2016-07-07 Nr. AB-14279-3-61-3-04070-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-108-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04070-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK (toliau – ir atsakovė Lietuvos valstybė), laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 800 Lt; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 10-S-15966.

Paaiškino, kad pareiškėja Vilniaus AVPK dirba statutine valstybinės tarnautoja nuo 2003 m. gegužės 1 d. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2009 m. liepos 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymo) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsniu, kuriuo sumažintas pareiškėjos pareiginės algos koeficientas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą normą prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta. Vilniaus AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 10-S-15964 atsisakė tą padaryti.

Teisme pareiškėja pateikė patikslintą skundą, kuriame sutrumpino laikotarpį, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ir prašė priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 717,62 Lt (b. l. 43).

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 10–15, 35–39). Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino teisinį reguliavimą (pareiginės algos koeficiento sumažinimą), kuriuo remiantis buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis pareiškėjai. Konstitucinis Teismas nutarime taip pat nurodė, kad nutarimas įsigalioja 2013 m. spalio 1 d., ir taip pat konstatavo įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kylantį reikalavimą nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Seime 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Vilniaus AVPK nuomone, konstatuoti nepagrįstą delsimą nustatyti kompensavimo mechanizmą nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos skundas neapima vieno iš esminių elementų – skundo pagrindo, kuris Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte įvardintas kaip privalomas nurodyti konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas. Teismas yra kompetentingas vertinti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, bet ne veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

Pareiškėjos skundas pateiktas neįsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui ir Lietuvos Respublikos Seimo priimtiems įstatymams, susijusiems su Konstitucinio Teismo nutarimo vykdymu, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas. Paaiškina, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Seimas netinkamai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymą ir neproporcingai sumažino pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacinę klasę. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat nurodė, kad kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus yra valstybės konstitucinė pareiga.

Todėl tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti tik Lietuvos valstybė. Kol nėra nustatytos darbo užmokesčio nepriemokos atlyginimo tvarkos, tol Vilniaus AVPK neturi teisinių ir finansinių galimybių ją išmokėti. Bet kuriuo atveju prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjos A. G. skundą tenkino. Priteisė pareiškėjai A. G. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 717,62 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 10-S-15964 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pažymėjo, jog pareiškėjos dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patirtas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Taip pat pažymėjo, jog minėto pažeidimo, mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, nesukuria jokių prielaidų pareiškėjos teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą paneigimui. Taip pat teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuota praktika, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja patikslintu skundu prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o atsakovas prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjai gali būti priteisima jos prašoma nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta darbo užmokesčio suma, kuri pagal byloje esančius dokumentus yra 717,62 Lt (b. l. 44–45).

Atsižvelgęs į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendė, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai priteistina iš Vilniaus AVPK.

Dėl skundžiamo Vilniaus AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 10-S-15964 pažymėjo, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 60–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu įpareigojo įstatymų leidėją – Lietuvos Respublikos Seimą – nustatyti tvarką, pagal kurią būtent per protingą laikotarpį, o ne iš karto (nedelsiant) po nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, kaip to reikalauja pareiškėjas teismui teikiamu prašymu, bus kompensuojamos dėl neteisėto sumažinimo neišmokėtos darbo užmokesčio dalys.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau - ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriame buvo įtvirtintos nuostatos, iš kurių galima daryti išvadą, kad 2014 metų biudžete turi būti numatytos lėšos tik atkuriamai atlyginimų daliai mokėti, bet ne dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensacijoms mokėti.

Atsakovas pažymi, kad nors pati skola, t. y. pareiga kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtus praradimus, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios yra pripažįstama, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu nukėlė skolos (kompensacijų) mokėjimo terminą, bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t. y., kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą įstatymą. Todėl, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, kol minėtas Įgyvendinimo įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Įstatymo leidėjui nenustačius kompensavimo mechanizmo, ar nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo pareiškėjo manymu, nėra teisingai atlyginami praradimai dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo, bus galima konstatuoti, kad teisinių santykių kvalifikacija yra baigta ir yra prielaidos vertinti ar nėra pažeistos pareiškėjos teisės.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja A. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo, pareiškėjai negali būti grąžinama neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio dalis. Remiasi Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir pažymi, kad Konstitucinis Teismas pasisakė, jog sumažinti atlyginimą galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Atkreipia dėmesį, kad Europos centrinis bankas ir Europos Komisija 2014 m. birželio mėnesį paskelbė pranešimus, kad Lietuva atitinka konvergencijos kriterijus, nustatytus Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo, kas leidžia teigti, jog 2014 m. Lietuvoje jau nebuvo ypatingos situacijos dėl ko galėjo būti pristabdomas neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. Seime buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, <...> įgyvendinimo įstatymas (Nr. XIl-523, Žin., 2013, Nr. 102-5032), kurio 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatyta, kad: „Lietuvos Respublikos Vvriausybė: <..> 2) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. 2014 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XlI-523 šis terminas nukeltas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Remiasi Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1 -638/2005 ir atsižvelgia į Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementus – teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį aiškumą ir teisinį saugumą. Pažymi, kad šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Todėl situacija, kuomet Vyriausybė nevykdo jai pavestos pareigos sukurti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o įstatymu šie terminai vis toliau yra nukeliami neapibrėžtam terminui, prieštarauja esminiams teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl ir apeliacinis skundas negali būti pagrindu naikinti 2014 m. kovo 12 d. priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. G. nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja A. G. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 10-TE-493 nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo perkelta iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizacinio skyriaus Teisės poskyrio vyresniojo specialisto (A lygis, 9 kategorija) pareigų į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigas (b. l. 22).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas).

Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tokiu būdu pareiškėjos 11 kategorijos pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjos pažeistas teises apginti priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Vilniaus AVPK. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan