys išsirinkti asmenis, su kuriais atliks bausmę kartu, taip pat neturi galimybės atsisakyti atlikti bausmę paskirtoje įstaigoje.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjo keliami argumentai, jog kitas nuteistasis atimdavo iš jo medikamentus ir dėl to nebuvo užtikrinamas jo gydymas, blogėjo emocinė būsena, yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės, kadangi pats pareiškėjas nesilaikydavo medikų rekomendacijų dėl skirto gydymo, laiku negerdavo vaistų ir juos atiduodavo kitiems nuteistiesiems. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo prašymų / skundų kopijų, kurios patvirtintų, jog jis kreipėsi ir reiškė pretenzijas dėl kito nuteistojo elgesio, atimamų vaistų, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė nepatogumus, priešingai, jis jokių nepatogumų nepatyrė.

9. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodomos aplinkybės, nesikreipė, skunde nurodomi patirti neigiami išgyvenimai laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinei žalai atsirasti. Pareiškėjo ginčijami aktai pateikti nepažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų nuostatų, t. y. nepraleidus 20 darbo dienų termino atsakymui pateikti, atsakymai pateikti išsamiai, nurodomi motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką, todėl pareiškėjo keliami reikalavimai dėl sprendimų naikinimo yra nepagrįsti ir turėtų būti atmestini. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą. Pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

II. 10. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Pravieniškių PNAK (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 2022 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 7-6703 „Dėl pranešimo-prašymo“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 2S-55 „Dėl informacijos pateikimo“ bei įpareigojo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam. Pripažino, kad Pravieniškių PNAK nagrinėjant pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo gyventi vienam ir Lietuvos kalėjimų tarnybai nagrinėjant su tuo susijusį pareiškėjo skundą buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 20 d. pranešimu-prašymu Nr. 2G-3128 kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybos administraciją (iki 2023 m gruodžio 31 d. reorganizacijos – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), prašydamas suteikti jam galimybę dėl sveikatos būklės gyventi patalpoje vienam. Kartu ant minėto pranešimo-prašymo buvo gydytojo rekomendacija: „Pacientas visą laiką gydomas ir sekamas (duomenys neskelbtini), paskirta daug (duomenys neskelbtini) medikamentų, todėl tikslinga leisti atlikti bausmę atskiroje kameroje. Tikslinga leisti atlikti bausmę vienam“.

12. Teismas nurodė, kad iš pateikto Pravieniškių PNAK 3-iojo sektoriaus Patariamosios komisijos nuteistųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais posėdžio protokolo Nr. 63-2920 matyti, jog 2022 m. lapkričio 4 d. buvo svarstytas pareiškėjo pranešimas-prašymas Nr. 2G-3128 dėl jo perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas ir nutarta prašymo laikinai netenkinti, kadangi nėra laisvų gyvenamųjų patalpų. Atsižvelgiant į Komisijos sprendimą, pareiškėjui buvo pateiktas jo netenkinantis 2022 m. lapkričio 22 d. atsakymas Nr. 7-6703, kuriame paaiškinama, kad 2022 m. lapkričio 4 d. Komisija posėdžio metu svarstė pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės gyventi jam patalpoje vienam, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Nurodė, kad posėdžio metu dalyvavo pats pareiškėjas bei išreiškė savo pageidavimus. Komisijos pirmininkas bei nariai supažindino ir išaiškino pareiškėjui susiklosčiusią situaciją, jog tuo metu būriuose, kuriuose nuteistieji atlieka bausmę paprastosios grupės sąlygomis, nėra laisvų gyvenamųjų vietų, būriai yra pilnai užpildyti ir nėra galimybės nuteistųjų skirti į patalpas gyventi po vieną, nes vykdomas nuteistųjų perkėlimas iš vieno sektoriaus į kitą sektorių. Taip pat akcentuota, kad nuteistieji įkalinimo įstaigos viduje gali būti perkeliami ar neperkeliami dėl įvairių priežasčių – dėl asmeninių savybių, dėl konfliktų tarp nuteistųjų, elgesio bausmės atlikimo metu, jų propaguojamų vertybių bei dėl kitų priežasčių. Pažymėta, kad nuteistojo sutikimas ar pritarimas tokiam perkėlimui ar neperkėlimui nereikalingas.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2022 m. lapkričio 22 d. atsakymu Nr. 7-6703, su skundu 2022 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) direktorių nurodydamas, kad 2022 m. spalio 20 d. pranešimu-prašymu su gydytojo rezoliucija, kad jį tikslinga laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, jis kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją, tačiau 2022 m. lapkričio 22 d. buvo priimtas sprendimas, nurodant, jog nėra laisvų vietų, jei tokių atsiras, prašymas bus svarstomas iš naujo. Prašė imtis atitinkamų veiksmų.

14. Lietuvos kalėjimų tarnyba 2023 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 2S-55 „Dėl informacijos pateikimo“ konstatavo, kad 2022 m. lapkričio 22 d. atsakymu Nr. 7-6703 pagrįstai nepatenkintas pareiškėjo prašymas sudaryti sąlygas būti gyvenamojoje patalpoje vienam ar su kitu pageidaujamu asmeniu. Paaiškino pareiškėjui, kad nuteistųjų perkėlimą iš kameros į kamerą, iš būrio į būrį, iš vieno sektoriaus į kitą vykdo įkalinimo įstaigos administracija pagal įstaigos viduje nustatytus kriterijus bei atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nurodytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus. Nuteistųjų perkėlimas iš būrio į būrį (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos administracijos nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja sudarytos komisijos nariai, kurie skirstydami nuteistuosius į būrius (kameras) laikosi nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgia į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes. Taip pat, kaip ir skundžiamame Rašte, pakartotinai akcentuota, jog nuteistieji įstaigos viduje gali būti perkeliami dėl įvairių priežasčių – dėl asmeninių savybių, dėl konfliktų tarp nuteistųjų, elgesio bausmės atlikimo metu, jų propaguojamų vertybių bei dėl kitų priežasčių, ir atkreiptas pareiškėjo dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai aktai teisės nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius / miegamąsias vietas galėtų vykti pagal jų pasirinkimą.

15. Teismas, spręsdamas proceso šalių argumentų pagrįstumo klausimą, pažymėjo, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko), įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. VAĮ nuostatos taip pat nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

16. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad skundžiamas Pravieniškių PNAK Raštas neatitinka esminių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punkto reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

17. Teismas rėmėsi BVK 70 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

18. Nurodė, kad atsakovas pažymėjo, jog nuteistųjų perkėlimas iš kameros į kamerą, iš būrio į būrį, iš sektoriaus į sektorių (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos direktoriaus nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytos Komisijos nariai. Jie skirstydami nuteistuosius į būrius (kameras) turi laikytis nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų, atsižvelgti į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes bei kitas asmenines savybes.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pranešimas-prašymas Nr. 2G-3128 buvo nagrinėjamas Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais 2022 m. lapkričio 4 d. posėdyje, kurio metu nutarta prašymo laikinai netenkinti, kadangi nėra laisvų vietų. Atsižvelgiant į Komisijos 2022 m. lapkričio 4 d. posėdžio protokolą Nr. 63-2920 buvo priimtas pareiškėjo ginčijamas Raštas, kuris, teismo vertinimu, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje individualaus administracinio akto turiniui keliamų motyvuotumo, aiškumo ir pagrįstumo reikalavimų. Vertindamas šio administracinio akto pagrįstumą, teismas sprendė, kad Rašte pareiškėjui tik paaiškinama apie tai, kas vyko Komisijos posėdžio metu, t. y. jog Komisija pareiškėjui išaiškino susiklosčiusią situaciją, kad šiuo metu būriuose, kuriuose nuteistieji atlieka bausmę paprastosios grupės sąlygomis, nėra laisvų vietų, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog posėdyje dalyvavo pats pareiškėjas ir jam šios aplinkybės jau tada buvo išaiškintos ir žinomos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiktas pranešimas-prašymas buvo su gydytojo rezoliucija, jog pareiškėją tikslinga laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau Rašte apie tai visiškai neužsimenama, t. y. neaišku, kokią reikšmę svarstant šį klausimą turėjo ant pareiškėjo prašymo esanti gydytojo rezoliucija, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo sveikatos būklę (prašyme jis nurodė, kad ne visada gali (duomenys neskelbtini), tinkamai gydytis, todėl kyla rizika ne tik jam, bet ir kitiems), ar buvo vertinti pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys medicininiai dokumentai, taip pat neįvardijami jokie teisės aktai, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Raštas. Taigi, ginčijamo Rašto motyvai apsiriboja tik situacijos paaiškinimu, todėl niekaip neatskleidžia pareiškėjo neperkėlimo atvejo, taikytinų teisinių nuostatų esmės ir jų taikymo / netaikymo tikslingumo.

20. Teismas vertino, kad ginčijamas Raštas yra itin abstraktus ir nekonkretizuotas, jame nėra pateikiamos faktinės aplinkybės, kurioms esant pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą netenkintas. Teismas sprendė, kad ginčijamo Rašto motyvų trūkumas šiuo atveju yra esminis. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog pareiškėjui nėra aiškios jo prašymo netenkinimo priežastys, kadangi, anot jo, tuo metu buvo laisvų gyvenamųjų patalpų, taip pat asmenys, su kuriais jis galėjo gyventi, gyveno po vieną.

21. Teismas taip pat vertino, kad Raštas neatitinka ir gero viešojo administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią, teisingą, išsamią informaciją jį dominančiu klausimu.

22. Teismas konstatavo, kad objektyvaus aplinkybių vertinimo, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl galimybės gyventi jam vienam ar su kitu asmeniu, neatliko ir Lietuvos kalėjimų tarnyba, išnagrinėjusi jo skundą dėl Rašto. Lietuvos kalėjimų tarnyba ginčijamame Sprendime taip pat tik abstrakčiai pacitavo teisės normas, reglamentuojančias nuteistųjų perkėlimo kalėjimo viduje tvarką, tačiau nenurodė aiškaus pagrindo, kodėl netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl jo vieno laikymo kameroje ar su pageidaujamu asmeniu. Sprendimas priimtas pažeidžiant BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, apskundimo tvarka sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta klaidingai, todėl jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (po reorganizacijos – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai), kuris atsisakė skundą priimti kaip neteismingą šiam teismui.

23. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad skundžiami Raštas ir Sprendimas yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl naikintini.

24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui), nurodė, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo instituciją atlikti tam tikrus veiksmus gali būti tenkintas / netenkintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne nustačius, jog šio klausimo išsprendimas nepriklauso teismo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad atsakovas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Raštą bei Sprendimą pažeisdamas VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, pareiškėjo pranešimas-prašymas lieka neišspręstas, dėl to Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam.

25. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą nurodė, kad Pravieniškių PNAK Raštas, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti jam galimybę gyventi vienam, ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Pravieniškių PNAK rašto, neatitinka tokiems administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų, todėl naikintini. Tokios aplinkybės (netinkamas, formalus prašymų, skundų nagrinėjimas, galimybės pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą apsunkinimas) galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – teisės aktų reikalavimų neatitinkančių administracinių sprendimų priėmimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Tačiau konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konstatuoto pažeidimo neigiamo jam poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Įvertinęs padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo prašymas ir skundas nebuvo tinkamai išnagrinėti), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į tinkamą prašymo suteikti jam galimybę gyventi vienam išnagrinėjimą pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 26. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus argumentus, dėl kurių jo skundas buvo tenkintas iš dalies.

28. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad dėl laiku nesuteiktos teisėtos teisės pagal gydytojo išvadą gyventi vienam atskiroje kameroje nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2024 m. vasario 22 d., dar labiau sutriko psichinė būklė, atsirado dvasiniai sukrėtimai, nuolat konstatuotina (duomenys neskelbtini), pasireikšdavo dvasinės ir emocinės kančios bei nepilnavertiškumo jausmas, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

29. Pažymi, kad teismas sprendime nurodo, jog nagrinėjamojoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme, tačiau byloje nėra konkrečių duomenų apie jo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konstatuoto pažeidimo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Tačiau teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai bylos nagrinėjimo neatidėjo ir nesurinko svarbių įrodymų, reikalingų sprendimui priimti, kadangi pareiškėjas dėl savo ribotų galimybių ir suvaržytų teisių pateikti įrodymų neturi galimybės.

30. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo įpareigoti atsakovą sudaryti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui).

31. Pareiškėjas teigia, kad nors teismui 2024 m. vasario 22 d. priėmus sprendimą Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko sprendimu pareiškėjui buvo įkeltas nuteistasis E. S., kuris gali būti kartu esant raštiškam sutikimui ir šio paskyrimu ir buvimu pareiškėjas patenkintas, tačiau prašomas įpareigojimas yra būtinas stabilumui palaikyti bei, kad atsakovas nepiktnaudžiautų susidariusia padėtimi sau palankia linkme ateityje.

32. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą papildomai nurodo, kad pateiktame apeliaciniame skunde pakankamai suprantamai nurodė faktines aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jos atsiradimo, kurios iš esmės patvirtina jo 2022 m. spalio 20 d. pranešime-prašyme gydytojo pateiktus duomenis. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais dėl jo sveikatos sutrikimų, kadangi apeliaciniame skunde nurodyti sveikatos sutrikimai nesusiję su paauglyste, tai yra naujai atsiradę sveikatos sutrikimai.

33. Atsakovas ir atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškia tik savo nuomonę ir norus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau jų nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad į bylą pateikė duomenis iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, iš kurių matyti, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi sveikatos sutrikimai ((duomenys neskelbtini)), yra gydytojų konstatuoti dar nuo pareiškėjo paauglystės, o ne dėl skunde nagrinėjamų aplinkybių. Pareiškėjas manipuliuodamas jam diagnozuotais sveikatos sutrikimais, kiekvienoje administracinėje byloje, nagrinėjamoje pagal jo skundą, bando suklaidinti teismus, jog jo emocinė būklė pablogėjo būtent dėl bylose nagrinėjamų aplinkybių ir taip bando pasipelnyti iš Lietuvos valstybės.

35. Pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo instituciją atlikti tam tikrus veiksmus gali būti tenkintas / netenkintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne nustačius, jog šio klausimo išsprendimas nepriklauso teismo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Raštą bei Sprendimą, pažeisdamas VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo pranešimas-prašymas liko neišspręstas, dėl to Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam. Nagrinėjamu atveju administracinė procedūra dėl pareiškėjo pranešimo-prašymo sudaryti jam sąlygas būti gyvenamojoje patalpoje atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, su kuriuo jis gali būti (esant raštiškam sutikimui) nėra baigta, dėl to teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą ją užbaigti.

36. Pažymi, kad BVK bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai neįtvirtina, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams.

37. Akcentuoja, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jo galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas tyčia atliko neteisėtus veiksmus byloje nagrinėjamu aspektu, bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Rašto ir Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsakyta į jo prašymą bei skundą, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimo priteisimo.

39. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo skundžiami Raštas ir Sprendimas neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino ginčijamus aktus bei įpareigojo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam. Pripažino, kad Pravieniškių PNAK nagrinėjant pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo gyventi vienam ir Lietuvos kalėjimų tarnybai nagrinėjant su tuo susijusį pareiškėjo skundą buvo pažeistos pareiškėjo teisės, reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais netenkino.

40. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai neįpareigojo atsakovą sudaryti sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui), nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais bei neišreikalavo įrodymų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl konstatuoto pažeidimo neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas Raštas ir Sprendimas, todėl teisėjų kolegija tikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam bei, ar pagrįstai pareiškėjui nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

43. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįpareigojo Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti pareiškėjui sąlygas gyvenamojoje patalpoje būti atsižvelgiant į sveikatos būklę vienam arba su asmeniu, kuris gali būti (esant raštiškam sutikimui), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo klausimu išdėstytiems argumentams.

44. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju konstatavus, kad atsakovas Raštą bei Sprendimą priėmė pažeisdamas VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pareiškėjo pranešimas-prašymas lieka neišspręstas, dėl to pagrįstai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pranešimą-prašymą dėl galimybės suteikimo jam gyventi vienam. Tik atsakovui neatliekant veiksmų pagal jam suteiktą kompetenciją, atsisakius atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus arba vilkinant juos atlikti, gali būti reiškiamas savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, pažymėtina ir tai, kaip apeliaciniame skunde nurodo pats pareiškėjas, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas pareiškėjo reikalavimą iš esmės įvykdė, viršininko sprendimu pareiškėjui buvo įkeltas nuteistasis E. S., kuris gali būti kartu su pareiškėju esant raštiškam sutikimui. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde aptariamu klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, jų išreikalavimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021; kt.).

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, 2023 m. birželio 13 d. nutartimi priimdamas nagrinėti pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą bei visus su nagrinėjamu ginču susijusius dokumentus, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą, atsakovas buvo įpareigotas pateikti visą medžiagą, susijusią su pareiškėjo prašymo bei skundo nagrinėjimu. Atsakovas pateikė į bylą reikalaujamus įrodymus, taip pat ir pažymą apie tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2023 m. gegužės 5 d. į įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio spaudimo ar smurto, kuriuos galėjo sukelti jo kalinimas su kitu nuteistuoju, nesikreipė. Pareiškėjas įstaigos psichologų buvo konsultuotas, tačiau išskirtinai nurodytu klausimu – ne. Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo įrodymų, yra nepagrįsti.

47. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

48. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Raštas ir Sprendimas neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl tokios aplinkybės (netinkamas, formalus prašymų, skundų nagrinėjimas, galimybės pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą apsunkinimas) galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, todėl egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Įvertinęs tai, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konstatuoto pažeidimo neigiamo jam poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismas sprendė, jog pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma. Teismas, įvertinęs padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo prašymas ir skundas nebuvo tinkamai išnagrinėti), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į tinkamą prašymo suteikti jam galimybę gyventi vienam išnagrinėjimą pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo atžvilgiu nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos pinigais pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį nėra pagrindo spręsti, kad dėl tokio pažeidimo pareiškėjas patyrė didelius kankinimus ar jam kilo kokių nors kitų reikšmingų pasekmių, pablogėjo sveikata. Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos iš esmės neindividualizavo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

51. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių bylos faktinių aplinkybių, įrodymų, įstatymų, kuriais grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

54. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad bylą tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka.

55. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

57. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, tai, kad proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą, todėl teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą šioje proceso stadijoje būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl to pareiškėjo prašymas netenkinamas.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius