2016-04-13 Nr. AB-8366-3-61-3-00847-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-258-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00847-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir išeitinės išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. vasario 5 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 12-01-160; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Klaipėdos karo prievolės centro viršininku. Pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Ministerija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir pabrėžė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo, Lietuvos Respublikos karo tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo nutarime minėtų teisės aktų nuostatų tyrimas nebuvo atliekamas. Pareiškėjas su priimtu Ministerijos sprendimu nesutiko ir tvirtino, kad įstatymai turi būti taikomi vienodai.

Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ (2006 m. rugsėjo 15 d. Nr. 893, Žin., 2006 m. rugsėjo 19 d., Nr. 99-3847); ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ (2009 m. spalio 28 d. Nr. 1416, Žin., 2009 m. lapkričio 5 d., Nr. 132-5750; ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ (2010 m. gruodžio 29 d. Nr. 1833, Žin., 2010 m. gruodžio 31 d., Nr. 157-7992) tiek, kiek nutarimų galiojimas buvo taikomas profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžių nustatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ) nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo, karių aprūpinimo, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos tvarką bei sąlygas. Pabrėžė, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir šia tvarka pasinaudoti jau negali, todėl vertino, kad byla turi būti nutraukiama. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-763 su pareiškėju nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą bei su juo atsiskaityta jo išleidimo į atsargą dieną. Šio įsakymo pareiškėjas neskundė.

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš Ministerijos nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už visą tarnybos laikotarpį ir išeitinės kompensacijos dalį, tačiau pareiškėjas, formuluodamas šį prašymą, praleido 1 mėnesio senaties terminą, nustatytą KASOKTĮ 48 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai gaudavo tarnybinį atlyginimą ir 2010 m. birželio mėnesį, kai su juo buvo visiškai atsiskaityta (sumokėtos visos kompensacijos) ir nutraukti profesinės karo tarnybos santykiai, o į teismą jis kreipėsi tik 2014 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti ir neprašė jo atnaujinti. Atkreipė dėmesį, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas ženkliai (daugiau nei 3 metais). Tokiu atveju, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia bylą. Manė, kad pareiškėjas praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą nustatytą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje ir 301 straipsnyje.

Dėl skundžiamo sprendimo nurodė, kad šis sprendimas yra nenagrinėtinas teismų, nes šis raštas yra tik įrodymas, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atlyginimo nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas teismui. Nepagrįstu laikė ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašyta priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą, atmetė. Bylos dalį dėl Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-160 panaikinimo nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos bei atsakovo rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas akcentavo, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (toliau – ir Krašto apsaugos ministras) 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-763 nutraukė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d. bei nurodė visiškai su pareiškėju atsiskaityti (b. l. 43).

Karių tarnybos apmokėjimo tvarka nustatyta KASOKTĮ 60 straipsnyje, antrojoje šio straipsnio dalyje įtvirtinant nuostatą, kad civilių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos profesinės karo tarnybos kariams nėra taikomos.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo keliamas ginčas patenka į karo tarnybos ginčų kategoriją ir, pagal KASOKTĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalis (nuo 2010 m. gegužės 31 d. galiojanti įstatymo redakcija) bei Kariuomenės drausmės statuto nuostatas, įsakymai, kuriais pareiškėjui buvo skiriamas tarnybinis atlyginimas, turėjo būti skundžiami pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai.

KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai. To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. Pagal KASOKTĮ 57 straipsnį karo tarnybos ginčai – tai ginčai dėl nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo ir kt. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad KASOKTĮ nustato asmenų skundų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už tarnybą pateikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nutraukus tarnybinius santykius su pareiškėju ir kilus ginčui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos dalies grąžinimo (o ne dėl atleidimo iš tarnybos pagrindų ar pan. nuginčijimo), pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nesutiko su atsakovo argumentu dėl administracinės bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Taip pat teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje ir KASOKTĮ 48 straipsnyje nustatytą 1 mėnesio terminą krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymui Nr. P-763 apskųsti.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. KASOKTĮ 48 straipsnyje nustatyta, kad skundas turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde neginčija administracinio akto, kuriuo buvo nutraukti tarnybos teisiniai santykiai su atsakovu (Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-763), todėl nurodyta teisės norma (ABTĮ 33 str. 1 dalis) šiuo atveju netaikytina.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialųjį terminą, per kurį asmuo gali apginti savo galimai pažeistas teises, siekdamas susigrąžinti su darbo santykiais susijusias nepriemokas, reglamentuoja DK 7 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjas, reikalaudamas priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. iki jo išleidimo į atsargą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. vasario 5 d., t. y. praleido ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, senaties termino dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pradžia laikytina pirmoji netinkamo dydžio darbo užmokesčio išmokėjimo diena.

Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. P-763 (b. l. 43) patvirtina, kad su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta iki 2010 m. birželio 29 d., todėl, nesutikdamas su išmokų dydžiu, pareiškėjas reikalavimą dėl susidariusios nepriemokos turėjo teisę reikšti tik iki 2013 m. birželio mėnesio.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat faktą, kad reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos nepriemokos teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014 m. vasario 5 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą trejų metų senaties terminą, ir į tai, kad teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovas prašė taikyti senaties terminą, o pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, taip pat teismui savo iniciatyva nenustačius objektyvių pagrindų, sudarančių prielaidas spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjo reikalavimai dėl nuo 2009 m. iki jo išleidimo į atsargą laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos skirtumo priteisimo atmesti (ABTĮ 88 str. 1 p.). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. raštą Nr. 12-01-160 teismas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas tik patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo egzistavimą, tačiau tai nėra administracinis aktas, pakeičiantis ar panaikinantis kokias nors pareiškėjo teises ar pareigas, todėl negali būti administracinės bylos dalyku.

Atsižvelgdamas į išdėstytą bei įvertinęs bylos teisinį rezultatą, teismas sprendė, kad pareiškėjo pareikštas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenka prasmės, todėl nėra pagrindo šio prašymo tenkinti.

III. Pareiškėjas R. L. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs trejų metų senaties termino, nes apie pažeidimą sužinojo po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, kuriame konstatuota, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases sumažinti nepagrįstai, paskelbimo. Pareiškėjas nurodo, kad į teismą kreipėsi 2014 m. vasario 5 d., t. y. nepraleidęs trejų metų senaties termino. Mano, kad teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir suteikti laiko skundo trūkumams pašalinti.

2. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas analogiškai turi būti taikomas ir krašto apsaugos sistemoje dirbantiems ir dirbusiems pareigūnams, nes karininkai taip pat yra valstybės tarnautojai, todėl negali būti diskriminuojami kitų valstybės tarnautojų tarpe.

3. Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 298 straipsnis ir jam identiškas galiojantis DK 301 straipsnis prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės kartoja teismo sprendime išdėstytus argumentus ir nurodo, kas jiems pritaria.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 12 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos skirtumą (b. l. 17).

Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 12 d. prašymą, 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. 12-01-160 informavo pareiškėją, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m. birželio 29 d. pareiškėjui sumažintas tarnybinis atlyginimas buvo mokamas pagal galiojančius teisės aktus, kurių prieštaravimas ar neprieštaravimas, pareiškėjo minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, nebuvo tikrinamas (b. l. 16).

Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 12-01-160; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą, atmetė. Bylos dalį dėl Ministerijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 12-01-160 panaikinimo nutraukė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo vertinimu, kad jis skundą teismui padavė praleidęs ieškinio senaties terminą. Mano, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia sietina su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimu.

Įvertinusi šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl ieškinio senaties, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovai atsiliepime į skundą (b. l. 10–14) prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 suformuota praktika, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu. Taigi pareiškėjo argumentas, kad šiuo atveju minėta ieškinio senatis netaikoma, prieštarauja taikytinoms teisės aktų nuostatoms ir aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), todėl atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, nes, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo tada, kai pareiškėjui faktiškai tapo žinoma apie sumažintą pareiginį atlyginimą, nes tuo metu jis dar nežinojo, kad toks sumažinimas yra neteisėtas. Pareiškėjas mano, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, nes tik tada pareiškėjas sužinojo, jog jo teisės buvo pažeistos.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; kt.). Nors pareiškėjas sužinojimą apie tai, kad jam buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas, apeliaciniame skunde sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą ir nurodytą teismų praktiką, nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2014 m. vasario 5 d., skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs aptartą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime, įvertinęs bylos įrodymų visumą, sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taigi vertintina, kad de facto tokia argumentacija teismas sprendė, jog neegzistuoja aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, ir teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui nėra praleista, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan