2015-10-29 Nr. AB-21124-3-61-3-01314-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1589-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01314-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JA Energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JA Energija“ skundą atsakovams Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai ir Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „JA Energija“ su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimus Nr. 17R-3494 ir Nr. 17R-3495 dalyje dėl pareiškėjo patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo;

2) panaikinti Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 17R-3493;

3) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas mokėjimų išlaidas – 180 100 Lt.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/4, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjui vieną 30 kW saulės elektrinę (Debeikių 71 elektrinė) ir iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos gauti leidimą gamybai; 2012 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas su Pardavėju sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120806/5, pagal kurią Pardavėjas įsipareigojo įrengti vieną 30 kW saulės elektrinę (Debeikių 8 elektrinė) ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimą gamybai; 2012 m. spalio 22 d. pareiškėjas su Pardavėju sudarė dar vieną pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 121022/1 (toliau – ir Sutartys) vienos 30 kW saulės elektrinės (Lazdininkų elektrinė) įrengimui ir leidimo gamybai gavimui.

Pardavėjui vykdant sutartinius įsipareigojimus pareiškėjas 2012 m. lapkričio 19 d. gavo leidimus plėtrai Nr. LP-3865 ir LP-3870. Pareiškėjas, pasirašydamas Sutartis siekė plėtoti saulės elektrinių statybą, o būtent Sutarčių pagrindu užsakė pilnai įrengti tris naujas iki 30 kW saulės elektrines, įskaitant leidimų elektros energijos gamybai gavimą iš Energetikos ministerijos. Vadovaujantis Sutarčių 4.1 punktu, pareiškėjas įsipareigojo rangovui sumokėti 40 proc. avansą po kiekvieno leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, ką ir padarė atlikdamas du avansinius mokėjimus 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 1 d. po 90 000 Lt, iš viso 180 000,00 Lt įskaitant pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), t. y. iš viso sumokėdamas Pardavėjui 60 000,00 Lt avansą už kiekvieną iš trijų pagal Sutartis užsakytų saulės elektrinių.

Taigi pareiškėjas sumokėjo avansą, skirtą saulės elektrinių projektui plėtoti, dėl ko pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas laikytinas su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis. Sutarčių 4.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 procentų avansą už kiekvieną užsakytą saulės elektrinę, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, kuris skaičiuojamas nuo Sutarčių 3.1 punkte nurodytos vienos 30 kW saulės elektrinės kainos, į kurią įskaičiuotas įrengimas bei leidimo gamybai gavimas, ir kuris yra 150 000 Lt neįskaitant PVM.

Pareiškėjas pagal Pardavėjo pateiktas 2013 m. sausio 21 d. išankstinę sąskaitą 1TP Nr. 130121/3, 2013 m. sausio 13 d. išankstinę sąskaitą 1TP Nr. 130123/5 ir 2013 m. sausio 25 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 130125/6, 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 1 d. atliko 180 000 Lt įskaitant PVM avansinį mokėjimą. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo 2013 m. vasario 1 d. atlikta avansinio mokėjimo dalis atitinka Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) bei 2013 m. birželio 26 d.

Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus, nes 2013 m. vasario 1 d. mokėjimas iš pareiškėjui priklausančios banko sąskaitos atliktas paskutinę kompensuotinų išlaidų patyrimo dieną, t. y. nepraleidžiant Įstatyme bei Apraše reglamentuoto kompensuotinų išlaidų sumokėjimo termino. Pareiškėjas pateikė visus jo žinioje esančius su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusius dokumentus, kurie įrodo išlaidų patyrimą ir apmokėjimą.

Avansiniai mokėjimai neviršija Aprašo 2 priede nurodyto maksimalaus kompensuotino avansinio mokėjimo dydžio, dėl to turėtų būti pripažinti kompensuotinomis išlaidomis. Pažymėjo, kad avansinį mokėjimą atliko 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 1 d. pagal Pardavėjo pateiktas 2013 m. sausio 21, 23 ir 25 d. išankstines sąskaitas, tačiau pareiga apmokėti avansinį mokėjimą kilo iš karto po to, kai Pardavėjas įvykdė Sutarties 4.1 punkte numatytus darbus, t. y. po to, kai Pardavėjas pareiškėjo vardu gavo leidimus plėtrai.

Būtent leidimų plėtrai gavimo momentas laikytinas pareiškėjo pareigos atlikti avansinį mokėjimą atsiradimo momentu, todėl tai, kad Pardavėjas išankstines sąskaitas avansiniam mokėjimui išrašė vėliau, t. y. po to, kai Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11,13,14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Įgyvendinimo įstatymą, sprendžiant klausimą, dėl pareiškėjui kompensuotinų išlaidų, reikšmės neturi. Nei pareiškėjas, nei Pardavėjas neturėjo objektyvios galimybės numatyti Pakeitimo bei Įgyvendinimo įstatymų priėmimo bei su tuo susijusių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, todėl sudarydami Sutartis bei jas vykdydami pareiškėjas bei Pardavėjas elgėsi pagrįstai tikėdamiesi, kad ateityje turės objektyvias galimybės Sutartis įvykdyti tinkamai bei pilna apimtimi.

Pareiškėjas Komisijai pateikė visus būtinus dokumentus. Pareiga Komisijai pateikti Pardavėjo atliktų realių darbų arba nuostolių patyrimą patvirtinančius dokumentus nei teisės aktais, nei kitais dokumentais pareiškėjai nebuvo nustatyta, todėl Komisijos argumentas, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių realius Pardavėjo atliktus darbus arba patirtus nuostolius, laikytinas negalėjusiu turėti įtakos priimant sprendimą dėl Pareiškėjo patirtų išlaidų kompensavimo. Seimui priėmus Įgyvendinimo įstatymą ir pareiškėjui apsisprendus nutraukti ekonomiškai nenaudingo saulės elektrinių projekto plėtojimo vykdymą, Pardavėjas turėjo pagrįstą ir Sutartyse įtvirtintą teisę reikalauti, jog pareiškėjo sumokėtas Avansinis mokėjimas vadovaujantis Sutarčių 6.11 punktu, liktų kaip kompensacija už Sutarčių vykdymo metu patirtus nuostolius.

Pažymėjo ir tai, kad sutikdamas su Pardavėjo reikalavimu negrąžinti Avansinio mokėjimo pareiškėjas žinojo apie Įgyvendinimo įstatyme jam numatytas teises dėl patirtų išlaidų kompensavimo, dėl ko nusprendė Sutartis su Pardavėju nutraukti taikiai, nesikreipiant į teismą dėl sumokėto avanso grąžinimo. Pareiškėjas apie gautą leidimą plėtrai Nr. LP-11385 sužinojo iš Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje paskelbto sąrašo, kuriame nurodyti asmenys, kuriems leidimai plėtrai išduoti dar 2012 m. gruodžio mėn. Atsižvelgiant į tai, kad sąrašą Energetikos ministerija paskelbė 2013 m. vasario 4 d., o spausdinti leidimai plėtrai buvo parengti kur kas vėliau, pareiškėjas, apsisprendęs nebevykdyti saulės elektrinės projekto plėtojimo, iš Energetikos ministerijos neatsiėmė jam išduoto leidimo plėtrai Nr. 17R-3493, ko pasekoje sumokėto 100 Lt už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą kvitas liko Energetikos ministerijoje.

Komisijos argumentas, jog nekompensuotinos išlaidos dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą, nes šių išlaidų pareiškėjas nepatyrė laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas, nors yra registruotas PVM mokėtojas, teisės į PVM atskaitą neturi. Asmuo, nors ir patyręs išlaidas įrangos įsigijimui, o būtent sumokėjęs avansą, kuriam taikytas PVM, Sutartyje numatytos įrangos negavo. Vadinasi, pareiškėjas objektyviai negalėjo panaudoti įrangos PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nurodytos veiklos vykdymui (t. y. jos nevykdė), PVM apmokestinamų prekių (paslaugų) šalies teritorijoje netiekė (neteikė).

Pareiškėjas niekada nevykdė ir neketina ateityje vykdyti PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje aprašytos veiklos dėl subjektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjas, nors ir būdamas PVM mokėtojas, niekada nevykdė ir neketina vykdyti ateityje saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo veiklos, nesinaudos įranga, už kurią sumokėtas avansas, PVM objekto nesukurs, todėl ir teisės į PVM atskaitą neturės. Sumokėtas PVM dydis laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad Komisija, nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Šiuo atveju pareiškėjas ir Pardavėjas nepagrįstai susitarė dėl 180 000 Lt dydžio avanso negrąžinimo. Pareiškėjo sutikimas dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo galėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo ir teisingumo reikalavimus, tuo atveju, jeigu Pardavėjas pareiškėjui būtų pagrindęs, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Komisijos sprendimai nekompensuoti pareiškėjui bendros 180 000 Lt dydžio prašomos kompensuoti sumos yra teisingi ir pagrįsti, nes pareiškėjo susitarimas su Pardavėju dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo, nesant motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Komisija, priimdama pareiškėjo ginčijamus sprendimus taip pat įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas avansus sumokėjo 2013 m. sausio 31 d. (90 000 Lt) ir 2013 m. vasario 1 d. (90 000 Lt), t. y. netrukus iki 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo, įsigaliojimo bei šių įstatymų įsigaliojimo dieną – 2013 m. vasario 1 d. Komisijos sprendimas nekompensuoti pareiškėjui 100 Lt teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių šių išlaidų patyrimą iki 2013 m. vasario 1 d., iš pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimo, pateikto raštu reg. Nr. 15R-4327, matyti, kad pareiškėjas pripažįsta, jog pildant paraišką dėl išlaidų kompensavimo įsivėlė klaida, kadangi jis nėra atsiėmęs leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (Nr. LP-11385).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „JA Energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Aptaręs, remiantis byloje esančiais duomenimis nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, jog negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko atsakovo argumentus, nes kompensavimas turi būti siejamas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas realiai atliko pirkimo pardavimo sutartyse numatytus darbus, ar avansinis mokėjimas yra proporcingas atliekamiems darbams, ar kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, ar pareiškėjas siekė susigrąžinti visą avansinį mokėjimą ar jo dalį.

Pažymėta, jog nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimus, ginčo santykių teisinis reglamentavimas turi būti vertinamas sistemiškai, atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes bei tikslus. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.).

Įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, jog siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą.

Nurodyta, kad iš pareiškėjo pateiktų Sutarčių 6.6, 6.7, 6.11 punktų nuostatų aiškiai matyti, kad šalys dar 2012 m. rugpjūčio, spalio mėnesiais susitarė, jog ginčo avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais ar įranga). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų dėl avansinio mokėjimo susigrąžinimo. Atvirkščiai, pasirašęs susitarimus dėl sutarčių nutraukimo, sutiko, kad avansinis mokėjimas nebus grąžintas.

Teismas rėmėsi CK 1.5 ir 6.200 straipsniais, pažymėjo, jog pareiškėjas yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi aukšti apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Todėl pareiškėjas galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažesnius nuostolius.

Taip pat pažymėta, jog kiekvienos iš Sutarties 4.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, kuris skaičiuojamas nuo sutarties 3.1 punkte nurodytos 30 kW saulės elektrinės kainos, į kurią įskaičiuotas įrengimas bei leidimo gamybai gavimas.

Pareiškėjas tris sutartis buvo sudaręs 2012 m. rugpjūčio 3 d., 2012 m. rugpjūčio 6 d. ir 2012 m. spalio 22 d., o avansinius mokėjimus atliko 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 1 d. pagal pareiškėjui išrašytas 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 23 d. ir 2013 m. sausio 25 d. išankstines sąskaitas, t. y. tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos ir pareiškėjas, būdamas rinkos dalyviu, apie jam aktualius teisinio reglamentavimo pakeitimus žinojo ar turėjo žinoti. Išankstinės sąskaitos ir apmokėjimas atliktas nenurodant PVM. Avansiniai mokėjimai atlikti 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 1 d., t. y. jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus ir likus keletui dienų iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas susitarimuose dėl sutarčių nutraukimo sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingas pastangas susigražinti ginčo išlaidas ir atliko kokius nors veiksmus, apskritai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sutarties vykdytojas būtų atlikęs kokius nors darbus ar realiai patyręs 180 000 Lt dydžio nuostolius. Vadinasi, pareiškėjas neįrodė, kad šios išlaidos gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad sumokėjo 100 Lt valstybinės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nes šių išlaidų pareiškėjas nepatyrė. Pareiškėjui buvo išduoti du leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, už kuriuos Komisija ginčo sprendimais kompensavo 200 Lt.

Teismas nurodė, jog pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas, tais atvejais, kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai rodo kompensacinį netesybų pobūdį, tačiau nereiškia, kad tokiais atvejais, kai prašomų atlyginti nuostolių dydis neviršija sutartinių netesybų dydžio, neturi būti nustatinėjamas nuostolių (tiek tiesioginių nuostolių, tiek negautų pajamų) dydis. Jei netesybos akivaizdžiai (neprotingai) didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, netesybas galima sumažinti (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti pirkimo pardavimo sutartyse numatyti darbai ar proporcinga jų dalis, kas patvirtintų, jog kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, bei įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs nustatyti, ar netesybos šiuo atveju nebuvo neprotingai didelės, ar yra svarbios aplinkybės, dėl kurių būtina mažinti jų dydį.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog šiuo atveju, teismas byloje patikrina, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti naikinamas.

Vertinta, jog Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, trimis ginčo sprendimais nusprendė 180 000 Lt pareiškėjo atliktų avansinių mokėjimų nekompensuoti, taigi, ji kompensavo pareiškėjui dalį, t. y. 200 Lt pareiškėjo patirtų išlaidų. Pagal Aprašo 20.2 punktą Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas. Teismas sutiko su Komisijos ginčo sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad bendrovė „Informacinių technologijų pasaulis“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, realiai būtų patyrusi tokio dydžio išlaidas. Vien tai, kad pareiškėjas pasirašė susitarimus dėl sutarties nutraukimo, kuriuo sutiko, kad avansinis mokėjimas nebus grąžintas, t. y. jis pasirinko tokį elgesio modelį, kuris neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo.

Nurodyta, jog pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes, Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamus sprendimus, atitinkančius Aprašo 20.2 punkto nuostatas, surinkusi pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, juos įvertino, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Pažymėta, jog netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus, negali būti tenkintas reikalavimas įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 180 000 Lt ir 100 Lt valstybinės rinkliavos, nes tai neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

III. Pareiškėjas UAB „JA Energija“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3494, 17R-3495 ir 17R-3493 tenkinti; panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimus Nr. 17R-3494, 17R-3495 ir 17R-3493 dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 180 000 Lt ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl pareiškėjo elgesio sumokant avansą pripažinimo neatitinkančiu apdairumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, nurodo, kad šiuo aspektu prieita teismo išvada neobjektyvi ir šališka, nes teismas neįvertino teisinio reguliavimo pakeitimo pasekmių, nepagrįstai pareiškėjui nustatė tokias apdairumo standartą turinčias atitikti prievoles, kurios minėtame teisinio reguliavimo pakeitimo kontekste nepagrįstos. Tik paaiškėjus supirkimo tarifui pareiškėjas suprato (galėjo suprasti), kad tolesnis saulės elektrinės projekto vystymas bus nuostolingas, dėl ko nusprendė pasinaudoti Seimo nustatyta teise į patirtų išlaidų kompensavimą. Įvertinus teisinio reguliavimo pataisų teisinę reikšmę ir kontekstą, pareiškėjas neturėjo pareigos elgtis taip apdairiai, kaip sprendime nurodė teismas, t. y. be teisinio pagrindo stabdyti prievolių pagal sutartį su rangovu vykdymą ir nemokėti sutartyje nustatyto avanso, rizikuojant nespėti užbaigti pradėto saulės elektrinės projekto įgyvendinimo iki pataisomis sutrumpinto termino. Nors nei avanso mokėjimo metu, nei supirkimo tarifų paskelbimo 2013 m. II ketvirčiui metu, nei sutarties su rangovu nutraukimo metu teisės į patirtų išlaidų kompensavimo įgyvendinimo mechanizmas nebuvo nustatytas, 2013 m. sausio 17 d. priimtas Įgyvendinimo įstatymas aiškiai nustatė, kad asmenys, patyrę tiesiogiai su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, turės teisę į tokių išlaidų kompensavimą.

2) Dėl viešojo intereso įgyvendinant asmens teisę į patirtų išlaidų kompensavimą, nurodo, kad nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nėra skirtas reguliuoti viešuosius interesus atitinkančių lėšų panaudojimo efektyvumo. Jie skirti nustatyti asmenų, patyrusių išlaidas, vykdant saulės elektrinių projektus, teises. Patirtų išlaidų kompensavimas valstybei toks svarbus, jog jos kompensuojamos viešuosius interesus atitinkančiomis lėšomis. Teismo argumentas, jog teisiniu reguliavimu siekiama aptariamas išlaidas kompensuoti tik iš dalies, nepagrįstas.

3) Dėl Komisijos kompetencijos ribų ir pareiškėjo patirtų išlaidų pagrįstumo vertinimo, pažymi, kad Komisija turi teisę vertinti, ar pagal Aprašą prašomos kompensuoti išlaidos pagrįstos Apraše numatytais dokumentais, tačiau neturi pagrindo vertinti pačių išlaidų (mokėjimų) pagrįstumo, t. y. kam buvo panaudotas avansas, kokia apimtimi. Aprašas nenumato reikalavimų pagrįsti aplinkybes, susijusias su avanso panaudojimu, tačiau tiek teismas, tiek Komisija tą nepagrįstai tai vertino.

4) Pasisakydamas dėl objektinės teisės gauti patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinimo sąlygų, nurodo, nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nei teismui, nei Komisijai nesuteikė teisės rinkti, vertinti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo pastangas susigrąžinti patirtas išlaidas, tokie teismo ir Komisijos reikalavimai nepagrįsti. Įgyvendinimo įstatymas ir Aprašas reguliuoja patirtų išlaidų kompensavimo klausimus dėl asmenų, kurie buvo saulės elektrinių projektų vystytojais, o ne rangovais, konsultantais, pardavėjais ir kitais išlaidas gavusiais asmenimis. Motyvai, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, jog rangovas realiai patyrė iš pareiškėjo gauto avanso dydžio išlaidas, nepagrįstas. Į Komisiją besikreipiantis asmuo turi įrodyti, kad jis pats patyrė išlaidas, susijusias su elektrinės plėtojimu, pagrįsti jų faktą bei dydį, o ne įrodinėti trečiųjų asmenų patirtas išlaidas vykdant sutartį. Be to, nei teisės normose, nei teismų praktikoje avansas nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, todėl nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių sutekimo fakto. Teismas tinkamai neįvertino avansinių mokėjimų atlikimo metu egzistavusių faktų visumos, kad pareiškėjui buvo mažiau ekonomiškai nenaudinga nutraukti elektrinės projektą ir kreiptis į valstybę dėl išlaidų kompensavimo, tai sąlygojo teisės aktais sukurtas teisėtas lūkestis, kad išlaidos bus kompensuotos.

5) Remiasi teismų praktika dėl VAĮ straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nurodo, jog teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamo sprendimo – netenkinti pareiškėjo reikalavimo – teisėtumą.

Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Sistemiškai įvertinus Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatas, galima teigti, kad jos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, Komisija sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, Komisija turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar prašomos kompensuoti išlaidos yra pagrįstos ir tik tuomet priimti sprendimus dėl išlaidų kompensavimo.

2) Komisijos sprendimai nekompensuoti pareiškėjui bendros 180 000 Lt dydžio prašomos kompensuoti sumos yra teisingi ir pagrįsti, nes pareiškėjo susitarimai su Pardavėju dėl tokio dydžio avansų negrąžinimo, nesant motyvuoto pagrindimo, kokiu pagrindu buvo sudaryti tokie susitarimai, vertintini kaip neatitinkantys CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

3) Komisija, priimdama pareiškėjo ginčijamus sprendimus, taip pat įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas 90 000 Lt dydžio avanso dalį sumokėjo 2013 m. sausio 31 d., t. y. likus mažam laikotarpiui iki Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, o 90 000 Lt dydžio avanso dalį – šių įstatymų įsigaliojimo dieną – 2013 m. vasario 1 d. Minėtas teisinio reguliavimo pasikeitimas sudarė prielaidas pareiškėjui numatyti, kad keisis saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo kainos, t. y. jos bus mažinamos, todėl pareiškėjas, užsiimdamas ūkine veikla, veikdamas apdairiai ir atsakingai, turėjo visas galimybes nuo 2013 m. vasario 1 d. imtis būtinų veiksmų, siekiant išvengti nereikalingų išlaidų.

4) Komisija sprendimus priėmė neviršydama jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos, jie atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

5) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje pasisakyta dėl teismo teisės vertinti subjekto, kuris turi teisę atlikti tyrimus bei vertinimus, veiklą (2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3494, Nr. 17R-3495 dalių dėl pareiškėjo patirtų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų išlaidų nekompensavimo ir Nr. 17R-3493 sprendimo, kuriuo pareiškėjui nekompensuota ne tik 60 000 Lt avansinis mokėjimas, bet ir 100 Lt valstybės rinkliava už veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą. Pareiškėjas prašo atitinkamas Komisijos sprendimų dalis (sprendimai Nr. 17R-3494 ir Nr. 17R-3495) ir visą sprendimą (sprendimas Nr. 17R-3493) panaikinti ir įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu – 180 100 Lt.

Šioje byloje ginčijamuose sprendimuose, Komisija, atsisakydama kompensuoti po 60 000 Lt pareiškėjo sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų (viso 180 000 Lt), nurodė, kad, įvertinusi avanso sumokėjimo datą – 2013 m. sausio 31 d. (likus 1 d. iki Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo 2013 m. vasario 1 d.), tuo pačiu atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad per laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki 2013 m. vasario 1 d. sutarties vykdytojas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ už gautą 60 000 Lt dydžio avansą atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, mano, kad pareiškėjas ir rangovas nepagrįstai susitarė, kad sumokėtas 60 000 Lt dydžio avansas nebus grąžintas, todėl vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis ir todėl nekompensuotinomis (b. l. 24-26).

2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3493 100 Lt išlaidos dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą nekompensuotos nurodant, kad pareiškėjas šių išlaidų nepatyrė (nepateikė jokio mokėjimą patvirtinančio dokumento (pvz., pavedimo ar mokėjimo dokumento, leidimo kopijos), dokumentų nepateikė, įvertinus pareiškėjo paaiškinimą, kad leidimas nebuvo atsiimtas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad sutinka su Komisijos ginčo sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, realiai būtų patyręs tokio dydžio išlaidas. Vien tai, kad pareiškėjas pasirašė susitarimus dėl sutarties nutraukimo, kuriais sutiko, kad avansiniai mokėjimai nebus grąžinti, t. y. pasirinko tokį elgesio modelį, kuris neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes, Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamus sprendimus, atitinkančius Aprašo 20.2 punkto nuostatas, surinkusi pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, juos įvertino, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimai atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, todėl yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais. Atitinkamai nebuvo tenkintas skundo reikalavimas dėl Komisijos įpareigojimo priimti atitinkamus sprendimus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka, mano, jog nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pažymėtina, jog, skirtingai nei teigia apeliantas, įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Apeliantas teigia, jog Aprašas Komisijai nustato labai robotą kompetenciją, ji Komisija nėra įgaliota vertinti išlaidų pagrįstumo, atlieka tik reikalavimų pagrindimo Apraše nurodytais dokumentais tyrimą, o kokias išlaidas pripažinti patirtas pagrįstai ir laikyti kompensuotinomis numato pats Aprašas.

Pasisakant dėl šių apelianto argumentų, pažymėtina, jog Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, Komisija priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant aptartas Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Taigi, skirtingai nei teigia apeliantas, Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pažymėtina, jog toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.)

Atmestinas ir apelianto argumentas, jog avansas – prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė, jis nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, todėl nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto.

Toks aiškinimas nepagrįstas Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punkto prasme – nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas (Pirkėjas) 2012 m. rugpjūčio 3 d., 2012 m. rugpjūčio 6 d. ir 2012 m. spalio 22 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120803/4, Nr. 120806/5 ir 121022/1 (Sutartys) su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (Pardavėjas) (b. l. 27-36; 39-43).

Sutarčių 3.1 punktuose nurodyta 30 kW saulės elektrinės kaina su įrengimu ir leidimu gamybai, o Sutarčių 3.2 punktuose nurodyta, kad prekių bei paslaugų kainos gali būti keičiamos atskiru raštišku sutarties šalių susitarimu.

Sutarčių 4.1 punktuose nurodyta, jog Apmokėjimas atliekamas per 4 kartus: 40 proc. sumos avansas, mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, 40 procentų sumos avansas mokamas per 5 dienas nuo įrangos pristatymo bei sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos, 20 proc. sumos – per 10 dienų nuo saulės elektrinės pridavimo ir sąskaitos faktūros išrašymo pirkėjui dienos. Pagal Sutarčių 4.4 punktus, apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos atskiru raštišku sutarties šalių susitarimu.

Sutarčių 6.6 punktuose nurodyta, jog Pardavėjui nutraukus Sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai negrąžinami. Sutarčių 6.7 punktuose – Pirkėjui nutraukus Sutartį ne dėl Pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais ir įranga). Sutarčių 6.11 punktuose nurodyta, kad Pirkėjui nutraukus Sutartį ne dėl Partnerio kaltės, avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais ir įranga).

Bylos medžiaga patvirtina, jog Pareiškėjas pagal UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 23 d. ir 2013 m. sausio 25 d. sąskaitas išankstiniams apmokėjimams pagal Sutartis po 60 000 Lt (b. l. 46-48) 2013 m. sausio 31 d. ir 2013 m. vasario 1 d. pervedė po 90 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Už paslaugas pagal sutartį“ (b. l. 44-45).

Trys PVM sąskaitos faktūros išrašytos 2013 m. gegužės 3 d., nurodant, kad 60 000 Lt sumos yra Pardavėjo dėl Sutarčių nutraukimo patirti nuostoliai (b. l. 49-51).

2013 m. gegužės 3 d. Susitarimuose dėl sutarčių nutraukimo (toliau – ir Susitarimai) (b. l. 58-60) nurodyta, jog šalys sudarė Sutartis, kurių pagrindu Pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjui 30 kW saulės elektrines ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimus elektros energijos gamybai, o Pirkėjas – už prekes bei atliktus darbus sumokėti Pardavėjui Sutarčių nustatyta tvarka; Pirkėjas sumokėjo avansą Pardavėjui (60 000 Lt); Pardavėjas suteikė dokumentų pagal Sutartis parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi Sutarčių įgyvendinimui; nurodytas Sutarčių 6.11 punktas; pažymėta, jog Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą, Įgyvendinimo įstatymą, dėl ko Sutarčių vykdymas Pirkėjui ekonominiu aspektu tapo nenaudingas ir nepriimtinas. Susitarimuose nurodyta, jog šalims nuo 2013 m. gegužės 3 d. nutraukus Sutartis, susitariama dėl tokių jų nutraukimo pasekmių: Pardavėjas negrąžina Pirkėjui jų sumokėtų avansų (po 60 000 Lt), kurie laikomi minimaliais Pardavėjo dėl Sutarčių nutraukimo patirtais nuostoliais; Šalys nuo Susitarimų pasirašymo momento viena kitos atžvilgiu nebeturi jokių prievolių, kylančių iš Sutarčių; Pardavėjas ir Pirkėjas patvirtina, kad neturi jokių pretenzijų vienas kitam dėl Sutarčių nutraukimo šalių susitarimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pardavėjas atliko (pradėjo atlikinėti) kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartis – pateikti saulės elektrinių įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinių projektą, suderintą su elektros tinklais, įrengti elektrines, nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemas, nepaisant to, pareiškėjas, kaip Pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta Sutartimis, jas nutraukdamas pripažino visą sumokėtą avanso sumą negrąžintina, laikoma Pardavėjo dėl Sutarčių nutraukimo patirtais nuostoliais, nors Sutarčių 6.7 punktai, numatė, kad Pirkėjui nutraukus Sutartį ne dėl Pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais ir įranga), o Sutarčių 6.11 punktuose, kuriais remtasi ir Susitarimuose, nurodyta, kad Pirkėjui nutraukus Sutartį ne dėl Partnerio kaltės, avansiniai mokėjimai negrąžinami (atskiru susitarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais ir įranga).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo, o tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su pardavėju dėl Sutarčių nutraukimo sąlygų, nors minėta, Sutartys tokią galimybę iš esmės numatė, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Apibendrinant, tai kas išdėstyta, sutiktina su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pripažintini nekompensuotinomis išlaidomis.

Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo galėjimo ir turėjimo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis, todėl galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažesnius nuostolius, nagrinėjimu atveju nereikšmingi, pertekliniai, teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Iš esmės tas pats pasakytina ir dėl pirmosios instancijos teismo argumento, jog remiantis Aprašo 23 punktu, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Šis argumentas, be kita ko, buvo pateiktas visų bylos aplinkybių, teisės normų ir argumentų kontekste ir nebuvo lemiamas priimant sprendimą.

Sprendimas byloje priimtas atsižvelgiant į esmines aplinkybes, jog nei Komisijai, nei teismui nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atliktus darbus, kuriems buvo reikalingos tokio dydžio sąnaudos (t. y. 180 000 Lt dydžio avansas), kad pareiškėjas siekė susigrąžinti pagal Sutartis sumokėtus avansus ar bent jų dalį, derėjosi su Pardavėju. Nustačius, jog nei viena šių aplinkybių neįrodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai.

Dėl apelianto argumento, jog nei Komisijai, nei teismui Aprašas nesuteikia teisės rinkti, juo labiau vertinti įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pastangas susigrąžinti ginčo išlaidas, tokia pareiga pareiškėjui nėra nustatyta, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nurodyta anksčiau, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog Komisija teisingai ir pagrįstai, savo kompetencijos ribose, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išlaidos, patirtos dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinio mokėjimų, nekompensuotinos.

Dėl 100 Lt išlaidų dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, teisėjų kolegija nurodo, jog kaip pažymėta tiek Komisijos sprendime Nr. 17R-3493, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjas nepateikė dokumento, kad tokias išlaidas patyrė. Apeliacinės instancijos teismui su šia išvada sutinkant ir apeliantui dėl jos apeliaciniame skunde nepateikiant papildomų argumentų, šiuo aspektu plačiau nepasisakoma.

Komisijos Sprendimas yra išsamus, motyvuotas, atitinkantis tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nenurodė, nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų sprendimo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti atitinkamas Komisijos sprendimų Nr. 17R-3494 ir 17R-3494 dalis ir sprendimą Nr. 17R-3493, teisėtumą.

Vertintina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra argumentuotas, išsamus, priimtas nustačius ir tinkamai įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, remiantis ginčui aktualių teisės aktų (Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo) nuostatomis, iš esmės tinkamu jų aiškinimu ir taikymu.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „JA Energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramūnas Gadliauskas