2016-05-30 Nr. AB-11622-3-61-3-03562-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-467-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03562-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra, Generalinė prokuratūra) neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį – 25 152,51 Eur, t. y. darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį, ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 13,8.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) prokuroras. Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo ir yra nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas) priedėlio III skirsnyje. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2009 m. gegužės 1 d. jo pareiginės algos koeficientas, nustatytas Įstatymo priedėlyje, buvo 13,8; 2009 m. balandžio 23 d. priėmus Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, nuo 2009 m. gegužės 1 d. jo pareiginės algos koeficientas, nustatytas Įstatymo priedėlyje, buvo 12,14; 2009 m. liepos 17 d. priėmus Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jo pareiginės algos koeficientas, nustatytas Įstatymo priedėlyje, buvo 11,23. Pareiškėjas akcentavo, kad Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje buvo (ir yra) nustatyta vėl taikyti iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius Prokuratūros prokurorų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, tačiau Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tai buvo tris kartus atidėta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, kad ginčui taikytinų įstatymų skirtingos redakcijos, kuriose nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti prokurorų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. 13,8.

Pareiškėjas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu ir teigė, kad turi teisę reikalauti priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį per 4 metus ir 8 mėnesius taikant teisės aktų nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir teigė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai pažymėjo, kad prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja specialusis įstatymas ir prokurorams netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Atsakovai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime padaryta išvada, kad iki šio nutarimo paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 ir 301 straipsnius atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo J. L. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Prokuratūros neišmokėtą atlyginimo dalį – 25 152,51 Eur; sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, jog ginčui taikytinų įstatymų skirtingos redakcijos, kuriose nustatyti sumažinti prokurorų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti prokurorų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijai, bei vadovaudamasis Konstitucijos 6 straipsniu, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės yra gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. 13,8. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nusprendė susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš Prokuratūros.

III. Atsakovas Generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo J. L. skundas būtų atmestas.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas tenkinti pareiškėjo reikalavimą priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovas pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjui mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl darbo užmokestis pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą tarnybinį atlyginimą buvo teisėti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodytą sumą turėjo priteisti ne iš Prokuratūros, o iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas pažymi, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymo leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, jog būtų galima teigti, kad nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką.

Atsakovas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XII-1088, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingų lėšų sumą.

Pareiškėjas J. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, susijusiais su Konstitucinio Teismo sprendimų galia, ir pažymi, kad šioje byloje iki Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo sprendimo priėmimo procedūra ir faktų teisinė kvalifikacija nebuvo baigta, o ir pati byla buvo sustabdyta iki kol bus priimtas būtent šis Konstitucinio Teismo nutarimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagristai vadovavosi nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senatį reglamentuojančių atsakovo nurodomų teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, šio pareiškėjo teisių pažeidimo neneigė ir neneigia nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia, o Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažino neteisėtais ir ėmėsi veiksmų atkurti pareiškėjo pažeistas teises. Teismų praktikoje tokia situacija vertintina kaip skolininko veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę ir nutraukiantys ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo nuomone, šiuo metu objektyviai egzistuojanti aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizes metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nedaro jokios įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 6, 30 straipsnių nuostatomis, remiasi Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir kituose nutarimuose suformuota doktrina ir teigia, kad sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis Įstatymo nuostatomis, todėl jis turėjo ir turi teisę bet kada kreiptis į teismą, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, nustatysiantis kompensavimo mechanizmą, ir į savo pažeistų teisių gynybą teisme. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos konstatuodamas, jog atsakovu šioje byloje laikytina Prokuratūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. L. (prokurorui) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtų pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kitoje administracinėje byloje pateiktą prašymą ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą pirmosios instancijos teismo prašymą bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (prokuroro) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovas Prokuratūra neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (25 152,51 Eur), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jo pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Generalinės prokuratūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; 2016 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas, paduodamas skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jam nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes jis pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. L. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė